Jau 100 metų, kaip 1920 m. spalio 17 d. mirė tarptautinio komunistinio judėjimo veikėjas, amerikiečių žurnalistas Džonas Ridas, labiausiai žinomas dėl savo knygos apie 1917 m. Spalio revoliuciją - „10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį“.
Šia proga kviečiame savo draugus ir skaitytojus susipažinti su šiuo žmogumi bei jo garsiąja knyga.
Gimimas ir jaunystė
Pirmasis Amerikos miestas, kuriame darbininkai pirmąkart atsisakė krauti šaudmenis Kolčiako armijai, buvo Portlendo miestas Ramiojo vandenyno pakrantėje. Tame mieste 1887 m. spalio 22 d. gimė Džonas Ridas.
Jo tėvas buvo vienas tų tvirtų, tiesaus būdo pionierių, kokius Džekas Londonas vaizdavo savo apsakymuose apie Amerikos Vakarus. Tai buvo aštraus proto žmogus, neapkentęs veidmainystės ir apsimetimo. Užuot lenkęsis įtakingiems ir turtingiems žmonėms, jis stodavo prieš juos, o kai trestai, lyg milžiniški aštuonkojai, pasiglemžė miškus ir kitus valstijos gamtos turtus, jis pradėjo su jais įnirtingai kovoti. Jis buvo persekiojamas, mušamas, atleidinėjamas iš darbo, bet nė karto nekapituliavo priešams.
Taigi iš savo tėvo Džonas gavo gerą palikimą - kovotojo kraują, neeilinį protą, drąsią ir tvirtą dvasią. Jo puikūs gabumai pasireiškė anksti. Baigęs vidurinę mokyklą, jis buvo pasiųstas mokytis į žymiausią Amerikos - Harvardo - universitetą. Čia paprastai siųsdavo savo sūnelius naftos karaliai, anglies baronai, ir plieno magnatai. Jie puikiai žinojo, kad jų sūneliai, praleidę ketverius metus sportuodami, prabangoje ir „be aistros studijuodami beaistrius mokslus“, grįš absoliučiai laisvi nuo menkiausių radikalizmo apnašų.
Jis kasdien susidurdavo su jaunomis turtingųjų ir privilegijuotųjų klasių atžalomis. Jis klausėsi pompastiškų ortodoksinių sociologijos mokytojų paskaitų. Jis klausėsi vyriausiųjų kapitalizmo žynių--politinės ekonomijos profesorių - pamokslų. Ir galiausiai suorganizavo Socialistų klubą pačiame tos plutokratijos tvirtovės centre. Tai buvo antausis mokytiems nemokšoms. Jo viršininkai guodėsi mintimi, kad tai tiesiog vaikėziška užgaida. „Praeis tas jo radikalizmas, - kalbėjo jie, - kai tik jis išeis už koledžo vartų į plačią gyvenimo areną“.
Kelionės ir revoliucinė veikla
Džonas Ridas baigė mokslų kursą, gavo mokslo laipsnį, išėjo į platų pasaulį ir per neįtikėtinai trumpą laiką jį užkariavo. Užkariavo savo meile gyvenimui, savo entuziazmu ir plunksna. Dar universitete, būdamas satyrinio lapelio „Lampoon“ („Pašaipininkas“) redaktoriumi, jis jau pasirodė kaip lengvo ir puikaus stiliaus meistras. Dabar iš po jo plunksnos srautu pasipylė eilėraščiai, apsakymai, dramos. Leidėjai užvertė jį pasiūlymais, iliustruoti žurnalai pradėjo mokėti jam vos ne pasakiškas sumas, stambūs laikraščiai užsakinėjo svarbiausių užsienio įvykių apžvalgas.
Šitaip jis ėmė keliauti didžiaisiais pasaulio keliais. Kas norėjo sekti šiuolaikinį gyvenimą, tam pakako eiti paskui Džoną Ridą, nes visur, kur tik atsitikdavo kas nors reikšminga, jis visada suspėdavo, lyg koks audros pranašas.
Petersone tekstilės darbininkų streikas virto revoliucinė audra - Džonas Ridas atsidūrė pačiame jo sūkuryje.
Kolorade Rokfelerio vergai iššliaužė iš savo apkasų ir atsisakė į juos grįžti, nepaisydami ginkluotų sargybinių lazdų ir šautuvų,- ir Džonas Ridas jau ten išvien su maištininkais.
Meksikoje pavergti valstiečiai (peonai) iškėlė maišto vėliavą ir, Vilijos vadovaujami, patraukė Kapitolio link. Ir Džonas Ridas raitas ant žirgo jojo šalia jų.
Šio žygio aprašymas pasirodė žurnale „Metropoliten“, o vėliau - knygoje „Revoliucinė Meksika“. Ridas lyriniais tonais aprašė raudonus ir purpurinius kalnus ir plačias dykumas, „aplinkui milžiniškų kaktusų ir ispaniškų dyglių saugomas“. Jį patraukė bekraštės lygumos, bet dar labiau jų gyventojai, negailestingai dvarininkų ir katalikų bažnyčios išnaudojami. Jis aprašo, kaip jie atvaro savo bandas iš kalnų ganyklų, norėdami prisijungti prie išsivadavimo armijų, kaip vakarais jie dainuoja savo dainas prie stovyklų laužų ir, nors ir būdami alkani, sušalę,, apiplyšę, basi, puikiai kovoja dėl žemės ir laisvės.
Prasidėjo imperialistinis karas - ir Džonas Ridas visur, kur dunda patrankos: Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Turkijoje, Balkanuose ir net. čia, Rusijoje. Už tai, kad jis atskleidė caro valdininkų išdavystes ir kad rinko medžiagą, įrodančią juos dalyvavus žydų pogromų organizavime, žandarai jį suėmė drauge su žymiu dailininku Bordmanu Robinsonu. Bet „kaip ir visada, dėl sumanios intrigos, laimingo atsitiktinumo ar išradingos gudrybės jis ištrūko iš jų nagų’ ir juokdamasis puolė į naują avantiūrą.
Pavojus niekada negalėjo jo sulaikyti. Tai buvo jo stichija. Jis visada brovėsi į uždraustas zonas, į priekines apkasų linijas.
Kaip ryškiai atgyja atmintyje mano kelionė su Džonu Ridu ir Borisu Reinšteinu į Rygos frontą 1917 m. rugsėjo mėnesį! Mūsų automobilis važiavo į pietus, į Vendeno. pusę, kai vokiečių artilerija pradėjo apšaudyti granatomis kaimelį rytų pusėje. Ir tas kaimelis staiga pasidarė Džonui Ridui įdomiausia vieta pasaulyje! Jis užsispyrė, kad važiuotume tenai. Kai mes atsargiai slinkome į priekį, staiga už mūsų sprogo, didžiulis sviedinys, ir kelio gabalas, kurį ką tik buvome pravažiavę, išlėkė į orą juodu dūmų ir dulkių fontanu.
Persigandę mes mėšlungiškai įsikibome į vienas kitą, bet po minutės Džonas Ridas jau sužavėtas švytėjo. Matyt, kažkoks vidinis jo prigimties poreikis buvo patenkintas.
Taip jis keliavo po visą pasaulį, po visas šalis, po visus frontus, pereidamas nuo vieno nepaprasto nuotykio prie kito. Bet jis buvo ne šiaip sau avantiūristas, keliautojas žurnalistas, pašalinis stebėtojas, ramiai žiūrintis į žmonių kančias. Priešingai, jų kančios buvo jo kančios. Visas tas chaosas, purvas, skausmas ir kraujo liejimas užgaudavo jo teisingumo ir padorumo jausmą. Jis atkakliai stengėsi prasiskverbti iki visų tų blogybių šaknų, kad paskiau išrautų jas su šaknimis.
Ir štai jis grįžo iš savo klajonių į Niujorką, bet ne ilsėtis, o vėl dirbti ir agituoti.
Grįžęs iš Meksikos, jis paskelbė: „Taip, Meksikoje maištas ir chaosas, bet atsakomybė už visa tai tenka ne bežemiams peonams, o tiems, kurie sėja nesantaiką, siųsdami auksą ir ginklus, t. y. konkuruojančioms tarp savęs Amerikos ir Anglijos kompanijoms“.
Iš Petersono jis grįžo tam, kad milžiniškoje Niujorko salėje, „Madison Square Garden“, suorganizuotų didžiulį draminį vaidinimą, pavadintą „Petersono proletariato mūšis su kapitalu“.
Iš Kolorado jis grįžo ir atsivežė pasakojimą apie susidorojimą Lud-le, iš dalies nustelbusį savo baisybėmis Lenos darbininkų sušaudymą Sibire. Jis papasakojo, kaip šachtininkai buvo mėtomi iš savo namų, kaip jie gyveno palapinėse, kaip palapinės buvo apipiltos žibalu ir padegtos, kaip į bėgančius darbininkus šaudė kareiviai - ir kaip žuvo liepsnose dvi dešimtys moterų ir vaikų. Kreipdamasis į Rokfelerį - milijonierių karalių,- jis pasakė: „Tai jūsų šachtos, tai jūsų pasamdyti banditai ir kareiviai. Jūs žudikai!“
Ir iš kovų lauko jis grįžo ne su tuščiais plepalais apie tos ar kitos kariaujančios pusės žiaurumus, bet su prakeiksmais pačiam karui, kaip begaliniam žvėriškumui, kaip kruvinoms skerdynėms, organizuotoms susivaidijusių imperializmų. Radikaliame revoliuciniame žurnale „Liberator“ („Išlaisvintojas“), kuriam jis be atlyginimo atiduodavo geriausius savo darbus, jis išspausdino kupiną įniršio antimilitaristinį straipsnį su šūkiu „Gauk tramdomuosius marškinius savo sūnui kareiviui“. Niujorko teismas jį drauge su kitais redaktoriais patraukė atsakomybėn už valstybės išdavimą. Prokuroras visomis jėgomis stengėsi išpešti iš patriotiškai nusiteikusių prisiekusiųjų kaltinamąjį nuosprendį; netoli teismo rūmų jis netgi pastatė orkestrą, kuris grojo nacionalinius himnus visą laiką, kol buvo svarstoma byla! Bet Ridas ir jo draugai tvirtai gynė savo įsitikinimus. Kai Ridas narsiai pareiškė, kad jis laiko savo pareiga kovoti už socialinę revoliuciją su revoliucine vėliava, prokuroras uždavė jam klausimą: „Bet šiame kare jūs kovotumėte su Amerikos vėliava?“ „Ne!“ - kategoriškai atsakė Ridas.
„Kodėl gi ne?“ Atsakydamas į tai, Ridas pasakė aistringą kalbą, nupiešdamas baisybes, kurių liudininkas jis buvo mūšio lauke. Pasakojimas buvo toks gyvas ir stiprus, kad net kai kurie priešiškai nusiteikę smulkiaburžuaziniai prisiekusieji susijaudino iki ašarų ir redaktorius išteisino.
Kaip tik tuo metu, kai Amerika įstojo į karą, atsitiko taip, kad Ridui buvo padaryta operacija, ir jis neteko vieno inksto. Gydytojai pripažino jį netinkamu karinei tarnybai. „Tai, kad aš netekau inksto, gali mane atleisti nuo tarnavimo karui tarp dviejų tautų,- pareiškė jis,- bet tai neatleidžia manęs nuo tarnavimo karui tarp dviejų klasių“.
„10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį“
1917 m. vasarą Džonas Ridas nuskubėjo į Rusiją, kur pirmuosiuose revoliuciniuose susidūrimuose suvokė artėjant didįjį klasių karą. Greitai išanalizavęs situaciją, jis perprato, kad proletariato valdžios iškovojimas yra logiškas ir neišvengiamas. Bet jį jaudino delsimas ir atidėliojimai. Kas rytą pabudęs, jis susierzinęs įsitikindavo, kad revoliucija dar neprasidėjo. Pagaliau Smolnas davė ženklą, ir masės pakilo į revoliucinę kovą. Visiškai suprantama, kad ir Džonas Ridas žengė į priekį drauge su jomis. Jis buvo visur: ir paleidžiant priešparlamentį ir statant barikadas, ir keliant ovacijas iš pogrindžio išėjusiems Leninui ir Zinovjevui, ir užimant Žiemos rūmus. . .
Tačiau visa tai jis papasakojo savo knygoje. Jis rinko medžiagą visur, eidamas iš vietos į vietą. Jis surinko pilnus „Pravdos“, „Izvestijų“, visų atsišaukimų, brošiūrų, plakatų ir afišų komplektus. Plakatai buvo jo ypatinga aistra. Kiekvieną kartą, kai pasirodydavo naujas plakatas, jis nedvejodamas nuplėšdavo jį nuo sienos, jeigu negalėdavo jo įsigyti kitu būdu.
Tomis dienomis plakatai buvo spausdinami taip greitai, taip gausiai, kad ant tvorų sunku buvo rasti jiems vietos. Kadetų, socialrevoliucionierių, menševikų, kairiųjų eserų ir bolševikų plakatai buvo klijuojami vieni ant kitų tokiu storu sluoksniu, kad vieną kartą Ridas atplėšė sluoksnį iš šešiolikos plakatų, užklijuotų vienas ant kito. Įsiveržęs į mano kambarį ir mojuodamas didžiule popierine plokšte, jis sušuko: „Žiūrėk! Vienu mostu aš sugriebiau visą revoliuciją ir kontrrevoliuciją!“
Taigi įvairiais būdais jis surinko puikią medžiagos kolekciją. Ji buvo tokia gera, kad kai po 1918 m. jis atplaukė į Niujorko uostą, tai Amerikos generalinio prokuroro (teisingumo ministro) agentai ją atėmė. Vis dėlto Ridui pavyko tą medžiagą vėl atgauti ir paslėpti Niujorke, kambarėlyje, kur, dundant požeminiams ir antžeminiams traukiniams, pravažiuojantiems viršum jo galvos ir po jo kojomis, savo rašomąja mašinėle jis parašė „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“.
Suprantama, Amerikos fašistai nepageidavo, kad ta knyga pasiektų publiką. Šešis kartus jie buvo įsibrovę į leidyklos kontorą, mėgindami pavogti rankraštį. Ant savo fotografijos Džonas Ridas užrašė: „Mano leidėjui Horacijui Liveraitui, vos nesubankrutavusiam, spausdinant šią knygą“.
Vėlesnis gyvenimas ir palikimas
Propaguodamas tiesą apie Rusiją, Ridas parašė ne tik šią knygą. Suprantama, buržuazija nenorėjo žinoti tos tiesos. Neapkęsdama Rusijos revoliucijos ir jos bijodama, buržuazija mėgino ją paskandinti melo sraute. Begalinė purvinų šmeižtų srovė liejosi iš politinių tribūnų, iš kino ekranų, iš laikraščių ir žurnalų skilčių. Žurnalai, kurie pirma prašė Ridą straipsnių, dabar nespausdino nė vienos jo parašytos eilutės. Tačiau jie neįstengė užčiaupti jam burnos. Jis kalbėdavo gausiuose masiniuose mitinguose. Jis sukūrė savo nuosavą žurnalą. Jis tapo kairiųjų socialistų žurnalo „Revoliucinis amžius“, o po to „Komunisto“ redaktoriumi. Jis rašė straipsį po straipsnio žurnalui „Liberator“, jis važinėjo po Ameriką, dalyvaudamas konferencijose, brukdamas faktus visiems jį supantiems žmonėms, visus užkrėsdamas entuziazmu ir revoliucine aistra. Pagaliau Amerikos kapitalizmo centre jis suorganizavo Komunistų darbininkų partiją- visiškai taip, kaip prieš dešimt metų jis buvo suorganizavęs Socialistų klubą Harvardo universiteto širdyje.
„Išminčiai“, kaip paprastai, prašovė pro šalį. Džono Rido radikalizmas tapo kuo tik nori, bet ne „praeinančia užgaida“. Priešingai negu buvo pranašauta, susidūrimas su išoriniu pasauliu toli gražu neišgydė Rido. Jis tik padidino ir sustiprino jo radikalizmą. Koks gilus ir tvirtas buvo dabar tas radikalizmas, buržuazija galėjo įsitikinti skaitydama „Darbo balsą“, naują komunistų organą, kurio redaktorius buvo Džonas Ridas.
Amerikos buržuazija dabar suprato, kad jos tėvynėje pagaliau pasirodė tikras revoliucionierius. Dabar jau vien tas žodis „revoliucionierius“ verčia ją drebėti! Tiesa, tolimoje praeityje Amerikoje buvo revoliucionierių, ir netgi dabar ten veikia didelės pagarbos ir šlovės nusipelniusios draugijos, kaip kad „Amerikos revoliucijos dukterys“ ir „Amerikos revoliucijos sūnūs“. Reakcinė buržuazija tokiu būdu duoda duoklę 1776 m. Amerikos revoliucijos atminimui. Bet tie revoliucionieriai seniai numirė. O Džonas Ridas buvo gyvas revoliucionierius, nepaprastai gyvas, jis buvo iššūkis, jis buvo botagas buržuazijai! Jai dabar liko viena išeitis - laikyti Ridą po užraktu. Ir štai jis suimamas - ne kartą ir ne du, bet dvidešimt kartų. Filadelfijoje policija užrakino susirinkimo salę, neleisdama jam kalbėti. Bet jis užsilipo ant muilo dėžės ir nuo tos tribūnos kreipėsi į didžiulę minią, kuri buvo užtvindžiusi gatvę. Mitingas buvo toks sėkmingas ir tiek daug jame buvo prijaučiančiųjų, jog, kai Ridas už „tvarkos pažeidimą“ buvo suimtas, nebuvo galima išreikalauti iš prisiekusiųjų kaltinamojo nuosprendžio. Nė vienas Amerikos miestas nesijaučia ramiai, kol nesuima Džono Rido nors vieną kartą. Bet jam nuolatos pavyksta išsilaisvinti už užstatą ar pasiekti, kad teismas būtų atidėtas, ir jis tuojau pat skuba pradėti mūšį kurioje nors naujoje arenoje.
Vakarų buržuazija įprato už visas savo nesėkmes ir nelaimes kaltinti Rusijos revoliuciją. Vienas pačių pikčiausių tos revoliucijos nusikaltimų buvo tas, kad ji pavertė šį talentingą jauną amerikietį liepsningu revoliuciniame fanatiku. Taip galvoja buržuazija. Iš tikrųjų buvo ne visai taip.
Ne Rusija pavertė Džoną Ridą revoliucionieriumi. Revoliucinis amerikietiškas kraujas tekėjo jo gyslomis nuo pat gimimo dienos. Nors amerikiečiai nuolatos yra vaizduojami aptukusia, patenkinta savimi ir reakcinga nacija, tačiau jų gyslose vis dėlto teka pasipiktinimas ir maištas. Prisiminkite didžiuosius praeities maištininkus - Tomą Peną, Voltą Vitmeną, Džoną Brauną ir Parsonsą. O Džono Rido draugai ir bendražygiai - Bilis Heivudas, Robertas Mainoras, Rutenbergas ir Fosteris! Prisiminkite kruvinus pramoninius konfliktus Homstede, Pulmane bei Lourense ir Pasaulio pramonės darbininkų (I. W. W.) kovą. Visi jie - ir lyderiai, ir masės- grynai amerikinės kilmės. Ir nors šiuo metu tai nėra visai akivaizdu, bet amerikietiškame kraujyje esama nemaža maištingumo priemaišų.
tags: #dainininkas #dinas #ridas