Brazilija - tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Savo kelionių metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių pasaulio valstybių.
Įvairovė ir gamtos stebuklai
Brazilija penkta didžiausia pasaulio valstybė - tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių. Atstumai tarp nutolusių lankytinų vietų gali būti ir 1000 ar 2000 kilometrų. Jeigu pakeliui nėra ką lankyti, geriausia skristi. Vidinių skrydžių Brazilijoje daug ir nors jie brangesni, nei Europoje, jie pigesni, nei daug kur kitur Amerikoje (vienas gali kainuoti 50-150 eurų).
Didžiausią dalį keliautojų į Braziliją atvilioja gamta, ir ji ten visada šalia. Net didmiesčiuose pilna įvairiausių ryškiai žydinčių medžių, atklysta gyvūnų. Šis Amazonės delfinas - laukinis, tiesiog nebijo atplaukti artyn turistų, jei yra šeriamas.
Regionų įvairovė
- Amazonija: Didžiausios pasaulio džiunglės, kurių plotas - kaip 85 Lietuvų. Pati Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Ir visur aplink - unikalios gyvūnų, augalų rūšys.
- Igvasu kriokliai: Tų krioklių ten - iki 300, ir nesunkiai praleidau porą dienų žvelgdamas į vis kitas, viena už kitą įspūdingesnes vandens sroves, ir vis kitaip: iš apačios, viršaus, nuo laivelio denio, iš ten, kur apsitaško, iš Brazilijos ir gretimos Argentinos.
- Pantanalis: Didžiausia pasaulyje pelkė, kurioje lengviausiai Brazilijoje pamatysi gyvūnus. Tereikia užvažiuoti dienai-kitai ir išvysi šimtus kapibarų, dešimtis ūdrų ar kaimanų, agučius, šarvuočius ir kitą unikalią Amerikos gyvūniją. O, jei pasiseks - ir jaguarų, ocelotų, tapyrų, skruzdėdų.
Paplūdimiai ir kurortai
Kitas Brazilijos koziris - paplūdimiai. Gali rasti kokių tik nori - nuo miesto paplūdimių su dangoraižiais už nugaros iki gamtos užgožtų salų. Nuo trankių neužmiegančių pramoginių kurortų iki paplūdimių, pasiekiamų tik laiveliais ar ilgais žygiais pėsčiomis. Daugelis brazilų gyvena arba pakrantėje, arba ne toliau nei 3 val. kelio iki paplūdimio. Tad paplūdimys nuo vaikystės jiems įaugęs į kraują. Jis - ir žaidimų aikštelė, ir pramogų erdvė, ir susitikimų vieta ar net intelektualių pokalbių arena. Vaikai, paaugliai, šeimos, seneliai ištisą dieną leidžia pasistatę kėdutes ir skėtį, gurkšnodami gėrimus ar sportuodami, ar mirkdami valandą-kitą jūroje.
Šiauriniuose Brazilijos krantuose vasaros dienom +31, žiemos - +26. Pietiniuose - vasaros dienom +29, žiemos - +21. Reikia prisiminti, kad vasara ir žiema Brazilijoje susikeitusios vietom: t.y. Tačiau “Gerai ten, kur mūsų nėra”. Ir dažno brazilo mistifikuota svajonė - “tikra žiema kaip Europoje”.
Be pajūrio kurortų Brazilijoje gyvuoja ir “aukštumų kurortai”. Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao - 1600 m - kur viskas įrengta europietiška dvasia, o viešbučio restorane pilna 2003 m.
Miestai ir architektūra
Brazilijos didmiesčiai žavi savo kontrastais. San Paulas, didžiausias visos Pietų Amerikos miestas, supažindina su niūriu centru, kur didingi, bet neretai apleisti pastatai stovi greta nesibaigiančių aukštų betoninių daugiabučių džiunglių ligi horizonto.
Rio de Žaneiras - vienintelis milžiniškas pasaulio didmiestis, kurio tikroji žvaigždė yra ne pastatai, tačiau gamta: rajonus skiriantys stebuklingų formų kalnai, ilgi smėlėti paplūdimiai.
Naujoji šalies sostinė Brazilija, lėktuvo formos „ateities didmiestis“, ~1960 m. pastatytas vos per trejus metus. Jis - tarsi vienas didelis modernistinės architektūros kūrinys, viskas ten logiška ir suplanuota: nuo adresų sistemos iki rajonų paskirtyčių („ministerijų gatvė“, „viešbučių rajonas“, „bankų rajonas“…).
Salvadoras, senoji Brazilijos sostinė, žavi geriausiai Brazilijoje išsaugotu didmiesčio senamiesčiu su auksinėmis bažnyčiomis ir labai turtinga afrikine kultūra (afrikietiška pagonybė, kapoeira): mieste jo Afrikos kilmė jaučiasi labiau nei kur kitur Brazilijoje.
Minas Žeraisas, kur prieš tris šimtus metų buvo išgaunama pusė pasaulio aukso, pasitinka stačiomis gatvėmis savo „aukso miestelyje“ Oro Prete.
Transportas ir infrastruktūra
Visa tarpmiestinė Brazilijos transporto infrastruktūra dažnai atrodo statyta pernelyg seniai, kai dar važinėdavo mažiau kas. Net mokamose automagistralėse, pasitaiko, valandoms “klimpsti” sunkvežimių kamščiuose (tiesiog, magistralių tarp didelių miestų per mažai), o oro uostai visuomet sprogte sprogsta nuo žmonių.
Po Brazilijos didmiesčių centrus savo automobiliu geriau nevažinėti, nes kamščiai dideli, o automobilio statymas - labai brangus. Kur yra metro geriausia važinėti juo (deja, jis Brazilijoje retas). Autobusų sistema sudėtinga: maršrutų šimtai ir jie stotelėse nesužymėti, sąrašą galima rasti tik portugališkose internetinėse svetainėse (kažkiek padeda Google Maps, bet ne visada). Vienas pliusas: viešojo transporto stotys („terminalai“). Kone kiekvienas Brazilijos miestas tokias turi, ir beveik visi autobusų maršrutai prasideda nuo tokios stoties: pakanka į ją nuėjus pasiteirauti autobuso numerio ir platformos, ties kuria tas maršrutas stoja.
Geresnis, aiškesnis ir saugesnis sprendimas - Brazilijoje itin stiprus „Uber“. Jei keliauji keliese, nedidelį atstumą, važiuoti „Uber“ kartais net pigiau, nei viešuoju transportu.
Amazonės upių baseinas - viena paskutinių pasaulio vietų, kur dar įprasta keliauti reisiniais upių laivais. Tiesa, šios kelionės matuojamos ne valandomis, o paromis tylaus gulėjimo hamake stebint lėtai slenkančius tolimus krantus. Romantiška, bet laiko tam pritrūko. Regionui pažinti pasirinkau trumpesnes ekskursijas iš Manauso ir Santaremo, kurių metu pamačiau ir džiungles, ir gyvūniją, ir vietos indėnų tradicijas.
Socialinė atskirtis ir saugumas
Nepaisant Brazilijos regionų įvairovės, girdėjau gerą mintį, kad patiems brazilams Brazilija susideda iš dviejų dalių. Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė - skurdi lyg Indija. Turtingiausiuose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau. Oficialiai juose gyvena kas dvidešimtas brazilas, bet brėžti liniją sunku: daug rajonų ir miestelių atrodo vos kiek geriau nei favelos, o ir pačios favelos nėra tokios nevilties oazės, kaip gali pasirodyti išgirdus žodį „lūšnynas“: jose verda gyvenimas, dirbama ir švenčiama, palaikiams netinkuotiems raudonų plytų nameliams pristatomi vis nauji ir nauji aukštai.
Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten - ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių. Tačiau gebėjimas linksmintis vienija luomus: gyva muzika suskamba ir prestižiniuose baruose, ir prekybos centro maisto zonoje (food court), ir nemokamuose teatruose, ir favelų aikštėse. Keliaujant po Braziliją tiesiog būtina pasinerti į kokią vietinę pramogą (futbolas, koncertai). Bet net ir tai bus tik koks dešimtadalis to įspūdžio, kurį sukelia Karnavalas - kone mėnesio trukmės beprotybės, seksualumo, šokio ir muzikos fiesta, apimanti ne vieną didįjį Brazilijos miestą.
Įsijausti į brazilišką pozityvumą labiausiai trukdo nusikalstamumas. Statistika liūdnai įspūdinga. Kas devinta pasaulio žmogžudystė įvyksta Brazilijoje (penkiasdešimt tūkstančių per metus), nors tik kas keturiasdešimtas žmogus ten gyvena. Turistai dažniau nukenčia nuo nesibaigiančių vagysčių ir plėšimu. Pasak vietinių, ypač pavojingi nepilnamečiai, nes pagal Brazilijos įstatymus policija negali jų suimti: mačiau, kaip policija vaikėsi grupelę vaikų, bet tik atsiims vogtus daiktus ir paleis.
Jokioje kitoje šalyje tiek kartų nenukentėjau nuo banditų, kaip Brazilijoje: štai Rio de Žaneire vidury baltos dienos mane apiplėšė (viską matė ir nieko nedarė dešimtys praeivių), Manause atakavo kišenvagiai. Net turtingiausi Brazilijos miestai bei rajonai, o ypač - didmiesčių senamiesčiai - pilni narkomanų, gyvenančių gatvėje ir mintimis skrajojančių kitame pasaulyje: štai vienas, prisituštinęs į kelnes, iš pažiūros įsivaizduoja vaidinantis teatre, štai kitas garsiai rėkauja atsitiktinius žodžius ir kabinėjasi prie aplinkinių, štai trečias staiga ima kąsti sau į ranką, ketvirtas perėjoje apsivemia, dar šimtai miega ar guli tarp šiukšlių, mirusiu žvilgsniu sekdami praeivius. Labiausiai pribloškia, kiek šitokių žmonių daug: vietomis jie skaičiumi nustelbia „normalius“. Reta šalių, kuriose jaučiausi taip nesaugiai kaip Brazilijoje.
Vietinių raminimai irgi nepadėjo: „Čia gana saugu, iš mūsų tik tris automobilius pavogė“, „Iš pas mane gyvenusių turistų nieko nepavogė… Tiesa, iš vieno atėmė mobilų, na bet jis gatvėje žinutes rašinėjo“. O kur dar elektrifikuotos ir spygliuotos tvoros, supančios kiekvieną bent kiek turtingesnį namą, dvigubi vartai, neperšaunami stiklai (kažkieno vis tiek bandyti išdaužti), tanketes primenančios automatais ginkluotų inkasatorių mašinos, išmoningiausi būdai slėpti brangenybes: štai vienas, atsisegęs klyną, išsitraukia banknotus iš apatinių kelnaičių, kitas iš kojinių, merginos telefonas išryškėjęs iš po triko, gidas pataria telefoną nešti įsuktą į kepurę, o vos išsitrauki jį viešumoje - jau aplinkiniai drausmina, apšneka „tas vyras prašosi būti apiplėštas“.
Ne tik Brazilijos turtuoliai, bet ir vidurinioji klasė priversta gyventi tvirtovėse. Tai - ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant eilinio naujo San Paulo daugiabučio stogo.
Į tai, kad gali būti apvogti, brazilai stengiasi nekreipti dėmesio: „Jei puls plėšikai, grasins ginklu - viską atiduokite ir nesinervinkite“ - Rio de Žaneiro olimpiados lankytojus pamokė vietos politikas - „juk nepergyvenate dėl išlieto kavos puodelio“. O viena brazilė klientė, su kuria kartu vakarieniavome, su olimpine ramybe balse sakė: „Užsakiau stalelį. Tačiau brazilų kantrybė turi ribas. Pirmą kartą istorijoje brazilai pradeda masiškiau emigruoti, „atsikurti“ savo protėvių pilietybes (tarp jų - Lietuvos).
Paplūdimiai - viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. ‘Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų’ - sakė. Nuolatinė istorija. Tiesa, nuolatinis skundas „Per daug jau juos (banditus) užsileidome“ 2018 m. lėmė valdžios pasikeitimą, sustiprinta policija, ir, kaip sakė pažįstamas brazilas, „Dabar jau galiu eiti į San Paulo centrą su fotoaparatu“.
Keliaudamas po Braziliją vadovaujuosi daug įvairių patarimų: pavyzdžiui, turėjau „netikrą piniginę“ su nedaug pinigų, reikalui esant, plėšikams apgauti, o daiktus buvau paskirstęs po daugybę kišenių. Po netrumpos pertraukos, vėl atsispausdinau žemėlapius, kad rečiau traukčiau telefoną. Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Dar sunkiau nei vagių išvengti apgavikų ir pinigų kaulytojų. Elgetų (kartą grįžtant namo nuo metro San Paule pinigų paeiliui prašė keturi). Parkingo reketininkų, rekančių milžiniškas duokles tarsi gatvė priklausytų jiems (pvz. vienas prašė 15 EUR).
Brazilijos gamta idiliškesnė už miestus, bet irgi gali tapti įkyri. Šie koačiai prie Igvasu krioklių leidžiasi glostomi, bet mėgina ką nors nukniaukti. Ir mūsų akivaizdoje vienus turistus „apvogė“. Brazilija taip pat garsėja ir nuodingų gyvūnų gausa. Tačiau pavojingiausi padarai - patys mažiausi. Visur, išskyrus San Paulo ir Rio de Žaneiro apylinkes - uodų platinamų tropinių ligų pavojus.
Pats beprotiškiausias ir pavojingiausias vakarėlis pasaulyje
Kultūra ir tautų santykiai
Brazilija - imigrantų šalis. Indėnų kaimas Amazonijoje. Tačiau priešingai daugeliui šalių, Brazilijoje artimi tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Odos spalva Brazilijoje - lyg plaukų spalva pas mus. Egzistuoja dešimtys ar net šimtai žodžių, kuriais brazilai apibrėžia savo odos spalvą. Populiariausi: juodaodis (preto, 8%), baltaodis (branco, 48%), rudaodis (pardo, 43% kai neduodama daugiau variantų), geltonodis (amarello, 1%), variaodis (caboclo), rusvaodis (moreno). Teoriškai baltaodžiai kilę iš Europos, juodaodžiai iš Afrikos, o rudaodžiai yra jų mišinys, bet realybė kita: kaip rodo genetiniai tyrimai, vidutiniškai kiekvienas baltaodžiu besivadinantis Rio de Žaneiro gyventojas turi po 7% afrikietiško ir indėniško kraujo; kiekvienas, besivadinantis juodaodžiu - 7% indėniško ir net 42% europietiško. Tik imigrantai ir jų vaikai neprasimaišę. Tiesa, skirtinguose Brazilijos regionuose vyraujantys veido bruožai skiriasi. Štai Amazonijoje gerokai daugiau matosi indėniškų genų, pietryčiuose dažnesni europietiški, šiaurės rytuose - afrikietiški.
Itin mėgsta brazilai ir reikšti save per išvaizdą: daugybė žmonių vilki įvairių subkultūrų drabužiais, apsinuogina labiau nei įprasta kitur ar išvis ekscentriškai modifikuoja kūną (veido tatuiruotės, mėlyni plaukai, juodas lūpdažis ir pan.). Karts nuo karto pamatysi moterimi persirengusį vyrą - jie save vadina “travesti”. Pagal plastinių operacijų skaičių Brazilija nusileidžia tik JAV ir net kokia favelos moteris sunkiai uždirbtus pinigus gali išleisti krūtų padidinimui.
Brazilai, remiantis apklausomis - vieni laimingiausių pasaulio žmonių. Įdomu, kad jie niekad niekur masiškai neemigruodavo.
Kaip ten bebūtų, paslaugių, svetingų brazilų irgi buvo visur. Nesiliauja stebinti, kaip brazilai pasitiki savo durininkais, tarnais ir kokie malonūs šie gali būti: atrodo, Lietuvoje taip nepasitikėtum. Kaip įprasta atiduoti kokiam pirmąsyk matomam restorano darbuotojui raktelį, kad nuvarytų tavo automobilį į tolimą parkingą. Vėlgi, Brazilija - lyg du pasauliai: tvarkingi, saugūs namai ir rajonai, supami kone postapokaliptinio skurdo ir anarchijos.
tags: #jav #vairuotojas #atakavo #sniego #seni