Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasisakė, kad Civilinio proceso kodekso (CPK) 95 straipsnis reglamentuoja ne tik piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindus.
Kasacinis teismas yra jau nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga - piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Tačiau proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
Nagrinėjamos bylos atveju, vertinant atsakovei paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pagrįstumą, atsižvelgtina į jos procesinį elgesį po Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties. Šia nutartimi proceso dalyviams buvo pasiūlyta per 14 dienų terminą teismui pateikti visus rašytinius prašymus ir įrodymus, siekiant užkirsti kelią proceso vilkinimui. Taip pat buvo paskirti teismo posėdžiai 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir rugsėjo 11-12 d. Ši aplinkybė reikšminga, nes šalių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama nuo 2015 m. gruodžio 7 d.
Po nurodytos teismo nutarties priėmimo atsakovė paskutinę nustatyto termino dieną - 2019 m. birželio 25 d. - pateikė teismui prašymą skirti ekspertizę V. B. individualios įmonės vertei nustatyti. Šis prašymas buvo atmestas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, teismui vertinant atsakovių teiginius apie įmonės veiklos sužlugdymą kaip nepagrįstas spekuliacijas.
Teismui atmetus prašymą dėl ekspertizės, atsakovė 2019 m. rugsėjo 4 d. pateikė patikslintą priešieškinį. Būtent šis procesinis veiksmas buvo vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise ir pagrindas skirti baudą. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovei nebuvo objektyvių priežasčių tikslinti priešieškinį prieš pat paskirtą teismo posėdį. Patikslintų reikalavimų pateikimas, ypač įtraukiant naują proceso dalyvį, turi įtakos bylos nagrinėjimo trukmei, nes kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis - susipažinti su dokumentu ir pateikti atsiliepimus.
Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir pasekmės
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
Toliau pateikiama apžvalga apie kelias su procesinėmis teisėmis susijusias situacijas, kurias nagrinėjo teismai.
Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką pagal bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį
Civilinės atsakomybės draudimas, taip pat administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas priskirtini nuostolių draudimo sutarčiai. Šia sutartimi užtikrinamas tiek žalą patyrusio nukentėjusio asmens nuostolių atlyginimas, tiek ir draudėjo turtinių interesų apsauga, kai nustatoma administratoriaus kaip profesinės veiklos vykdytojo civilinė atsakomybė.
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinės atsakomybės teisiniai santykiai yra reguliuojami privatinės teisės normomis.
Taisyklių 11.6 punkto turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad šis punktas apima bankroto administratoriaus administracinės ar drausminės, tačiau ne civilinės atsakomybės, atvejus. Tai reiškia, kad pagal Taisyklių 11.6 punktą draudėjo turtiniai praradimai, kuriuos jis galėtų patirti jam pritaikius administracinę ar drausminę atsakomybę, nepatenka į draudžiamojo įvykio apibrėžimą (yra nedraudžiamasis įvykis).
Civilinė, administracinė ir drausminė atsakomybės yra skirtingos, skirtingais teisės aktais sureguliuotos atsakomybės rūšys. Todėl nėra pagrindo Taisyklių 11.6 punkto aiškinti plačiai, t. y. ir kaip apimančio civilinės atsakomybės atvejus.
Nagrinėjamu atveju bankroto administratei paskirta drausmine tvarka drausminė nuobauda - viešas įspėjimas; nei bauda, nei netesybos nebuvo taikytos. Nuostoliai ieškovei atsirado iš delikto, kai buvo neteisėtai padidinta bankroto administravimo išlaidų sąmata ir administratorė išsimokėjo administravimo išlaidų atlyginimą, o ne dėl drausminės nuobaudos skyrimo draudėjai.
Ginčijamą draudimo išmoką sudaro žalos atlyginimas dėl administratorės neteisėtų veiksmų ir jis nėra susijęs su administratorei paskirta drausmine nuobauda. Ši nuobauda neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudikės mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Taisyklių 11.6 punktą ir juo remiantis pripažinti įvykį nedraudžiamuoju.
Taisyklių 11.3 punktu prie nedraudžiamųjų įvykių taip pat priskirti tyčiniai bankroto administratoriaus ir (ar) jo darbuotojo veiksmai, kuriais padaryta žala. Bankroto administratorės išlaidoms atlyginti sumų išsimokėjimo dienomis galiojo bankrutavusios įmonės kreditorių komiteto nutarimai, kuriais remiantis lėšos ir buvo išmokėtos. Lėšų išsimokėjimo metu šie nutarimai buvo ginčijami teisme, tačiau dar nebuvo priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo panaikinti kreditorių komiteto nutarimus.
Lėšų išsimokėjimas, kai lėšos išsimokėtos galiojusių kreditorių komiteto nutarimų pagrindu, tie nutarimai buvo ginčijami teisme, bet dar nebuvo nuginčyti, nesudaro pagrindo konstatuoti sąmoningo bankroto administratorės siekio padaryti žalą. Kreditorių komiteto nutarimai buvo ginčijami teisme, tačiau nebuvo aišku ar akivaizdu, kad jie bus nuginčyti.
ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius privalo ginti kreditorių interesus. Vykdydama kreditorių komiteto nutarimus, bankroto administratorė buvo įgaliota kreditorių komiteto išsimokėti administravimo išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti administratorės tyčios išsimokant administravimo išlaidų atlyginimą.
Kita vertus, teisėjų kolegija sutiko, kad bankroto administratoriui keliami aukštesni šios profesijos rūpestingumo reikalavimai lemia administratoriaus pareigą veikti pamatuotai, atliekant veiksmus, apdairiai įvertinti galimas pasekmes. Kreditorių komiteto nutarimų ginčijimo teisme metu tų nutarimų vykdymas administratorės buvo skubotas, nelaukiant teismo procesinių sprendimų priėmimo, kuriais buvo patikrintas kreditorių komiteto nutarimų teisėtumas. Skubėjimas išsimokėti lėšas nebuvo pateisinamas, o jas išsimokėjusi administratorė nebuvo tiek rūpestinga, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis, kai nutarimai buvo ginčijami teisme. Tai patvirtina didelį administratorės nerūpestingumą, bet nėra pagrindas konstatuoti administratorės tyčios.
Pagal Taisyklių 11.3 punktą nedraudžiamuoju įvykiu laikomi tik tyčiniai bankroto administratoriaus ir (ar) jo darbuotojo veiksmai, kuriais padaryta žala. Tuo tarpu žala, padaryta dėl bankroto administratoriaus ir (ar) jo darbuotojo veiksmų didelio neatsargumo, patenka į draudžiamojo įvykio apibrėžimą.
Proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą bei teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio, sudaryto po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, pripažinimo negaliojančiu
Priminta, kad aiškindamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus. Asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas.
CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą.
Pagal CK 3.68 straipsnį sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu kitas sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis asmuo buvo nesąžiningas.
Būtent šį CK 3.68 straipsnio normoje nustatytą teisių gynimo būdą pasirinko ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl sandorių nuginčijimo.
Byloje nustatytas ir neginčijamas faktas, kad ieškovo pareikštu ieškiniu ginčijami sandoriai sudaryti po bylos dėl šalių santuokos nutraukimo iškėlimo dienos.
CK 3.68 straipsnio norma neriboja ieškinio pareiškimo teisės santuokos nutraukimo bylos pabaigos momentu, t. y. joje nenustatyta, kad, išnagrinėjus bylą dėl santuokos nutraukimo ir įsiteisėjus teismo sprendimui toje byloje, šio straipsnio taikyti negalima.
Pareikštame ieškinyje ieškovas nurodė, kokiu būdu ir kokia jo teisė ginčijamais sandoriais buvo pažeista, o reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais, susijęs ir su jų negaliojimo pasekmių taikymu, neabejotinai susijęs su ieškovo teisių pakeitimu. Todėl konstatuotina, kad prielaidos atsirasti ieškovo subjektinei teisei - teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jo suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas, pareikštame ieškinyje yra suformuluotos.
Nutartis dėl siuntėjo pareigos suteikti vežėjui visapusišką informaciją apie krovinį
Pabrėžta, kad tokiu atveju, kai krovinį vežėjui perduoda ir važtaraštį pasirašo vienas subjektas, o su vežėju krovinių vežimo keliais sutartį sudaro kitas, sprendžiant dėl to, ką laikyti krovinio siuntėju, turinčiu tam tikrus įsipareigojimus vežėjui, ir atitinkamai dėl to, kas turi atsakyti žalą patyrusiam vežėjui, visų pirma vertintina būtent krovinio vežimo keliais sutartis, kurią pasirašęs asmuo įsipareigoja vežėjui už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.
Jeigu tokia sutartis nėra sudaroma, minėta, siuntėjo ir vežėjo (-ų) susitarimas gali būti išreikštas ir faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, taip pat pagal tai, kuris asmuo kaip siuntėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežėjas turėjo suprasti, kas yra siuntėjas.
Siuntėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas siuntėju pagal CMR konvenciją.
Krovinio perdavimo vežėjui momentas yra aktualus būtent tam, kad būtų nustatytas vežėjo atsakomybės už priimtą vežti krovinį, t. y. jo praradimą ar sugadinimą, atsiradimo momentas.
Dėl šios priežasties siuntėjas yra įpareigotas suteikti vežėjui visą reikiamą informaciją, taip pat reikalingą muitinės ir kitiems formalumams atlikti, kad šis galėtų tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį.
Teisėjų kolegija nurodo, kad yra galima situacija, kai siuntėjas iki krovinio perdavimo vežėjui nesuteikia visos reikiamos informacijos, o, pvz., ją suteikia vėliau. Tokiu atveju yra svarbu, ar reikiamą informaciją vežėjas turėjo reikiamu momentu, kaip bylos atveju - iki patikrinimo muitinėje, ir turėjo realią galimybę išvengti žalos, bylos atveju - laiku pateikti deklaraciją.
tags: #atstatydinti #administratoriu #skirti #bauda #uz #piktnaudziavima