Vis dažniau ir dažniau girdime automobilių fanus kalbant apie auto tiuningą. Tiesa, lietuvių kalboje ši angliško žodžio „tuning“ svetimybė yra nevartotina. Derėtų sakyti: „automobilio puošyba, derinimas, pertvarkymas ar pakeitimas“. Automobilio „tiuningas“ iš esmė yra transporto priemonės veikimo ar išvaizdos modifikavimas. Dauguma transporto priemonių gamyklose yra kuriami taip, kad tenkintų paprastus, vidutinius vairuotojų lūkesčius ir atitiktų jų keliamas sąlygas kasdieniam automobiliui. Paprastai mūsų galvose žodis „tiuningas“ siejasi su automobilių lenktynėmis, nors daugelis parodomųjų automobilių nekonkuruoja. Išoriniai automobilio pakeitimai apima ne tik kėbulo išvaizdos modifikacijas, bet ir aerodinaminių savybių pakeitimus koreguojant transporto priemonės: šonus, priekinį ir galinį bamperius, aptaką (angl. spoiler).
„Tiuningo“ populiarumo pradžia - JAV apie 1950 m., kai pradėjo populiarėti pokario automobilių lenktynės. O štai paties „tiuningo“ ištakos siekia sausojo įstatymo laikus, kai 1920 m. JAV valdžia uždraudė gaminti alkoholį ir juo prekiauti. Tuomet alkoholis amerikiečius pasiekdavo per kontrabandininkus, kuriems reikėjo galingų automobilių. Pradėta varžytis tarpusavyje, kuris nugabens kontrabandą greičiau. Taip natūraliai imta tobulinti automobilius: stiprinta važiuoklė, „spaudžiami“ varikliai. Šiandien pagrindinė paskata tobulinti automobilį - būti greitesniam varžybose.
Lietuvoje dar tarybiniais laikais veikė nedidelė Stasio Brundzos vadovaujama gamykla EVA, kurioje buvo rengiami sportiniai „Lada“ modeliai. Būtent ant šio sportininko automobilio ir buvo, ko gero, pirmą kartą Lietuvoje užrašytas žodis „Brundza Tuning“. Tačiau tai buvo profesionalus sportinių automobilių rengimas. Žlugus SSRS, kaip ir visas automobilių sportas, automobilių sportinis parengimas beveik liovėsi. Tik pradėjus gerėti ekonominei situacijai praėjusio dešimtmečio pabaigoje pradėta kurti naujas šios srities įmones. Dažnai jos buvo steigiamos jaunų žmonių, besidominčių automobilių sportu ir dalyvaujančių jame. Apie 1998-1999 m. įvairių automobilininkų klubų iniciatyva įvairiuose apleistuose aerodromuose pradėtos rengti pirmosios traukos lenktynės sulaukė didelio susidomėjimo. Po kelerių metų surengtos pirmosios tokios lenktynės ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tai 2001 m. „Automodus“ traukos lenktynės bei po metų įvykusios „Kalnapilio“ lenktynės.
Neerzindami skaitytojų iškarto atsakysime į šį klausimą - ne, autotiuningas (puošyba) niekur nedingo, jis netgi išgyvena renesansą. Tačiau automobilių modifikavimo kultūra nebėra tokia populiari kaip buvo anksčiau, ji pasikeitė ir pamažėle iš gatvių kultūros tampa parodų, „show-off“ kultūra. Jaunesniems skaitytojams gal bus įdomu sužinoti, kaip atrodė autotiuningo scena Lietuvoje 1990-aisiais metais ir 2000-ųjų pradžioje, tad pažiūrėkime, kaip keitėsi supratimas apie autotiuningą.
Automobilių modifikavimo kultūros istorija
Nusikelkime trumpam į šio amžiaus pradžią, kai automobilių modifikavimo kultūra buvo pasiekusi savo apogėjų ir kai viskas buvo šiek tiek paprasčiau nei yra dabar. Tai buvo laikai, kai kone kiekvienas jaunuolis modifikavo savo automobilį - kai kam tai buvo tiesiog smagus laisvalaikio praleidimas, kitus šis hobis įtraukė kur kas giliau. Tai buvo ryškių spalvų, išraiškingų formų ir nestandartinių detalių laikai.
Nors automobilių fanai egzistuoja tiek, kiek ir patys automobiliai, tačiau autokultūros bumas prasidėjo tik 1950-ais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai sutapo su JAV ekonomikos suklestėjimu ir laiku, kai kiekviena šeima galėjo turėti bent po vieną automobilį. 1960-aisiais autokultūra įgavo pagreitį sulig „muscle“ automobilių išpopuliarėjimu, netrukus prisijungė auto fanai iš Europos ir Japonijos, pastarojoje atsirado ekspresyvios Kaido, Kyusha, Bosozoku ir Kei automobilių subkultūros.
Autokultūros atsiradimas Lietuvoje
Taigi, automobilių kultūra plėtėsi itin sparčiai, o mus ji pasiekė tik 1990-ais metais. Lietuviams, tik išsivadavusiems iš sovietinių vienodumo gniaužtų, noras išsiskirti buvo dar didesnis nei JAV ar Europoje, todėl mus automobilių modifikavimo mada palietė itin stipriai.
Dešimtmečio pradžioje tuomet dažniausiai dar sovietinius automobilius, lietuviai puošė ne itin skoninga puošyba, tokia kaip plastikinėmis žaliuzėmis ant galinio stiklo, atšvaitais ant purvasaugių, pavarų svirties antgaliais iš skaidraus organinio stiklo su rožyte viduje, vairo apipinimais, kutais virš galinio lango, pagalvėlėmis ant galinės palangės, daugybe lipdukų ir dar vienu kitu dalyku, kurių šio straipsnio autorius dorai neprisimena.
Taigi, jau 1990-ųjų viduryje populiariausi modeliai tarp automobilių entuziastų buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos Volkswagen Golf, Audi 80 ir Audi Coupe, Opel Kadett GSi, BMW E30, Ford Sierra, Ford Probe, Ford Escort, ketvirtos kartos Honda Civic, Mercedes-Benz 190 ir W124 E klasės modelis. Įdomu tai, kad sukrapštę visus savo ir tėvų pinigus, jaunuoliai nusipirkdavo 10-15 metų senumo automobilį, kas ne itin skiriasi ir nuo šiandien perregistruojamų automobilių metų vidurkio.
Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais automobiliais, kurie tuomet įgavo reputaciją kaip itin patikimi automobiliai, bet kiek brangiau išlaikomi nei europietiški. Tuomet įperkami tapo automobiliai, pradėti gaminti 1990-ųjų pradžioje, kurie nuo 1980-ųjų metų automobilių skyrėsi apvalainomis, modernesnėmis ir gerokai sudėtingesnėmis kėbulo formomis. Taip sutapo, kad būtent japonai šią naują stilistiką buvo įvaldę geriau ir tai pridavė papildomo populiarumo šios šalies automobiliams. Todėl tarp autoentuziastų staigiai krito kampuotų formų automobilių populiarumas tokių kaip Audi 80 B2, trečios serijos BMW E30, Mercedes-Benz 190 ar W124, taip pat tapo nepopuliarūs automobiliai su atverčiamomis lempomis. Tuo metu plačiojoje publikoje neegzistavo klasikinio automobilio supratimo, todėl buvo vertinami kuo naujesni automobiliai - tai buvo vienodai būdinga tiek Lietuvai, tiek JAV.
2001 metais pasirodė „The Fast and the Furious“ filmas, dar labiau išpopuliarinęs japoniškų automobilių kultūrą, nors kultiniu tuo metu dar nebuvo tapęs. Ir jeigu Jungtinėse Valstijose japoniški automobiliai nuosekliai populiarėjo nuo 1970-ųjų, tai pas mus tas populiarumo šuolis buvo itin staigus. Taigi, šio amžiaus pradžioje autoentuziastai pamilo tokius automobilius kaip penktos kartos Honda Civic, Honda CRX, BMW E34, BMW E36, Mitsubishi Eclipse, Honda Prelude, Toyota Celica, Ford Probe, Nissan S13 ir S14, Opel Calibra, Mazda 323F, Mazda MX-3, Mazda MX-6, Volkswagen Corrado, buvo galima sutikti ir Toyota MR2, trečios kartos Toyota Supra ir Subaru SVX.
Automobilių modifikacijos - kokios jos buvo amžių sandūroje?
Įdomu tai, kad automobilio galingumas nebuvo toks svarbus kriterijus renkantis automobilį kaip yra dabar. Kadangi automobilių entuziasto automobilis buvo ir jo kasdieninis automobilis, o piniginės nebuvo itin storos, tai ir automobilis turėjo būti kuo patikimesnis ir kiek įmanoma ekonomiškesnis.
Tiek Lietuvoje, tiek JAV ir Europoje fokusas buvo automobilio išorės modifikavimas. Kadangi „bodykitų“ Lietuvoje dar nebuvo, todėl greitai atsirado tiuningo kompanijos, kurios užsiėmė kėbulo modifikavimo darbais pagal individualius kliento norus. Galbūt prisimenate „Automoderną“ arba „Fast-Styling“? Kam šios kompanijos buvo per brangios, bamperius ir slenksčius kepė pas garažiukų meistrus ir ne už ypatingus pinigus.
Stilius buvo daugmaž toks: kuo išraiškingesnis ir žemesnis priekinis bamperis, modifikuotas galinis, automobilį pažeminantys slenksčiai ir galinis spoileris. Dažnai buvo naudojamos to paties dizaino stiklo audinio lipdymo formos skirtingų modelių automobiliams - tai nebuvo labai svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad tokios modifikacijos svėrė bent dvigubai daugiau nei originalios detalės.
| Išorės modifikacijos | Interjero modifikacijos | Kitos modifikacijos |
| Tamsinti langai | Oda persiūti salonai (dažnai ryškiomis spalvomis) | Didelio diametro ratlankiai |
| Priekiniai žibintai „papiktinti“ antakių juostelėmis | Oda dengtos priekinės ir durelių panelės | Pakabos sužeminimas (raudonos spyruoklės, spyruoklių apipjaustymas) |
| Padažyti galiniai žibintai arba pakeisti į nestandartinius | Nudažytos interjero detalės | Balti prietaisų skydelio ciferblatai |
| Bamperiuose sidabru blizgančios metalinės grotelės | Chrominiai akcentai interjere | Neoninė mėlyna skydelio apšvietimo spalva |
| Virš galinio lango „stogelis“ | Metalinis pavarų perjungimo svirties „bumbulas“ | Mažas, trijų stipinų vairas |
| Pralaidėsnis oro filtras | Balti prietaisų skydelio ciferblatai | "Straightflow" dujų išmetimas |
| N1 galinis išmetimo bakelis | Neoninė mėlyna skydelio apšvietimo spalva | Aerografija ant kėbulo |
| Užvirinta bagažinės dangčio numerio ertmė | Mažas, trijų stipinų vairas | Neonu apšviestas dugnas |
| Aptakesnės formos veidrodėliai | Audio sistemų montavimas |
„Straightflow“ dujų išmetimas, aerografija ant kėbulo, neonu apšviestas dugnas, užvirinta bagažinės dangčio numerio ertmė ir aptakesnės formos veidrodėliai - toks buvo pažengusio autotiuningisto paketas. Kaip ir dabar, didelio diametro ratlankiai buvo labai svarbi modifikuoto automobilio dalis, tik nebuvo kreipiama daug dėmesio į ratlankių gamintoją, kitus ratlankių matmenis ar į padangas. Pakabos sužeminimas buvo pageidautinas dalykas, tačiau tai kiek konfliktavo su kasdieniniais automobilisto poreikiais ir pinigine, o ir žodžio „coiloveriai“ dar nežinojome. Užtai raudonos spyruoklės buvo puikus sprendimas, jei tai per brangu - spyruoklių apipjaustymas.
Milžiniška autotiuningo sritis buvo interjero modifikavimas. Buvo itin populiaru persiųti standartinius medžiaginius salonus oda, dažnai ryškiomis spalvomis, kartais derinant kelias spalvas. Oda padengti priekinę ir durelių paneles, kai kurias interjero detales nudažyti, kai kurias detales paakcentuoti chrominiais akcentais ir pan. Beje, šios spalvos nebūtinai turėjo derėti su automobilio kėbulo spalva - žmonės rinkdavosi tiesiog tai, kas jiems buvo gražu. Prietaisų skydelyje buvo madinga ciferblatus padaryti baltos spalvos, o skydelio apšvietimą neonine mėlyna spalva. Pavarų perjungimo svirtis būtinai turėjo būti pakeista į metalinį „bumbulą“, o vairas į kuo mažesnį trijų stipinų ir pageidautina ne visiškai apvalios formos vairą. Apie oro pagalves tuo metu nesusimąstydavome.
Dar viena tiuningo sritis, į kurią galima gilintis iki begalybės - tai audio sistemų montavimas. Tačiau šitą istoriją palikime nuošaly. Bendraujama buvo diskusijų forumuose, o jų populiarumas buvo toks didelis, kad Lietuvoje buvo atskiros interneto svetainės ne tik skirtingoms markėms ar modeliams, bet ir skirtingiems konkrečių modelių kartoms, pvz. svetainė skirta tik trečios kartos Honda Prelude.
Automobilių kultūros epogėjus ir nuosmūkis
Tokia buvo Lietuvos autotiuningo padangė ir ji nedaug skyrėsi nuo JAV madų, tik JAV autoentuziastai daugiau dėmesio skyrė variklių tiuningui. Tai atėjo ir pas mus, tik kiek vėliau ir mažesniu mastu. 2005 metais, kai pasirodė trečiasis „The Fast and the Furious: Tokyo Drift“ filmas, Lietuvoje pagaliau įsibėgėjo ekonomika ir atsirado variklių modifikavimo poreikis.
Tuo metu dar tik sužinojome, ką reiškia žodis „drift“, bet labai gerai žinojome, ką reiškia žodis „drag“. Pamenu, automobilių „drag“ varžybos būdavo tokios populiarios, kad žmonių gausybėje būdavo sunku prieiti prie atitvarų, kad padoriai pamatyti lenktynes. Žiūrovai tuomet būdavo atskiriami metalinėmis tvoromis, nes juostelės nebūtų padėję. „Drago“ lenktynės vykdavo kiekvieną savaitgalį - Vilniuje Gariūnų teritorijoje, renginiai buvo organizuojami ir pačiame mieste, pavyzdžiui Žirmūnuose Lukšio gatvėje ir, žinoma, kiekvienas miestas turėjo savo naktines neoficialias trasas, kur būdavo daug veiksmo.
Taigi, automobilių entuziastai pradėjo kelti variklių galią - dėti turbinas, keisti į didesnio pralaidumo įsiurbimo ir išmetimo kolektorius, koreguoti variklio nustatymus. Tas laikas sutapo dar ir su dyzelinių variklių išpopuliarėjimu, kadangi iki to laiko dyzeliniai varikliai nebuvo itin galingi ar patikimi.
Tačiau kartu su didesnėmis pajamomis atėjo ir dar vienas pokytis - lietuviai pradėjo pirkti brangesnius automobilius. Po truputį, tačiau užtikrintai vyko pokytis automobilistų sąmonėje. Dabar, norint išsiskirti iš minios, geriau buvo iškarto pirkti brangesnį automobilį, užuot pirkti pigų ir jį modifikuoti. Be to, 2008 metais įsisukusi finansų krizė sumažino daugelio norą užsiimti brangiu autotiuningu. Ne paskutinėje vietoje ir tas faktorius, kad 2001 metų „Fast and Furious“ automobilistų karta užaugo, subrendo ir apleido savo jaunystės hobius.
Kol brendo šie pokyčiai ir lietuvių, ir vakariečių galvose, pasikeitė ir automobiliai. „Dvidešimt pirmame amžiuje automobiliai tapo tobulesni, galingesni, jų dizainas gerokai sportiškesnis ir labiau išbaigtas. Atėjo laikas, kai automobilių gamintojai, ieškodami kelio į pirkėjų širdis, pradėjo gaminti tai, ko ištiesų prašė paklausa. Tarkime, ar labai ką reikia pridėti tokiems automobiliams kaip Honda S2000, Nissan 350Z ar BMW M3 E92? Natūralu, kad taip ištobulėjus automobilių dizainui, gerokai pagerėjus interjerų kokybei ir variklio galiai, sumažėjo motyvacija tuos automobilius tobulinti. Be to, pirkėjus vis labiau pradėjo dominti visureigiai ir krosoveriai, kurie nėra geriausias pasirinkimas modifikavimui. Todėl panašiai prieš penkiolika metų automobilių modifikavimo kultūra prigeso ir prarado turėtą blizgesį. Būtų liūdna gražios istorijos pabaiga, bet ačiū automobilių dievams, ši istorija dar nesibaigė“, - sako atsiliepimų ir skelbimų svetainės Autoasas.lt vadovas Nerijus Paketūras.
Automobilių tiuningo ir puošybos perspektyvos
Prieš dešimtmetį Lietuvoje, o kitose vakarų šalyse ir kiek anksčiau prasidėjo nauja tendencija - tai klasikinių automobilių pagamintų prieš maždaug 30 metų, dar vadinamų „youngtimers“ kultūra. Žinoma, tai santykinai klasikiniai automobiliai, tačiau mes juos taip vadiname.
Šių automobilių populiarumo bumą lemia keletas faktorių. Pirmiausia tai, kad žmonės gali sau leisti turėti antrąjį ar net trečiąjį automobilį, taip pat suveikia nostalgijos faktorius - užaugo karta žmonių, kurie 1980-ųjų ar 1990-ųjų automobiliais važinėjo jaunystėje ir norėtų tai prisiminti. Be to, šiandien šie automobiliai yra itin patrauklūs savo išgrynintu, paprastu kėbulo dizainu, natūraliomis valdymo savybėmis ir individualiu variklių charakteriu, ko negalima pasakyti apie suvienodėjusius šiuolaikinius automobilius. Ir galiausiai - šie automobiliai yra pakankamai modernūs, kad būtų galima be didesnių problemų eksploatuoti, ko negalima pasakyti apie senesnius 1960 ir 1970-ųjų automobilius.
Džiugu matyti, kad kartu su šių automobilių populiarumo augimu, grįžta ne tik senieji fanai, bet dar svarbiau - įsitraukia ir naujos kartos automobilistai. Grįžta ir jų modifikavimo mada, nors ir stipriai pasikeitusi nuo laukinių „Fast and Furious“ laikų - dabar ji kuklesnė, bet kokybiškesnė ir skoningesnė. Smagu matyti tiek „youngtimers“, tiek senesnius, tiek naujesnius automobilius puikiai išlaikytus ir prižiūrimus. Ir nevarbu, ar jiems išlaikyta gamyklinė išvaizda, ar suteiktas „stance“ stilius, ar uždėta „wide body“ kėbulo apdaila, tačiau visi jie skirti tam pačiam senam kaip pasaulis tikslui - norui išsiskirti iš minios.
tags: #automobiliu #tiuningas #puosyba