Velžys, priemiestinė Panevėžio gyvenvietė, šiandien išgyvena tikrą atgimimą. Nors kai kas mano, kad tai sovietmečio produktas, iš tiesų Velžys yra kur kas senesnis - jo istorija siekia XIV amžių, kuomet jis minimas kryžiuočių kronikose.
Šiandien Velžys džiugina jaunėjančia gyventojų bendruomene - vienas po kito dygsta nauji namai, atsikrausto jaunos šeimos, o darželis tiesiog nebesutalpina vaikų. Bendruomenės pirmininkė Birutė Kronienė pastebi, kad tėvai net prašo steigti antrą grupę 2-3 metų vaikams, kuri lengvai prisipildytų. Gyvenvietė sparčiai plečiasi, ir nors kai kas gali manyti, kad kaimai tuštėja, Velžio gyventojai su šypsena atrėžtų: „Juokaujat!“
Toks populiarumas visai nenuostabus, juk Velžys yra patogioje priemiestinėje zonoje. Čia galima dirbti mieste, o ilsėtis ramioje ir jaukioje kaimo aplinkoje. Šis privalumas pritraukia vis daugiau jaunų šeimų, ieškančių harmonijos tarp miesto teikiamų galimybių ir kaimiško gyvenimo ramybės.
Istorijos ir prisiminimai
68 metų Birutė Oniūnienė, akušerė, Velžyje gyvena beveik keturis dešimtmečius. Atsikrausčiusi su statybininku vyru, ji prisimena, kad tuomet gyvenvietėje tebuvo vos trys gatvės: Pavasario, Nevėžio ir Alantos. Senų namų buvo nedaug, vyravo standartiniai „triskliaučiai mūrinukai“. Šiandien, jos akimis, matai, kaip augo privatūs kvartalai ir daugiabučių rajonas. Senoji mokykla su koklinėmis krosnimis, kurioje medikai atlikdavo vaikų skiepus, davė vietą naujai statybai, kai buvo pastatyti daugiabučiai ir į juos perkeltas medicinos punktas.
B. Oniūnienės darbo metai Velžyje buvo itin įsimintini. Pradžioje, per jos darbo metus, čia buvo net 45 nėščiosios ir tiek pat sveikų naujagimių. Akušerė prisimena, kad daug velžiečių šeimų susilaukė dvynukų. Vienas ekstremaliausių jos darbo įvykių - gimdymas viduržiemį beveik nešildomoje ambulatorijoje Šimonyse, kuomet vos minusinėje temperatūroje teko gelbėti naujagimį, naudodama lygintuvu šildomus vystyklus. Laimei, kūdikis išgyveno ir užaugo tvirtas vyras.
Kita istorija, kurią prisimena B. Oniūnienė, nutiko jau Velžyje. Kartą mokykloje mokinukas pasiskundė, kad naktį jį įkando žiurkė. Tai, ką medikė pamatė toje šeimoje, pašiurpino - apleistas būstas, sienose ir grindyse išgraužtos skylės, pro kurias landžiodavo žiurkės ir naktimis apkandžiodavo vaikus. Teko imtis priemonių ir naikinti graužikus, nes asocialūs tėvai nereagavo į situaciją.
B. Oniūnienė, anksti likusi našlė, viena augino du sūnus. Džiaugiasi, kad jie, baigę mokslus, grįžo į gimtąjį kaimą, čia pasistatė namus, o jos anūkai taip pat gyvena šalia. Moteris dabar piešia, įamžindama savo prisiminimus, gamtą ir šunis. Tai jai padeda kovoti su liūdesiu, ypač po to, kai teko laidoti savo mylimą šunį Bartą.
Kultūrinis gyvenimas ir bendruomenė
Nors Velžys sovietmečiu klestėjo aprūpinant gyventojus būstu, trūko kultūrinio gyvenimo. Ilgai nebuvo net bibliotekos. Dabartinė bibliotekininkė Irena Kairevičienė pasakoja, kad jaunystės laikais į artimiausią biblioteką Staniūnų dvare tekdavo minti dviračiu. Dabar biblioteka įsikūrusi seniūnijos pastate, tačiau skaitytojų tėra apie 200 iš 1500 gyventojų, nors tai nėra žemas rodiklis visoje šalyje.
Velžyje ilgą laiką nebuvo ir kultūros salės, o jei ir buvo, tai dažniausiai būdavo užrakinta, atrakinama tik partiniams susirinkimams. Tai vertė gyventojus ieškoti pramogų kitur. Vienu metu buvo kilusi mintis statyti naują bažnyčią, tačiau projektas ir klebonas, deja, mirė. Dabar pamaldos vyksta bendruomenės salėje.
Sparčiai besikeičiantis kraštovaizdis
Velžys intensyviausiai plėtėsi sovietmečiu, ypač įkūrus eksperimentinį paukštininkystės ūkį. Dabar, nors eksperimentinės bandymų stoties nebėra, paukštynas tebegyvuoja. Gyventojai pripratę prie kaimo kvapo, lygindami jį su šuns lojimu ar gaidžio giedojimu - tai neatsiejama kaimo dalis.
Važiuojant per Velžį matyti išpuoselėtos teritorijos, rekonstruoti ir atnaujinti kolūkinės statybos namai. Kai kurie gyventojai stebina savo sodininkystės gebėjimais ir noru kurti grožį aplinkiniams, sodindami įspūdingus gėlynus ir želdinius be tvorų, kad visi galėtų jais grožėtis.
Vienas tokių pavyzdžių - Vidmanto ir Sigitos Blynų sodyba. Vytautas Blynas, kilęs iš Raguvos, su šeima anksčiau gyveno mieste, o į Velžį, žmonos gimtinę, persikėlė prieš 20 metų. Jie džiaugiasi galimybe gyventi gamtos apsuptyje ir kurti savo svajonių namus.
Nors Velžys ir toliau plečiasi, išlieka svarbus ne tik kaip gyvenamoji vieta, bet ir kaip vieta, kurioje jungiasi istorija, bendruomenės pastangos ir nuolat kintantis, bet vis gražėjantis kraštovaizdis.
S29E09 Cepelinai. Iškrovė Naktį. Vilnius!
Gyvenvietėje vis daugėja vaikų juoko, o kaimai, atrodo, atgimsta. Velžys yra puikus pavyzdys, kaip priemiestinėje zonoje galima derinti miesto patogumus su kaimiško gyvenimo ramuma ir bendruomeniškumu.
Tiesa, svarbu nepamiršti ir kelių saugumo. Pastaruoju metu Panevėžio rajone, įskaitant Velžio apylinkes, įvyko ne vienas tragiškas eismo įvykis. Gruodžio 17 d. Gailiūnų kaime susidūrė automobilis „VW Passat“ ir autokranas, žuvo automobilio vairuotojas. Kitas tragiškas įvykis užfiksuotas Barklainių kaime, kur susidūrė du lengvieji automobiliai ir sunkvežimis, žuvo vienas žmogus, dar du buvo sužeisti. Šie įvykiai primena apie būtinybę būti itin atsargiems kelyje, ypač esant rūkui ar sudėtingoms eismo sąlygoms.
