Dr. Erika Grigoravičienė yra viena ryškiausių Lietuvos dailės istorikių, kritikų ir parodų kuratorių, kurios darbai dešimtmečius formuoja šalies meno lauką. Jos veikla ne tik atskleidžia svarbiausias šiuolaikinės vizualinės kultūros tendencijas, bet ir siūlo naujas interpretacijas Lietuvos moderniosios dailės istorijai.
Vienas svarbiausių jos indėlių - knyga „Vaizdinis posūkis: vaizdai - žodžiai - kūnai - žvilgsniai“. Ši monografija, išleista 2011 m., yra tiriamoji, apimanti platų šiuolaikinių vaizdo tyrimų ir teorijų spektrą. Joje nagrinėjami dailėtyrininkų, filosofų ir medijų teoretikų tekstai, susiję su „vaizdinio posūkio“ idėjomis. Knyga suteikia įžvalgų apie daugiaplanes vaizdų sąveikas su žodžiais, medžiagiškumu ir regimuoju suvokimu, formuodama bendrą vaizdą apie vizualumo pažinimo būklę.
„Vaizdinis posūkis“ - tai terminas, atsiradęs prieš du dešimtmečius humanitariniuose moksluose, žymintis ypatingą susidomėjimą vaizdais, kurį paskatino naujų technologijų nulemtas gausus jų vartojimas visose gyvenimo srityse. Teorijų plotmėje tai nėra tik skaitmeninių vaizdų antplūdis ar rašto kultūros saulėlydis, bet kalbinio posūkio pratęsimas į vaizdo sritį. Šio reiškinio pasekmė - tarpdisciplininis diskursas, paremtas dviem esminiais teiginiais: vaizdai yra daugiau nei ženklai ir formuoja savitą žinojimą.
Erika Grigoravičienė savo knygoje tiria vizualinę kultūrą ir vizualumo studijas - sritis, kurios Lietuvoje dar nėra pilnai išplėtotos. Nors visuotinai pripažįstamas kultūros „vaizdinis posūkis“, tik retkarčiais istorikai ar sociologai žvelgia į vaizdus, dažniausiai tik kaip į informacijos šaltinius, o ne kaip į savarankiškus „veikėjus“. Tradiciškai vaizdų tyrimams vadovauja dailėtyra, kurioje vaizdas suvokiamas kaip meno kūrinys. Tačiau Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vaizdo hierarchija po truputį keičiasi, įsileisdama fotografiją, reklamą, plakatus ir kitas vizualines formas. Vaizdas, atpalaiduotas nuo pareigos būti šedevru, skaitomas kaip tekstas, tačiau vis dar nepakankamai gilinamasi į patį vizualumo fenomeną ir jo galias.
Knyga „Vaizdinis posūkis: vaizdai - žodžiai - kūnai - žvilgsniai“ yra vertinga dėl savo aprėpties ir medžiagos gausos. Joje pristatomi ne tik žinomi, bet ir mažiau girdėti autoriai, ypač nagrinėjama sunkiau prieinama vokiška literatūra. Knyga siūlo skaitytojams naudingų sąvokų, tokių kaip metavaizdas, vaizdatekstis, gyvas vaizdas, vaizdo galia, ir paaiškina, kokios teorijos jomis remiasi bei kaip jos taikomos konkretiems atvejams.
Grigoravičienė knygoje sistemingai dėsto medžiagą, sekdama pavadinimo žodžių tvarka: vaizdai - žodžiai - kūnai - žvilgsniai. Ji analizuoja įtakingiausias vaizdinio posūkio teorijas, nagrinėja vaizdų pažintinės galios pavyzdžius, tarp kurių - XIX a. neurologo Jeano-Martino Charcot eksperimentai su isterijos simuliacija, bei aptaria vaizdų interpretacijos metodus, meno istorijos perrašymus ir populiariosios kultūros įtaką vaizdo suvokimo pokyčiams. Vėliau dėmesys skiriamas mechaninio reprodukavimo amžiaus problemoms, vaizdo įsikūnijimams ir suvokėjų, kaip kūnų, santykiams su vaizdais. Galiausiai, lingvistinė perspektyva pereina į fenomenologinę ir psichoanalitinę, o tyrimas baigiamas analizuojant žvilgsnį - vieną svarbiausių vaizdinio posūkio tyrimo objektų.
Nors knyga itin informatyvi ir sisteminga, ji kelia ir iššūkių skaitytojui. Dėl teksto kondensavimo ir teorijų branduolio pateikimo vienoje pastraipoje, kartais sunku įsivaizduoti vizualumo studijų minties raidą ar įvertinti metodų privalumus ir ribas. Autorė taip pat neatskleidžia savo asmeninės pozicijos vaizdinio posūkio atžvilgiu, palikdama interpretaciją skaitytojui. Nepaisant to, knyga yra tvirtas teorinis pamatas Lietuvos dailėtyros ir kitų humanitarinių mokslų savižinos procesams skatinti.
Grigoravičienė taip pat nagrinėja Lietuvos kontekstą, analizuodama pavienių autorių darbus ir pastebėdama, kad nors meno pasaulyje vizualumas reflektuojamas jau seniai ir giliai, Lietuvos moksle vaizdinio posūkio požymiai dar yra menki. Knygoje pristatomi Lietuvos menininkų darbai ir interpretuoja tekstą, ir kuria savas teorijas, demonstruodami, kad vaizdai patys kalba ir pralenkia teoretikus mąstymu apie savo atsiradimo sąlygas, funkcijas ir galią. Šis tekstų ir vaizdų dialogas leidžia skaitytojui įsitikinti, kad vaizdai iš tiesų nepaklūsta teiginio valiai ir turi savo galią.
Erika Grigoravičienė yra parašiusi daugybę svarbių veikalų, tarp jų monografijas „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2017) ir „Vaizdinis posūkis: vaizdai - žodžiai - kūnai - žvilgsniai“ (2011). Ji taip pat sudarė dailės albumus, skirtus menininkams Žibuntui Mikšiui, Stasiui Eidrigevičiui ir Vincui Kisarauskui, bei neseniai pasirodžiusią knygą „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų“ (2020), kurioje piešinio menas įrašomas į šiuolaikinį dailėtyros diskursą.
Ainis: 2 operacijos, 8 skylės ir 17 pavasario akimirkų Maskvoje...
E. Grigoravičienės knygos ir kritikos tekstai pasižymi ne tik giliu turiniu, bet ir sklandžiu stiliumi, kartais primenančiu detektyvinę intrigą. Jos darbai yra neįkainojamas indėlis į Lietuvos vizualinės kultūros tyrimus ir supratimą.
Ši knyga yra ne tik teorinis traktatas, bet ir praktinis įrankis, skirtas skatinti naujus Lietuvos dailės paveldo, šiuolaikinio meno ir masinės medijų kultūros tyrimus, darant juos pažangius, vertingus ir įdomius tarptautiniu mastu.
tags: #erikos #grigoravicienes #vaizdinis #posukis