Kunigas Bronius Laurinavičius (1913-1981) buvo išskirtinė asmenybė, kovojusi už Bažnyčios laisvę ir tikinčiųjų teises sovietinės okupacijos metais. Jo gyvenimas ir veikla - tai liudijimas apie nepalaužiamą tikėjimą, drąsą ir pasiaukojimą Tėvynei bei Bažnyčiai.
Pradžia ir kelias į kunigystę
Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone. Jo tėvai, Jurgis ir Kazimiera Laurinavičiai, buvo darbštūs ir religingi žemdirbiai, sugebėję išsaugoti lietuvybę ir tikėjimą, nepaisant Rusijos ir Lenkijos okupacijų.
Nuo mažens Bronius pasižymėjo geros širdimi ir dideliu noru mokytis. Mokydamasis pas kaimo mokytoją ir vėliau lietuvių liaudies „Ryto“ mokykloje, jis rodė didelę pažangą. Nuo 1929 m. Bronius tęsė mokslus vienintelėje likusioje lietuviškoje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Jo motina netgi pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas, kad aplankytų sūnų ir atneštų jam maisto.
Jaunystėje Bronius tarnavo Lenkijos kariuomenėje, kur jam buvo siūloma bendradarbiauti su okupacine valdžia, tačiau jis atsisakė, išlikdamas ištikimas savo tautai. Po tarnybos, 1938 m., Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje.
Kova už Bažnyčią ir tikėjimą
Kunigas Bronius Laurinavičius visą savo kunigystės laikotarpį praleido sovietinės okupacijos metais (1944-1981). Jis buvo vienas iš tų retų kunigų, kurie viešai nešiojo sutaną, taip liudydami savo pašaukimą ir Bažnyčios gyvybingumą. Jo drąsa ir principingumas pasireiškė nuo pat pirmųjų tarnystės metų.
Jau 1953 m. Kalesninkų parapijoje kun. B. Laurinavičius protestavo prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę, net pasinaudojant gyvulių ligos pretekstu, kad uždraustų tikintiesiems rinktis į bažnyčią.
Septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje, prasidėjus uoliųjų kunigų kolektyviniam pasipriešinimui Bažnyčios veiklos varžymams ir pradėjus eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai“, kun. B. Laurinavičius aktyviai įsitraukė į šią veiklą, dažnai ją organizuodamas Vilniaus arkivyskupijoje. Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, kiek jis.
Jo kovos laukas buvo platus: nuo tikinčių vaikų teisių gynimo iki lietuviško žodžio išsaugojimo. Tikėjimo ir tautiškumo gynimas dažnai pindavosi, o kova dėl tikinčiųjų teisių tapo žmogaus teisių kovos dalimi. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas.
1979 m., mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas užėmė jo vietą. Jo parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios nusikaltimų įvardijimu ir teisine argumentacija, todėl daugelis jų buvo publikuojami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“.
Vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų siekė net 72 puslapius!
Dvasinis ir materialinis palikimas
Kunigas B. Laurinavičius buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, paliko ryškius pėdsakus: bažnyčiose būdavo būriai vaikų, parapijose sėkmingai kovojama su alkoholizmu, o tikintieji mokomi vienas kitam padėti ir paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje.
Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Ypač rūpinosi gudais, kurių žemėje kunigas buvo retenybė. Adutiškio klebonijoje jis priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad jie galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus.
Jis ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis. Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas, reikalaudamas, kad krikščioniškos pareigos būtų vykdomos. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį tiek Sovietų Sąjungos vadovams, tiek tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams.
Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas! Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Tai buvo kunigas, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks.
Kauno pilis 1362 m. | Kryžiuočių užpuolimas, pakeitęs Lietuvos istoriją
Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: „Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus.“
Jo kovos ir pasiaukojimo dvasia teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi.
Knygoje, kurioje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas, pateikiami ne tik jo paties raštai, bet ir artimųjų, bendražygių, parapijiečių atsiminimai, iliustruojantys jo asmenybę - bekompromisę, drąsią, visada pasiryžusią aukotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės.
Didžiausia padėka skiriama Gervėčių žemei ir Bažnyčiai, išauginusioms tokį Lietuvos ąžuolą ir ištikimą Dievo tarną.
tags: #automobiliai #autoriai #kazimieras #giedra #ir #algimantas