C6
Menu

Avarijos Kazlų Rūdos ir Bagotosios kelyje: tragedijų ir prevencijos istorija

Ketvirtadienį, 13.34 val., Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Kazlų Rūdos savivaldybėje, kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji susidūrė du automobiliai. Buvo pranešta, kad yra nukentėjusių, o vienas asmuo galimai prispaustas.

Į įvykio vietą buvo išsiųstos priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, informacija apie įvykį perduota greitosios medicinos pagalbos stočiai ir policijai. Atvykę gelbėtojai rado sąmonės nepraradusį, tačiau iš sudaužytos mašinos išlipti negalintį žmogų. Jis buvo išlaisvintas ir perduotas medikams. Transporto priemonės (lengvasis automobilis „Volkswagen“ ir visureigis „Mitsubishi“) susidūrė kaktomuša. Važiuojamoji dalis po avarijos nebuvo pilnai užimta, eismą prižiūrėjo pareigūnai. Tikslesnių duomenų apie nukentėjusiojo ir kitų avarijos dalyvių sveikatos būklę kol kas nėra, susidūrimo aplinkybių tyrimas tęsiamas.

avarija kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji

Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojai ne kartą skundėsi dėl jų savivaldybėje esančio pavojingo kelio Kazlų Rūda - Bagotoji. Nors iš pirmo žvilgsnio kelias neatrodo pavojingas, asfaltuotas, su ne itin ištrupėjusiais kelkraščiais, tačiau šiame kelyje kiekvienais metais registruojami eismo įvykiai. Daugiausia techninių avarijų, bet pasitaiko ir skaudesnių.

Viena skaudžiausių avarijų įvyko 2002 m. spalį, kuomet Kazlų kaime, ties sankryža, nesuvaldžiusi automobilio į priešingą eismo pusę nuslydusi vairuotoja atsitrenkė į vilkiką. Ji pati žuvo vietoje, keleivis mirė ligoninėje. Po šios avarijos Kazlų Rūdos savivaldybės vadovai pradėjo ieškoti priemonių, kaip sumažinti kelio Kazlų Rūda - Bagotoji avaringumą.

Gyventojai dar 2016 m. lapkritį kreipėsi į „Suvalkiečio“ redakciją, informuodami, kad kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji tam tikrose atkarpose įvyksta daug eismo nelaimių. Anot jų, yra kelios atkarpos, kur dažnai į griovį toje pačioje vietoje virsta automobiliai. Vieni įsitikinę, kad tai kažkokia mistika, kiti teigia, jog taip nutinka dėl patirties stokos ir per didelio greičio.

Krūvelių kaime, prie kelio, kur dažnai įvyksta avarijos, daug metų gyvenantis vyras pasakojo, kad iš tiesų šioje atkarpoje, 4-5 kilometre, įvyksta daug avarijų. „Per metus tikrai ne mažiau kaip dvidešimt“, - teigė jis. Anot gyventojo, kelio posūkis, kuris neatidiems ir nepatyrusiems vairuotojams paspendžia spąstus, yra lenktas, S raidės formos. Vairuotojai jo neįvertina, nesumažina greičio.

Kitas gyventojas pasakojo, kad per savaitę bent kartą kas nors tikrai įvažiuoja į griovį. Jau prieš ketverius metus vyrai nurodė dar vieną pavojingą ruožą kelyje Kazlų Rūda - Bagotoji. Anot pašnekovų, tas ruožas yra ties Kazlų kaimu. Iš pirmo žvilgsnio čia kelias irgi neatrodo pavojingas, danga lygi. Daug kas važiuoja maksimaliai leistinu greičiu. Tačiau čia taip pat yra S raidę primenantis vingis, kuriame ne vienas vairuotojas nesuvaldo automobilio, ypač kai kelio danga drėgna. Ypač nesaugu, kai eismas intensyvus ir važinėja krovininiai automobiliai.

„Tik laimės dalykas, kad nė vienas lengvasis automobilis, išvažiavęs į priešingą eismo juostą, dar neatsitrenkė į keliu važiuojantį vilkiką. Tuomet avarijos pasekmės būtų kur kas skaudesnės. Pas mus visuomet taip. Kažką daryti imasi tik tuomet, kai įvyksta skaudi nelaimė“, - kalbėjo gyventojai. Jų žodžiai buvo pranašiški. Avarijoje iš karto žuvo 48 metų „Opel“ vairuotoja, kartu automobilyje važiavęs 33 metų vyras dėl įvairių kūno sužalojimų buvo užvežtas į Kauno klinikas. Liudininkų teigimu, tą rytą asfalto danga buvo šlapia, automobilį ėmė mėtyti. Spėjama, kad vairuotoja bandė pristabdyti. Tai buvo klaida.

pavojingi kelio vingiai

Jau prieš ketverius metus „Suvalkiečio“ korespondentė gyventojų pastebėjimus dėl pavojingų ruožų kelyje Kazlų Rūda - Bagotoji ir prašymus imtis priemonių perdavė Kazlų Rūdos policijos komisariato vadovui, Savivaldybės Saugaus eismo komisijos pirmininkui. Šis klausimas iškilo po ketverių metų, kai užsimušė du žmonės.

Kazlų Rūdos savivaldybės administracija kreipėsi į Lietuvos Automobilių kelių direkciją dėl leistino greičio sumažinimo pavojingiausiuose kelio Kazlų Rūda - Bagotoji ruožuose. Rašte Savivaldybei aiškinama, kad valstybinės reikšmės keliams taikomi aukšti techniniai reikalavimai. „Vadovaujantis Kelių techniniu reglamentu leistinas greitis gali būti ribojamas, kai to reikalauja atitinkami kelio parametrai (staigūs vingiai, įkalnės, nuokalnės). Todėl jūsų prašomoje vietoje nebus sumažintas leistinas važiavimo greitis iki 70 km/h“, - rašoma Kelių direkcijos atsakyme. Akcentuojama, kad kelio ruože nuo 1,8 iki 2,4 kilometro yra pastatyti įspėjamieji kelio ženklai „Vingiai“.

Meras socialiniame tinkle išreiškė nuostabą dėl tokio Kelių direkcijos vertinimo. „Nemato poreikio eismo saugumo priemonėms Kazlų kaime esančioje sankryžoje, kur per tris mėnesius įvyko trys įskaitinės avarijos, per vieną jų žuvo du žmonės. Kreipsimės dar kartą, prašysime vietos policijos komisariato pareigūnų vertinimo“, - rašė meras.

Penktadienį kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji apvirto „Chrysler“ markės automobilis. Apie 19.33 val. kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji, apie 1,5 kilometro, esant slidžiai kelio dangai, nuo kelio nuvažiavo ir ant šono apvirto automobilis „Chrysler Grand Voyager“, kurį vairavo blaivi, teisę vairuoti turinti moteris. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio keleiviai. Nukentėjusiai nepilnametei nustatytas kairės rankos alkūnkaulio lūžis, dėl ko ji išvežta į ligoninę.

Pirmadienį, 9.58 val., policijai pranešta, kad kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji įvyko avarija. Pareigūnams atvažiavus į įvykio vietą paaiškėjo, kad Virbalio (Vilkaviškio r.) gyventojas 48 metų K. L., vairuodamas UAB „Rytra” priklausantį automobilį „Toyota Hiace“, kelio Kazlų Rūda-Bagotoji 1-ame kilometre nepasirinko saugaus greičio pagal kelio bei meteorologines eismo sąlygas. Lenkdamas kitą transporto priemonę, išvažiuojančią į kelią, nesuvaldė mašinos, nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir partrenkė jame buvusį pėsčiąjį 51 metų Kazlų Rudos gyventoją L.

Liepos 14 d. 16.30 val. automobilio vairuotojas, važiuodamas pagrindiniu keliu, nepraleido ir susidūrė su priešpriešiais tiesiai važiavusiu automobiliu „VW Golf“. Eismo įvykio metu žuvo „VW Golf“ keleivė aštuoniolikmetė K.K. iš Kazlų Rūdos. Automobilio vairuotojas ir kartu važiavęs 23 metų M.L. po medikų apžiūros išleisti gydytis namuose.

Devyniolikmetė E.J., pilviškietei R.R. priklausančiu automobiliu „Dodge Stratus“, važiavo 31 metų vilkaviškietis Raimondas Draugelis, 20.30 val. su priešais atvažiuojančiu „Ford Mondeo“. Vairuotojai smarkiau nesusižalojo, apgadinti abu automobiliai.

13.34 val. Bendrajame pagalbos centre (BPC) skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 gautas pranešimas, kad Kazlų Rūdos savivaldybėje, kelyje Kazlų Rūda-Bagotoji, susidūrė du automobiliai. Iškart buvo pranešta, kad nukentėjusių, vienas asmuo galbūt prispaustas. Informacija pasitvirtino: atvykę gelbėtojai rado sąmonės nepraradusį, tačiau iš sudaužytos mašinos išlipti negalintį žmogų. Jis išlaisvintas ir perduotas medikams.

15min skaitytojo Mariaus vaizdo registratoriumi fiksuotoje medžiagoje matyti, kad transporto priemonės (lengvasis automobilis „Volkswagen“ ir visureigis „Mitsubishi“) buvo susidūrę kaktomuša. Važiuojamoji dalis po avarijos nebuvo pilnai užimta, eismą prižiūrėjo pareigūnai. Tikslesnių duomenų apie išvaduoto nukentėjusiojo ir kitų avarijos dalyvių sveikatos būklę kol kas nėra, susidūrimo aplinkybių tyrimas tęsiamas.

Kelių eismo saugumo vaizdo įrašas || Eismo taisyklės ir ženklai vaikams || Edukacinis vaizdo įrašas vaikams

Vieno akimirksnio kaina - suluošinti gyvenimai. Praėjusių metų paskutiniąją sausio dieną netoli Kazlų Rūdos (Marijampolės apskritis), Antanavo - Bagotosios kelyje esančioje Bagotosios geležinkelio stotelės pervažoje, automobilis "Honda Civic", nepaisydamas perspėjančių šviesos ir garso signalų, trenkėsi į 12 metrų motorvežį. Prie pylimo dirbusių žmonių liudijimu, automobilis, artėdamas prie geležinkelio pervažos, nesumažino greičio ir net nestabtelėjo, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklės. Nuo Kauno 80 kilometrų per valandą greičiu į Kybartus (Vilkaviškio raj.) važiavusio motorvežio mašinistas, pastebėjęs bėgių link greitai judantį automobilį, įjungė garso signalą, tačiau į jį sureagavo tik netoliese triūsę darbininkai. Vyrai, pajutę nelaimę, spėliojo, ar suspės lengvoji mašina kirsti raudona šviesa tuo metu perspėjusią pervažą, nereguliuojamą pakeliamomis ir nuleidžiamomis užkardomis. Motorvežis užkabino hondos dešinįjį šoną ir kartu su savimi ją tempėsi apie 200 metrų. Motorvežio priekyje buvęs didžiulis kablys (ši geležinkelio transporto priemonė skirta kelio darbams) beveik nuplėšė automobilio stogą ir sugadino jį nepataisomai.

Sustojus traukiniui, geležinkelio darbininkai ir mašinistas suskubo iš sumaitotos mašinos traukti gyvybės ženklų dar rodžiusias, kaip vėliau paaiėjo, seseris iš Paežerių kaimo - nuosavą automobilį vairavusią Sigutę Raulynaitienę (19 m.) ir už jos sėdėjusią Ritą Lietuvninkaitę (24 m.). Dešinėje automobilio pusėje sėdėjusios keleivės - Sigutės draugė Ilona Brokaitė (20 m.) ir jos motina Vida Brokienė (49 m.), taip pat paežeriškės, žuvo vietoje. Jų kūnus iš metalo gniaužtų išlaisvino atvykę ir mašiną supjaustę ugniagesiai. Tą rytą nelaimės nenujautusios keturios moterys važiavo į Kazlų Rūdos ligoninę: Ilona ruošėsi gultis gydymui, ją lydėjo mama, Sigutė buvo paprašyta nuvežti, o Rita įsėdo šiaip sau - pasivažinėti.

Dėl ko įvyko avarija, neaišku ir šiandien, praėjus metams po nelaimės. Kazlų Rūdos policijos komisariato Tardymo skyriuje iškelta baudžiamoji byla tragedijai ištirti sustabdyta, nes nė viena iš gyvų likusių moterų negali duoti naudingų parodymų. Rita Lietuvninkaitė net neatsimena, kad ji būtų kartu sėdusi į sesers automobilį. Sigutė Raulynaitienė, patyrusi itin sunkią galvos traumą ir po avarijos visą mėnesį neatsibudusi iš komos būsenos, Kauno klinikose, galima sakyti, buvo tiesiog sulipdyta iš naujo. Moteris šiandien - visiškos negalios invalidė. Įvykį tyrę pareigūnai mano, kad tragedija įvyko dėl nepatyrusios vairuotojos kaltės - S. Raulynaitienė vairuotojo pažymėjimą buvo gavusi vos prieš kelis mėnesius. Raudoną šviesoforo signalą, draudusį kirsti gerai matomą pervažą, neužstojamą nei medžių, nei krūmų, vairuotojai galėjo užstoti tuo metu skaisčiai plieskusi saulė. Kodėl moterys negirdėjo garsinio signalo, nenustatyta. Ko gero, pajutusi realią grėsmę, jauna vairuotoja sutriko, ir lemiamu momentu mašina galėjo tapti nevaldoma. Tokios yra šio tragiško įvykio prielaidos.

Statistiniai duomenys apie eismo įvykius Lietuvoje (iki 2002 m. birželio 17 d.)
Rodiklis Skaičius
Sužeisti žmonės 93
Sužeisti nepilnamečiai 14
Įvykiai su neblaiviais vairuotojais 7
Žuvę žmonės (šiais metais iki birželio 17 d.) 70
Mirčių sumažėjimas, palyginti su praėjusiais metais 22 (23,9%)

"Akistata" pasidomėjo, kaip per metus susiklostė kraupios avarijos aukų ir jų artimųjų likimai.

Jaunėlę seserį ir motiną tą pačią dieną palaidojusi Rasa Vaškevičienė (26 m.) šiandien tebegyvena motinos bute. Du mažamečius vaikučius su vyru auginanti moteris nelinkusi ieškoti kaltų dėl tokio skaudaus savo šeimos likimo - ji tiki lemtimi. Metų senumo įvykį prisiminusiai Rasai labai apmaudu, kad lemtingąjį rytą ji net neatsisveikino su sesute, susiruošusia į ligoninę - paliko ją dar miegančią ir išskubėjo į darbą. Jokia bloga nuojauta moters nekankino. Kai Sigutės tėvas apie pietus telefonu pranešė apie dvigubą netektį, Rasa ne iš karto patikėjo. Ji ir dabar kartais, norėdama nusiraminti, bando įsiteigti, kad Ilona ir mama gyvos - tik vis dar nesugrįžusios iš ligoninės. Taip lengviau.

Rasa įsitikinusi, kad juoda nelaimė aplink jų šeimą ratus suko jau kelis mėnesius. Pirmas savotiškas perspėjimas esą buvo dar lapkričio mėnesį, kai Ilona pateko į avariją, po kurios jai labai skaudėdavo galvą. Dėl to mergina dažnai būdavo irzli, nepakanti. Todėl ir gydytis stacionare buvo susiruošusi. Antroji avarija, kaip dabar svarsto Rasa, tarsi būtų padariusi tai, kas buvo neužbaigta per pirmąją. Rasa nekaltina automobilį vairavusios Sigutės Raulynaitienės - juk Ilona pati jos prašiusi nuvežti. Turbūt toks likimas - į ligoninę buvo žadėjęs nuvežti ir dėdė, tačiau Ilona jau buvo susitarusi su savo gera drauge Sigute. Nors šioji buvo dar mažai patyrusi vairuotoja, abi Sigutės automobiliu buvo sėkmingai aplankiusios ne vieną tolimą Lietuvos miestą. Rasa ir šiandien neretai pabendrauja su Sigutės tėvais, seseria Rita - bendrą skausmą kartu pakelti lengviau. Nuo juodų minčių moterį gelbsti nesibaigiantys rūpesčiai, kuriuos kasdien sukelia aplink zujantys jos mažyliai. Rasa savo kailiu patyrusi, kad tai veikia kaip vaistas. Galbūt todėl jauna moteris pasiryžo savo namus pradžiuginti dar viena gyvybe - šiuo metu ji laukiasi. Rasa tikisi, kad naujas šeimos narys turėtų sumažinti patirtą netekties skausmą. Ar jai būtų lengviau, jeigu avarijos kaltininkė būtų nuteista? Rasos teigimu, lengviau būtų tik vienu atveju - jeigu šiandien būtų gyvos sesuo ir motina. O didesnės bausmės, kokia dabar likimo nubausta susirgusi Sigutė, joks teismas niekam nepaskirs.

Avarijoje sunkias traumas patyrusi Rita Lietuvninkaitė šiandien juokauja, kad dabar ji jau tiki, jog muilo operose atmintį prarandantys herojai - ne iš fantazijų serijos. Rita apie avariją ant pervažos žino tik iš artimųjų pasakojimo. Ji net neatsimena momento, kai, neturėdama jokio rimto reikalo, tą rytą patraukė kartu su savo seseria ir jos drauge. Pokalbiai ir nuotaikos automobilyje - tarsi apšviesti juostos kadrai. Avarijos liudininkai pasakojo, kad Rita atrodė gyvybingiausia iš viso mašinos ekipažo - šaukė, esą jai šalta, prašė užkloti, aiškino ne važiavusi, o ėjusi per pervažą. Emocinio šoko ištikta moteris tegalėjo medikams pasakyti savo pavardę - net gimimo metų nežinojo. Suprasti, kas vyksta aplinkui, jai pavyko tik po poros savaičių. Medikų patarti artimieji jai net nesakė, kaip ji patyrusi tokias sunkias traumas - melavo, kad nukritusi nuo laiptų. Nors toje pačioje palatoje iš pradžių gulėjo ir dar sunkiau sužalota, komos ištikta sesuo Sigutė, artimieji Ritą klaidino, esą čia tik panaši į ją.

- Aš netikiu, kad kraupios avarijos diena taip ir liks mano prisiminimų "kapinyne", - juokėsi po avarijos antrosios grupės invalide pripažinta Rita. - Vis tiek kada nors grįš tie patirti momentai - apie ką mes tada kalbėjomės, ką matėme, gal jautėme neišvengiamą pavojų. Tik labai norėčiau, kad tuo momentu, kai atgausiu atmintį, namuose būčiau ne viena. Baiminuosi, kad dar kartą išgyventi akistatos su mirtimi sekundes bus kraupu. Man užteko akies krašteliu nuotraukoje pamatyti sumaitotą Sigutės automobilį, kad pasijusčiau kaip nesava. Nors medikai prognozavo, kad po avarijos Rita gali nevaikščioti, dvimetį sūnų viena auginanti moteris sėkmingai pakilo ir dabar beveik normaliai žingsniuoja - tik sužalotoji koja kažkokia sunkesnė, tarsi atsiliekanti. Mažiau darbinga po avarijos liko ir Ritos ranka, tačiau moteris save laiko laimės kūdikiu, išvengusiu žiauresnės lemties.

Keletą mėnesių po avarijos Ritai buvo labai sunku susitvarkyti su savo mintimis ir nuotaikomis. Ji ilgai neužmigdavo - dejuodavo, verkdavo, tarsi norėdama nuplauti nenuplaunamą dėmę. Ritą ilgai kankino kaltės jausmas, kad, dviem bendrakeleivėms žuvus, ji ir sesuo liko gyvos.

Kraupios avarijos kaltininke laikoma Sigutė Raulynaitienė šiandien gyvena tarsi antrąjį gyvenimą, tačiau yra visiškos negalios invalidė - beveik nekalba, ne viską supranta, atpažįsta ne kiekvieną savo netolimos praeities žmogų, nebeapsieitų be kitų pagalbos. Ji negali pati auginti savo trimetės dukrelės, kurią pastaruoju metu mato vis rečiau. Laimei, moteris nesikankina dėl savo draugės ir jos motinos žūties, nes nieko neprisimena. Sigutė į ją kalbinantį žmogų žvelgia vaikiškai tyru žvilgsniu ir nuolat šypsosi.

Saugiausia jai - glaustis prie dažnai lovoje gulinčios ligonės motinos, kuri nuolat glosto dukters ranką, taip tarsi perduodama lašą stiprybės. - Mes gyvename skaičiuodamos mažyčius stebuklus, - nustebino savo požiūriu į gyvenimą Sigutės motina Nijolė Lietuvninkienė, tuo tarsi drausdama jos kasdienybę vadinti nelaimių kamuoliu. - Ar ne stebuklas, kad po tokių traumų šiandien turiu vaikštančią dukterį? Ar ne stebuklas, kad tuokart pasilikau pas save Ritos sūnelį, kurį ji iki tol visur vedžiodavosi kartu? Vaikelis šiandien gyvas ir sveikas!

Nijolė Lietuvninkienė - penkiolikos metų medicinos sesers darbo patirtį turinti moteris, pati užauginusi tris dukras. Medikės diplomas jai - ir pliusas, ir minusas, slaugant invalidę dukterį. Pirma, ji žino, kaip geriau savo ligonę gydyti ir slaugyti, antra - jai sunkiau, nes turimos medicinos žinios neleidžia puoselėti tuščių svajonių. Praėjusią vasarą moteriai buvo sunkiausia, nes Sigutės savijauta buvo labai pablogėjusi - ligonė buvo ne tik nesavarankiška, bet ir agresyvi, nešvelni net savo dukrelei. Tikėdamasis ramesnio gyvenimo sau ir mažylei, Sigutę paliko vyras Gintaras - sugrįžo pas savo tėvus. Tuokart Nijolei Lietuvninkienei teko kreiptis į psichiatrus ir dukterį paguldyti į ligoninę. Po to Lietuvninkai buvo įkalbinėjami "niekada nepasveiksiančią" Sigutę įkurdinti psichikos negalią turinčių ligonių pensione. Nors namuose, be Sigutės, du invalidai (abu sutuoktiniai Lietuvninkai), susitaikyti su mintimi, kad jų dukterimi privalės rūpintis svetimi, jiedu negalėjo.

Už namų sienų tik invalido vežimėliu judanti Nijolė Lietuvninkienė pasiryžo pati, kaip ji sako, pastatyti dukterį ant kojų. Ji, nuolat būdama šalia, pastebi kiekvieną teigiamą Sigutės sveikatos poslinkį ir jį skatina toliau. Anot moters, prižiūrint kolektyve Sigutė netobulėtų. Tikslas sugrąžinti dukterį į normalų gyvenimą kartu yra ir pačios Nijolės sveikatos šaltinis: ji neleisianti sau "susmukti" tol, kol maksimaliai nepadėsianti Sigutei! Pajutusi, kad jėgos senka ir "kiekviename žingsnyje pradeda byrėti ašaros", Nijolė puola gelbėtis - savaitėlei vyksta į Druskininkus, kur vėl ilgam "pasikrauna" žinomo specialisto organizuojamomis psichofizinėmis treniruotėmis. Gerų emocijų moteris kartu su savo vyru patiria bendraudama ir su likimo draugais, Kybartuose susibūrusiais į invalidų centrą "Gyvybės jėga". Nijolė Lietuvninkienė įsitikinusi, kad žmogus žmogui gali padėti savo dvasios stiprybe ir nuolat gaivinama viltimi.

Kai Sigutė leisgyvė kelis mėnesius gulėjo Kauno klinikose, daug kas ją jau laidojo. Motina tokioms nuotaikoms nepasidavė - įsikalė į galvą, kad tik ji gali padėti dukteriai, ir tuo tebesivadovauja. Mintį, jog ir pačiai, reikalingai slaugos, kada nors gali pablogėti, Nijolė veja šalin - esą kol reikia rūpintis dukteria, jokių "blogiau" negali būti! Dvasios stiprybe trykštanti Nijolė neslepia, kad likusi gera sveikata ir net griežta teismo bausmė Sigutei būtų buvę kur kas geriau, negu yra dabar - juk iš kalėjimų sugrįžtama. Ir vis dėlto moteris puoselėja sukauptą stiprybę: - Kiekvieno žmogaus bėda yra tiek didelė, kiek pats jis ją pateikia. Aš esu laiminga mama - iki pernai turėjau tris sveikas suaugusias dukteris. O yra mamų, kurios nuo kūdikystės globoja vaikus invalidus, šviesios dienos nematydamos, ir gyvos į kapą nelenda. Pragarą perėjusi dabar jau žinau, kad didesnio siaubo, išskyrus netektį, nebegaliu patirti. Ir dar žinau - mūsų bėdos nėra pačios didžiausios gyvenimo bėdos.

gyvenimo peripetijos po avarijos

tags: #avarija #bagotosios #kelyje