Vaikų kalba - tai sritis, jau seniai dominanti pasaulio tyrėjus. Tarpdalykinis vaikų kalbos tyrimų pobūdis patraukė ne tik psichologus, bet ir lingvistus, filosofus, antropologus, sociologus. Detaliai ir sistemiškai vaikų kalbos įsisavinimas pradėtas tirti XX a. Lietuvoje sistemingai kaupti ir analizuoti lietuvių vaikų kalbos duomenis pradėta tik 1993 m. Iš Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų surinktų įrašų sukurtas „Lietuvių vaikų ilgalaikio stebėjimo duomenų tekstynas“ ir „Priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų kalbos tekstynas“.
Atliekant lietuvių vaikų kalbos tyrimus daug dėmesio skirta lingvistinės kompetencijos įgijimo klausimams. Išsamiai ištirtas lietuvių kalbos daiktavardžio, veiksmažodžio morfologijos įsisavinimas, analizuotas asmeninių ir parodomųjų įvardžių, būdvardžio morfologijos ir morfosintaksės įsisavinimas, atlikta specifinių kalbos sutrikimų tyrimų. Nepaisant gana gausių lietuvių vaikų kalbos lingvistinės kompetencijos tyrimų, kol kas palyginti nedaug mokslinio dėmesio sulaukusi sritis - pragmatinės kompetencijos įsisavinimas.
Pragmatika - tai lingvistikos sritis, tirianti žmonių gebėjimą tinkamai suprasti ir vartoti kalbą konkrečiose kalbėjimo situacijose. Toks gebėjimas vadinamas pragmatine kompetencija. Vienas iš pragmatinės kompetencijos aspektų - gebėjimas organizuoti pokalbį. Šis gebėjimas apima taisyklių, kurias taikant perimamas žodis, reiškiamas pritarimas pašnekovui ar jam prieštaraujama, rodomas susidomėjimas tema arba noras ją keisti ir pan., išmanymą.
Vaiko komunikacinės kompetencijos įgijimas tirtas Ingridos Balčiūnienės. Jos darbe domėtasi, kaip įsisavinami pokalbio struktūros elementai, kaip atpažįstami ir kuriami tam tikri šnekos aktai, kokia komunikacinio tėvų elgesio įtaka vaikui mokantis gimtosios kalbos gramatikos. Dar anksčiau Ineta Savickienė yra aprašiusi vaikų pokalbių ypatybes ir gebėjimą juose dalyvauti. Abu šie tyrimai atlikti remiantis labai mažų - iki trejų metų vaikų ir suaugusiųjų pokalbių medžiaga, tačiau ne mažiau svarbu nagrinėti ir vaikų tarpusavio dialogus.
Tyrimai rodo, kad bendraudami su vaikais suaugusieji įvairiomis priemonėmis padeda jiems tinkamai dalyvauti pokalbiuose. Pirmasis vaikų tarpusavio pokalbius prieš beveik šimtą metų pradėjo analizuoti šveicarų psichologas Jeanas Piaget. Stebėdamas ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimą, J. Piaget priėjo išvados, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nekuria tikrų dialogų, nes jų kalbėjimas yra egocentrinis, kitaip sakant - sau skirtas kalbėjimas, kai nesirūpinama nei su kuo šnekama, nei tai, ar yra klausomasi. Nustatyta, kad beveik pusė ikimokyklinio amžiaus vaikų pasakymų yra egocentriški. Todėl J. Piaget išskyrė dvi kalbos grupes: egocentrinę ir socializuotą kalbą. Socializuota kalba apibūdinama kaip atliekanti bendravimo ir tarpusavio poveikio funkciją.
J. Elinor O. Keenan, išanalizavusi dviejų 2,9 m. amžiaus vaikų tarpusavio pokalbius, nustatė, kad daugeliu atvejų tai, ką J. Piaget laikė egocentriniu kalbėjimu, yra socializuota kalba. Vaikai taiko įvairias kalbines priemones, kad įtrauktų vienas kitą į dialogą. E. O. Keenan teigia, kad pakartojimai, ką J. Piaget laikė egocentrinės kalbos bruožu, rodo aukštą socializacijos lygį, nes pakartodamas savo pasakymus vaikas ragina klausytoją atsakyti, jei tai nebuvo padaryta, ir įsitraukti į pokalbį. Pasak jos, sau skirta kalba galima laikyti tik tam tikras kalbėjimo rūšis: pasakojimus, dainas ir garsų žaidimus. Nė viena iš šių kalbėjimo kategorijų nereikalauja klausytojo reakcijos.
Šiame straipsnyje gvildenami dviejų penkiamečių tarpusavio dialogai. Paprastai tokio amžiaus vaikai jau yra įsisavinę pagrindines kalbos ar kalbų, kuriomis su vaiku yra kalbama, formas bei struktūrą. Ketverių metų vaikai jau gali užduoti klausimus, duoti nurodymus, atpasakoti tikrus įvykius ir kurti istorijas. Tačiau komunikuojant iškyla ir tam tikrų sunkumų, pavyzdžiui, keičiantis kalbėtojo ir klausytojo vaidmenimis, kitaip tariant, nustatant žodžio perėmimo momentą. Tai ypač sunku, kai pokalbyje dalyvauja daugiau nei du dalyviai. Plėtodami pokalbius ikimokyklinio amžiaus vaikai taiko paprastas strategijas, tokias kaip pakartojimai ar kito dalyvio pasakymo pataisymai.
Taigi aprašomame tyrime siekta nustatyti, kokias kalbines ir nekalbines pokalbio strategijas tiriamieji taiko savo dialogams plėtoti. Tiriamąją medžiagą sudaro 5 val. 49 min. vaizdo įrašų, darytų vaikams bendraujant jiems natūralioje aplinkoje. Duomenys kaupti 2014 m. spalį-gruodį.
Pokalbio principai ir strategijos
Pokalbiai yra viena iš pagrindinių žmogaus kalbinių veiklų ir jie vyksta pagal tam tikras taisykles. Kaip teigia vienas žymiausių kalbos filosofų P. H. Grice’as, esama dviejų esminių pokalbio principų: pirmasis - keistis kalbėtojo ir klausytojo vaidmenimis, antrasis - bendradarbiauti. Bendradarbiavimo principas pokalbyje reiškia keturių taisyklių - kiekybės, kokybės, relevancijos ir būdo paisymą. Jų nesilaikant gali kilti komunikacinių nesklandumų arba jos gali būti pažeidžiamos mandagumo dėlei.
Bendradarbiavimo ir mandagumo principai net ir visai nepažįstamiems žmonėms leidžia bendrauti per daug nemąstant, kaip tai reikėtų daryti. Pagal nerašytus sociokultūrinius susitarimus, kalbos vartotojai paprastai žino, ką, kada ir kiek galima kalbėti, kaip sulaukti savo eilės ir tinkamai perimti žodį, kada ir kaip perleisti jį pašnekovui, kada priimtina kalbėti dviese ar keliese ir pan. - kas pokalbyje apskritai yra derama, o kas ne.
Bendraujant taikomos pokalbio strategijos - tai būdai, kuriais gauname galimybę kalbėti patys ir suteikiame arba nesuteikiame ją pašnekovams. Jos suprantamos kaip įvairūs veiklos principai, pagal kuriuos konkrečiam tikslui pasiekti pasirenkamos tam tikros priemonės. Būdų pokalbiams plėtoti esama įvairių: tai dėmesingas klausymas, klausinėjimas, pritarimai, pertraukimai, prieštaravimai, juokavimai, pakartojimai, tyla ir kt.
Įvairios kalbinės ir nekalbinės priemonės atlieka skirtingas funkcijas. Vienas iš svarbiausių pokalbio bruožų - keitimasis kalbėtojo ir klausytojo vaidmenimis. Paprastai vienu metu kalba tik vienas asmuo, tačiau kartais dviejų ar daugiau pašnekovų kalbėjimas sutampa. Teigiama, kad kalbėjimas vienu metu gali būti suprantamas ir kaip pokalbio parėmimo strategija, kuri ne pažeidžia pašnekovo teisę kalbėti, o veikiau skatina jį tai daryti. Taikydami šią strategiją pokalbio dalyviai gali ir bendradarbiauti vienas su kitu, rodyti bendrą turimą nuomonę ar vertybes.
Tačiau kalbėjimas drauge su pašnekovu siejamas ir su kita strategija - pertraukimu. Kalbėjimas drauge su pašnekovu gali būti ir rungtyniavimo perimant žodį, noro dominuoti išraiška. Pertraukiant pasikeisti klausytojo ir kalbėtojo vaidmenimis bandoma pažeidžiant pokalbio taisykles - įsiterpiant netinkamu žodžiui perimti momentu. Pašnekovas pertraukiamas, kai jo kalba nutraukiama nesulaukus ženklų, jog artėja žodžiui perimti tinkamas momentas, ir kai akivaizdu, kad žodis bus perimtas kalbėtojui dar nebaigus savo dialogo replikos. Kitaip tariant, klausytojas pasiskiria tolesniu kalbėtoju nelaukdamas, kol bus galima pasikeisti klausytojo ir kalbėtojo vaidmenimis, taip demonstruodamas galią.
Kitas dažnas pokalbio konstravimo būdas - klausimai pašnekovui. Juos pateikiant nebūtinai norima gauti informacijos. Užduodami klausimą galime pasitikslinti, pakeisti temą, išreikšti pritarimą tam, kas sakoma, paskatinti pašnekovą tęsti ir pan. Paklausti - vienas iš geriausių būdų pradėti pokalbį ar jį tęsti.
Dar viena pokalbio plėtojimo strategija - juokavimas. Juokaudami pašnekovai taip pat gali siekti dvejopų tikslų: juokaujant gali būti norima sukurti arba įtvirtinti aukštesnį savo statusą arba atvirkščiai - sustiprinti tarpusavio ryšius. Juokas atskleidžia ir kuria dalyvių bendrumą bei lojalumą vienas kitam, juokavimas mažose grupelėse padeda sklandžiai bendrauti.
Dominavimą ir aukštesnį statusą pokalbyje galima įgauti ne tik juokaujant, bet ir tylint. Nereagavimas (ir po to einanti tyla) yra netiesioginis būdas išreikšti nepritarimą pašnekovui, jis gali būti pasitelkiamas siekiant nutraukti gvildenamą temą ir pasukti pokalbį kita linkme.
Svarbu dar kartą pabrėžti, kad kalbinių strategijų taikymas ir jų poveikis labai priklauso nuo pokalbio situacijos. Kaip teigia Deborah Tannen, tos pačios strategijos skirtinguose kontekstuose gali būti taikomos skirtingiems, kartais netgi prieštaringiems, tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, paprastai su dominavimu ir galia siejamos pokalbio strategijos tam tikrame kontekste arba taikomos kito kalbėtojo gali turėti priešingą poveikį - sustiprinti komunikantų bendrumo jausmą, puoselėti glaudžius jų tarpusavio ryšius.
Vaikų gebėjimas bendrauti
Taisykles, kurių laikydamiesi pokalbius kuria suaugę žmonės, turi įsisavinti ir vaikai. Deramai keistis kalbėtojo ir klausytojo vaidmenimis mokomasi komunikuojant su tėvais ar kitais suaugusiaisiais. Stebėdami aplinką, klausydami, kaip kalba aplinkiniai, maži vaikai ir patys bando užsiimti šia veikla taip, kaip sugeba: mimika, gestais, žodžiais ar žodžių kombinacijomis.
Vakarų kultūroje kūdikiai pokalbio partneriais yra laikomi jau nuo gimimo: dar nekalbantieji mažyliai yra įtraukiami į komunikacinius mainus ir mokosi suprasti, kas yra pokalbis ir kaip jame veikiama. Kaip teigiama vaikų raidos literatūroje, iš pradžių vaikas kalba tuo pat metu kaip ir pašnekovas. Tačiau maždaug nuo aštuonių mėnesių vaikas paprastai jau tyli, kol kalba kitas, po to čiauškėjimu atsako ir vėl klausosi.
Antraisiais gyvenimo metais išauga tiek komunikacinių aktų dažnumas, tiek ir pokalbio relevancija. Šiame amžiuje vaikai dar labiau domisi bendravimu, išsako daug intencijų ir joms išreikšti vartoja įvairių kalbinių formų. Anat Ninio tyrė vaikus, kurių amžius buvo nuo 10 iki 22 mėnesių, ir nustatė, kad per 30 minučių interakciją komunikacinių intencijų vidurkis tirtuoju amžiaus tarpsniu išaugo nuo 3 iki daugiau nei 30. Taip pat pastebėta, kad tyrimo pradžioje savo intencijoms reikšti vaikai naudojo tik vieną būdą, o būdami 22 mėnesių tas pačias intencijas reiškė jau keletu būdų.
Trečiųjų metų pabaigoje vaikų gebėjimas dalyvauti pokalbiuose išauga, jų kalbose randasi pasakojimų apie praeities įvykius. Manoma, kad tokio amžiaus vaikai jau geba savarankiškai palaikyti pokalbį. Atlikus lietuvių vaikų komunikacinės kompetencijos tyrimus nustatyta, kad „jau nuo dvejų metų vaikai pradeda dalyvauti ‘tikrame’ pokalbyje“. Lengviausiai ir greičiausiai vaikas išmoksta atkreipti pašnekovo dėmesį ir pradėti pokalbį, taip pat - tinkamai reaguoti į pašnekovo iniciatyvą užmegzti dialogą. Šiam tikslui pasiekti naudojamasi įvairiomis kalbinėmis ir komunikacinėmis priemonėmis: komentuojama, kreipiamasi, nurodoma, klausinėjama, vartojami jaustukai, mandagumo frazės ir kt.
Tyrimai atskleidė, kad gebėjimas laikytis temos ir ją plėtoti randasi taip pat anksti: jau 1 m. 8 mėn. vaiko kalboje gausu temai plėtoti skirtų pasakymų. Taikomos įvairios strategijos: plėtojami ankstesni paties vaiko pasakymai arba reaguojama į pašnekovo žodžius - klausiant, kartojant, išplečiant, performuluojami tėvų pasakymus. Pokalbio pabaigos taisyklės įsisavinamos vėliau - nuo 2 m. 4 mėn.
Kitas svarbus aspektas interakcijoje - komunikacinių nesklandumų sprendimas. Įgauti įgūdžių, reikalingų sprendžiant komunikacinius nesklandumus, vaikams sunku. Nors jie gana anksti suvokia, kad tam tikrais klausimais galima paprašyti pašnekovo pakartoti neišgirstą ar nesuprastą pasakymą, toks komunikacinių nesklandumų sprendimo būdas pradedamas taikyti tik trečiųjų metų pabaigoje. Pasak I. Savickienės, „dvejų-ketverių metų vaikai išmoksta numatyti pokalbio žlugimo priežastis, todėl atitinkamai elgiasi - pakartoja neaiškius savo pasakymus arba patys klausia paaiškinimo.
Vaikų pragmatinė kompetencija dar tik formuojasi, todėl jų pokalbiai skiriasi nuo suaugusiųjų. Toliau bendriausiais bruožais bus aptariama, kas būdinga vaikų diskursui. Vaikams kalbantis tarpusavyje išsakoma daug ir įvairių komentarų. Vaikų pokalbiai dažnai vyksta jiems užsiimant kokia nors veikla, kuri yra bendras kontekstas pokalbiui rutuliotis, o tos veiklos komentavimas skatina bendrauti ir tęsti pokalbį. Kaip toliau teigia E. O. Keenan, vaiko ištartas komentaras reikalauja iš klausytojo patvirtinimo. Jei klausytojas kalbėtojo pasakymą suprato kaip komentarą ir atitinkamai į jį atsakė, komunikaciniai mainai įvyko sėkmingai. Tačiau kartais pokalbio situaciją nulemia tai, kad į komentarus nėra tinkamai reaguojama: pavyzdžiui, po komentaro kitomis dialogo replikomis keičiama tema ir prie išsakytos minties nebegrįžtama, o pradedama nauja tema.
Jei kalbėtojas vaikas visgi tikisi ir nori, kad į jo komentarą pašnekovas sureaguotų, jis savo pasakymą gali kartoti net keletą kartų tol, kol sulaukia dėmesio. Tai, kad vaikai laukia savo komentarų patvirtinimo iš pašnekovų, rodo jų pastangas įtraukti kitą į komunikacinius mainus ir kurti dialogą, o ne atskirus monologus. Kaip ir suaugusiesiems, vaikams svarbu pokalbyje bendradarbiauti, todėl ir iš partnerio tikimasi jo indėlio. Yra pastebėta, kad vaikai dažnai kartoja savo pašnekovų pasakymus. Suaugusiųjų diskurse pakartojimai suprantami kaip tokia strategija, kuria siekiama pasitikslinti, empatiškai pritarti, solidarizuotis, parodyti, kad pasakymas suprastas ir pan. Ilgą laiką vaikų atkartojami suaugusiųjų pasakymai buvo suprantami kaip pamėgdžiojimai ir laikyti specifiniu vaikų, kaip dar nepatyrusių komunikantų, kalbos bruožu. Taigi pakartojimai suaugusiųjų pokalbiuose laikyti strategija, o vaikų kalboje buvo suprantami kaip atkartojimai neturint komunikacinio tikslo. Tačiau E. O. Keenan teigimu, visos pakartojimų funkcijos, išskiriamos stebint suaugusiųjų bendravimą, yra būdingos ir vaikų kalbai.
