Pokario metai, ypač 2003-2004 m., buvo reikšmingi Laisvės Kovų pabaigos jubiliejiniai metai, nes apie 1953 m. organizuotas ginkluotas pasipriešinimas nutrūko. Tais pačiais metais buvo suimtas ir sušaudytas Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio (LLKS) pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Praėjus dešimtmečiams, svetimųjų „globoje“ daug kas ištrinta iš žmonių atminties, nes pokario istorija buvo įžūliai iškraipoma okupantų ir kolaborantų. Nors kartais pasitaiko ir nepalankių atsiliepimų apie kai kuriuos Laisvės Kovotojus, svarbu suprasti, kad partizaniniame kare, kaip ir bet kuriame konflikte, žiaurumų pasitaikydavo iš abiejų pusių. Partizanai neturėjo kalėjimų, todėl išdavikų ar provokatorių baudimas nebuvo lengvas. Tie, kurie kankino nekaltus žmones, gaudė ir žudė partizanus, niekino jų kūnus, tardė ir prievartavo ryšininkes, dažnai liko „teisūs“ ir neliečiami, tuo tarpu partizanų jau nebėra.
Žodis „partizanai“ nėra lietuviškas, tačiau jis giliai įsišaknijo Lietuvos pokario istorijoje. Juozas Kasperavičius, pirmasis Kęstučio apygardos vadas, strateginės partizaninės kovos nuostatų autorius, siūlė partizanus vadinti Laisvės Kovotojais. Tai galėtų būti pagrindas knygai „Laisvės Kovotojų prisiminimai“. Tačiau ši knyga yra tęsinys serijos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, todėl jos pavadinimo keisti nereikėtų.
Finansinė parama ir leidyba
Šiandien knygų leidybai reikia didelių finansinių investicijų. Dėl to ne kartą teko kreiptis į įvairias organizacijas, užsienio lietuvių fondus ir verslininkus. Atsirado patriotiškai mąstančių žmonių, kurie skyrė ir skiria dėmesį buvusiems Laisvės Kovotojams bei remia apie juos leidžiamas knygas.
Aukštaitijos partizanų organizacija
Nijolė Gaškaitė, pokario pasipriešinimo kovų tyrinėtoja, pažymi, kad Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityse, partizanų junginiai struktūrizavosi vėliau nei kitose Lietuvos dalyse. Atskiri būriai ilgai liko nepavaldūs aukštesniems štabams ir neturėjo suderintų veikimo ribų. Tai kartais būdavo naudinga, nes operatyvinė apskaita buvo kaupiama konkretaus rajono MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo veikti prie apskričių sienų ir pereiti į kitos apskrities ar net respublikos (Latvijos) teritoriją, kur jie buvo mažiau žinomi.
Pagal NKVD-NKGB duomenis, 1944 m. Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį veikė stambūs partizanų junginiai Panemunio, Cedasų-Suvainiškio, Pandėlio-Skapiškio, Biržų, Papilio, Kupreliškio apylinkėse. 1945 m. pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, šiuose valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti. Dėl NKVD kariuomenės veiksmų partizanų būriai išsiskirstė į mažesnes grupes, o 1945 m. pavasarį vėl ėmė jungtis į stambesnius būrius. Kpt. Bronius Cėrka (1945 m. liepą legalizavosi) mėgino sujungti Rokiškio apskrityje veikusias kovotojų grupes, tačiau bendros vadovybės sudaryti nepavyko.
Pagrindinis argumentas, lėmęs kai kurių būrių nenorą jungtis į visoje Lietuvoje jau susiformavusias partizanų struktūras, buvo baimė dėl išdavysčių ir provokacijų. Junginių tarpusavio ryšiai buvo ta grandis, į kurią čekistai stengdavosi įterpti savo agentus ir provokatorius, ir kurioje buvo sunkiausia išlaikyti konspiraciją.
Partizanų struktūros ir pavadinimai
1950 m. Pandėlio apylinkėse veikusiems partizanams vadovavo Romas Petronis-Siaubas, panemuniečiams - N. Tauterys-Norba, papiliečiams - Jonas Marciukas. Partizano Romo Styros teigimu, J. Baltušio, Kosto Kregždės tardymo protokolai, esantys jų baudžiamosiose bylose bei įvairiose Pandėlio, Biržų MGB operatyvinėse bylose, mini, kad atskiri šio krašto būriai turėjo tų vietovių, kuriose jie veikė, pavadinimus: Pandėliečių būrys, Papiliečių būrys, Skapiškėnų būrys, Kučgaliečių būrys, Panemuniečių būrys, Kupreliškėnų būrys ir pan. Pavyzdžiui, Salamies-tėnų būrį, kuriam vadovavo kpt. PILĖNŲ, tėvūniją paskatino sukurti 1951 m. atėję trys vyrai nuo Panevėžio Žaliosios girios pusės: Saulius-Bronius Žilys, Tilvikas-Julius Navakas ir Zubrys-Tautvilis Vaitiekūnas. Jie aiškino, kad keli būriai turėtų sudaryti tėvūniją, kelios tėvūnijos - rinktinę, o kelios rinktinės - apygardą. Tuo metu visoje Pilėnų tėvūnijoje buvo likę apie 40-50 partizanų.
Iš suimto (MGB ag. Tupėno-kunigo Antano Valantino išduotas) Pilėnų tėvūnijos partizano Petronio parodymų žinoma, jog 1951 m. rugpjūčio 25 d. Žagaryniškių kaime, Pandėlio r., Sierausko tėvūnijos vadu buvo išrinktas Stepas Giedrikas-Girietis, štabo viršininku - Linas Pivoravičius-Kanapė ir visuomeninės dalies viršininku - Romas Petronis-Siaubas. Šiame rajone tuo metu veikė šeši būriai. Remiantis Jono Baltušio-Trimito baudžiamojoje byloje esančia medžiaga bei partizano Romo Styros parodymais, manoma, kad netrukus Biržų girioje Baltušis, pasitaręs su Giedriku, anksčiau minėtos Sierausko tėvūnijos pavadinimą pakeitė ir ją pavadino Pilėnų tėvūnija. Taip iki pat partizaninės veiklos pabaigos šis partizanų struktūrinis vienetas išliko kaip Pilėnų tėvūnija, kuri apėmė maždaug šią teritoriją: Nemunėlio Radviliškį, visą Biržų girią, Kvetkus, Roksalos mišką, Pandėlio girią, Skapagirį, Puznos mišką palei Kupreliškį.
Be to, į Pilėnų tėvūniją įėjo Pyvesos būrys (Suveizdis, Žilinskas, Butėnas), Vabalninkiečių būrys, kuriam paskutiniu metu vadovavo Kostas Kregždė-Piršlys ir Bronius Meškinis-Devinė, Panemuniečių būrys, kuriam priklausė trys broliai Tauteriai, Danas Ruželė, Linas Kabatavičius ir Mačėnas.
MGB agentų veikla ir partizanų likimai
Pagal išlikusius partizanų dokumentus, Pilėnų tėvūnija jau 1951 m. susidūrė su MGB agentų veikla. 1954 m. pradžioje MGB agentai pranešė, kad PILĖNŲ tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas - Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjelgavos apylinkėse, o J. Baltušis ir R. 1954 m. liepos 15 d. naktį pas MGB agentę Lakštingalą (abiturientė, ką tik baigusi Pandėlio vidurinę mokyklą, Bronė P., asmens byla Nr. 1689) atėjo A. Ikamas ir Br. Meškinis. Pavalgę ant aukšto liko dienoti. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. Agentė apie 11 val. ryto jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą. Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido juos į kelionę. Išėjusių partizanų iškart ėmė ieškoti 50 rusų garnizono kareivių ir 18 skrebų. Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas ir E.
Vykdant čekistų planą, į Pandėlio rajono „Aušros“ kolūkį buvo perkeltas dirbti MGB agentas Klevas (Adolfas Strižka), 1954 m. rugsėjo mėnesį Biržų rajone išdavęs partizaną Robertą Tučą. Jis greitai susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė anksčiau, kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku. 1955 m. gegužės 16 d. iš Vozgūčių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi J. Baltušis-Trimitas, tuojau pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Nepaisant to, buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 m. vasario 10 d. 1954 m. rugsėjo 25 d. Biržų girioje, bunkeryje netoli Kūginių kaimo, išduotas prieš tai suimto partizano R. Rokiškio apskrities ir Pandėlio rajono teritorijoje MGB naudojo tas pačias pasipriešinimo slopinimo priemones kaip ir kituose regionuose: karines čekistines operacijas, vidaus bei kamerų agentus, agentų smogikų specialiąsias grupes, migdomuosius preparatus ir kt. Nors buvo verbuojama daug gyventojų, tačiau tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis.
PARTIZANŲ KELIAIS - Išdavystė ir mirtis
Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje
Papasakojimas apie gimimą Raščiūnų kaime, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje, šeimoje, kurioje augo trys broliai ir dvi seserys. 1940 m. birželio 15 d., sėjant miežius, buvo girdimas keistas, galingas ūžesys. Nuo namų Rokiškio-Biržų vieškelis buvo netoli, matėsi važiuojantys tankai. Tėvai pasiuntė dviračiu nuvažiuoti į Pandėlį, kuris buvo už 10 kilometrų. Tuo metu skambėjo kalbos apie Smetonos apgavystes, Maskvos ir Urbšio susitikimus, nepuolimo sutarties pasirašymą, nors jie jau buvo su Hitleriu pasirašę ir pardavę Lietuvą vokiečiams. Pirmosiomis okupacijos valandomis bolševikų agentų kalbos suklaidino kai kuriuos žmones. Pandėlyje žydė Zyvenė nuomojo malūną, kuriame veikė bolševikų pogrindžio štabas. Prasidėjus trėmimams, žmonės sunerimo ir pasklido kalbos apie būsimus trėmimus. Atėję vokiečiai Biržuose, buvusiame NKVD pastate, rado paruoštus sąrašus antram trėmimui. Prasidėjus karui, Papilyje buvo areštuotas ūkininkas Lendrys Nemanis iš Melaišių kaimo. Jis, nesupratęs situacijos, demonstratyviai prisistatė į valsčių pas pirmininką Edvardą Trečioką ir pareiškė perimsiąs valdžią, nes Kaune buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas. Valsčiuje buvo pilna Kvedariškio rusų. Trečiokas pasišaukė ruskius, jiems surišo rankas, nuvežė į Biržus ir ten penkis nukankino. Jie buvo užkasti ties Astravo dvaro parku.
Karui prasidėjus, raudonieji budeliai masiškai bėgo į Rytus, tačiau žydai ne visi spėjo, nes juos stabdė šeimos, jie traukėsi arkliais. Žydai samdė žmones vežti ir mokėjo brangiai. Važiuojant Kučgalio link, ties Kyliškių šileliu vokiečių lėktuvai subombardavo kolonas, bet likę gyvi bėgo toliau. Kai vokiečiai jiems užkirto kelią, jie grįžo atgal ir buvo sugaudyti.
Vienos bėdos pasibaigė - prasidėjo kitos. Vokiečiai skelbė mobilizacijas, rinko jaunuolius į Reicho tarnybą. Kaimo jaunimas susibūrė ir nutarė nepaklusti vokiečių reikalavimams, ėmė slapstytis. Vieną žiemą gyveno miškelyje sušaudytų bolševikų negyvenamoje gryčioje. Grįžę į namus, jie nenustatė, kad niekas jų negaudo. Kitą kartą mobilizacija buvo paskelbta vasarą. Susibūrė būrys su dalgiais ir šienavo per kaimą, o moterys stebėjo aplinką, kad jų neužpultų gaudytojai. Atvažiuodavo ukrainiečių ir latvių batalionai gaudyti besislapstančių jaunuolių. Prie Geidžiūnų vienas jaunuolis buvo nušautas, nors praktiškai, jei nenorėjai kariauti, niekas ir nevertejo.
Kvedariškio rusai pirmosios bolševikų okupacijos metais buvo prasiskverbę į valdžią. Prie vokiečių dauguma jų pasitraukė į Šilo mišką ir nuo 1942-1943 m. veikė kaip raudonieji partizanai, turėdami bunkerius. 1940 m. Papilyje stovėjo rusų karinė įgula, iš kurios pabėgo trys kareiviai. Karui prasidėjus, Papilio „baltaraiščiai“ norėjo juos nuginkluoti, įvyko susišaudymas, vienas „baltaraištis“ buvo sužeistas, o rusai pabėgo. 1943 m. po Kvedariškį vaikščiojo seniūnas Evaristas Vajega, mokesčių inspektorius ir policininkas Algirdas Krikščikas. Jie ieškojo „Vasiuko“ - kareivio, su kuriuo „baltaraiščiai“ buvo susišaudę Papilyje, ir „Vasios“ - vietinių kvedariškiečių „atamanas“. Vyrai pabeldė į duris, o per langą metė granatą, ir tuo pačiu langu šoko Vasia ir Vasiukas. Jie sugriuvo ant žemės, policininkas iššovė, o abu pabėgo. Buvo parašytas raportas į apskritį, kitą dieną atvyko sunkvežimis vokiečių. Apsupę vienkiemį, sudegino ir išvažiavo. Po to iš Kvedariškio rusų sklido kalbos, kad grįžus Raudonajai armijai, jie eis į valdžią ir keršys lietuviams. Šiomis kalbomis susidomėjo patriotiškai nusiteikę žmonės ir tarėsi, kaip užkirsti kelią šioms sentikių užmačioms. Tačiau ruskeliai nelaukė lietuvių keršto ir prieš pat Raudonosios armijos atėjimą pasitraukė į mišką.
1943 m. Biržų girioje buvo sušaudyti du girininkai: Juozas Živatkauskas ir Balčikonis, bei agronomas Frydrichas Jakštas. Juos sušaudė vadinamieji raudonieji partizanai. Tai buvo kerštas už Iciko Meskupo vadovaujamos diversantų grupės sunaikinimą. Šiai grupei vadovavo Icikas Meskupas (slap. ADOMAS), kuris 1942 m. kovo 7 d. atvyko į Lietuvą organizuoti raudonųjų partizanų darbą. Faktiškai tai buvo Maskvos čekistų parengta teroristinė-diversinė grupė, kurią 1942 m. kovo 13 d. apsupo ir sunaikino policija.
Prieš mobilizaciją, apie rugpjūčio vidurį, buvo rasti rusiškas karabinas ir automatas. Brolis mokė šaudyti. Išgirdus, kad kaime vaikšto kvedariškiečiai, šautuvus paslėpė po pušaitėmis. Kvedariškių rusų kalbos apie kerštą lietuviams ir jų pasitraukimas į mišką prieš Raudonosios armijos atėjimą rodo sudėtingą to meto situaciją.
Rokiškio apskrities ir Pandėlio rajono teritorijoje MGB naudojo įvairias pasipriešinimo slopinimo priemones: karines čekistines operacijas, vidaus bei kamerų agentus, agentų smogikų specialiąsias grupes, migdomuosius preparatus. Nors buvo verbuojama daug gyventojų, tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis.
Informacinės kovos ir lietuvių išeivija
Rinkimas informacijos apie Lietuvą ir teisingų žinių teikimas Amerikos lietuviams bei visai Amerikos visuomenei yra svarbus uždavinys. Svarbu laikytis objektyvumo ir vengti nepatikrintų informacijų. Vietos spaudoje, kurią inspiravo sovietinė propaganda, svarbu reaguoti be formalumų.
Lietuvos pasiuntinio JAV P. Zadekio laiške generaliui konsului Niujorke J. Budriui ir konsului Čikagoje P. Daužvardžiui apie diplomatų uždavinius (1940 m. rugpjūčio 20 d.) minima, kad nepriklausomybės sentimentas JAV yra labai stiprus. Kritimo reikia laukti Lietuvą išvadavus, bet tai vargu ar bus staigus. Nuo to sulaikys ir naujoji emigracija, kuri, bėgdama nuo Raudonosios armijos, siūbtels į Ameriką ir sustiprins išeivių frontą. Reikės kovoti dėl kiekvieno žmogaus. Tačiau kai padėtis Lietuvoje stabilizuosis, jiems bus išmuštas pagrindas.
Remigijus Misiūnas monografijoje „Lietuva prieš LTSR“ nagrinėja informacines kovas ir lietuvių išeivijos vaidmenį. Knyga suskirstyta į keturias dalis, apimančias laikotarpį nuo 1940 m. iki 1945 m. pavasario. Pirmoji dalis apžvelgia išeivių informacinę erdvę ir jos pokyčius reaguojant į 1940 m. sovietinę ir 1941 m. nacistinę Lietuvos okupacijas. Antroji dalis skirta 1942 m. įvykiams, kai JAV įstojimas į II pasaulinį karą ir tapimas TSRS sąjungininke turėjo įtakos informacinei veiklai. Trečioje dalyje nagrinėjama 1943-1944 m. pirmosios pusės informacinė veikla, jaučiant antrosios sovietinės okupacijos grėsmę. Ketvirtoji dalis apžvelgia 1944 m. antrąją - 1945 m. pirmąją pusę, kai informacinių pastangų ašimi tapo reakcija į antrąją sovietinę Lietuvos okupaciją.
Knygoje analizuojami visuomeniniai-politiniai pokyčiai, informacijos kaupimo problematika, informacinė priešprieša išeivių bendruomenėje ir už jos ribų. Tai svarbi medžiaga mokslininkams, studentams, žiniasklaidos darbuotojams ir visiems, besidomintiems Lietuvos, išeivijos ir informacinių karų istorija.
Senoji lietuvių išeivija JAV, tarsi Atlantida, yra mažai žinoma, nors dešimtys tūkstančių daugiausia beraščių išeivių sukūrė ir išplėtojo savo bendruomenę. Jie turėjo stiprias visuomenines-politines, ekonomines, kultūrines ir religines struktūras. Dauguma bendruomenės narių grįžo prie materialinės artimųjų ar ideologiškai artimų politinių grupių Lietuvoje paramos. Tačiau II pasaulinio karo įvykiai ir Lietuvos okupacijos privertė juos vėl atsigręžti į tėvynę ir remti tautiečius finansiškai bei politiškai, siekiant JAV paramos.
XX a. viduryje išeivių bendruomenė JAV jau buvo pasiekusi brandą. 1940-ųjų išvakarėse ramūs 3-4 dešimtmečiai, kurių metu susiformavo komunistinė srovė su stipriomis informacinėmis struktūromis. Pati bendruomenė, 3 deš. pradžioje uždraudus laisvą imigraciją į JAV, sensta ir išgyvena spartaus nutautėjimo procesus. Santykiai su nepriklausomybę atgavusia Lietuva ir jos diplomatais JAV neretai buvo komplikuoti. Po 1926 m. perversmo dauguma išeivių politinių grupių nepalaikė režimo, nes buvo įpratusios prie demokratijos.
Emigracijos iš Lietuvos dėka 3-4 deš. formavosi naujos ar augo menkos išeivių bendruomenės Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje ir Kanadoje, pergyvendamos tuos pačius procesus, kaip ir senoji bendruomenė JAV, tačiau jas mėgino paveikti Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT). Tačiau sovietinė 1940 m., nacių 1941 m. ir vėl sovietinė 1944 m. Lietuvos okupacija sutrikdė šiuos procesus, ir svarbiausiu išeivijos uždaviniu tapo parama istorinei tėvynei ir pabėgėliams iš jos.
Knygoje analizuojama, kaip informacija kūrė teigiamą įvaizdį, palankią visuomeninę nuomonę ir darė įtaką įvairių šalių (pirmiausia - JAV) vyriausybėms sprendžiant su Lietuva susijusius klausimus. Atskleidžiama, kaip keitėsi naudojami informaciniai mitai ir kaip, be viešos informacijos sklaidos, buvo naudojama ir slapta žvalgybinė informacija.
Knyga remiasi JAV ginkluotųjų pajėgų viršininkų štabo pateiktu informacinių karų apibrėžimu, kuris apima priemones, naudojamas siekiant informacinio pranašumo prieš priešininką, darant įtaką jo informacinėms sistemoms, procesams, visuomenei ir gyventojų bei kariškių sąmonei, kartu apsaugant savo informacinę erdvę. Daug dėmesio skiriama informaciniams-psichologiniams karams, kur svarbiausia - ideologijos sklaida.
Informaciniai karai suprantami kaip reiškinys, prasidėjęs nuo bibliniais laikais aptinkamų dezinformacinių ir žvalgybinių operacijų, propagandos, kontrpropagandos ir psichologinių karų, kai informacija naudota siekiant sunaikinti priešininko valią kovoti.
XX a. viduryje Lietuvos situacija išeivijoje buvo sudėtinga. 1940-1945 m. įvykiams Lietuvoje skiriama nemaža dėmesio, tačiau reakcija į juos išeivijoje dažnai lieka paraštėse. Atskirų epizodų ar asmenų to meto veiklos analizę galima rasti įvairiose monografijose ir straipsnių rinkiniuose.
Knygos tyrimo pagrindu tapo to meto leidiniai, daugiausia periodinė spauda ir įvairūs archyviniai šaltiniai, saugomi Lituanistinių studijų ir tyrimo centre Pasaulio Lietuvių archyve, taip pat Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve.
tags: #alis #baltusis #vairuotojas