1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio atominės elektrinės (toliau - Černobylio AE) branduolinė avarija turėjo globalaus masto pasekmių. Tai buvo pirmoji iš dviejų avarijų, kurios įvertintos 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę (antroji buvo Fukušimos avarija 2011 m.). Sprogus Černobylio AE, esančios šalia 1970 m. pastatyto Pripetės miesto, branduoliniam reaktoriui, jis buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų, tarp jų - radioaktyvūs cezio (137Cs) ir jodo (131I) izotopai. Ši avarija buvo lyg akstinas daugeliui šalių, ypač Europos žemyne, stiprinti radiacinės ir branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos radiacinės ir branduolinės saugos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones.
Avarija ketvirtajame Ukrainos atominės elektrinės Černobylyje reaktoriuje įvyko 1986-ųjų balandžio 22 dieną. Tai buvo ketvirtojo Černobylio atominės elektrinės bloko griūtis. Į dangų pakilo reaktoriuje susikaupusio radioaktyvaus kuro dalelės. Šio debesies dalelės krito ant žemės, dalis jų yra išlikę iki šiol. Radioaktyviomis medžiagomis užkrėsta apie 100 000 km2 Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos Briansko srities teritorijos, radioaktyviųjų medžiagų vėjas nunešė į daugelį Europos šalių (Lietuvoje labiausiai nukentėjo pietiniai, pietvakariniai ir vakariniai rajonai).
1986 m. balandžio 25 d. Černobylio AE 4-ąjį energijos bloką rengtasi sustabdyti planuotam remontui ir techninei priežiūrai. Likimo ironija, kad šio remonto metu buvo planuojamos įdiegti ir saugos gerinimo priemonės, kurios greičiausiai būtų padėjusios išvengti avarijos. Taip pat reaktoriaus stabdymo metu buvo planuojama atlikti bandymus su energijos bloko turbogeneratoriumi. Šiais bandymais tikėtasi patikrinti, ar šis energijos blokas, visiško išorinio elektros energijos tiekimo praradimo ar maksimalios projektinės avarijos atveju, atitiks atominės elektrinės projekte numatytas prielaidas. Pasirengimas energijos bloko sustabdymui vyko su įvairiais trukdžiais. Nesklandumus lėmė tai, kad numatytų bandymų metu energijos bloko reaktorius veikė labai neįprastu, o kaip vėliau paaiškėjo - ir pavojingu režimu, kuris neatitiko nei technologinio reglamento reikalavimų, nei bandymų programos. Kad išlaikyti reaktorių veikiantį, personalas atjungė kai kuriuos avarinio stabdymo signalus. Iškart po to, kai atominės elektrinės darbuotojas paspaudė avarinio stabdymo mygtuką, balandžio 26 dieną 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių, įvyko vandens garų sukeltas sprogimas, kuris išgriovė reaktoriaus ir energijos bloko konstrukcijas, išsviedė dalį radioaktyvių reaktoriaus šerdį sudarančių medžiagų - branduolinio kuro fragmentų, apšvitinto grafito, kitų elementų - į aplinką, ir sukėlė didžiulius gaisrus atominės elektrinės teritorijoje.
Nepaisant retkarčiais pasirodančių daugiau ar mažiau įtikinamų „sąmokslo teorijų“, pagrindinės avarijos priežastys yra aiškios ir gerai ištirtos. Iki galo nėra išsiaiškinti tik kai kurie neesminiai aspektai. Techniniu požiūriu avariją sukėlė į reaktoriaus šerdies gilumą judantys valdymo ir apsaugos strypai, kurie turėjo nuslopinti grandininę branduolinę reakciją. Kaip paaiškėjo, tokios konstrukcijos valdymo ir apsaugos strypai, kurie tuo metu buvo naudojami visuose RBMK tipo reaktoriuose, esant tam tikroms reaktoriaus šerdies būsenoms, branduolinę reakciją galėjo ne iškart slopinti, bet iš pradžių ją paspartinti, ir tik po kelių sekundžių pradėti slopinti. Būtent tokia situacija susidarė Černobylio AE 4-ojo energijos bloko reaktoriuje tą lemtingą naktį. Negana to, energijos išsiskyrimas apatinėje reaktoriaus šerdies dalyje dar labiau padidėjo dėl staiga pasikeitusio garo bei vandens santykio. Bendra reaktoriaus galia padidėjo iki lygio, apie 100 kartų viršijusio reaktoriaus nominalią galią. Tuo metu naudotų valdymo ir apsaugos strypų neatitikimas saugos standartams buvo žinomas gerokai anksčiau. Paleidžiant Ignalinos AE pirmąjį bloką jis buvo dokumentuotas ir apie jį buvo iš karto informuotas pagrindinis RBMK tipo reaktorių projektuotojas. Nors per 2,5 metų buvo pasiūlymų, kaip pagerinti strypų konstrukciją, buvo prieštaraujama, kad tokios reaktoriaus būsenos, kai valdymo ir apsaugos strypai gali padidinti galią yra labai retos, ir dėl to tai nėra esminis (!) RBMK reaktorių trūkumas. Toks požiūris vyravo ir vėliau analizuojant avarijos priežastis. Nepaisant aiškių konstrukcinių trūkumų buvo stengiamasi išpopuliarinti avarijos versiją, pagal kurią dėl avarijos yra kalti tiktai atominės elektrinės darbuotojai, nesilaikę eksploatavimo instrukcijų ir darbų programos. Nors negalima teigti, kad dėl avarijos nebuvo atominės elektrinės darbuotojų kaltės, šiandien yra aišku, kad pavojingi reaktoriaus veikimo režimai, galėję sukelti tokią avariją, buvo galimi netgi reaktorių eksploatuojant griežtai vadovaujantis eksploatavimo instrukcijomis, ir svarbiausia - apie tokį režimą eksploatuojantys darbuotojai galėjo visiškai nieko nežinoti. Tačiau žmogiškasis veiksnys ir konstrukciniai trūkumai nebuvo vienintelės Černobylio avarijos priežastys.
Avarijos priežasčių atsiradimui didelę reikšmę turėjo menkas valstybinės branduolinės saugos priežiūros institucijos vaidmuo. Jis Černobylio AE avarijos išvakarėse buvo išties menkas. Branduolinės saugos priežiūros institucija neturėjo nei pakankamai teisinių galių, nei išteklių, kurie būtini branduolinės saugos priežiūros vykdymui. Buvusios Tarybų Sąjungos valdžia nesugebėjo suprasti valstybinės branduolinės saugos priežiūros principų bei poreikio. Tai nulėmė, kad branduolinės saugos priežiūros institucijose nebuvo pakankamai aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Jie neturėjo tinkamos mokslinės-techninės paramos. Faktiškai reguliuojančias institucijas valdė branduolinės energetikos plėtra ir ekonominiu požiūriu efektyviu naudojimu suinteresuotos institucijos. Su branduolinės saugos priežiūra buvo susijusios ir kitos problemos - buvo menkai prižiūrima, kaip rengiami atominės elektrinės darbuotojai, nebuvo sisteminės rangovinių organizacijų kontrolės, pasyviai nagrinėtos incidentų branduoliniuose objektuose priežastys ir įdiegiamos saugą gerinančios priemonės ir kitos. Taip pat prie avarijos priežasčių priskirtinas žemas saugos kultūros lygis, kuris buvo toleruojamas projektuojant, statant ir eksploatuojant branduolinius objektus - normatyvų ir instrukcijų pažeidimai dažnai būdavo įprasta praktika.
Lietuvos radiacinės saugos centro specialistai tvirtina, kad prieš 22 metus per Lietuvą praslinkęs radioaktyvių dulkių debesis iš atsivėrusio Černobylio atominės elektrinės reaktoriaus lietuvių sveikatai jokios žalos nepadarė. Nors vėžio susirgimų Lietuvoje padaugėja, tikėtina priežastis - geriau diagnozuojamos ligos. G. Morkūnas pasakoja, kad Černobylio radiacijai keliaujant per Vilnių, radiacijos fonas mieste buvo padidėjęs maždaug septynis kartus. „Turėjome geriausią įrangą ir specialistus, tad pajutome iš karto, kad kažkas vyksta: prietaisai neblogai izoliuotoje laboratorijoje parodė, jog radiacinis fonas padidėjęs. Lauke išmatavome: radiacinis fonas apie septynis kartus buvo šoktelėjęs, po to sumažėjo, vėliau buvo dar vienas padidėjimas. Gana nemažą radioaktyvių dulkių dalį sudarė radioaktyvus jodas-131 - jo buvo ir įkvepiama, ir išgeriama kartu su pienu, gautu iš karvių, besiganiusių po debesiu buvusiose pievose. Bet ir dabar yra likę nesuirusių radioaktyvaus cezio, stroncio dalelių. Tačiau, tvirtina G. Morkūnas, „Tokio radiacijos kiekio, dėl kurio reiktų skambinti pavojaus varpais, įspėti gyventojus vengti tam tikrų vietų ir pan. - tokio kiekio nėra ir nebuvo. Reikia lyginti: juk yra ir kitų žalingų žmogui šaltinių, tiek gamtinių, tiek žmogaus sukurtų. Pavyzdžiui, radioaktyvus spinduliavimas gali sukelti vėžį, bet vėžį sukelia visi kiti dalykai.“ Anot G. Morkūno, Lietuvai labai pavyko, kad debesiui keliaujant per šalį šalyje buvo saulėta, ir visiškai nelijo. Jo žiniomis, dėl Černobylio avarijos susirgimų vėžiu tarp gyventojų, kurie nedalyvavo gesinant Černobylio gaisrą, aiškiai padaugėjo tik tarp gyvenusių elektrinės apylinkės.
Šiuo metu Lietuvoje išlieka vėžio atvejų didėjimo tendencija. Ne visų vėžio formų daugėja. Daugiausia didėjimą nulemia prostatos vėžys - bet taip yra daugiausia dėl geresnės šio vėžio diagnostikos.
Likviduojant avariją, per 206 dienas buvo pastatytos apsauginio apgaubo, vadinamo „sarkofagu“ arba oficialiai - objektu „priedanga“, sienos ir stogas, uždengiantys apgriuvusį ketvirtąjį bloką. Šios apsaugos priemonės buvo numatytos 20-30 metų, vėliau jas numatant remontuoti arba keisti kitomis priemonėmis. Dideli sarkofago sutvirtinimo darbai buvo suprojektuoti ir atlikti 1998-2006 m., taip pat įdiegta daug kitų saugą gerinančių priemonių. Tačiau šios priemonės yra laikinas problemos sprendimas. 2007 m. buvo nuspręsta statyti naują apgaubą, kurio eksploatavimo trukmė būtų 100 metų. Naujojo arkos formos apgaubo statyba pradėta 2012 m. vasarį. Apgaubas yra montuojamas šalia nukentėjusiojo energijos bloko ir po to bus nustumtas į numatytą vietą taip, kad energijos blokas kartu su senuoju sarkofagu būtų visiškai atskirtas nuo aplinkos. Šį projektą planuojama pabaigti 2017 m. lapkričio mėnesį.
Kita ilgalaikė problema yra taip vadinama „Černobylio zona“ - tai 30 km spinduliu aplink Černobylio AE esanti teritorija, iš kurios dėl taršos buvo evakuoti gyventojai. Šioje zonoje yra vietovių užterštų radionuklidais, kur dar ilgą laiką negalės gyventi žmonės. Zonoje vykdomas aplinkos stebėjimas, nustatomos radioaktyviųjų atliekų sąvartynų, kurie buvo paskubomis sukurti dezaktyvuojant teritoriją, vietos, rengiamasi jų sutvarkymui. Norint teritorijoje atkurti normalias sąlygas reikėtų daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių bei laiko.
Iškart po avarijos buvo sustabdyti kiti trys Černobylio AE energijos blokai, tačiau vėliau vėl buvo paleisti. 1991 m. 2-jame energijos bloke mašinų salėje kilo didelis gaisras, po kurio blokas nebebuvo paleistas. 1996 m. lapkritį buvo sustabdytas 1-ojo, 2000 m. gruodžio 15 d. - 3-iojo Černobylio AE energijos bloko reaktoriai. Šiuo metu iš 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo energijos blokų reaktorių yra iškrautas panaudotas branduolinis kuras, elektrinėje vykdomi radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir pasirengiamieji eksploatavimo nutraukimo darbai. Skaičiuojama, kad iš viso reikės sutvarkyti 2,8 mln. m3 radioaktyviųjų atliekų, taip pat baigti 4-ojo bloko apgaubo statybą ir kitus tvarkymo darbus. Dėl patalpų ir įrangos užterštumo radionuklidais numatoma didelę dalį energijos blokų patalpų užkonservuoti, o išmontavimo ir dezaktyvavimo darbus atlikti vėliau. Manoma, kad trijų blokų eksploatavimo nutraukimas bus užbaigtas 2064 m.
Po Černobylio avarijos kitose atominėse elektrinėse su RBMK tipo reaktoriais, įskaitant ir Ignalinos AE, buvo imtasi skubių priemonių branduolinei saugai užtikrinti ir nuolatos gerinti. Buvo skubiai tobulinamos energijos blokų eksploatavimo instrukcijos, keičiamas valdymo strypų veikimo režimas, į reaktoriaus šerdį buvo grąžinti papildomi neutronų sugėrikliai (iki tol jie buvo naudojami tik bloko paleidimo metu). Visos šios priemonės žymiai pagerino RBMK reaktorių saugą, įdiegus jas Černobylio avarijos scenarijus tapo nebeįmanomu, tačiau dėl to labai smarkiai pablogėjo šių reaktorių ekonominiai rodikliai. Iš esmės pagerinti tiek branduolinės saugos lygį, tiek ekonominius rodiklius pavyko tik gerokai vėliau, įdiegus urano-erbio oksido branduolinį kurą, naujos kartos valdymo ir apsaugos strypus bei kitas saugos gerinimo priemones.
Tenka apgailestauti, tačiau praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, 2011 m., įvyko branduolinė avarija Fukušimos Daiči atominėje elektrinėje. Nors šios avarijos priežastys visiškai kitos nei Černobylio avarijos, padariniai kur kas mažesni, ji dar kartą įrodo saugos kultūros branduolinėje energetikoje svarbą. Saugos kultūra apima nuolatinį mokslinių techninių žinių kaupimą, juo pagrįstą projektavimo, statybos, eksploatavimo normatyvinių reikalavimų formulavimą, personalo rengimą, eksploatavimo reglamentų ir instrukcijų kūrimą ir jų griežtą vykdymą, o pagrindinis saugos kultūros principas reiškia, kad prieš bet ką darant, pirmiausiai atsižvelgiama į žmonių sveikatos ir gerovės išsaugojimą.
Norint toliau eksploatuoti esamas branduolines elektrines ir statyti naujas, deramas dėmesys turi būti skiriamas branduolinei saugai visais branduolinių elektrinių gyvavimo etapais: parenkant aikšteles jėgainių statybai, jas projektuojant, statant, eksploatuojant ir vykdant jėgainių eksploatavimo nutraukimą. Atominių elektrinių branduolinę saugą turi užtikrinti tiek jų projektuotojai, tiek paslaugų ir gaminių tiekėjai, tiek eksploatuojančios organizacijos.
Rusijos Federacijai užpuolus Ukrainą, karo veiksmai Ukrainos atominių elektrinių aikštelėse priminė Černobylio AE avarijos grėsmę. Černobylio AE 30 km spindulio saugoma zona tebėra tokia radioaktyvi, kad atrodo, jog tai paskutinė vieta Žemėje, kurią kas nors norėtų užkariauti. Tačiau jau pirmomis karo dienomis ją užėmė rusų kariuomenė. Karinės technikos judėjimas, kasami apkasai iš gilesnių grunto sluoksnių į paviršių pakėlė radioaktyviąsias medžiagas, buvo fiksuotas žymus aplinkos ar radiacinio fono padidėjimas. Panaudoto branduolinio kuro „šlapio“ tipo saugykloje nutraukus elektros energijos tiekimą (kuris buvo gana greitai atstatytas) buvo iškilusi grėsmė kilti branduoliniam incidentui. Tarptautinė atominės energijos agentūra atkreipia dėmesį į tai, kad civiliniai branduoliniai įrenginiai nėra pritaikyti karo veiksmams ir dėl to jokiomis sąlygomis negali būti šių veiksmų taikiniais, arba šių veiksmų zonoje. Nors nebeveikiančioje Černobylio AE nėra potencialo įvykti sunkiai branduolinei avarijai, paminėti karo sukelti įvykiai Černobylio AE 30 km zonoje ir kitų Ukrainos atominių elektrinių aplinkoje kelia didelį Lietuvos gyventojų susirūpinimą.
Nežiūrint į tai, kad Lietuvos institucijos siekė sustabdyti Baltarusijos atominės elektrinės (toliau - Baltarusijos AE) statybą ir eksploatavimą, 2020 m. rudenį pradėjo veikti tarptautinių ekspertų pripažinta nesaugia Baltarusijos AE. Baltarusijos AE yra didžiausio pavojaus objektas, kuriame įvykusi branduolinė avarija galėtų turėti pasekmių mūsų šalies gyventojų sveikatai ir teritorijos radioaktyviajam užterštumui. Baltarusijos AE įvykus sunkiai branduolinei avarijai, Lietuvai galimai prireiktų organizuoti apsaugomųjų veiksmų, tokių kaip evakavimas, skydliaukės blokavimas jodu, slėpimasis, laikinas žmonių perkėlimas, maisto ir geriamojo vandens vartojimo apribojimai ir pan., taikymą dideliam gyventojų skaičiui.
Gyventojams primename, kad Radiacinės saugos centras nuolat (24/7) stebi Lietuvos ankstyvojo radiacijos pavojaus perspėjimo sistemos (RADIS) stočių teikiamus aplinkos radiacinio fono duomenis.
Kas sukėlė katastrofišką branduolinę avariją Černobylyje?
Černobylio atominės elektrinės avarijos laiko juosta
- 1972 m.: Pradėta statyti Černobylio atominė elektrinė.
- 1986 m. balandžio 26 d. 1:23:40 val.: Įvyko sprogimas ketvirtajame Černobylio AE energijos bloke.
- 1986 m. gegužės 6 d.: Žymiai sumažėjo radioaktyviųjų medžiagų išmetimas po to, kai pavyko užgesinti reaktoriaus šachtoje įsiliepsnojusį grafitą.
- 1986 m. lapkričio mėn.: Baigtas statyti laikinasis ketvirtąjį bloką uždengęs gelžbetoninis sarkofagas.
- 1991 m.: Kilęs gaisras 2-ajame energijos bloke, po kurio blokas nebebuvo paleistas.
- 1996 m. lapkritis: Sustabdytas 1-ojo Černobylio AE energijos bloko reaktorius.
- 2000 m. gruodžio 15 d.: Sustabdytas 3-ojo Černobylio AE energijos bloko reaktorius.
- 2007 m.: Nuspręsta statyti naują, 100 metų eksploatuojamą apgaubą virš ketvirtojo bloko.
- 2012 m. vasaris: Pradėta naujojo arkos formos apgaubo statyba.
- 2019 m.: Naujasis sarkofagas pradėtas eksploatuoti.
Avarija Černobylio AE sutelkė pasaulio specialistus spręsti tinkamiausių gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus. Ši avarija buvo lyg akstinas daugeliui šalių, ypač Europos žemyne, stiprinti radiacinės ir branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos radiacinės ir branduolinės saugos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones. Šios pastangos nenuėjo veltui.
tags: #cernobylio #avarija #kaip #stabde #radiacijos #plitima