Artūras Sakalauskas (1963 m. spalio 26 d. Alytuje - 1991 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje) buvo Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanoris, žuvęs ginant Lietuvos Respublikos Seimo rūmų prieigas per sovietų armijos išpuolį, karinio pučo Maskvoje pabaigoje.
Jo atminimui žūties vietoje pastatytas paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi, prie kurio kasmet vyksta atminimo mitingai. Artūras Sakalauskas palaidotas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios kapinėse šalia pirmojo Lietuvos kariuomenės karininko, 1919 m. žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę Antano Juozapavičiaus. Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje ir Tirkiliškių kaime, Kauno rajone, o kasmet rugpjūtį vyksta futbolo turnyras, skirtas savanorio A. Sakalausko taurei laimėti. Ant Alytaus Dainavos progimnazijos atidengta atminimo lenta, įrengtas muziejus. Vilniuje, žūties vietoje, stovi paminklinis akmuo su kryžiumi, o netoli Seimo rūmų ir Goštauto gatvės.
Biografija
Savanoris A. Sakalauskas gimė 1963 m. Alytuje, Genovaitės Sakalauskienės (Letkauskaitės) ir Prano Sakalausko šeimoje. Jo senelis Antanas Letkauskas buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Šeimoje dažnai buvo prisimenamos Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Būdamas šeštoje ar septintoje klasėje, Artūras su kitais mokiniais slapta spalvino draudžiamas trispalves, o per istorijos pamoką, su dviem klasės draugais, ant kitų mokyklos kabinetų durų, klijavo popierines trispalves vėliavėles ir lapelius su užrašu „Už laisvą Lietuvą“. Už tokį Vasario 16-osios paminėjimą sovietmečiu, Artūras buvo įtrauktas į Alytaus milicijos nepilnamečių įskaitą.
Mokydamasis vidurinėje mokykloje Artūras mėgo sportuoti, lankė rankinio treniruotes sporto mokykloje, vėliau žaidė Alytaus „Varsos“ rankinio komandoje. 1981 m. A. Sakalauskas baigė Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar - Alytaus Dainavos progimnazija) ir įstojo į Žemės ūkio akademiją, tačiau pritrūko pusės stojamojo balo. Tuomet mokėsi Alytaus 9-oje profesinėje technikos mokykloje, kurioje įgijo metalo apdirbėjo-surinkėjo specialybę.
Veikla po 1991 m. sausio 13 d.
Po 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos prieš Lietuvos Respubliką, Artūras Sakalauskas stojo savanoriu į Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kuriamą Alytaus rinktinę (dabar - Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos 1-oji rinktinė). Jis kartu su kitais savanoriais dalyvavo vykdant savanoriams skirtas užduotis - rūpinosi 1991 m. vasario 9 d. referendumo balsadėžių su biuleteniais apsauga, užtikrino saugų biuletenių pristatymą Centrinei balsavimo komisijai, vykdė IV Pasaulio lietuvių žaidynių dalyvių apsaugą.
Žūtis ginant Seimo rūmus
1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje prasidėjo karinis pučas, juo bandyta užkirsti kelią sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui. Apie situacijos rimtumą bylojo aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausybė dar kartą išsiuntė užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą į užsienį su įgaliojimais sudaryti Lietuvos Respublikos egzilinę Vyriausybę, jei Lietuvos Vyriausybei būtų sutrukdyta eiti pareigas.
Dar vasaros pradžioje buvo pradėta stiprinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuose dirbo nepriklausomos Lietuvos parlamentas, gynybą. Aplink pastatą buvo įrengtas minų laukas, iškasti prieštankiniai grioviai, sustiprintos barikados, įrengti apsaugos postai, kuriuose budėjo kariai savanoriai. Pučo pradžioje buvo sustiprinta parlamento apsauga, padidintas apsaugos postų skaičius, dalis postų perkelta į išorinę parlamento dalį stebėti sovietinės kariuomenės judėjimo. Pučo dienomis pačiuose rūmuose buvo įrengtos smėlio maišų užtvaros, įrengti medicinos punktai, o svarbiausi dokumentai iš Parlamento buvo pervežti į saugesnę vietą. Dėl to buvo greitai mobilizuotas rūmų gynybai reikalingas žmonių skaičius, buvo sukviesti savanoriai iš visų rinktinių Lietuvoje, tarp jų ir savanoriai iš Alytaus. Kartu su jais ginti Aukščiausios Tarybos rūmų atvyko ir A. Sakalauskas.
1991 m. rugpjūčio 21 d., jau žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į parlamento gynėjų saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris A. Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų.
Vienas Artūro Sakalausko mokyklos laikų draugas, savanoris I. prisimena lemtingąjį vakarą: „1991 m. rugpjūčio 21 d. budėjimą baigėme apie 18 valandą. Nuėjome pasistiprinti ir grįžome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Buvo tylus gražus vakaras, ir niekas net nenujautė gresiančios nelaimės. Artūras tada pasiūlė nueiti į 1-ą postą. Mes nuėjome. Ten šnekėjomės su tuo metu budėjusiais kariais. Buvo apie pusė vienuoliktos vakaro. Pakėlę užtvarą kariai praleido kažkurio deputato automobilį, o paskui jį dideliu greičiu pravažiavo milicijos „uazikai". Iš pradžių nieko nė nesupratom. Tik paskui pamatėm, kad jis nudažytas geltona spalva su mėlynom juostom. Ant jo šonų buvo užrašas „MILICIJA". Kažkuris riktelėjo, kad tai „omonas" ir nuleido užtvarą. Tada mes su Artūru perbėgom į kitą užtvaros pusę ir pradėjom ridenti ant kelio ežius, suvirintus iš storos armatūros ir geležinkelio bėgių. Tada aš Artūrui pasakiau: „Eime, jau baigėme", o jis atsakė, „Tuoj eisime". Aš nuėjau į mūsų pusę padėti ten buvusiems. Tada pasirodė tas „Uazikas". Mes jį sustabdėme ir pareikalavome, kad jo keleiviai išliptų lauk. Ten buvusieji mums nepakluso ir mes pabandėme jėga juos iš ten iškrapštyti.“
„Pasigirdo raketų signaliniai šūviai, pasigirdo šūviai, žmonių šauksmai. O kadangi iš anksto buvo jau taip suplanuota, kad šis postas nėra ginamasis, tai parlamento gynėjai užėmė pozicijas, pasiruošė galimam šturmui, ir iš tiesų įtampa buvo didžiulė. Tą pačią dieną Lietuvą buvo pasiekusi žinia, kad žlugo Maskvos pučas. Prisimindama šias dienas, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė dėkojo A. Sakalauskui už jo auką.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, parlamento gynėjai ir visuomenė su A. Sakalausku atsisveikino prie Parlamento Vilniuje. Vėliau jis buvo pervežtas į Alytų ir pašarvotas Alytaus sporto rūmuose, laidotuvės vyko 1991 m. rugpjūčio 24 d.
Apdovanojimai ir įamžinimas
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. rugsėjo 6 d. nutarimu už didvyrišką narsumą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Artūras Sakalauskas apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1992 m. sausio 9 d. - Sausio 13-osios atminimo medaliu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymu už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą A. Sakalauskas apdovanotas Krašto apsaugos sistemos medaliu „Už nuopelnus“. 2010 metais Alytaus senamiestyje Artūro Sakalausko vardu buvo pavadinta gatvė. 2011 metais ant Alytaus Dainavos progimnazijos sienos, kurioje 1970-1981 m. mokėsi A. Sakalauskas, atidengta atminimo lenta.
„Čia nebuvo vietos baimei, kur budėjusių karių širdyse liepsnojo tvirtybė ir aiškus žinojimas, kas yra tiesa, kas yra garbė ir už ką verta mirti. To lemtingo vakaro įvykius, kai aidėjo šūviai ir liejosi kraujas, - žymi atminimo akmuo. Bet ne paminklas yra svarbiausia. Svarbiausias yra atminimas ir pasiryžimas būti tokiems pat stipriems ir ištikimiems Tėvynei, koks buvo Artūras. Pagerbti A. Sakalausko atminimą atvyko jo tėvai ir artimieji, Seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, krašto apsaugos ministras J. O. Šiaulys.
A. Sakalausko pagerbimo ceremonijos metu prie paminklinio akmens jo žūties vietoje ištikimai tarnauti Lietuvai prisiekė 13 karių iš KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 801 kuopos. Paminklinis akmuo pastatytas toje pačioje vietoje kur buvo įrengtas Pirmasis sargybos postas, kuriame budėjo savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariai ir žuvo savanoris A. Sakalauskas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kasmet mini Artūro Sakalausko žūties metines, pabrėždamas jo aukos svarbą Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimui.
tags: #arturas #sakalauskas #avarija