Gruzijos karo kelias - tai istorinis kelias per Didžiojo Kaukazo kalnus, jungiantis Vladikaukazą ir Tbilisį. Ilgis - 208 km. Dabar visas Gruzijos karo kelias asfaltuotas. Rusijai priklausanti dalis yra krašto kelias A161 „Vladikaukazas-Žemutinis Larsas“. Kelias eina Šiaurės Osetijos teritorija, pro Tereko upės slėnį. Darjalo tarpekliu kerta Uolinį kalnagūbrį; ten kerta Rusijos-Gruzijos sieną.
Kelias žinomas nuo Antikos laikų, minimas Plinijaus ir Strabono „Geografijoje“. 1769 m. keliu pirmą kartą pasinaudojo Rusijos kariuomenė kare prieš Turkiją. XVIII a. pab. 1783 m. Po to, kai 1801 m. Gruzijos karalystė oficialiai buvo aneksuota ir įjungta į Rusijos imperiją caras Aleksandras I nurodė Rusijos pajėgų Kaukaze vadui generolui Aleksėjui Jermolovui pagerinti kelią, kad būtų palengvintas kariuomenės judėjimas ir komunikacijos. Darbai vyko iki 1863 m. ir kelias buvo paverstas plentu.
Pastaraisiais metais Gruzijos karo kelio vaidmuo mažėjo, daugiausia dėl ilgų eilių ties Rusijos ir Gruzijos siena, nuošliaužų bei Rusijai 2006 m. visiškai uždarius pasienio užkardą. Nuo 2013 m. pasienio užkarda Armėnijos prašymu vėl buvo atidaryta ir judėjimas keliu iš Rusijos į Gruziją atnaujintas. Nepaisant įvairių kliūčių sienos kirtimui, ypač Gruzijos piliečiams, 2013 m. Rusijos atstovas teigė, kad per pasienio patikros punktą praleisti 3 mln.
Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Gruzijai sunkiai sekėsi sukontroliuoti dvi savo teritorijas - Abchaziją ir Pietų Osetiją. 1990-1992 metais šalyje įvyko pirmasis konfliktas, kai šie regionai bandė paskelbti nepriklausomybę nuo Gruzijos ir susijungti su Rusija. Gruzija karine jėga bandė malšinti separatistus, bet vėliau regionuose buvo dislokuotos tarptautinės taikdarių pajėgos.
2008 metais, Gruzijai pradėjus siekti narystės NATO, įtampa pasiekė zenitą. Rusija, prisidengdama geležinkelio remontu, į Abchaziją atsiuntė daugiau karinių pajėgų. Tuometinis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tai įvertino kaip žingsnį siekiant užimti teritoriją. „Tai, kas buvo padaryta, teisiniais terminais prilygsta aneksijai“, - 2008 metų gegužę kalbėjo M. Saakašvilis. Taip 2008-ųjų rugpjūčio 8 dieną prasidėjo kruvinas konfliktas.
Tbilisis teigia, kad Rusijos pajėgos pirmos įžengė į Pietų Osetijos teritoriją prieš Gruzijos kariams pradedant atsikovoti regiono kontrolę. Tačiau Maskva iki šiol ginčijasi, esą gruzinai iššovė pirmi. „Pastebėjome šimtų karių judėjimą Rokio tunelyje, kuris kalnuose jungia Rusiją ir Gruziją“, - pasakojo Gruzijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Alexanderis Lomaia.
Karo veiksmai buvo persikėlę ir į Gruzijos teritoriją. Rusijos pajėgos subombardavo Gorio miestą ir karinę bazę. Civiliai, prasidėjus kariniams veiksmams, bandė palikti savo gyvenamąsias vietas. Pietų Osetijoje gyveno ir tūkstančiai etninių gruzinų. Gydytoja Nunu Chovelidzė prisimena, kad vos tiktai prasidėjus karui į mašiną susodino vaikus ir anūkus, o pati liko Pietų Osetijoje vykdyti savo pareigų. Tačiau pamačiusi, kaip Pietų Osetijos ir Rusijos tankai ir kariai iš etninių gruzinų kaimų palieka tik pelenus, buvo priversta bėgti ir ji su vyru. „Bėgome kalnais, nes keliu važiuoti buvo pernelyg pavojinga. Sustojome aukščiausiame taške, ir vyras man pasakė pasižiūrėti atgalios, nes daugiau niekada gyvenime nebematysime šios vietos, - pasakojo N. Chovelidzė. - Pažvelgiau į savo namus. Visas kaimas skendo liepsnose.“
Rugpjūčio 10 dieną gruzinų pajėgos buvo priverstos trauktis iš Pietų Osetijos, tačiau kariniai veiksmai prasidėjo kituose frontuose. Rusijos kariai pradėjo veiksmus Abchazijoje esančiame Kodorio tarpeklyje, kurį kontroliavo Gruzijos pajėgos. Kariniai veiksmai išsiplėtė ir už separatistinių regionų ribų. Rusijos pajėgos bombardavo Gorio miestą ir karinę bazę. „Iš dvidešimties žmonių buvusių bazėje 18 žuvo ir tik du išgyveno. Palaidojau sūnėną, kuriam atakos metu buvo nutraukta koja ir ranka, jis taip pat prarado regėjimą“, - skaudžiai prisiminimais dalinosi Gorio gyventojas Michailas Kvaliašvilis.
„Human Rights Watch“ praneša, kad su žeme buvo sulyginti 17 Pietų Osetijoje buvusių etninių gruzinų kaimų, tarp jų ir Kurtos kaimas, kuriame gyveno N. Chovelidzė. Daugiau nei 17 tūkst. Pietų Osetijoje gyvenusių gruzinų dabar yra išskirstyti gyventi 38 gyvenvietėse, kurias Tbilisis įrengė naudodamasis tarptautine parama. Jau devynerius metus N. Chovelidzė su šeima gyvena buvusiame viešbutyje. Ilgus metus moteris laukia, kada valstybė jai suteiks nuolatinį būstą, tačiau viltis po truputį blėsta. Daugeliui namus praradusių gruzinų taip pat sunkiai sekasi ir susirasti nuolatinį darbą. Didžioji dalis jų pragyvena iš turimo mažo žemės plotelio.
N. Chovelidzei pagelbėjo tai, kad ji yra gydytoja. Dvi dienas per savaitę moteris dirba ligoninėje Tbilisyje, likusias dienas važiuoja į už 25 kilometrų esantį Tserovanio miestelį, kuriame yra apgyvendinti kiti namus praradę gruzinai. Žmonės Tserovanio miestelio ligoninę praminė „Kurtos ligonine“, kad išsaugoti karo metu suniokoto kaimo atminimą. „Man labai svarbu, kad dirbu vietoje, kurioje išsaugojamas Kurtos pavadinimas ir kartu dirba žmonės, kuriuos pažįstu“, - tvirtino N. Chovelidzė.
Paliaubos kare buvo paskelbtos 2008 metų rugpjūčio 12 dieną. Tačiau net ir šiandien, praėjus dešimčiai metų po konflikto, netyla aistros, situacija įšalusi. Maskva pripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, tačiau didžioji dalis tarptautinės bendruomenės mano, kad šias Gruzijos teritorijas yra okupavusi Rusija.
Politologų ir ekspertų nuomone, per karą su Rusija Gruzija prarado ne vien dvi provincijas - Pietų Osetiją ir Abchaziją. Karas atitolino gruzinus nuo NATO, o politinė situacija šalies viduje tik pablogėjo. Gruzija prarado tarptautinį prestižą, galimybę greitu laiku integruotis į NATO ir ES struktūras, bei pademonstravo save kaip eilinį JAV satelitą Europoje. Nacionalinės ambicijos ir visuomenės ambicijos patyrė galingą smūgį, nes Rusijos atsakas į Gruzijos veiksmus buvo demonstratyviai skaudus.
Rusija, viena vertus, pasiekė, kad Gruzija artimiausiu metu nepatektų į NATO, o Ukrainos perspektyvos siekti narystės veiksmų plano arba pačios narystės NATO gerokai sumažėjo. Rusija įgijo aiškią teritorijos kontrolę, ypač svarbi Abchazijos kontrolė, nes buvo kalbų, kad potencialiai Abchazija ateityje galėtų tapti prieglobsčiu Rusijos Juodosios jūros kariniui laivynui. Kita vertus, Rusija patyrė ryškų reputacijos kritimą. ES ėmė vis rimčiau žiūrėti į Rusiją kaip į nepatikimą partnerę ir ieškoti alternatyvių energetinių tiekimo resursų.
Gruzijos ir Rusijos santykių pagerėjimo perspektyvos ir toliau atrodo miglotos. Gruzijos vyriausybė ir toliau reikalauja išvesti Rusijos kariuomenę iš nepripažintų respublikų, kaltindama Maskvą Gruzijos teritorijų okupacija. Vakarus tebedomina Gruzija, tačiau, nors pasaulio bendrija kritikuoja Maskvą ir ragina atsisakyti Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo, Tbilisiui nevertėtų turėti didelių vilčių. Be to, Rusijos reikia Vakarams kitoms problemoms, tokioms kaip kova su tarptautiniu terorizmu ir Rusijos operacija Afganistane, spręsti.
Vadinamieji įšaldyti konfliktai čia tikrai įšalę, vietos gyventojai, ypač įsikūrę vadinamajame „pasienyje“, atrodo praradę viltį, kad kas nors kada nors pasikeis. Nesaugumo jausmas yra nuolatinis palydovas. Po 2008-ųjų rugpjūčio karo kai kurie kaimai atsidūrė prie pat vadinamosios sienos arba, pasak gruzinų, administracinės linijos su Pietų Osetija. Kad čia eina riba, liudija pastatyti keli žali ženklai su užrašais rusų ir osetinų kalbomis „Pietų Osetijos valstybės siena“. Būna žmonių grobimai, palaiko ten dvi-tris dienas, liepia sumokėti baudą ir paleidžia. Bauda - 2 tūkst. Rusijos rublių (apie 30 eurų).
Vietiniai tikina, kad net neperžengus jokių linijų, dirbdami savo darže, jie būna sulaikomi, vežami į Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį ir paleidžiami skyrus baudą. Gruzinų pasieniečių, žinoma, nėra, nes Gruzija nepripažįsta nei Pietų Osetijos nepriklausomybės, nei jos sienų. Vadinamąjį pasienį nuolatos apžiūri Europos Sąjungos (ES) stebėjimo misijos darbuotojai. Rusijos įrengtos pasienio bazės geriausiai matyti už Dvani kaimo, užlipus ant kalno, šalia kapinių.
Gyventojai, kilę iš mišrių šeimų, kai jų artimieji liko gyventi Pietų Osetijoje, susitinka prie tvoros ir 50 metrų atstumu pasišnekučiuoja. Taip per tvorą ir bendrauja. „Ten - mūsų draugai, kaip mes galime su jais kariauti? Blogų tautų nebūna, mums nepatinka tik Rusijos politika. Kodėl čia siena? Kodėl negaliu nueiti dėdės aplankyti?“ - teigia vietiniai.
Patys gyventojai mato, kad ir vienoje, ir kitoje pusėje yra sudegusių namų. 58 namai sudegė kaime. Viską atėmė, ką turėjo: automobilius, traktorius, kuriais dirbo daržuose, kiaules, karves. Per karą žuvo trys taikūs vietos gyventojai. „Už nieką.“ Vietiniai gyventojai šiuo metu daugiausia gyvena iš natūrinio ūkio - ką užsiaugina, tą ir suvalgo. 1990-aisiais šiame regione gyveno apie 100 tūkst. žmonių.
Anot kai kurių šaltinių, 2500 gruzinų gyvena Achalgoryje (regionas, užimtas Pietų Osetijos per pastarąjį karą). Gruzinų kaimai, kuriuos žmonės buvo priversti palikti, sulyginti su žeme. Taip nutiko 15 kaimų.
Prisimena, kad pirmą kartą iš namų Cchinvalyje juos išvijo 1990 metais. Po to, kai 2008 metais įvyko karas, juos išvarė ir iš Achalgorio. „Atėjo kareiviai, pasakė: esi gruzinė - važiuok į Tbilisį. Nieko neleido pasiimti, visiškai nieko, išvykome taip, kaip stovėjome.“ Iš pradžių atvyko į Tbilisį, vėliau persikėlė į gyvenvietę, kur stovi 2 tūkst. vienodų vienaaukščių žalsvų ir rausvų 57 kvadratinių metrų ploto raudonstogių namukų. Tai didžiausia perkeltų asmenų stovykla Gruzijoje.
Iš okupuotų teritorijų perkeltų asmenų apgyvendinimo ir pabėgėlių ministerijos duomenimis, iš viso Abchaziją ir Pietų Osetiją paliko 277 tūkst. Gruzijos piliečių. Didžioji banga buvo 1992-1993 metais, tuomet savo namus buvo priversti palikti 256 tūkst. žmonių.
Viena moteris gauna nedidelę perkeltųjų asmenų išmoką ir pensiją. Iki jos gimtinės nuo dabartinės gyvenvietės yra 60 kilometrų, tačiau buvusių namų ji jau nebepamatys.
Buvusiems gyventojams, turintiems specialius dokumentus, legaliai nuvykti į Pietų Osetiją iš Gruzijos neįmanoma. Atvykti - taip pat. Tačiau pastarieji prisipažįsta, kad rasti partnerių „kitoje sienos pusėje“ nelengva. Kitas didesnis darbdavys - Pietų Osetijoje įsikūrusios Rusijos karinės bazės.
Situacija Pietų Osetijoje - sudėtinga, daugelis jaunimo išvyksta į Rusiją, Vladikaukazą, nes gimtajame krašte nemato perspektyvų. Dalis vietos gyventojų atrado verslo nišą - Gruzijoje perka automobilius, juos gabena į Cchinvalį, o po to - į Rusiją parduoti. Kadangi tiesioginio susisiekimo nėra, reikia daryti apie 300 km lanką per Vladikaukazą, kad galėtų įvažiuoti į Gruziją.
Gruzijos susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė teigia, kad strategija - nuolatinių kontaktų kūrimas ir barjerų griovimas. Kito kelio nėra.
Rusijos ir Gruzijos konflikto (Abchazija ir Pietų Osetija) paaiškinimas
Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija su Tbilisio centrine vyriausybe konfliktavo nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ir buvo faktiškai jai nepavaldžios.
Abchazijos teritorijoje žmonės apsigyveno trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Jie vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais, apdorojo varį, žalvarį, vėliau geležį. 7-6 a. pr. Kr. pradėjo irti pirmykštė bendruomenė. Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio kraštas priklausė Kolchidės karalystei. Juodosios jūros pakrantėje kūrėsi graikų kolonijos. 4 a. priklausė Lazikos valstybei. 4 a. antroje pusėje užkariauta Bizantijos. 6 a. įvesta krikščionybė. 8 a. pabaigoje Abchazijos valdovas Leonas II išvadavo Vakarų Sakartvelą (abchazų, megrelų ir svanų žemes) iš Bizantijos valdžios ir sukūrė Abchazijos karalystę. 10 a. 16 a. antroje pusėje Abchazija atsiskyrė nuo Sakartvelo, bet atiteko Turkijai. 1725, 1728, 1733, 1771, 1806 sukilimus turkai numalšino. 1810 Abchaziją prisijungė Rusija. Dalis abchazų pasitraukė į Turkiją. 1866 įvyko sukilimas prieš Rusijos valdžią. 1870 panaikinus baudžiavą paspartėjo krašto ekonominė plėtra. 20 a. Žlugus Rusijos imperijai (1917) valdžią perėmė menševikai. 1921 Abchaziją užėmę bolševikai sukūrė sovietų respubliką (Sakartvelo sudėtyje). 1922 kaip Sakartvelo dalis Abchazija įėjo į Užkaukazės Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką, o kartu su ja - į SSRS. 1931 tapo Sakartvelo Sovietų Socialistinės Respublikos autonomine respublika. Yrant SSRS Abchazijos vadovybė pasinaudojo Sakartvelo ir Rusijos nesutarimais ir 1990 paskelbė šalies nepriklausomybę. 1992-93 kariavo su Sakartvelu. Rusijos kariškių remiama Abchazija 1993 08 išstūmė Sakartvelo kariuomenę iš savo teritorijos ir faktiškai tapo priklausoma nuo Rusijos. 1994 Abchazijoje dislokuotos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos taikos palaikymo pajėgos, Jungtinių Tautų stebėtojai. Po Sakartvelui nesėkmingai susiklosčiusio karo su Rusija šios kariuomenė 2008 08 užėmė Abchaziją; 08 26 Rusija pripažino Abchazijos nepriklausomybę (2008 09 tą patį padarė Nikaragva, 2009 - Venesuela ir Nauru, 2018 - Sirija). Kitos Jungtinių Tautų valstybės laiko Abchaziją neatsiejama Sakartvelo dalimi, 2011 Europos Parlamento rezoliucija Rusijos kariuomenės buvimas Abchazijoje pripažintas okupacija. 2014 11 Abchazija ir Rusija 10‑čiai metų pasirašė sąjungos ir strateginės partnerystės sutartį.
Šiandien sukanka lygiai metai, kai Gruzijos pajėgos įsiveržė į Pietų Osetiją siekdamos sugrąžinti maištingąją provinciją į savo šalies sudėtį. Ši Gruzijos kampanija patyrė visišką fiasko - Rusijos karinis atsakas buvo negailestingas.
„Respublikos” kalbinti politologai ir ekspertai įsitikinę: per karą su Rusija Gruzija prarado ne vien dvi provincijas - Pietų Osetiją ir Abchaziją. Karas atitolino gruzinus nuo NATO, o politinė situacija šalies viduje tik pablogėjo.
| Klausimas | Atsakymas |
|---|---|
| 1. Ką laimėjo ir prarado Gruzija? | Gruzija artimiausiu metu neteko galimybės sugrįžti į NATO, prarado galimybę susigrąžinti separatistinius regionus. Politinė situacija šalyje suprastėjo, pasitikėjimas iš Vakarų pusės mažėjo. Laimėjimų Gruzijoje būtų labai sudėtinga atrasti. |
| 2. Ką laimėjo ir prarado Rusija? | Rusija pasiekė, kad Gruzija artimiausiu metu nepatektų į NATO. Taip pat sumažėjo Ukrainos perspektyvos siekti narystės NATO. Rusija įgijo aiškią teritorijos kontrolę. Tačiau Rusija patyrė reputacijos kritimą, ES ėmė vis rimčiau žiūrėti į Rusiją kaip į nepatikimą partnerę. |
| 3. Ar naujas karas įmanomas? | Nėra aiškių motyvų, kodėl naujas karinis susidūrimas dar kartą galėtų įvykti. Gruzija turėtų būti mažiausiai suinteresuota nauju konfliktu. Rusijai naujas konfliktas irgi vargu ar atneštų kokių nors dividendų. Artimiausioje perspektyvoje naujas karas yra mažai tikėtinas. |
| 4. Kokia yra Pietų Osetijos ir Abchazijos ateitis? | Pietų Osetija akivaizdžiai gravituoja į Rusijos pusę. Abchazija, pagal savo dydį, gyventojų skaičių, geografiją, turi pakankamai galimybių evoliucionuoti į nepriklausomą valstybę. Pietų Osetijos ir Abchazijos sugrįžimo į Gruzijos sudėtį klausimas artimiausioje ateityje yra net nesvarstytinas. |
| 5. Ar Lietuvos pozicija palaikyti Gruziją buvo teisinga? | Lietuva turėjo laikytis būtent tokios pozicijos. Manyčiau, kad ji teisingai elgėsi. Kad ir kaip ten būtų, Rusijos agresija buvo akivaizdi. Mažos valstybės solidarumas su kita maža valstybe visuomet tam tikru mastu yra pasiteisinantis veiksmas. Lietuva, palaikydama Gruziją, užėmė kitokią poziciją negu dauguma kitų ES valstybių. Tačiau kitoks Lietuvos balsas buvo girdimas ES kontekste ir gal šiek tiek pasaulyje. Tas irgi nėra blogai. Lietuva iš paramos Gruzijai nepralaimėjo, bet galbūt net sustiprino savo balsą tarptautinėje arenoje. |
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, lankydamasis Gruzijoje, priminė, kad prabėgus dešimčiai metų 20 proc. Gruzijos, suverenios Europos valstybės, teritorijos tebėra atplėšta ir okupuota, o su agresore Rusija sudaryti tarptautiniai susitarimai neveikia.
Nors ES ekspertų ataskaita neturi jokių juridinių pasekmių, tačiau politines pasekmes ar įtaką visuomenės nuomonei jau galima fiksuoti. Viena vertus, maždaug 900 puslapių apimties ES ekspertų ataskaitoje, tegu ir su išlygomis, juodu ant balto parašyta - būtent Gruzija sukėlė karinį konfliktą. Pradėjo neteisėtą puolimą. Visa tai radikaliai prieštarauja ligi tol lietuviškoje viešoje erdvėje dominavusiai nuomonei dėl konflikto priežasčių. Antra vertus, didžiuma komentatorių, matyt, aiškiai suvokė, jog pasikeitus JAV administracijai gerokai pasikeitė vėjų kryptys tarptautinėje politikoje.
Palaikyti Gruziją nereiškia beatodairiškai pritarti bet kokiai M. Saakašvilio avantiūrai. Paremti Gruziją nereiškia užmerkti akis į dalyką, akivaizdų nuo pat karo pradžios - būtent M. Saakašvilis, jo ambicingas avantiūrizmas įstūmė jo šalį į tokią nepavydėtiną situaciją. Būtent M. Saakašvilį, o ne Gruziją, privalėjo turėti galvoje tie trys dešimtys gerbiamų karo, teisės bei istorijos ekspertų, darydami išvadą esą karas kilo dėl neteisėto Gruzijos antpuolio. Gruziją privalu palaikyti, kai ji visomis nedidelės valstybės išgalėmis apsaugoti savo nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Gruziją reikia palaikyti, kai ji mėgina taikiomis priemonėmis išspręsti Abchazijos bei Pietų Osetijos problemas, kurios turi ir savo komplikuotą istoriją, ir nevienareikšmius sprendimo būdus. Tačiau Gruzijos palaikyti negalima, kada ji tampa vien Michailo Saakašvilio šalimi - akivaizdžiai demonstruoja, jog teritorijos jai svarbiau nei žmonės. Tokia šalis perima imperialistinius, autoritarinius, stalinistinius savo didžiosios kaimynės siekius.
Rusų žurnalistas Arkadijus Babčenko, vėliau šį konfliktą nagrinėjęs kaip žurnalistas, pamažu pradėjo suprasti, kad viskas galėjo būti kiek kitaip nei jam iš pradžių atrodė. Nagrinėdamas priešistorę ir vėliau patį konfliktą, jis per kelis metus padarė išvadą, kad viskas vyko taip pat, kaip dabar vyksta Ukrainoje. „Tai buvo Rusijos agresija, tai buvo imperinis užkariavimo karas. Rusija šiai agresijai ruošėsi kaip tik galėjo. Rusija provokavo Gruziją, kiek tik galėjo. Ir pasitaikius pirmai progai įvedė ten savo armiją ir aneksavo dalį Gruzijos teritorijos. Na gerai, paimkime Pietų Osetiją, net jeigu ten ir buvo gruzinų fašizmas, prakeikti gruzinų fašistai užpuolė taikią Pietų Osetiją, bet kodėl buvo prigriebta Abchazija? Tai liudija, kad karui buvo ruošiamasi, ir buvo ruošiamasi didelės Gruzijos dalies okupacijai ar netgi jos visos okupacijai. Ačiū Dievui, tarptautinė bendruomenė spėjo įsikišti ir sustabdyti šį reikalą“, - sako A. Babčenko.
Pasak jo, visi karai visada panašūs, ir visi karai visada skirtingi. Pietų Osetijos konfliktas turėjo savo išskirtines savybes. Jo nuomone, šis konfliktas prasidėjo ne rugpjūčio 8 dieną ir net ne rugpjūčio 1 dieną, kai prasidėjo stambaus kalibro susišaudymai, artilerijos apšaudymai. „Pats konfliktas turi labai gilias šaknis. Iš esmės, visa tai prasidėjo dar nuo 1992 metų, dar nuo pirmojo karo. Rusija tai visą laiką kurstė, kurstė ir kurstė. Rusija šias banditines respublikas visaip rėmė ir kurstė dešimtmečius“, - teigia jis. Pasak A. Babčenkos, Gruzija bandė išspręsti šias problemas. Ji norėjo ten atkurti savo valstybingumą. „Taip, Gruzija nusprendė panaudoti jėgą, bet, atsiprašau, tai buvo Gruzijos teisė. Gruzijos kariuomenė buvo Gruzijos teritorijoje. Manau, kad suvereni valstybė turi pilną teisę ginti savo suverenitetą savo armijos pagalba. Bet jeigu tavo kariai, kaip Rusijos kariai, įsiveržia į kitos valstybės teritoriją, tai yra karinis įsiveržimas, okupacija. Ką čia dar bepridursi“, - sako A. Babčenko.
tags: #gruzijos #karinis #greitkelis