Istorija, ypač susijusi su partizaniniu pasipriešinimu, dažnai yra sudėtinga ir daugiasluoksnė. Išleidusi antruosius ir pirmuosius savo leidinius, autorė susidūrė su įvairiais vertinimais ir pastabomis, kuriuos lėmė ne tik subjektyvių prisiminimų įvairovė, bet ir praėję laikai, kurie daugelį įvykių ištrynė iš atminties. Siekiant objektyvumo, teko remtis archyviniais dokumentais ir kruopščiai analizuoti informaciją, kad būtų galima pateikti kuo tikslesnį vaizdą apie tuos neramius laikus.
Nors kai kurie, labiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus, kaltino neobjektyvumu ir įvykių iškraipymu, archyvinė medžiaga leidžia skaitytojui savarankiškai vertinti pateiktą informaciją. Kiekvienas įvykius suprato ir išgyveno savaip, tačiau tikslas buvo atskleisti tiesą, kad neliktų abejonių. Šiandienos skaitytojui, turinčiam galimybę palyginti skirtingus šaltinius, tai padeda giliau suprasti tuos išgyvenimus.
Knygos turinys apima ne tik partizanų, bet ir ryšininkų bei rėmėjų prisiminimus. Toks sprendimas buvo priimtas, nes būtent ryšininkai ir rėmėjai išlaikė partizaninę kovą ilgus metus. Jų parama ir pasiaukojimas leido miško broliams ilgiau tęsti kovą prieš okupantus. Todėl skaitytojų atsiliepimai ir pastabos yra labai vertinamos kaip nuoširdūs patarimai, padedantys tobulinti darbus.
Pokario partizanų kova paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Nors partizanai buvo bejėgiai prieš didžiules sovietų armijas, jų gyvybių auka išgelbėjo tautą nuo visiško sunaikinimo. Po pirmosios fronto bangos kraštą užplūdo ne tik NKVD daliniai, bet ir vadinamieji „bežancai“ iš Rusijos. Šie asmenys, dienomis prašydami išmaldos, naktimis plėšdavo tuos, kuriuos tą pačią dieną lankė. Sovietų valdžia juos toleravo, apgyvendindavo tremtinių namuose ir naudojo šnipinėjimui, siekdama identifikuoti partizanų buvimo vietas. Tai buvo viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido formų, kuriai priešinosi partizanai.
Vietiniai gyventojai aktyviai rėmė partizanus, juos maitino ir rengė. Tačiau okupantai taikė žiaurius metodus, kad neutralizuotų rėmėjus. Tūkstančiai lietuvių šeimų buvo ištremtos į Sibirą, dažnai „priklijuojant“ jiems buožių etiketę. Po to, kai „buožės“ buvo ištremtos, „neturtinguosius“ suvarė į kolchozus, taip galutinai užgniaužiant partizanų rėmimą. Partizanai liko vieni, be paramos iš šalies ar užsienio, ir buvo sekami bei naikinami.
„Prisikėlimo“ Apygarda: Istorija ir Veikla
„Prisikėlimo“ apygarda buvo įkurta 1948 m. balandžio 1 d., padalijus jungtinę „Kęstučio“ apygardą. Į jos sudėtį įėjo partizanų junginiai, veikę centrinėje Lietuvos dalyje, apimant Šiaulių, Joniškio, Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskritis. Apygardą sudarė trys rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio“ (anksčiau „Voverės“), „Maironio“ (anksčiau „Povilo Lukšio“) ir „Lietuvos žalioji“ (su „Atžalyno“ rinktine).
Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Jos teritorijoje, Radviliškio rajone, Minaičių kaime, 1949 m. vasario 10-20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Čia buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė ir paskelbta 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo“ apygardoje veikė LLKS visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai ir palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis.
Dėl štabų pareigūnų trūkumo, 1952 m. gegužės 20 d. Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo“ apygarda buvo panaikinta, o gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio“ apygardą. Ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio“ rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. Paskutinis apygardos partizanas, Pranciškus Prūsaitis, buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.
Partizano Išgyvenimai ir Kovos Kelias
Gimęs 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime, autorius kilęs iš beturčių tėvų. Tėvas Teodoras Vyšniauskas vertėsi atsitiktiniais darbais, o motina Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė buvo namų šeimininkė. Autorius turėjo dvi seseris ir brolį. Sovietų okupacija 1940-1941 m. jo šeimos nepalietė, nes jie buvo neturtingi. Po Linkuvos gimnazijos baigimo, dėl lėšų trūkumo, Autorius baigė Mokytojų kursus Ukmergėje ir pradėjo mokytojauti Bokštų pradinėje mokykloje.
1945 m. balandžio 2 d. NKGB agentai atvyko areštuoti Autoriaus. Pasinaudojęs proga, jis pabėgo ir įstojo savanoriu į partizanų „Žaliąją rinktinę“. Netrukus prie jo prisijungė ir brolis Vincas, mokytojavęs Pakalniškių mokykloje. NKGB agentai apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė motiną bei seserį Janiną. Tėvas taip pat išėjo į mišką, tačiau dėl amžiaus buvo nusiųstas į Mašnauskų ūkį, kur laimingai išgyveno iki 1961 m. Grįžęs iš tremties, Autorius parsivežė jį į Klaipėdą.
Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės“ vadas įsakė jam legalizuotis. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis pradėjo dirbti Kupreliškio pradinėje mokykloje.
„Žalioji rinktinė“ buvo drausmingas karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje, turėjęs 80-150 vyrų. Miškuose Vidurio Lietuvoje tokiam dideliam daliniui išsilaikyti buvo nelengva. Saugumas bandė jį apsupti ir sunaikinti, tačiau partizanai vis išsisukdavo. Autorius įstojo į šią rinktinę savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir tarnavo 14 mėnesių.
Per kolegą Simaitį Autorius susisiekė su kapitonu Izidoriu Pucevičiumi-Radvila. Daugelis partizanų, kuriuos Autorius prisimena, garbingai žuvo. Tarp jų - Algis Žitkus-Balsys, Blėka-Patrimpas, Bugailiškis-Bosas ir jo sūnus Lydys, broliai Masilaičiai, Karvelis, Misiūnas-Knaras, Česnakavičius-Valas, Gorkis, Meškauskas-Lapinas, Upokšnis ir Puškinas.
1945 m. balandžio pabaigoje drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė atvežė Autoriaus tėvų namuose paslėptą rašomąją mašinėlę. Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė Autorių „Žaliosios rinktinės“ spaudos redaktoriumi ir leidėju. Šias pareigas jis ėjo iki 1946 m. rugsėjo 6 d. Tuo metu Autorius turėtą slapyvardį Gražvydas pakeitė į Aušrą, o vėliau - į Aušrelę.
„Žaliosios rinktinės“ branduolys sparčiai didėjo. 1945 m. balandį, suaktyvėjus NKGB veiklai, buvo išaiškinta daug pogrindinių organizacijų, kurių nariai pasitraukė į miškus. Taip pat suaktyvėjo rekrutų gaudymas. Gegužės pradžioje „Žaliojoje rinktinėje“ jau buvo 80 partizanų. Trūko ginklų, todėl buvo nutarta nuginkluoti kaimuose valdžios apginkluotus aktyvistus.
Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila įpareigojo Autorių rašyti „Žaliosios rinktinės“ metraštį. Autorius užfiksavo, kad „Žaliosios rinktinės“ įkūrimas prasidėjo 1945 m. kovo 21 d., kai vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje Frankenhageno desantininkų mokykloje paruoštų jaunuolių grupę. Jie susirado kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie šio būrelio prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė“.
Autorius pabrėžia, kad Visvaldo ir Vyt. Vaitiekūno pateikta informacija apie „Žaliosios rinktinės“ organizacines struktūras ir priesaikos davimo ceremoniją yra netiksli ir neatspindi tikrovės. Partizanų priesaika vyko jau visiškai susiformavus rinktinei, ją priėmė apie 100 vyrų. Tiksli data nenurodoma, bet prisimenama, kad aktas vyko Draumėnų miške.
Kapitonas Radvila suprato konspiracijos svarbą ir vengė bet kokio biurokratizmo. Oficialiai buvo minimos tik trys pareigybės: „Žaliosios rinktinės“ vadas, jo pavaduotojas ir adjutantas. Struktūriškai „Žaliosios rinktinės“ branduolys susidėjo iš trijų būrių, po 40 žmonių kiekviename: žvalgybos, sargybos ir štabo apsaugos skyrių, su ūkio padaliniu prie pastarojo.
Baladė apie Daumantą. Dokumentinis filmas
Autorius tarnavo štabo apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo vyr. puskarininkis Virpša. Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad organizacinės struktūros buvo suformuotos priesaikos davimo dieną, Autorius tai paneigia, pabrėždamas, kad priesaika vyko jau susiformavus rinktinei.
tags: #grinkiskio #autostrados #posukis