Aistra yra kaip liga, suteikianti daug kančių, tačiau tikras jausmas ją pranoksta. Aistros apimtas žmogus dažnai tampa neatsargus, praranda budrumą ir gali pasielgti neapgalvotai. Darbas, priešingai, padeda geriau stebėti gyvenimą ir suprasti jo subtilybes.
Deramai senti reiškia būti atrama jaunesniems, mokytoju, o ne varžovu, supratingu, o ne abejingu. Šiame amžiuje svarbu išlaikyti ryšį su gyvenimu ir dalintis patirtimi, o ne tapti našta ar kliūtimi.
Tačiau didžiausias skausmas būna ne tada, kai kūnas patiria fizinę žalą, o tada, kai žūsta gražioji svajonė. Kūnas gali kentėti ar net mirti, bet sužeista, nuvainikuota siela kasdien patiria pragaro kančias. Tai yra sielos skausmas, kuris gali būti daug intensyvesnis ir ilgalaikiškesnis už fizinį. Skausmas gali būti lyginamas su pakirptais sparnais, kai negali skristi, kai svajonės lieka nepasiektos.
Jaunystėje žmonės nesugeba slėpti savo jausmų. Kiekvieno gyvenime būna laukimo laikotarpis, kai viltys ir troškimai formuoja mūsų lūkesčius. Laikas yra pats sąžiningiausias kritikas, atskleidžiantis tiesą apie mūsų pasirinkimus ir svajones. Maniakiški potraukiai kartais gąsdina labiau nei dorybės ir talentas, nes jie gali vesti klaidingu keliu.
Meilei prasidedant, įsimylėjėliai kalbasi apie ateitį, planuoja bendrą gyvenimą. Tačiau meilei baigiantis, pokalbiai dažnai sukasi apie praeitį, prisimenant tai, kas buvo prarasta. Tėvų ir vaikų santykiai yra tokie pat sudėtingi ir dramatiški kaip įsimylėjėlių, kupini lūkesčių, nusivylimų ir neišsipildžiusių svajonių.
Netikėtai susiliejus dviems kūnams gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms - atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, taip antrojo - abipusiam supratimui. Tikras supratimas ir emocinis ryšys yra meilės pagrindas.
Veidmainystė yra nesuderinama su laime, nes ji kuria iliuziją, slepia tikruosius jausmus ir trukdo nuoširdžiam bendravimui. Visi aforizmai apie moteris savaime yra pikti, norint pavaizduoti jų gerąją pusę, tam reikia daug puslapių. Žmonių charakterius lemia ir formuoja jų tarpusavio santykiai, aplinka ir patirtis.
Andre Maurois (tikrasis vardas Emile Salomon Wilhelm Herzog, 1885-1967) buvo populiarus prancūzų rašytojas, eseistas, pasaulinę šlovę pelnęs beletrizuotomis garsių žmonių biografijomis. Jo darbai dažnai nagrinėja žmogaus jausmų, svajonių ir kančių temas.
Literatūroje, kaip ir meilėje, mes esame priblokšti to, ką pasirenka kiti. Kartais atrodo, kad jeigu tik galėtum patirti kitų neviltį, tavo paties jausmai įgautų prasmę. Tačiau didžiausias skausmas lieka susijęs su žuvusiomis svajonėmis, kurios palieka neišgydomas žaizdas sieloje.
