Arūnas Petaitis, kartu su žmona Kristina, pasirinko neįprastą, tačiau vis labiau populiarėjantį galvijų auginimo kelią - hailendų veislę. Šie išvaizdūs, nereiklūs ir ligoms atsparūs galvijai tapo ne tik ūkio puošmena, bet ir verslo pagrindu. Pora įsigijo sodybą Arminų I kaime (Krokialaukio sen.) prieš beveik 14 metų, o jų šeimos sodyba gražiame gamtos kampelyje dabar teikia ne tik pažintinę funkciją, bet ir tapo gyvūnų auginimo centru.
Pirmąja mintimi auginti avis, tačiau joms reikėjo ūkinių pastatų, kurių sutuoktiniai sodyboje neturėjo. Taip pat galvojo įsileisti danielius, kurie būtų labai tikę ir kartu papuošę ūkį, bet geriau įsigilinę, įsiklausę į kitų patarimus, suprato, jog danielius nebūtų labai lengva auginti. Iš pirmo susitikimo su hailendais, Arūnas ir Kristina buvo sužavėti. „Mums jos buvo gražios, nuostabios. Ir pagalvojom, kodėl gi ne“, - prisimena Kristina.
Kaip tik pasitaikė, kad Klaipėdos krašto ūkininkas pardavinėjo visą bandą - 10 karvių ir bulių. Didelėje krovininės mašinos priekaboje suaugusius galvijus atvežė į ūkį. Dėl to pirmąją naktį jie beveik nemiegojo. Ūkio šeimininkams iš pradžių neatrodė, jog bus tokios ramios ir stovės vienoje vietoje. Visą naktį tikrino situaciją, bet ryte nuėję pamatė, kad gyvuliai ramūs, susidomėję žiūri į juos. Galvijai labai greitai adaptavosi naujoje vietoje.
Banda šiek tiek sumažėjusi ir daugiau neplanuoja plėsti, toks skaičius dabar - riba. „Hailendus auginame tam, kad jie prižiūrėtų ganyklas, nuėstų žolę. Daugiau jas laikome dėl aplinkos tvarkymo ir dėl grožio. Nėra tikslo mėsinius galvijus auginti mėsai. Jauniklius parduodame į kitus ūkius tolesniam jų auginimui.
„Lietuvoje ši galvijų veislė tapo net populiari, jaučiamas noras auginti hailendų karves. Jei tik kas turi nereikalingų žemės plotų, paleidžia šiuos galvijus ir jie ten ramiai ganosi, nes jų nereikia nei melžti, nei labai prižiūrėti. Pastaroji atšiauri žiema mūsų hailendų karvių neišgąsdino. Turėjo savo paklotus, visada buvo šieno, šiaudų atsargų.
Jų mėsa liesa, tamsiai raudona, skani. „Jautieną valgyti kur kas sveikiau, tik lietuviai gal nelabai ją pratę valgyti“, - pastebi Kristina. Jos pasislepia ir atsiveda be žmogaus pagalbos. Dabar žinome, kad geriau nelįsti. Šiaip jos pačios veršiuojasi. Anot Kristinos, iš tikro tai pakankamai ramūs, prieraišūs gyvuliai.
Arūnas Petraitis anksčiau socialiniame tinkle buvo subūręs hailendų augintojų grupę. „Kai pas mus ūkyje vyksta vaikų edukacijos, visi kartu žygiuojame link šio piliakalnio. Jis ir pats yra miške. Kol kas tik viso to mano sumanymo pradžia. Juos pačius į šį kraštą patraukė Evaldo vaikystės atostogų pas giminaičius prisiminimai. Čia leisdavo nerūpestingą, bet kartu ir turiningą vaikystę.
„Mes edukacinės krypties anksčiau neplanavome. Kad išsiplėsime ir dar vesime edukacijas, tokios minties iš pradžių net nebuvo. Nenutuokėm apie tai. Vyras pasiskelbė, kad esame didelėje teritorijoje, kur galima neužsikrečiant judėti žmonėms. Taip ir prasidėjo nuo tokių apsilankymų. Taip mus „užkabino“.
„Iki šiol dar nebuvome sugalvoję, kad reikėtų užimti žmones ir žiemą. Anksčiau tikrų sniegingų žiemų beveik niekada nebūdavo, tad kažkaip ir to poreikio nejautėme. Apgailestavome, kad nebuvome tokioms pramogoms kaime pasiruošę. Tuo pačiu ji dar galvoja sodyboje pasistatyti senovinį duonkepį ir jame kepti. Ypač vaikams norėtų parodyti, kokios buvo seniau kaimuose viryklės ir „orkaitės“, kaip jose kepdavo. Kristinos noras - kepti dzūkiškas bandas, pyragą („dzūkišką bulką“).
Kai pradėjo ūkininkauti, stengėsi kuo daugiau pajamų gauti iš žemės - juos įtraukė uogininkystė, smidrų auginimas. Kaip teigė, kaime išbandė auginti labai daug ką, tik javų nesėjo, neaugino grūdinių kultūrų. Visuomet norėjo pirmiausia sau uogų, daržovių užsiauginti, ir kažkiek pardavimui.
Anot šeimininkės, darbo ūkyje jiems visiems dabar užtektinai. Įtraukta dukra ir sūnus, kurie labai myli gyvūnus.
