Kelionės "pamatus" padeda „Šilko kelias“. Tikriausiai, tie kas mėgsta keliones, matė šį, ko gero, truputį beprotišką, drąsių lietuvaičių žygį senutėliais “Mersais” net iki Taškento. Žinoma, iki Taškento nevažiuosiu, bet iki Bulgarijos laisvai. Labai jau norisi palepinti save šilta jūra.
Praėjo beveik šešeri sėslaus gyvenimo metai. Reikėjo rūpintis augančia dukra, įsirenginėti būstą (tiesa, jis ir dabar dar ne iki galo įrengtas). Bet širdyje visą tą laiką kirbėjo noras keliauti. Net ir prieš trejetą metų, perkant automobilį, nors ir tyliai, bet buvo galvojama apie keliones. Todėl ir pasirenkamas Lietuvoje taip mėgstamas CHRYSLER GRAND VOJAGER. Nusipirkome 1992 metų gamybos vadinamą antruką. Automobilis ne naujas, bet patikimas: elektronikos ne per daugiausia, pakaba paprasta ir lengvai remontuojama. Bet svarbiausia - jis didelis ir jame pakankamai daug vietos. Išėmus galinę ir vidurinę sėdynes, ant grindų patiesus pripučiamą čiužinį, jis tampa miegamuoju ant ratų. Galima sustoti, kur nors degalinėje, ar kempinge, ir puikiausiai išsimiegoti. Apetitas kurui ne pats mažiausias, todėl nieko nelaukiant į jį įmontuojama dujų įranga.
Užgulamas internetas, nusiperkami reikalingi žemėlapiai. Reikės pravažiuti Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją. Kelias ne trumpas, tad ketverių metukų dukrytę nusprendžiame palikti pas močiutę. Tokiam vaikui ši kelionė dar per ilga. Brėžiant apytikrį maršrutą per šias šalis, paaiškėja, kur ir ką galima aplankyti. Žinoma, visko neapžiūrėsi ir nesužinosi - labai jau spaudžia laikas. Be to šią kelionę vadiname pažintine-poilsine, tad niekur strimgalviais lėkti nesiruošiame.
Susiperkame reikalingą kelionei inventorių:
- Pripučiamą čiužinį.
- Palapinę (neprireikė, nes miegojom mašinoje).
- Šaldymo dėžę. (ilgoje kelionėje labiau praverstų mini šaldytuvas, veikiantis nuo 12V).
- Elektrinį, 12V arbatinuką. (užsivirinti porą puodelių vandens trunka “gerą” pusvalandį, bet neskubant tai visai neblogai).
- Sulankstomas kėdes ir staliuką.
- Fotoaparato įkroviklį veikiantį nuo 12V.
Prieš kelionę pasiskoliname GPS navigatorių, kuris daug pagelbėjo Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, bet, deja, jame nebuvo taip mums reikalingų Rumunijos žemėlapių.
Išvykstame sekmadienį, anksti ryte, apie 4 val. Sėdame į automobilį, kuris beveik dvi savaites mums taps namais ant ratų. Žmona įsitaiso ant čiužinio pratęsti rytinio miego, o aš vairuoju ir grožiuosi bundančia Lietuva.
Kertame Lietuvos - Lenkijos sieną. Labai jau įdomu pravažiuti kontrolės postą nesustojant. Kai prieš dvejus metus važiavau pro čia paskutinį kartą, poste virte virė gyvenimas, o dabar tuščia lyg po karo. Išliko tik valiutos keitimo punktai. Sustojame Lenkijoje, “fūristų” aikštelėje, papusryčiauti. Paaiškėja, kad lenkų kalbą gerokai primiršau (tiesa, jos niekada gerai ir nemokėjau, bet susikalbėt galėdavau). Belaukiant užsisakytos kiaušinienės, apsidairai ir pamatai, kad aplinkui susirinkęs visas internacionalas: latviai, slovakai, rusai. Tai vilkikų vairuotojai. Kelionės mums pramoga, o jiems - darbas. Papusryčiavus miname tolyn.
Pro automobilio langą bėga niekuo neišsiskiriantys Lenkijos kaimai ir miesteliai. Tik geru žodžiu galiu atsiliepti apie Lenkijos kelius. Per tuos kelerius metus, kol vedžiau sėslų gyvenimo būdą, lenkiški keliai tikrai pagerėjo. Matosi, kad Europos Sąjungos pinigėliai nenuėjo veltui. Žinoma, ne viskas padaryta iki galo, bet matosi akivaizdi pažanga. Daug kur dar vyksta intensyvios statybos. Maloniai nustebino tai, kad nesimatė anei vieno policininko. Bet tai dar nereiškia, kad galima lėkti kaip akis išdegus: beveik visuose miesteliuose įrengti stacionarūs radarai. Lenkijoje dujų kolonėlių yra visur, tad dujų prisipilti nesudaro jokių problemų. Dujos keliais centais brangesnės už lietuviškas.
Pirmas sustojimas - Liubline. Atvykstame apie 14 val., nors planavome truputėlį anksčiau. Pradžioje susiplanavome apžiūrėti Majdaneko koncentracijos lagerį. Ieškodami pasiklystame. Mažumėlę paklaidžiojame (ne iš karto sumojame kaip reikia elgtis su navigacija). Dėl to nepergyvename - klaidžiodami pasižvalgome po miestą. Nesigilinsiu į lagerio istoriją, bet kai, stovėdamas prie didžiulės pelenų krūvos, supranti, kad čia buvo nužudyta apie 78.000 žmonių, nejučiomis nugara perbėga šiurpuliai. Žinoma, skaičiai yra netikslūs, nes skirtinguose šaltiniuse pateikiama labai jau skirtinga informacija. Tai viena iš didžiausių koncentracijos stovyklų europoje. Tik apie ją kalbama mažiau, nes po karo čia veikė NKVD lageris. Įėjimas nemokamas, įvažiavimas automobiliu - 5 zlotai. Koncentracijos stovykla užima nemažą plotą, tai su automobiliu patogiau. Ekspozicija įrengta viename stovyklos gale, o mauzoliejus su krematoriumu - kitame. Pasivaikštome po barakus, buvusią dujų kamerą. Keliuose barakuose įrengtos ekspozicijos apie kalinių gyvenimo, darbo sąlygas.
Toliau į Liublino senamiestį. Miestas gražus, tvarkingas. Paklaidžiojame po sienamiestį, apžiūrime Katedrą ir pilį, kuri, beja, svarbi ir Lietuvai. Čia 1569m. pasirašyta Liublino unija. Ši sutartis atėmė iš Lietuvos dideles teritorijas, sumažino suverenitetą.
Po truputėli pradeda urgzti pilvai, tad miname toliau, beieškodami padoresnės vietos kirminą numarinti. Vėl pro šalį bėga Lenkijos platybės. Pietaujame pakelės restoranėlyje. Susigundome lenkiška burokiene ir vengrišku guliašu. Burokienė - raudonas skystis, skoniu primenantis “piršlio kraują”, kuriame plaukioja keletas koldūnų. Ir viskas. Bet kelionės tuo ir įdomios, kad susipažysti ir su šalies, kurią keliauji, patiekalais. Užtat guliašas tai kaip reikiant. Tik labai jau neįprasti paplotėliai iš kukurūzų miltų, kurie patiekiami su nacionaliniu vengrų patiekalu - guliašu.
Judant į pietus keičiasi ir kraštovaizdis. Lygumas po truputį pradeda keisti kalneliai, atsiranda nematytų augalų. Jeigu šiaurinę Lenkiją galima laisvai sumaišyti su Lietuva, tai pietinė visiškai kitokia. Susidaro įspūdis, kad ir žmonės čia kitokie. Miesteliai labiau sutvarkyti, kiemuose daugiau gėlių ir žalumynų. Pradeda po truputį temti. Vairuoti darosi vis sunkiau (nepratę mes važiuoti kalnuotomis vietovėmis). Be to, vairavimą sunkina intencyvus priešpriešinis eismas. Pradedam suprasti, kad laikas ieškotis vietos nakvynei. Degalinė, kurių čia netrūksta, kaip tik. Randame kamputį “fūrų” aikštelėje, lengvai pavakarieniaujame, atsigaiviname lenkišku alumi ir miegot. Pirmają dieną nuvažiuota 982 km. Pirmoji naktis “mikruškėje”, taip savąjį automobilį vadiname, praėjo ramiai. Tik vidurnaktį, negalėdamas išsukti savo daugiatonės transporto priemonės iš stovėjimo vietos, prižadino lenkas vairuotojas. O visa kita - puiku. Išsimiegojome puikiai. Pusryčiai “kelionės lauko sąlygomis”, t.y. aikštelėje po atviru dangumi, šalia savosios transporto priemonės ir tolyn.
Kalnai didėja, grąžėja. Kertame Lenkijos - Slovakijos sieną. Ir čia viešpatauja ramuma. Tik keletas “fūrų” ilsisi kažkada buvusiose muitinės patikros aikštelėse. Keliaujame Dukla Pass tarpekliu. Šiuo tarpekliu kažkada ėjo prekybinis kelias tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Vengrijos. Šito tarpeklio strateginę reikšmę įrodo ir tai, kad antrojo pasaulinio karo metais čia vyko žiaurūs mūšiai. Kaip atsiminimas - daugybė karinės technikos. Ji sustatyta tiesiog pakelėje. Bet jokiai technikai ir žmogaus sukurtiems dalykams neprilygsta kalnų grožis. Jau dabar suprantame, kad kelionė truks daug ilgiau nei planuota. Judėjimą pirmyn stabdo noras ilgiau pasigrožėti kalnais, pakvėpuoti jų oru. Be to, keliukas, nors ir geras, bet siauras ir vingiuotas. Greitai važiuoti neišeina. Bet kam skubėti - atostogos, geriau jau pasigrožėti kalnais.
Pasiekiame Svidniko miestelį. Smalsumo ir duonos trūkumo genami, užsukame į nedidelį prekybos centrą. Maloniai nustebina, kad kainos surašytos ir nacionaline ir bendrąja europos valiuta. Randame 5 litrų talpos, asočio formos butelius vietinio vyno, kurie puikiausiai tiktų kaip suvenyrai. Nusprendžiame: grįždami būtinai nusipirksime. (Grįždami tą vietą pravažiavome naktį ir prekybos centas, žinoma, nedirbo). Judame toliau. Pasiekiame dirbtinį, tarp nedidelių kalnų įsitaisiusį, ežerą. Nors pirmadienis, bet pakrantės pilnos poilsiautojų. Vaizdai fantastkiški. Stabtelėjame prie pilies griūvėsių, Sedliskos miestelyje. Valandėlę pavaikščioję važiuojame tolyn. Abipus kelio driekiasi neaprėpiami saulėgrąžų laukai. Belieka tik įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodo ankstyvą vasarą, joms žydint. Vaizdas turėtų buti fantastiškas. Tolėliau saulėgrąžas pradeda keisti kukurūzai.
Taip besižvalgydami, nejučiomis kertame Slovakijos - Vengrijos sieną. Šengeno erdvė. Čia buvus tarpvalstybinę sieną primena tik seni muitinės pastatai ir užrašas, kad įvažiavome į Vengriją. Prasideda miesteliai, mums sunkiai ištariamais pavadinimais. Pvz.: Satoraljauheli. Judame pro Tokaj regioną, kurį garsina vynas. Įspūdingu tiltu pervažiuojame virš antrosios pagal dydį Vengrijos Tisos upę. Kukurūzų laukus po truputį pradeda keisti vynuogynai. Važiuoti stengiames ne pagrindiniais, o regioniniais keliais, toliau nuo turistams skirtų maršrutų. Tai padeda taupyti (Vengrijoje autostrados mokamos) ir galima iš arčiau susipažinti su šalimi. Pakelėmis driekiasi dirbami laukai, sodai. Juos skiria tik nedideli kaimeliai ir miesteliai. Architektūra čia visai kitokia nei Lietuvoje. Dauguma namelių moliniai, labai jau tautiški, čerpiniais stogais. Žmonės tamsaus gymio. Suprantame: nemažai nuvažiavome į pietus. Be to darosi neįprastai karšta, mus gelbėja tik pavyzdingai veikiantis automobilio kondicionierius. Prisimename dar sovietiniais laikais ir Lietuvoje populiarius Vengriškus kompotus ir marinuotus agurkėlius. Deja, paragauti slyvų ir kitų vaisių netenka sodai aptverti ir saugomi. Žinoma, jei bent kas antras pravažiudamas paragaus - neliks ką konservuoti. Kas liečia kurą, tai Slovakijoje ir Vengrijoje prisipilti dujų nėra jokių problemų, jų yra visose degalinėse ir panašiomis kainomis kaip ir Lietuvoje.
Vengrija baigėsi taip pat nelauktai, kaip ir prasidėjo. Įspūdį paliko netoli sienos su Rumunija įsikūręs ūkininkų turgus. Dar neteko matyti tiek parduodamų gėrybių vienoje vietoje. Įdomiausia tai, kad viskas parduodama maišais. Grįždami namo būtinai apsipirksime, tariame sau. Bet likimo ironija, grįždami šią vietą pravažiavome temstant ir turgaus jau nebuvo.
Baigėsi Vengrijos teritorija, baigėsi ir Šengeno erdvė. Rumunija pasitiko kažkuo panašiu į tarpvalstybinę sieną. Tarp apleistų pastatų išsirikiavusią neįtikėtinai ilgą (net trijų) automobilių eilę ir dvejais apsnūdusiais pasienio darbuotojais. Metę atsainų žvilgsnį į savo tautiečio automobilį, rankos mostu pakvietė privažiuoti mus. Lietuviškų pasų pasirodymas sukėlė tam tikrą atsibudimo reakciją. Kaip supratau vienas iš jų buvo mokinys. Mūsų pasai jam ir pasirodė nepažįstami. Matyt, norėdamas parodyti savo pareigingumą, jis uoliai pradėjo ieškoti Rumunijos vizų mūsų pasuose. Gerai, kad šalia buvo „mokytojas“, kuris supratęs, kad mes iš Lietuvos, o Lietuva yra ES narė ir vizos lietuviams nereikalingos, nusišypsojęs, puikia anglų kalba, palinkėjo gerai praleisti laiką Rumunijoje.
Kas liečia kalbą, rumunai rusų kalbą jau pamiršo, jei ją kada nors mokėjo, bet anglų dar neišmoko. Žymiai papraščiau susikalbėti sekdavosi vokiškai, matyt tai lėmė germaniškos rumunų šaknys. Pirmasis miestas mūsų kelyje Satu-Mare. Pirmiausia kas krito į akis, tai netvarka ir šiukšlės. Tik miesto centras švaresnis. Miesto centre išpuoselėtas parkas pilnas įvairiausių, mums net nematytų, gėlių, fontanų, gatvės čia laistomos iš pravažiuojančių autocisternų. Lietuvoje to jau senai neteko matyti. Stebina uniformuotų pareigūnų gausa. Bet tai ne policija, tai kažkas panašaus į mums „gerai pažįstamus“ draugovininkus. Bendrai paėmus, visa Rumunija pilna šiukšlių ir valkataujančių šunų. Mums tai neįprasta, bet vietiniai nekreipia į tai dėmesio - taip turi būti, prie to jie yra įpratę ir nesiruošia nieko keisti.
Ore tvyrantis tvankumas ir augmenija neleidžia užmiršti, kad mes pietuose. Pietietišką peizažą dar labiau paįvairina mus supantys žmonės. Rumunai, kaip ir visi pietiečiai, yra tamsaus gymio ir pietietiško temperamento žmonės. Bendraujant jie sudaro nuoširdžių ir paprastų žmonių įspūdį. Čia nieko nestebina, gal išskyrus mus, gatve praeinanti čigonų šeimyna. Apsirėdę nacionaliniais drabužiais jie ramiai sau vaikštinėja parke, tik jų atžalos, sekiojančios savo tėvus, kelia mūsų ausiai neįprastai garsų alasą. Nereikia net matyti kur jie eina - girdisi. Jų apdarai labai skyrėsi nuo mums įprastų ir rodė jų aukštą padėtį visuomenėje. Tiesa pasakius, važiuojat į šią šalį, buvau susidaręs nuomonę, kad tai čigonų šalis. Bet tai netiesa. Rumunijoje tikrų čigonų yra tik apie 2,5%. Ir tikrai, būdamas ten, tikrų čigonų, mačiau nedaug. Čigonais rumunus, matyt, visi vadina dėl jų tamsaus gymio. Didžiausią įspūdį padarė sutiktas keliaujantis čigonų taboras. Keliavo jie dengtais vežimais, labai panašiais į tuos kuriuos matydavome kino filmuose apie indėnus. Priekyje taboro ėjo čigonas, skambindamas varpeliu ir taip pranešdamas, kad atvažiuoja taboras. Ir kas įdomu, kad tie vežimai yra dviaukščiai. Tiktai tenka apgailestauti, kad tuo momentu buvo visiškai išsikrovusios fotoaparato baterijos.
Ne pačius geriausius atsiminimus sukelia tas faktas, kad norint pasikeisti eurus į lėjas (nacionalinė Rumunijos valiuta), reikia paso. Be paso valiutos nekeičia, nors Rumunija Europos sąjungos valstybė. Prisėdame papietauti šalia parko esančioje picerijoje. Sąmoningai išsirenkame žinomą itališką virtuvę, nes, kaip spėjome pastebėti, meniu visur parašytas tik rumuniškai. Kokia nors kita kalba susikalbėti šansų nedaug. Tad mus gelbėja tik tarptautiniai picų ir kitų patiekalų pavadinimai. Be to norime kažko, ką mūsų skrandžiai pažįsta. Po beveik paros, valgant tik sausą davinį automobilyje, eksperimentai skrandiams, tikriausiai, nelabai patiktų. Maistas labai panašiomis kainomis kaip ir Lietuvoje. Palikus arbatpinigių padavėjai, ji prisimena keletą žodžių angliškai. Pasistiprine miname toliau. Mūsų tikslas - Drakulos gimtasis miestas Sighişoara.
Pro langus bėga neaprėpiami Rumunijos plotai, nesuskaičiuojami kaimai ir miesteliai. Daugelyje miestelių stūkso pilių griuvėsiai, apleisti ir neprižiūrėti. Kaimai Rumunijoje įdomūs tuo, kad namai stovi tiktai palei kelią. Namas pereina į tvorą, kuri atveria kiemą nuo gatvės, toliau tvora atsiremia į kaimyno namą ir vėl viskas iš pradžių: namas - tvora - namas it t.t. Namai labai jau paprasti, moliniai, dengti čerpėmis. Statyti, matosi, jau senokai. Fasadai kažkiek aptvarkyti, bet iš kiemo pusės namas atrodo tartum griuvėsiai. Nežiūrint to, ant kiekvieno namo būtinas atributas - satelitinės antenos „bliūdas“. Kieme kažkoks ūkinis pastatas ir viskas. Už ūkinuko prasideda kukurūzų laukas. Tad kaimas gaunasi ištemptas kokius 5-10-15 kilometrų ir visur galioja greičio ribojimas. Tiesa, vietiniai to visiškai nepaiso. Jie lenkia nekreipdami dėmesio į ištisines juostas, greičio ribojimus, draudžiančius tai daryti kelio ženklus. Kaip ne keista, nematome jokios policijos.
Pagrindinė r... Krovinių pervežimas į Bulgariją ir iš jos Krovinių gabenimas vykdomas kelių transportu per Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Vengriją ir Serbiją. Pagrindinis terminalas Bulgarijoje yra Sofijoje, iš kur kroviniai išvyksta penktadieniais arba šeštadieniais. Pervežame įvairius krovinius: pavojingus (ADR), negabaritinius, temperatūrinius ir standartinius. Klientui pageidaujant siūlomas papildomas draudimas visai vertei. Teikiame muitinės tarpininkavimo paslaugas Vilniuje ir Klaipėdoje. Pagrindinės kryptys Bulgarijoje: Sofija, Plovdivas, Varna, Burgasas, Ruse, Stara Zagora, Haskovas, Šumenas, Plevenas, Dimitrovgradas, Kazanlakas, Gabrovas, Veliko Tarnovas, Botevgradas.
Tarptautinis perkraustymas į Bulgariją - tai profesionalus asmeninių daiktų, baldų ar biuro turto pervežimas iš Lietuvos į Bulgariją ar iš Bulgarijos į Lietuvą. Mūsų paslaugos apima pilną procesą nuo pakavimo iki pristatymo. Pilnas perkraustymo paketas papildomai apima daiktų įnešimą į patalpas, baldų surinkimą, išpakavimą ir pakavimo atliekų išvežimą.
Kodėl verta rinktis mus perkraustymui Bulgarijos kryptimi? Perkraustymas dažnai kelia stresą, todėl mūsų tikslas - užtikrinti, kad procesas būtų sklandus ir paprastas. Klientams suteikiame visą paslaugų paketą - nuo dokumentų paruošimo iki baldų surinkimo. Jūsų daiktai pristatomi saugiai, o jūs sutaupote laiką ir išvengiate nereikalingų rūpesčių.
Susisiekite dėl perkraustymo ar krovinių pervežimo į Bulgariją Norėdami sužinoti tikslią kainą ar užsisakyti perkraustymo paslaugą, susisiekite telefonu +37060475000 arba užpildykite užklausos formą mūsų svetainėje.
| Paslauga | Kaina (nuo) |
|---|---|
| Perkraustymo kaina su 2 krovėjais | 45 eur/val. |
| Perkraustymo kaina su 3 krovėjais | 60 eur/val. |
| Perkraustymo kainos su 4 krovėjais | 80 eur/val. |
| Transportas mieste | 25 eur/val. |
| Transportas užmiestyje | 0,6 eur/km |
| Krovėjas/ pakuotojas / baldų surinkėjas | 20 eur/val. |
*Kainos nurodytos be PVM. Minimalus užsakymas 70 eur.
Jei skubate ir jums reikia greitai apskaičiuoti perkraustymo ar krovinio vežimo kainą, pasinaudokite mūsų išlaidų skaičiuokle.
Krovinių pervežimas iš / į Bulgariją
Kiek laiko trunka krovinių pervežimas iš Lietuvos į Bulgariją?
Kroviniai iš Lietuvos į Bulgariją pristatomi per 5-9 darbo dienas, o express transportu - per 24-48 valandas.
Kokius miestus Bulgarijoje pasiekiate?
Krovinius pristatome į Sofiją, Plovdivą, Varną, Burgasą, Ruse, Stara Zagorą, Haskovą, Šumeną, Pleveną, Veliko Tarnovą, Dimitrovgradą, Kazanlaką, Gabrovą, Botevgradą bei kitus miestus ar muitinės terminalus.
Ar galima pervežti tik dalį daiktų, o ne visą namų ūkį?
Taip, siūlome dalinių krovinių (LTL) paslaugą - nuo 2 kubinių metrų, todėl galima pervežti tik dalį daiktų.
Nuo ko priklauso perkraustymo į Bulgariją kaina?
Kaina priklauso nuo krovinio tūrio (kubiniai metrai), svorio, pasirinkto paslaugų paketo (bazinis ar pilnas), papildomų paslaugų (saugojimo, draudimo, ekspreso).
Ar pervežate nestandartinius daiktus, pavyzdžiui, fortepijoną ar skulptūras?
Taip, nestandartiniams daiktams ruošiamos individualios pakuotės ir naudojama speciali technika jų saugiam gabenimui.
Ar pasirūpinate muitinės dokumentais?
Taip, atliekame muitinės tarpininkavimą Vilniuje, Klaipėdoje ir Bulgarijos terminaluose.
Ką apima pilnas perkraustymo paslaugų paketas?
Pilnas paketas apima pakavimą, baldų išrinkimą ir surinkimą, daiktų įnešimą, išpakavimą, šiukšlių išvežimą bei viso proceso koordinavimą.
Ar galima drausti krovinį pervežimo metu?
Taip, siūlome papildomą draudimą pilnai krovinio vertei.
Ar pervežate pavojingus krovinius?
Taip, turime ADR leidimus pavojingų krovinių gabenimui.
Ar suteikiate sandėliavimo paslaugas?
Taip, siūlome sandėliavimą Vilniuje ir Bulgarijos terminaluose iki 5 dienų be papildomo mokesčio.
Mūsų teikiamos paslaugos apima įvairius perkraustymo ir krovinių pervežimo poreikius, tiek privatiems asmenims, tiek verslui.
Mūsų paslaugos:
- Įmonių perkraustymai
- Perkraustymo paslaugos
- Pakavimo paslaugos
- Surinkimo paslaugos
- Šiukšlių utilizavimas
- Pervežimo paslaugos
- Baldų pervežimas
- Krovinių pervežimas
- Tarptautinis perkraustymas
- Krovinių pervežimas į Prancuziją
tags: #bulgarija #automobiliu #pervezimas