Bolivija - šalis, kurią daugelis lenktynininkų ir keliautojų vertina dėl jos unikalių gamtos ir kultūros išteklių, tačiau kartu ir dėl didelių iššūkių, kuriuos kelia aukštikalnės. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, su kokiais sunkumais susiduriama Bolivijos aukštumose, kokius įspūdžius palieka ši šalis ir kodėl ji vis dar išlieka mažiau atrasta nei kitos Pietų Amerikos valstybės.
Aukštikalnių liga: Dakaro ralio ir keliautojų iššūkis
Vienas didžiausių Bolivijos iššūkių, ypač Dakaro ralio dalyviams, yra aukštikalnių liga. Tai pasireiškia dėl sumažėjusio oro slėgio ir deguonies kiekio aukštyje. Benedikto Vanago šturmanas Sebastianas Rozwadowskis ir motociklininkė Gabriela Novotna prisipažino, kad tam ruošėsi iš anksto - miegodavo specialioje palapinėje su išretintu oru, todėl Dakare jiems buvo lengviau.
Tačiau Antano Juknevičiaus šturmanas Darius Vaičiulis šiemet Bolivijoje 4000-4600 m aukštyje kankinosi, nors yra įkopęs į dvigubai aukštesnę dievų buveinę Everestą. Pasak Dariaus, iš anksto paruošti organizmo aukštikalnėms neįmanoma. Alpinistai, prieš kopdami į aukščiausias viršūnes, net po kelis kartus kyla į bazinę stovyklą, ten pagyvena, tuomet leidžiasi žemyn, vėl kyla, tokiu būdu pratindami organizmą prie mažėjančio slėgio ir staigių pokyčių. Tai užtrunka mėnesius, o Dakare prisitaikyti reikia per kelias dienas. Pietų Amerikoje nėra laiko tokioms treniruotėms. Iš Ramiojo vandenyno pakrantės Peru iškart šokome kilometru aukščiau, po to iki 3000 m ir, galiausiai, keliaudami į Boliviją, aukštikalnių ligos simptomus pajutome padebesiuose - 4600 m aukštyje.
Aukštikalnių liga pirmiausia sustabdė didžiulių „Kamazų“ ir „Tatrų“ vairuotojus, o vėliau atėjo ir lenktynininkų eilė. Ypač tai pajuto nedidelės gelbėjimo operacijos metu šiek tiek palakstę po sniego audrą 4600 m aukštyje.
Virš 3000 m - šiek tiek kitoks pasaulis
Daugelis lenktynininkų bijo aukštikalnių ir netgi nedalyvauja varžybose, jei jų etapas rengiamas tokiame aukštyje. La Paso (Bolivija) gyventojai puikiai jaučiasi 3600 m virš jūros lygio, tai jiems yra kasdienybė. Dėl liūčių ir nuošliaužų pavojaus atšaukus paskutinį etapą ir bivaką Tupizoje (Bolivija), Dakaro lenktynininkai susidėjo daiktus ir per naktį pervažiavo į Argentiną, Saltą, kuri yra įprastame 1200 m lygyje. Tikrai ne tik dėl šiltesnio klimato (nes Bolivijoje naktimis palapinėje reikia apsiginkluoti ir vilnonėmis kojinėmis).
Kalnų serpantinais vos pakilę iki 3000 m, pajutome, kad kažkas negerai. Vienam iš kolegų pradėjo klaikiai skaudėti galvą, vos ne iki pykinimo. Kitam - skrandį, padažnėjo vizitai pas „nykštukus“. Aš pats, jei tik bandydavau užbėgt į kokį kalnelį, kaipmat uždusdavau. Ne bet kaip, o tiesiog tarsi „užstrigdavo“ kvėpavimas, imdavo svaigti galva. Todėl pradėjau mąstyti kaip naras: kuo mažiau nereikalingų judesių, kurie sudegina deguonį.
Dėl tokio „bendro silpnumo“ lėčiau ėmė veikti ir smegenys - kartais save pagaudavau žiūrintį į ralio kelio knygą ir nesuprantantį, kur ji veda. Slėgio pokyčius puikiai iliustravo kariški maisto daviniai, kuriuos vežasi projekto #iGo2Dakar vyrukai Mindaugas ir Andrius - šie vakuumuoti paketai taip išsipūtė, kad, rodės, tuoj sprogs. Tiesa, dar vienas bendras visiems aukštikalnių ligos simptomas - nesibaigiantis vangumas, mieguistumas. Jis ypač pavojingas vairuojant, todėl vairuotojai Bolivijoje nesigėdijo būti pakeisti - prašydavo nusnūsti bent 20 min.
Kaip kovojome su simptomais?
Gėrėme daug skysčių (vandens ir kolos). Dar prieš pakildami iki 3000 m pradėjome vartoti aspiriną su vitaminu C. Kiti rinkosi tą pačią medžiagą su kofeinu. Bent jau man toks gydymo kursas nepakenkė: galvos neskaudėjo, o užstringantis kvėpavimas niekur nedingo.
Tiesa, Peru ir Bolivijos vaistinėse tikrai yra vaistų nuo šios ligos (viena iš sudėtinių dalių - kofeinas). Juos išbandė ir kolega Mindaugas Plukys, įspūdingo mūsų „Media“ automobilio „Nissan Navara“ savininkas. Galvos skausmas praėjo. O gal jo ir nebūtų, jei aukštikalnių ligai būtume pasiruošę iš anksto - pradėję „gydytis“ dar būdami įprastame aukštyje. Tuomet kalnų viršūnės dovanotų vien tik džiaugsmą akims, o ne galvos skausmą.
Tiesa, vienas kolega, išgėręs šių vaistų, juto širdies permušimus. Todėl mano nuomonė tokia: su aukštikalnėmis kiekvienas turėtų bandyti susidraugauti individualiai.
Bolivija pribloškė!
Stebuklingos ežerų ir kalnų spalvos, aukščiausi pasaulio miestai, nuostabūs „tikri“ senamiesčiai, atgimusi indėnų kultūra. Kodėl Bolivija neturi analogų pasaulyje? Kas Bolivijoje gražiausia? Kaip po ją keliauti? Ir kodėl ji atrasta mažiau, nei kitos Pietų Amerikos šalys? Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos šokių - Tobas - Oruro karnavale.
La Pazas: ekstremalus miestas ir teleferikų revoliucija
Ko tikėtis iš Bolivijos greit supranti jau sostinėje La Paze! Tai - ekstremalus miestas, į kurį panašių pasaulyje tiesiog nėra. Jis stūkso tokiame aukštyje, į kurį Europoje įkopia tik alpinistai - apie 4 km. La Paze aukštį nuolat jauti. Žavioji La Pazo pusė - tai snieguotos kalnų viršūnės aplink, kalnų ežerai. Nuostabūs Mėnulio (Luna) ir Dvasių (Animas) slėniai beveik La Pazo miesto ribose. 5421 m Čakaltajos kalnas, glaudęs aukščiausią pasaulio slidinėjimo kurortą - kol jo neištirpdė klimato kaita.
O kokia paties La Pazo įvairovė! Žemiausi jo rajonai (turtingasis verslų ir ambasadų Irpavis) - 3200 m aukštyje, aukščiausi (indėniškas El Alto priemiestis) - 4150 m, o senamiestis maždaug per vidurį (~3600 m). Tai reiškia, kad skirtingose to paties miesto dalyse tuo pat metu oras skiriasi 6-7 laipsniais. Dažnai būdavo, kad apačioj - tropinio masto liūtis, viršuj - vėsi sausra. „Tai vienintelis pasaulio miestas, kuriame yra trys klimatai!“ - gyrėsi sutiktas lapazietis.
La Pazas nėra tik ekstremali gamta! Šis miestas taip pat turi pačią maloniausią viešojo transporto sistemą, kokia tik kur pasauly teko naudotis. Vietoje metro čia - teleferikai, lynų keltuvai. Jatirių kioskai El Alto. Skrendam tarp Miraflores rajono dangoraižių. Tačiau net atmetus visą grožį, teleferikas, kaip viešasis transportas, neturi lygių. Čia visi keleiviai turi sėdynes (niekas nestovi), nereikia žinoti jokių grafikų (kabinos sukasi nuolat, įlipi vos atėjęs), čia iš tolo matai kur driekiasi linijos. Ir dar draugiška gamtai: varoma elektra, trečdalis energijos gaunama iš ant kabinų sumontuotų saulės baterijų. Turbūt vienintelė viešojo transporto rūšis, dėl kurios svarstyčiau mieste atsisakyti nuosavo automobilio! Ir, iš tikro, privačių automobilių La Paze mažai kaip niekur, net keliuose dominuoja maršrutiniai mikroautobusai, senutėliai “Dodge” autobusai ar taksi. La Pazo teleferikų sistema - vienintelė tokia pasaulyje. Teleferike El Alto.
Indėnų kultūros atgimimas ir Neoandinė architektūra
Smagiausia: žvelgdama ateitin, Bolivija neišsižada savo dvasios. Bolivijoje labiau nei kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra - indėnų aimarų, kečujų tautos sudaro apie 40% žmonių. Ir jos atgimsta. Štai nuo ~2010 m. turtingi aimarai La Paze (ypač El Alto priemiestyje) pradėjo statyti unikalius „rūmus“ - čoletus. Kiekvienas čoletas pilnas indėniškų simbolių - andų kryžiai, languotos viphalos… Taip pat kiekviename atsispindi jį sukūrusios šeimos istorija, verslas: štai importavusieji prekes iš Kinijos čolete įdėjo pagodos elementų, japoniškos elektronikos pardavėjai pasisėmė idėjų iš „Transformerių“, batsiuvių čoleto fasade - bato forma, o kilusių nuo Ujūnio regiono namuose gali įžvelgti flamingų snapus.
Kitur pasaulyje turtuoliai stato arba „stiklines dėžutes“, drąsesni dar imituoja praeities architektūrą, o štai Bolivijos architektas Fredis Mamanis sukūrė savą prasmingą Neoandinį stilių, juo seka visa eilė mokinių. Jie suteikė anksčiau nykiam raudonų plytų El Altui savą veidą, dėl kurio dabar čia kasdien vyksta gausybė architektūrinių ekskursijų „čoletų keliais“. Juk tik patys garsiausi pasaulio architektai, kaip Antonijo Gaudis, susilaukia šitokio turistų dėmesio - ir daugelis tokių “starchitektų” seniai mirę!
O dar jei pasakyčiau, kad F. Po ilgų diksriminacijos šimtmečių aimarės („čolitos“) vėl didžiuojasi dėvėdamos poleras (daugiasluoksnius sijonus) ir „atsigriebdamos“ su jais daro viską - ir turguose prekiauja, ir į vestuves eina, ir į kalnus kopia, ir net WWE stiliaus čolitų imtynes organizuoja, kurių mačai pritraukia turistus iš viso pasaulio, La Pazas ne tik saugo ką turi savito, jis, tarsi koks Tokijas ar Seulas, sugeba kurti kažką naujo, unikalaus - vienu metu ir savo, ir modernaus!
O netoliese - Tivanakas. Apleistas indėnų miestas, pilnas akmeninių šamanų statulų. 600-1000 m. dar iki garsiosios Inkų Imperijos ir Maču Pikču tai buvo visų Andų religinis centras - į ritualus čia plūdusiems piligrimams tos statulos “atgydavo” nuo haliucinogenų. Laikais iki Boliviją užkariavo ispanai indėnų tradicijos buvo dar “keistesnės”: kūdikiams formuodavo kaukoles tarsi japonai bonsus, o vietoje rašto žinias perduodavo virvutėmis su reikšmę turinčiais mazgeliais.
Kodėl Bolivija mažiau atrasta?
La Pazas - ir apskritai Bolivija - nusipelno daug daugiau turistų, daug daugiau dėmesio… Daugelis tų, kurie visgi atkeliauja, maždaug 20-40 metų amžiaus, be vaikų, nakvoja hosteliuose ir išgyvena „gyvenimo nuotykį“. „Aš keliauju aplink pasaulį!“ - nė nesuskaičiuosiu, kiek kartų Bolivijoje girdėjau šią kitur retą sparnuotą frazę. Daugelis (ir mes) Boliviją „jungė“ su kitom Pietų Amerikos šalym. Dviejų mėnesių kelionė čia - trumpa.
Kodėl? Atsakymas vėl - aukštis. La Pazo oro uostas - aukščiausias tarptautinis oro uostas pasaulyje. Tai reiškia, kad čia skrendant lėktuvams reikia daugiau kuro. Avialinijoms neapsimoka ir reisų į užsienį labai mažai. Trumpoms atostogoms atvykti sunku, brangu, nepatogu. Bet skrydžiai ne didžiausia problema! Tokiuose aukščiuose kalnų liga - beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas - paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti - atrodė, kad dūstu. Miego apnėja - nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai…
Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m - taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo - ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai lėtai, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Aklimatizacija (aukščio - ypač nakvynės - kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai.
Ujūnis: didžiausias druskos laukas ir spalvų vaivorykštė
Ujūnis! Ir gražiausia Bolivijos vieta, ir didžiausias jos iššūkis. Visų pirma, didžiausias pasaulyje druskos laukas - dydžio sulig šeštadaliu Lietuvos. Baltas-baltas ir lygus-lygus kaip gal joks kitas paviršius mūsų planetoje - net lengvieji automobiliai gali važinėti jo dugnu. Tokiose druskos lygumose siekiama planetos greičio rekordų (nes joks kelias tam nėra pakankamai platus ir tiesus pakankamai ilgai). Mūsų džipas lėkė 100 km/h, o “krantai” kaip neartėjo, taip neartėjo! Čia vyko ir Dakaro ralis. Nors kasdien į druskos lauką išsileidžia šimtai ekskursinių džipų, vos ilgiau pavažiavęs į jo baltus tolius lieki vienas. Gali gerėtis nuostabiais saulėlydžiais, saulėtekiais ar - kaip daugelis turistų - “gaminti” Instagramines nuotraukas su tik čia įmanomom optinėm apgaulėm. Aišku, jei nelyja ir liūtis nepaverčia druskos lauko milžinišku ežeru!
Ir visgi Druskos laukas - tik Ujūnio krašto vartai! Kiek gaila tų keliautojų, kurie apsiribojo vienadiene ekskursija baltojoje lygumoje. Nes anapus jos - visa spalvų vaivorykštė! Įvairiausių siurrealistinių spalvų ežerai, žali vandenų augalai, balta druska, tamsiai pilkas verdantis vulkaninis purvas ir pilkšvi dūmai, geltonas smėlis, rudos uolos - ir viskas šalia vienas kito, vis kitais deriniais, tokiose “stotelėse” kaip Spalvotasis ežeras (Laguna Colorada), Žaliasis ir baltasis ežerai, Žydrasis ežeras (Laguna Celeste), Salvadoro Dali dykuma, Ryto saulės “geizeriai” (Sol de Manana)… Pavadinimai čia ne iš piršto laužti!
Netikite? O kur dar “stebuklingai” ore kybantis “Medis iš akmens”, San Antonio de Lipez apleistas kelių šimtų metų senumo ispanų miestas 4758 m aukštyje su legendomis apie vaiduoklius ir šmirinėjančiomis viskašomis, “Dievo ir Pačamamos pamiršti” indėnų kaimai, nuostabūs vaizdai žemyn iš viena už kitą aukštesnių apžvalgos aikštelių - ir dangų raižantys ugnikalniai aplink… Ir dar tiek pūkuotų lamų, kiek Afrikos gyvūnų parkuose antilopių. Žaviausia jas buvo stebėti tiesiog mirkstant Čalvirio karštosiose versmėse.
Džipas kartais važiuodavo kažkuo, panašiu į kelią, kartais tiesiog kirsdavo kebradas - išdžiūvusias upes (“kaip gerai, kad nelyja!”) - o kartais “prasižymėdavo” sau naują kelią pats. Be turistinių automobilių, kartais prasilenkdavom su mikroautobusais ir sunkvežimiais: veža darbininkus ir žaliavas iš kasyklų. Ne šiaip sau tos spalvos - rodos, visa cheminių elementų lentelė ten glūdi po žeme! Dabar “ant bangos” litis - jis būtinas elektromobilių baterijoms, o Ujūnio regione yra didžiausi pasaulyje jo klodai. O kol kas tame krašte viskas labai spartietiška… Maži viešbučių kambarėliai be langų, kad būtų šilta. Elektra įjungiama kelioms valandoms per dieną. Privati vonia įeina tik į brangesnes ekskursijas. Restoranų nėra - kiekviena ekskursija vežasi savo virėją.
Džipu aukščiausiai užvažiavome iki beveik 5000 m.
Potosi: sidabro miestas ir jo juodoji pusė
Bolivijos herbe - ir vėliavos centre - atvaizduotas Cerro Rico kalnas legendiniame Potosio mieste. Tas kalnas nėra nei aukščiausias, nei švenčiausias šalyje. Bet jei ne jis, kitokia būtų ne tik Bolivijos, bet gal ir viso pasaulio istorija! Nes Cerro Rico glaudė savyje tiek sidabro, kad “finansavo” visą Ispanijos Imperiją. Kasmetiniai iš čia gabenami “sidabro ešelonai” būdavo svarbiausias piratų taikinys: tokį pagrobus, visą didžiausią pasaulio imperiją galėjo ištikti krizė.
Bet juodoji Cerro Rico pusė - dar juodesnė. Kalbama apie 8 milijonus kalne esą mirusių indėnų ir juodaodžių vergų. Matyt, skaičiai perdėti. Bet kad Cerro Rico šachtininkai garbina “velnią” (Tio - Dėdė) - nes Dievas požemių nepasiekia - ir neša jo statuloms aukas - faktas. Ir kad iki šiol triūsia taip, kaip prieš šimtmečius, susiskirstę į šimtus kooperatyvų, sprogdindami.
Viską mačiau savo akim. Poros valandų pasivaikščiojimas po kasyklą buvo vienas sunkiausių gyvenime. Galva nuolat trankėsi į žemas tamsių koridorių lubas (gerai, kad turėjau šalmą). Gerklę aitrino visokiausios nuodingos dujos, nuo kurių šachtininkai miršta kokių 40 (patarė eiti su kauke - bet 4200 m aukštyje ėmė trūkti oro). Teko ir šliuožti ant užpakalio į žemesnę šachtą vengiant “bedugnių” iš abiejų pusių, ir nuolat bėgti slėptis į šoninius užėjimus nuo lekiančių kasyklų vagonėlių be stabdžių. Iš tolių nuolat girdėdavosi dinamito sprogimai. Galiausiai paprašė padėti stumti vagoną. Išvargau taip, kad paskutinio “žygio” - sliuogimo virve aukštyn pasižiūrėti kasėjų kambario - jau nebegalėjau įveikti. O šachtininkai ten ne šiaip vaikšto - jie dirba, stumdo vagonėlius visą dieną, susitikus vagonėliams iš priešingų pusių vieną jų nuverčia, tada vėl užkelia ant bėgių. Kai kurie - nepilnamečiai.
Žmona, kurią jau tada “žudė” aukštis, pasirinko naujesnę kasyklą - 4100 m aukštyje. Ten bent šliuožti ar slėptis nuo atriedančių vagonų neteko. Bet Cerro Rico papėdėje stūksantis Potosio senamiestis - nuostabus! Iš kalno sidabro klodų čia pastatytos nuostabios bažnyčios, vienuolynai (Šv. Teresės), rūmai ir, aišku, “garsiausiu Bolivijos muziejumi” virtusi Monetų kalykla. Bolivija moka senamiesčius saugoti: niekas čia neišgriauta, neužstatyta “dėžutėmis”, remontai atliekami autentiškai. Kažkuo priminė kokių 1993 m. Vilnių - ir mados, ir trupantys Viduramžių grožiai, ir Dievą šlovinantis barokas.
Sucre: baltasis miestas ir keliautojų susitikimų vieta
Kai kiti keliautojai Bolivijoje pasakodavo kur nors užtrukę neplanuotai ilgai, paprastai tas miestas būdavo Sukrė. Baltas baltas jo senamiestis tarsi “teleportuotas” iš laiko prieš 100 ar 200 metų, kai Sukrė buvo Bolivijos sostinė. Iš “aukščiausios valdžios” čia belikęs Aukščiausiasis teismas, bet kilni politinio centro didybė tebetvyro ore, miesto kapinėse ir muziejuose - tokiuose kaip puikūs Laisvės namai kuriuose 1825 m. Šiandien senųjų Sukrės rūmų - ir net Šv. Pranciškaus bažnyčios - stogai užleisti restoranams, kavinėms, hipsteriškiems barams. Ten būriuojasi, naujas pažintis mezga tipiniai Bolivijos keliautojai, užgrūdinti romantiškai “sudėtingos” Lotynų Amerikos. Šv. Bolivijoje pažintis megzti gal buvo lengviau, nei bet kur kitur - nes kone visi keliautojai čia to nori. “Be plano” atvykęs jaunimas įsilieja į “gringų srovę”, tekančia ta pačia kryptim. Ko bepaklausdavom Ujūnyje, kur važiuos toliau, sakydavo - “Į Potosį”. O iš Potosio - “Į Sukrę”. Šitaip vis neplanuotai susitikdavome tuos pačius žmones jau kitame mieste…
Tiesa, ilgainiui ta upė prasišakoja. Nes, keliaudami mėnesių mėnesius “išėję iš vieno darbo ir dar neradę kito”, Europos ar Australijos kuprinėtojai gali sau leisti kokiam miestui “suviliojus” ten nusėsti ilgam. Pavyzdžiui, ima Sukrėje mokytis šokti tango arba kalbėti ispaniškai. Sukrėje pirmąkart išvydau ir boliviškus šokius - kiek jų daug, kokie skirtingi, kokios įvairios aprangos ir čia “Espacio Origenes” jie šokami kasdien! Bet tai buvo tik pirmas kąsnis to, kas dar laukė ir kur patekti vos išgirdus apie tai greitai pasidaro kiekvieno “kuprinėtojo” svajonė. “Oruro karnavalas - antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” - skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai - tikra Bolivijos grožio viršūnė. Oi, nepasigailėjom! Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai - piligrimai. Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žem...
Džiugesio ir iššūkių santuoka
Bolivijos geografija yra unikali tarp Pietų Amerikos valstybių. Šalis yra viena iš dviejų šiame žemyne, kuri neturi priėjimo prie jūros, taip pat Bolivijos vidutinis aukštis virš jūros lygio yra didžiausias žemyne. Pagrindiniai Bolivijos geografijos bruožai: šalyje yra Altiplanas - aukščiausias ir didžiausias pasaulyje plokščiakalnis po Tibeto, esantis Anduose ir Titikaka ežeras, kuris yra didžiausias ežeras Pietų Amerikoje ir aukščiausiai virš jūros lygio esantis (3 821 m.) laivybai naudojamas ežeras pasaulyje (šiuo ežeru Bolivija dalinasi su Peru).
Bolivija užima 1 098 580 km² plotą, iš kurio 14 190 km² sudaro vanduo. Tai Bolivijai leidžia būti 28-tai didžiausiai pasaulio valstybei. Ji ribojasi su penkiomis valstybėmis (bendras sienų ilgis - 6 743 km). Ilgiausia siena yra su Brazilija - 3 400 km. Vakarinė Bolivijos dalis yra Andų kalnuose.
Boliviečiai puoselėja įvairovę ir vietinę kultūrą
tags: #auksciausia #pavara #bolivijoje