Černobylio atominės elektrinės avarija, įvykusi 1986 m. balandžio 26 d., tapo didžiausia branduolinės energetikos istorijoje katastrofa, palikusi gilų pėdsaką ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje.
Avarijos priežastys buvo kompleksinės ir glaudžiai susijusios su pačios sistemos ydomis bei iškreiptu valdžios ir visuomenės santykiu. Fiziko Gedimino Adlio teigimu, avariją lėmė neatsakingas Černobylio AE eksploatavimas bei ekonominių planų vykdymo vajus. Svarbus atominių elektrinių saugumo elementas yra jų aušinimas dingus elektros tiekimui. Černobylio AE buvo rekomenduota imituoti tokias situacijas. Tokia operacija buvo pradėta vykdyti 1986 metų balandžio 25 dieną ketvirtame atominės elektrinės bloke, tačiau tuo metu valdžios atstovai įsakė sustabdyti bandymą ir vėl gaminti elektros energiją, nes artėjo gegužės pirmoji - svarbus gamybinių planų vykdymo terminas. Su tuo susijusios premijos arba bausmės buvo svarbesnės už darbo saugumą. Tai buvo įprastinis sovietinio darbo reiškinys. Paleidus reaktorių nepavyko jo suvaldyti, taigi balandžio 26 dieną įvyko šiluminis sprogimas. Katastrofos būtų pavykę išvengti, jei reaktoriaus operatoriai būtų nepaklusę centrinei valdžiai ir galutinai sustabdę reaktoriaus veikimą. Tačiau taip nenutiko, o minėtas valdžios požiūris būdingas ir naujų Rusijos atominių elektrinių eksploatacijai, kuomet svarbu ne kokybė, o ekonominiai planai.
Istorikas Nerijus Šepetys vertina Černobylio avariją kaip kompleksinę problemą, kurios mastą padidino pačios sistemos ydos bei iškreiptas valdžios ir visuomenės santykis. „Po baisios katastrofos stojo tyla. Milicija areštavo žmones, kurie pranešė apie įvykius Černobylyje anksčiau, nei tai padarė valdžia. Žinia pasklido praėjus dviems dienoms po katastrofos. Tik tuomet perestroikos bei „Glasnost“ atstovai ėmėsi būtinųjų veiksmų. Nors M. Gorbačiovas ir jo aplinka mėgino imtis svarbiausių veiksmų ir apsaugoti visuomenę nuo tragedijos pasekmių, jų bandymas visgi baigėsi nesėkme. Žmonės buvo informuoti per vėlai. Niekas nežinojo, kas įvyko, kas laukia gyventojų. Avarijos pasekmių likvidavimo darbai vyko itin neprofesionaliai, žmonės evakuoti pavėluotai“. Pasak N. Šepečio, Lietuvą žinia apie Černobylio avariją pasiekė tik Vakarų informacijos šaltinių dėka, o jos atgarsiai sukėlė nemenką panikos bei pasipiktinimo ir nepasitikėjimo branduoline energetika bangą.
Sovietų Sąjunga buvo vientisa unitarinė imperija, todėl vietinių sričių vadovai, taip pat ir Lietuvos SSR, visais klausimais laikėsi Maskvos nurodymų. Lietuvos žmonės įvykius Černobylyje vertino kaip didžiulę katastrofą. Tuomet kilo pirmos iniciatyvos, nukreiptos prieš A. Sniečkaus atominę elektrinę, susiformavo neigiama nuomonė apie atominę energetiką. Ši katastrofa tik įrodė, jog sovietų valdžia nei Rusijoje, nei Lietuvoje, nei Ukrainoje nesirūpino žmonių saugumu. Evakuacija buvo vykdoma ne dėl humaniškų sumetimų, tačiau dėl baimės sulaukti Vakarų pasaulio pasmerkimo. Į avarijos pasekmių likvidavimo darbus buvo rekrūtuojami politiniai kaliniai, režimui nepriimtini, bet talentingi specialistai - inžinieriai, technikai, mokslininkai.
Balandžio 26-ąją sukanka 25 metai nuo baisiausios atominės katastrofos žmonijos istorijoje - sprogimo ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės (AE) bloke. Praėjus ketvirčiui amžiaus apie šią tragediją dar nėra atskleista visa tiesa. Oficialiai skelbiama, kad sprogimas Černobylio AE nugriaudėjo 1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. nakties. Tuo metu budinti pamaina kaip tik planavo atlikti eksperimentą ketvirtajame bloke, kuris tebuvo eksploatuojamas dvejus metus. Vėliau „Pravdoje“ buvo paskelbta, kad avarija kilo AE darbuotojams šiurkščiai pažeidus reaktoriaus eksploatavimo taisykles. Atsakomybė dėl nelaimės, per kurią žuvo 30 žmonių, o žala įvertinta 2 mlrd. Tuometis Černobylio AE direktorius Viktoras Briuchanovas tapo nusikaltėliu ir buvo nuteistas 10 metų kalėti. Dar penkiems jo pavaldiniams skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 2 iki 10 metų nelaisvės. Nuteistieji neturėjo teisės skųsti tokio sprendimo. Dar tris AE atsakingus darbuotojus nuo kalėjimo išgelbėjo mirtis. Černobylio AE darbuotojai buvo nuteisti pagal tuometį Ukrainos SSRS Baudžiamąjį kodeksą už „netinkamą sprogiųjų pramoninių objektų eksploataciją“. Pagal instrukcijas atominės elektrinės nebuvo priskirtos prie sprogiųjų pramoninių objektų, tačiau teismo sudaryta ekspertų komisija pasirūpino dokumentais, sukurptais atgaline data.
Černobylio avarija buvo pirmoji iš dviejų avarijų, kurios įvertintos 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę (antroji buvo Fukušimos avarija 2011 m.). Sprogus Černobylio atominės elektrinės, esančios šalia 1970 m. pastatyto Pripetės miesto, branduoliniam reaktoriui, jis buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų, tarp jų - radioaktyvūs cezio (137Cs) ir jodo (131I) izotopai. Debesis, susidaręs nuo 10 dienų degusio reaktoriaus, išnešiojo įvairias radioaktyviąsias medžiagas didžiojoje Europos dalyje, o vėliau - šiauriniame planetos pusrutulyje. Per radioaktyvius kritulius labiausiai buvo užterštas regionas į šiaurės rytus nuo branduolinės jėgainės (dabartinėje Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje).
Po avarijos pradėti padarinių likvidavimo darbai. Vadovaujant I. Kurčiatovo atominės energijos institutui iki 1986 m. lapkričio buvo pastatytas laikinasis ketvirtąjį bloką uždengęs gelžbetoninis sarkofagas. 2016 m. tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą. Per pirmuosius tris mėnesius po avarijos mirė 31 žmogus. Ilgalaikio poveikio vertinimai skiriasi. Pagal vienus vertinimus ilgalaikės spinduliuotės poveikis 15 metų laikotarpiu tapo 60-80 žmonių mirties priežastimi. 134 žmonėms išsivystė vienokio ar kitokio laipsnio spindulinė liga. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, tiesioginėmis avarijos aukomis galėjo tapti apie 50 žmonių. Daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos. Pasekmėms likviduoti buvo sutelktos didelės pajėgos - daugiau kaip 600 tūkst. žmonių.
Vykdant avarijos likvidavimo darbus sovietų valdžia desperatiškai ėmėsi itin nehumaniškos praktikos - prisidengiant šaukimu į karinius mokymus, į Černobylį buvo nusiųsti tūkstančiai jaunų žmonių. Neatsakingas požiūris į savo piliečius - būdingas Rytų sistemos bruožas.
Nors M. Gorbačiovas savo knygoje rašo, jog „likviduojant tiesioginius avarijos padarinius išleista keturiolika milijardų rublių, o vėliau - dar keli milijardai. Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertai neturėjo (...) ko prikišti, jie pripažino: daroma viskas, kas būtina ir įmanoma”, G. Adlio manymu, pavėluoti ir neracionalūs SSRS veiksmai atnešė ne tik materialinius nuostolius, tačiau ir pareikalavo daugybės žmonių aukų.
Pirmą dieną po avarijos klausydamas informacijos apie tai, kas įvyko Černobylio AE, Politinis biuras susidūrė su faktu, kad atsakingi asmenys stebėtinai lengvai vertina įvykius. Politinio biuro nariai nustebo, išgirdę iš TSRS mokslų akademijos prezidento A. P. Aleksandrovo ir vidutinių mašinų gamybos ministro J. P. Slavskio tokius samprotavimus: „Nieko baisaus, panašiai yra buvę ir su pramoniniais reaktoriais, bet viskas susitvarkydavo. O kad nebūtum apšvitintas, reikia gerai išgerti, užkąsti ir išsimiegoti...“ Ši itin ne vietoje išsakyta „asmeninė patirtis“ neverta tokio rango vadovų ir mokslininkų. Tada dar nežinojome, kas gi iš tiesų įvyko: sprogimas ir radioaktyvių medžiagų išmetimas ar avarija, gaisras. Padėtis apskritai buvo tokia, kad ištisas dvi dienas mes iš viso negalėjome nieko skelbti viešai. Bet veikėme, žinodami, kad Černobylio AE įvyko kažkas itin pavojingo. Buvo sudaryta ir vyriausybinė komisija, į kurią įėjo ir atominių elektrinių specialistai, ir radiologai, ir medikai, ir organizacijų, kontroliuojančių aplinką, atstovai. Buvo įkurtos TSRS mokslų akademijos ir Ukrainos akademijos komisijos. Tačiau net ir balandžio 27 dieną komisijos pateikti duomenys buvo apipinti įvairiausiomis išlygomis, grynai preliminarūs ir trūko išvadų. Tomis dienomis į nelaimės zoną išvyko Ryžkovas, Ligačiovas ir Ščerbickis. Vis labiau ėmė ryškėti nelaimės mastas. Tapo aišku, kad pirmiausia būtina užtikrinti žmonių saugumą. Medicinos pagalba suteikta beveik milijonui žmonių, tarp jų daugiau kaip dviem šimtams tūkstančių vaikų. Nuspręsta iškeldinti žmones iš Pripetės miesto. O vos sudarius pirminį radiacinės taršos zonos žemėlapį ir mokslininkams priėjus prie išvados, kad žmonės ten gyventi negali, pradėta evakuacija, pirmiausia iš dešimties, vėliau - iš trisdešimties kilometrų zonos. Žmonės nenorėjo kraustytis, teko imtis priemonių, net prievartos. Jau pirmomis gegužės dienomis perkelta apytikriai šimtas trisdešimt penki tūkstančiai žmonių. Viena iš sudėtingiausių problemų tapo pats sugriuvęs reaktoriaus blokas. Reikėjo pasirūpinti, kad radioaktyviosios medžiagos per gruntą nepatektų į Dnieprą. Ten buvo permesta cheminės gynybos kariuomenė, sutelkta reikiama technika, pradėti dezaktyvacijos darbai. Nuo pat pradžių didžiausią nerimą kėlė Kijevo ir Dniepro likimas. O paaiškėjo, kad sunkiausią smūgį patyrė Baltarusija, ypač Mogiliovas. Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kitų miestų mokslo institutams dieną naktį teko spręsti dešimtis neįprastų problemų. Daugelis siūlėsi į pagalbą, prašėsi siunčiami į Černobylio zoną. Tomis neramiomis dienomis ir vėl, kaip ir anksčiau sunkiausiais mūsų istorijos momentais, atsiskleidė geriausios žmonių savybės: pasiaukojimas, žmoniškumas, jautrumas, pasirengimas padėti nelaimėje. Likviduojant tiesioginius avarijos padarinius išleista keturiolika milijardų rublių, o vėliau - dar keli milijardai. Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertai neturėjo mums ko prikišti, jie pripažino: daroma viskas, kas būtina ir įmanoma. Vis dėlto... Atvirai kalbant, pirmomis dienomis nebuvo aiškaus supratimo, kad įvyko ne tik nacionalinio, bet ir pasaulinio masto katastrofa. Nesant visiško aiškumo, ėmė sklisti gandai, panikos nuotaikos. Ir tada, ir dabar dar tebekritikuojami Ukrainos, Baltarusijos, Centro valdžios veiksmai. Remdamasis tuo, ką žinau, nedrįsčiau ko nors kaltinti neatsakingu požiūriu į žmonių likimus. Jeigu kas nors ir nepadaryta taip, kaip reikėjo, tai pirmiausia dėl neišmanymo ir negebėjimo. Ne tik politikai, bet ir mokslininkai, specialistai nebuvo pasirengę adekvačiai įvertinti to, kas įvyko. Gegužės viduryje kalbėjau per televiziją: išreiškiau užuojautą nukentėjusiesiems, papasakojau apie priemones, kurių buvo imtasi ir kurios dar vykdomos, deramai pagerbiau žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, didvyriškumą. Daugelio šalių valstybinės ir visuomeninės organizacijos, įmonės ir pavieniai asmenys siuntė gaisro gesinimo priemones, robotus, medikamentus. Tai buvo neturinti precedento solidarumo kampanija. Černobylio avarijos herojais, be tarybinių žmonių, tapo Amerikos medicinos darbuotojai Robertas Geilas ir K. Terasakis, Tarptautinės atominės energetikos agentūros prezidentas Ch. Bliksas. Man asmeniškai Černobylio avarija - vienas iš kritinių pertvarkos laikotarpio momentų, ir ne tik minėtojo laikotarpio, bet ir mano gyvenimo apskritai. Daug ką teko išgyventi, apmąstyti ir padaryti išvadas ateičiai. Galima sakyti taip: mano gyvenimas suskilo į dvi dalis - iki Černobylio avarijos ir po jos. Šiandien ir vėl į pirmą planą iškilo apsirūpinimo energijos ištekliais problemos. Nebeatsinaujinantieji energijos šaltiniai beveik visiškai išsemti. Mokslas kol kas nesiūlo kardinalių energetikos problemų sprendimų. Ir vėl regime atominių elektrinių statybos bumą. Ilgą laiką šiuo klausimu laikiausi skeptiškos pozicijos. Tačiau dabar, kai žinau, kokia padėtis, galima sakyti, su visomis smulkmenomis matau, kad pasaulio bendrija neišsivers be atominės energijos. Ir jei jau taip, atominės jėgainės turi būti statomos įvertinus visą šiandien sukauptą patirtį. Tai pasakytina ir apie pačius reaktorius, ir apie jų valdymo sistemas, ir apie saugumo užtikrinimo sistemas, ir, suprantama, pirmiausia - apie šių būtinų, bet labai nepaprastų, pavojingų objektų personalo kompetenciją. Taip pat turi būti garantuota AE apsauga nuo galimų teroristų išpuolių.
Radioaktyvieji debesys praslinko virš Lietuvos per pirmąsias paras po avarijos, pietvakarinėje bei vakarinėje šalies dalyje palikdami gana žymias radioaktyviųjų medžiagų iškritas. Didžiausią poveikį Lietuvos gyventojams lėmė radioaktyvusis jodas, kurio iš karto po avarijos su atmosferos pernaša pasklido mūsų šalies teritorijoje. Radioaktyviojo jodo bei kitų radionuklidų, pasklidusių Černobylio atominės elektrinės aplinkoje, poveikį patyrė ir Lietuvos gyventojai, dalyvavę Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbuose. Radioaktyviojo jodo poveikis Lietuvos gyventojams truko tik iki gegužės mėnesio pabaigos. Iš karto po avarijos pietvakariniuose ir vakariniuose Lietuvos rajonuose laikinai buvo uždrausta naudoti pieną vaikų mitybai, buvo susirūpinta dėl ganyklų žolės užterštumo. Nors po Černobylio atominės elektrinės avarijos praėjo pakankamai daug metų, avarijos liekamasis poveikis vis dar jaučiamas dėl į aplinką patekusių ilgaamžių radionuklidų. Labiausiai Lietuvos teritorija buvo užteršta ilgaamžiais Cs-137 (užterštumas padidėjo 4,5 karto) ir Sr-90 radionuklidais, kurių nustatoma ir dabar. Radiacinės saugos centras, siekdamas įvertinti, koks liekamojo užterštumo poveikis Lietuvos gyventojų apšvitai bei sveikatai, atlieka maisto produktų, jų žaliavų, geriamojo vandens radiologinę stebėseną, kurios rezultatai naudojami gyventojų gaunamai apšvitai įvertinti, bei vykdo įvairias programas, skirtas liekamajam radionuklidų užterštumui po Černobylio atominės elektrinės avarijos šalies teritorijoje įvertinti, labiausiai po avarijos užterštose teritorijose atlieka dirvožemio radiologinius tyrimus.
Pastarųjų metų tyrimų rezultatai patvirtino išankstinę prognozę, kad ilgaamžių radionuklidų Cs-137 ir Sr-90 kiekiai aplinkoje sumažėjo apie du kartus, palyginti su išmatuotais pirmaisiais metais po avarijos. Dirbamuose laukuose Cs-137 kiekis sumažėjo greičiau, nes dirvos nuolat maišomos jas ariant, tačiau miško paklotėje, pievose Cs-137 yra viršutiniuose dirvos sluoksniuose. Atliekant įvairių maisto produktų radiologinius tyrimus, daugiausia Cs-137 nustatoma valgomuosiuose miško grybuose. Ir būtent grybai, surenkami pietvakarinėje ir vakarinėje šalies teritorijos dalyse, per kurias praslinko radioaktyvieji debesys, yra labiau užteršti Cs-137, nei kituose šalies miškuose surenkami grybai, tačiau jų radioaktyvusis užterštumas neviršija leistinų lygių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, padidėjęs užterštumas radionuklidais nustatomas ir Lietuvos miškų laukinės faunos mėsoje (šernienoje).
Kita problema yra beveik kasmet įvykstantys gaisrai Černobylio zonoje. Degdami medžiai, miško paklotė, žolė vis dar į aplinką išskiria ilgaamžius radionuklidus, reikšmingiausias jų yra Cs-137. Nors šio radionuklido kiekiai, kilus gaisrams Černobylio zonoje, iki šiol neturėjo įtakos Lietuvos foninės jonizuojančiosios spinduliuotės padidėjimui, Radiacinės saugos centras tokių gaisrų metu atlieka radionuklidų pernašos prognozę, seka Lietuvos radiacinio monitoringo tinko RADIS stočių duomenis, vertina Ukrainos branduolinę ir radiacinę saugą reguliuojančios institucijos teikiamą informaciją bei Černobylio zonoje esančio radiologinio monitoringo tinklo bei Europos Komisijos EURDEP tinklo duomenis ir nuolat teikia informaciją gyventojams.
Po Černobylio atominės elektrinės avarijos visame pasaulyje pradėta svarstyti apie branduolinės energetikos saugumą, jos vystymosi perspektyvas. Daugelis šalių, ypač Europos žemyne, pradėjo stiprinti radiacinės bei branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos radiacinės ir branduolinės saugos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones, spręsti gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus. Tačiau visuomenės susirūpinimą ir vėl sukėlė 2011 m. kovo 11 d. įvykusi avarija Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Šios avarijos pobūdis ir pasekmės iš esmės skyrėsi nuo Černobylio atominės elektrinės avarijos, tačiau abiejų avarijų pamokos įpareigoja toliau tobulinti visas priemones, kurios padėtų išvengti galimo aplinkos užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis, ir taip apsaugoti gyventojus nuo galimos avarinės apšvitos.
Lietuvos radiacinės saugos specialistus neramina jau šiemet numatoma Baltarusijos atominės elektrinės veiklos pradžia. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje, poveikį pajustų didelė dalis Lietuvos gyventojų. Lietuvoje nemažai yra daroma pasirengiant reaguoti į galimą branduolinę avariją Baltarusijos atominėje elektrinėje: pakeistas ir papildytas Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės ar radiologinės avarijos atveju, patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 99:2019 ,,Gyventojų apsauga įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai“ pakeitimas, Radiacinės žvalgybos įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai programų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas, Žmonių dezaktyvavimo įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai rekomendacijos, organizuojamos valstybinio ir savivaldybių lygio civilinės saugos pratybos, išplėstas Lietuvos radiacinio monitoringo RADIS stočių tinkas, valstybės biudžeto lėšomis nupirkta 4 mln. eurų vertės radiologinės ir radiacinės žvalgybos įrangos.
Bet kokios ekstremalios situacijos metu labai svarbu, kad gyventojai suprastų jiems gresiantį pavojų ir adekvačiai elgtųsi. Šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena COVID-19 pandemijos sąlygomis. Reagavimas į COVID-19 pandemiją parodė skubiai taisytinas parengties ekstremalioms situacijoms problemas, visų pirma, pirmųjų reaguotojų pakankamą aprūpinimą asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir būtiną jų mokymą, kaip šiomis priemonėmis naudotis bei informacijos teikimo gyventojams tam tikras spragas. Minint Černobylio atominės elektrinės avarijos 34-ąsias metines norėtųsi tikėti, kad skaudžios pamokos bus išmoktos.
Černobylio katastrofa: kaip tai įvyko
Černobylio atominės elektrinės darbuotojams ir jų šeimoms nuolat gyventi 1986 m. spalį buvo nutarta pastatyti naują gyvenvietę Slavutičių (Černigovo srityje, 12 kilometrų į rytus nuo Nedančičių). Per 2 mėnesius gyvenvietę suprojektavo 35 organizacijos, tarp jų - 11 institutų (iš Lietuvos - Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialas).
tags: #bausmes #uz #cernobylio #avarijos