Antarktida - penktasis pagal plotą žemynas, plytintis aplink Pietų ašigalį. Pavadinimas „Antarktida“ reiškia „priešingas Arktikai“. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, sausiausias, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas.
Nors skirtingais laikotarpiais įvairios valstybės skelbė, kad joms priklauso kuri nors Antarktidės dalis, tačiau faktiškai Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Politinį Antarktidės statusą reguliuoja Antarkties sutartis, pasirašyta 1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone. Ji numato, kad nė viena valstybė negali reikšti jokių pretenzijų į Antarktidą ar laikyti kurią nors jos dalį sava. Jokiai vyriausybei nepavaldžia laikoma visa į pietus nuo 60° pietų platumos besidriekianti teritorija.
Antarktidos plotas yra apie 13,2 mln. km². Žemynas skiriamas į vakarinę ir žymiai didesnę rytinę dalį. Kadangi žemynas yra ašigalio rajone, čia susiformavo stora ledo danga, kurios vidutinis storis apie 2000-3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Vidutinis Antarktidės aukštis kartu su ledu (2040 m) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Tik 2,4 % žemyno nėra apledėję.
Antarktidos klimatas - šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki -80 °C, o vasarą pakyla iki -30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Antarktidės centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30-50 mm, pakrantėje 700-1000 mm. Krituliai - tik sniego pavidalu.
Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Žemyne yra sniegu ar ledu nepadengtų uolynų dėl itin mažo kritulių kiekio. Į vakarus nuo Makmerdo užutėkio esantys sausieji slėniai yra viena sausiausių Žemės vietų, kurioje nelijo beveik 2 mln. metų.
Antarktidoje būna poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo ir visai nešildo aplinkos. Tada temperatūra nukrinta iki -60-70 °C. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi - jos metu temperatūra pasiekia apie -20-30 °C.
Prieš 300 mln. metų Antarktidoje plytėjo Permo miškai, o Antarktida ledu pasidengė prieš maždaug 34 mln. m. Tundros žemyne išsilaikė iki 14 mln. m. pr. m. Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje - tai −89,2 °C.
Antarktida - poliarinė dykuma, kuriai būdingas mažas kritulių kiekis. Visame žemyne per metus iškrenta vidutiniškai 150 mm kritulių, daugiausiai sniego pavidalu. Didžioji dalis gyvūnijos yra susijusi su žemyno krantus skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių, tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai - mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidės gyventojai - pingvinai, kurių dvi rūšys, imperatoriškieji pingvinai ir Adelės pingvinai, peri pačiame Antarktidės žemyne.
Didesni pokyčiai stebimi žemyną dengiančio ledo sluoksnyje, kurio masė nuolat mažėja dėl žemyninių ledynų atskilimo į ledkalnius. Kita vertus, masės nuostolius dėl atskilusių ledynų dalinai kompensuoja žemyne sniegu iškrentantys krituliai. Nuo 1992 iki 2017 metų Antarktida kasmet netekdavo vidutiniškai 220 Gt ledynų masės. Skaičiuojama, kad tokia ledynų masės kaitos dinamika gali kilstelėti jūros lygį papildomai 8-14 mm.
Virš Antarktidės yra zonų su ploniausiu ozono sluoksniu Žemėje. Ozono sluoksnio mažėjimą sukėlė chlorfluorangliavandenilių emisijos į atmosferą. Šie junginiai buvo naudojami šaldymo įrenginiuose iki jų uždraudimo remiantis Monrealio protokolu. Emisijos ypač stipriai paveikė Antarktidą, nes dėl labai žemų temperatūrų žemyne susiformavę poliariniai stratosferiniai debesys katalizuoja chemines reakcijas, atskeliančias ozono molekules. Ozono skylė apima beveik visą žemyną ir didžiausia fiksuota tarp 2006 m. rugsėjo ir 2020 m.
2017 m. Antarktidoje dirbo daugiau nei 4400 mokslininkų, tačiau žiemą pasiliko tik 1100. Šiuo metu žemyne yra daugiau nei 70 nuolatinių ir sezoninių tyrimų stočių. Iš jų didžiausia - Makmerdo stotis, galinti sutalpinti daugiau nei 1000 žmonių.
Lietuvių pasiekimai Antarktidoje
Nerijus Pranckevičius ir Justas Narkevičius, siekdami įkopti į aukščiausias septynias žemynų viršūnes, sėkmingai įveikė ir paskutinį iššūkį - aukščiausią Antarktidės kalną. Ši kelionė jiems tapo finaliniu akordu ambicingam tikslui. Gruodžio pradžioje prasidėjusi ekspedicija į Antarktidą, jiems prireikė trijų skrydžių ir 17-18 tūkst. km kelionės, kol pasiekė Čilę, iš kur vėliau vyko į Antarktidą.
„Susidūrėme su begale iššūkių - buvo ir kritimų, ir nuopuolių, ir sėkmių, ir nesėkmių. Iki šiol esame užkopę į 6 viršūnes, 7-oji liko Antarktidoje. Vargu ar savo noru važiuotume į -50 šaltį, bet turime tikslą pabaigti projektą“, - prieš kelionę kalbėjo N. Pranckevičius.
Gruodžio 13 d. keliautojai pasiekė aukščiausią viršukalnę Antarktidoje. „Oro sąlygos buvo puikios, visą dieną švietė saulė ir tik priartėjus prie viršūnės oro temperatūra nukrito žemiau nei -35 laipsniai, bet, kadangi vėjas nebuvo itin didelis, tai mums gailiausiai pavyko sėkmingai pasiekti viršūnę!“ - pasakojo keliautojai.
Savo instagramo paskyroje keliautojas Aurimas Valujavičius pasveikino vyrus: „Šiandien vyrai grįžo iš Antarktidos. 7 pasaulio viršūnės užkoptos. Misija įvykdyta.“
N. Pranckevičius ir J. Narkevičius tapo vienais iš nedaugelio lietuvių, įkopusių į visas septynias aukščiausias žemynų viršūnes.
Taip pat verta paminėti ir kitus lietuvių pasiekimus Antarktidoje. 1959-1966 m. vyko ekspedicija, kurios metu buvo ištirtas Bakučio krantas (angl. Bakutis coast) Vakarų Antarktidoje, Merės Bird žemėje. Šio kranto tyrinėjimą pirmieji atliko amerikiečiai, tačiau jo pavadinimas siejamas su lietuvių kilmės amerikiečiu kontradmirolu F. Bakčiu, kuris gimė 1912 m. JAV.
Pažymint Lietuvos nepriklausomybės dieną - kovo 11-ąją - ant ekspedicijos ledlaužio stiebo buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Tą pačią dieną visi 28 ekspedicijos dalyviai, išsikėlę į krantą, įsirengė slidinėjimo trasą. Varžyboms vietą padėjo parinkti ekipažo narė, kalnų slidinėjimo instruktorė iš Pietų Amerikos. Trasos nužymėjimo gaires, atributiką ir įrangą ekspedicijos dalyviai atsivežė iš Lietuvos. Geriausius rezultatus pasiekė šilališkė Diana Petrauskienė ir Justinas Rimas iš Kauno. Varžybų metu gausiai snigo, tačiau tai tik dar labiau pagerino nuotaiką.
Ekspedicijos vadovui Algimantui Kepežėnui ir Alvydui Platukiui tai buvo šeštas kontinentas, kuriame jie slidinėjo. Pasak ekspedicijos narių, stoties seisminiai prietaisai užfiksavo Japonijoje įvykusį žemės drebėjimą ir cunamio sukeltos bangos aukštį.
Ant specialaus pasaulio krypčių rodyklių stulpo tarp daugelio kitų šalių gairių buvo pritvirtinta ir speciali gairė su nuoroda į Lietuvos kryptį ir atstumą. Ekspedicijos dalyviai, atsisveikindami su Antarktida, vulkaninės kilmės salos pakrantėje gerą pusvalandį maudėsi. Labiausiai džiūgavo „Lietuvos ruonis“ iš Marijampolės, kuriam tą dieną (kovo 14 d.) sukako 70 metų.
Beje, tautietis Justas Narkevičius 2024 m. tapo pirmuoju lietuviu, perplaukusiu Gibraltaro sąsiaurį, kuris skiria Europą ir Afriką. Vyras tai padarė be hidrokostiumo. 16 kilometrų atstumą, vietomis vos 10 laipsnių šaltumo vandenyje, panevėžiečiui pavyko įveikti per 5 valandas.
Į Antarktidą! Sunki kelionė atgal. Kelionės dienoraštis.
tags: #auksciausia #pavara #antarktida