Atkurtos Lietuvos kariuomenės kariai pradžioje važinėjo, plaukiojo ir skraidė sovietine technika. Motociklai, šarvuočiai, visureigiai, lengvieji automobiliai, autobusai, sunkvežimiai, kateriai, sraigtasparniai, lėktuvai - viskas buvo sovietų gamybos. Kažkas buvo įsigyta iš Lietuvą paliekančios Rusijos kariuomenės, kažkas perimta iš subyrėjusių sovietinių organizacijų ir įstaigų, kažkas buvo nupirkta iš civilių, kažką paaukojo žmonės. Šviežiai atkurtos Lietuvos kariuomenės sunkvežimių parkas atrodė maždaug taip: įvairių modifikacijų ir paskirčių ZIL-130, ZIL-131, ZIL-157, URAL, KrAZ, MAZ, GAZ-66, KamAZ ir panašiai. Prašome papildyti, jei kažką praleidome. Po keleto metų radosi ir daugiau mūsų regione gamintos technikos. Tačiau pirmąjį dešimtmetį Lietuvos kariai važinėjo ne tik buvusių komunistinių valstybių sunkvežimiais. Vakarietiška technika pradėjo rastis nedideliais kiekiais, bet gana anksti.
Nuo 1993 m. Švedijos Karalystė aktyviai rėmė atkurtas Baltijos valstybių kariuomenes ir jau tais metais mūsų kariai gavo septynis „Volvo“ sunkvežimius, pagamintus šeštajame-septintajame dešimtmečiuose. 1995 m. atkeliavo Danijos Karalystės labdara - bent keliasdešimt apie 1955 m. gamintų amerikietiškų „Dodge Power Wagon W300M“, kuriuos lietuviai naudojo maždaug iki 2005 m. Kiek vėliau danai taip pat dovanojo senukų „Mercedes-Benz Unimog S404“ ir kiek naujesnių S416-ųjų unimogų.
Literatūroje teko sutikti skaičių, kad XX-XXI a. XXI a., Lietuvai rimčiau ruošiantis narystei NATO, kariuomenę papildė įvairūs „Volvo TGB“ serijos sunkvežimiai - nedideli, bet talpūs, patikimi, pravažūs ir manevringi. Kažkuo panašūs į austriškus „Pinzgauer“, taip pat pažįstamus Lietuvos kariams.
Pakeliui į NATO Lietuva kūrė naujus pajėgumus - taip 2000-2001 m. buvo sukurti oro gynybos ir artilerijos batalionai. Artileristus visa reikalinga įranga, ginkluote, mokymais ir transportu aprūpino danai, oro gynybininkus - švedai. Artileristai haubicoms vilkti gavo partiją Vakarų Vokietijoje septintajame dešimtmetyje pagamintų „Magirus“ sunkvežimių, švedai oro gynybos pabūklams vilkti gavo to paties laikotarpio „Volvo 934/TL 31“.
2007 m. Lietuvos kariuomenė įsigijo kiek futuristiškai atrodžiusių suomiškų SISU E13TP. Juos Lietuvos kariuomenė naudoja remontui ir evakuacijai, kroviniams gabenti, kelti krano strėle. Iki 2013 m. iš Nyderlandų įsigyta per 70 jų kariuomenei nebereikalingų DAF sunkvežimių, naudojamų kaip mobilios vadavietės, haubicų vilkikai ir kitiems logistiniams poreikiams.
Po 2014-ųjų Rusijos agresijos kariuomenės prieš Ukrainą prasidėjo Lietuvos kariuomenės modernizacija. 2020 m. kariuomenę papildė daugeliui matyti ir kiekvienam Lietuvos kariui pažįstami modernūs 5 t keliamosios galios „Mercedes-Benz Unimog U5000“. Taip pat nupirkti savaeiges haubicas ir kitą sunkią techniką vežiojantys „Mercedes-Benz Zetros“. O dar atkeliavo amuniciją ir NASAMS oro gynybos sistemas vežiojantys „Mercedes-Benz Arocs“. Įvairių modifikacijų „Zetros“ ir „Arocs“ per pastaruosius keletą metų buvo užsakyta ne viena partija. 2023 m. užsakant „Zetrų“, Krašto apsaugos ministerijos pranešime buvo rašoma, jog jos turės galimybę užsikrauti ir nusiimti bei transportuoti salvinių raketų sistemų amuniciją ir kitą karinę įrangą. Panašiai ir su „Arocs“, kurie gali gabenti savaeigių haubicų PzH-2000 ar kitų artilerinių sistemų amuniciją, konteinerius, transporto priemones, įrangą ir kitas karines atsargas.
Panašiai, kaip ir 1918-1940 m., taip ir dabar Lietuvos kariuomenė gyvavimo pradžioje turėjo įvairiausių sunkvežimių parką, kuriuos pavykdavo gauti įvairiais būdais iš visur. Valstybei ekonomiškai sustiprėjus, tiek dabar, tiek mūsų laikais, stengiamasi nuo nepatogaus naudoti ir prižiūrėti sunkvežimių zooparko pereiti prie standartizacijos. Stengiamasi pirkti iš mažiau gamintojų ir mažiau modelių. Todėl vis ir matome pranešimus, kad naujai užsakomos tų pačių sunkvežimių partijos. Netolimoje ateityje sunkvežimių bus daugiau ir įvairesnių: HIMARS paleidimo platformos, mobilios radiolokacinės sistemos ir t.t. Daug Lietuvos kariuomenės sunkvežimių galite pamatyti tiesiog gatvėse, Lietuvos kariuomenės šventėse ir pasirodymuose. Nemažai senesnių sunkvežimių galite pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos ekspozicijoje.
Volvo Istorija ir Pavadinimo Kilmė
Pavadinimas „Volvo“ yra kupinas interpretacijos galimybių. Pavyzdžiui, pavadinimas „Volvo“ kilęs iš lotyniško žodžio „volvere“ - riedėti, suktis. Lotynišką šaknį galima sutikti ir žodyje „revolveris“ - ginklas, turintis besisukantį būgną. Vyrauja dvi „Volvo“ pavadinimo interpretacijos - „aš riedu“ arba „aš ridenu“. „Volvo“ pavadinimo ir ženklo pradžia laikoma 1915 m. birželio 22 diena, kada Švedijos karališkajame registracijos ir patentų biure buvo užregistruotas „Volvo“ ženklas ir pavadinimas. Ženklą ir pavadinimą užregistravo žinomas Švedijos guolių gamintojas SKF - „Svenska Kullagerfabriken“. „Volvo“ įkurta kaip dukterinė „SKF“ įmonė. Todėl nuo 1915 m. Pavadinimas „Volvo“ buvo galvojamas atsižvelgiant į tuometinę situaciją - ieškota parasto, lengvai tariamo varianto. „Volvo“ logotipas - apskritimas su į viršų nukreipta rodykle, taip pat turi keletą reikšmių. Dėl Marso simbolių yra dvi versijos. Pirmoji teigia, kad apskritimas ir strėlė simbolizuoja romėnų karo dievą Marsą, o antroji mini, kad apskritimas ir strėlė pasirinkti kaip alchemijos simboliai. Alchemijoje tai reikštų geležies simbolį, nes kiekviena planeta buvo siejama su tam tikru metalu. Geležis pasirinkta neatsitiktinai, siekiant pabrėžti Švedijos metalurgijos gilias tradicijas, švediškos geležies stiprumą ir geležies apdorojimo meną.
Pirmieji Volvo Sunkvežimiai
Oficiali data, skelbianti „Volvo“ kaip automobilių gamintoją, yra 1924 m. Knygoje „History of Volvo Cars“ rašoma, jog 1924 m. liepos 25 d. Vyrai, kurie kartu dirbo „SKF“ įmonėje, jau keletą metų svarstė apie automobilio iš švediško plieno sukūrimą. Jų vizija buvo sukurti patį geriausią pasaulyje automobilį iš švediško plieno, galintį konkuruoti su „Ford“ - tuometiniais konkurentais iš Amerikos. Įdomus faktas, kad būsimi „Volvo“ automobilių surinkimo pradininkai susitiko visiškai atsitiktinai viename iš Stokholmo restoranų. Iki to laiko ne vienas Švedijos verslininkas bandė įkūrinėti įmones, kurios pajėgtų Švedijoje surinkinėti automobilius. Tačiau nei vienam nepavyko, o atsitiktinai restorane susitikę draugai dar tą patį vakarą patvirtino žodinį susitarimą, jog dirbs kartu, o 1925 m. 1928 m. Švedija išvydo pirmąjį sunkvežimį, pavadinimu „Series 1“. Šio sunkvežimio dizaino darbai buvo pradėti dar 1926 m., o 1928 m. Pirmasis „Volvo“ lengvasis automobilis nepateisino pardavimų lūkesčių, tačiau pirmasis „Volvo“ sunkvežimio variantas pranoko išankstines prognozes: 500 sunkvežimių parduota per rekordinį laiką. Gamintojai nustatė pardavimų terminą - 500 sunkvežimių parduoti per dvejus metus, o parduoti pavyko per šešis mėnesius. Į „Series 1“ buvo įmontuotas keturių cilindrų, benzininis 28 AG variklis, kuris pasiekdavo maksimalų 50 km/val. greitį. Naudojant tokio tipo variklį, atsirasdavo problema - trūkdavo galios važiuojant į įkalnes ar kalvotose vietovėse. „Series 1“ turėjo trijų pavarų dėžę. Pagrindiniai skirtumai tarp pirmosios ir antrosios serijų - „Series 2“ sunkvežimyje padidintas pravažumas, palengvinta važiuoklė, įmontuotas medinis vairas. Sumažinta sunkvežimio savikaina leido gamintojams pagalvoti apie serijinę šio modelio gamybą. Tačiau gamintojams šioje serijoje nepavyko išspręsti pagrindinės problemos - suteikti daugiau galios ir padidinti maksimalų greitį. Nuo pat gamybos pradžios „Volvo“ sunkvežimis buvo laikomas brangiu. Gamintojai situaciją žinojo ir 1929 m. rado būdą nustebinti pirkėjus, išleisdami „Series 3“ sunkvežimio modelį. „Series 3“ buvo beveik „Series 2“. Šių transporto priemonių esminis skirtumas buvo 3 versijoje padidinta galia. Naujojoje serijoje įmontuotas šešių cilindrų variklis užtikrino didesnį maksimalų greitį ir pagerino vairavimą įkalnėse. „Series 4“, pasirodžiusi iškart po pirmtakės, didesnių patobulinimų nesulaukė. Iš viso šių modelių pagaminta apie 3000 vienetų.
Volvo Sunkvežimiai 1930-1940 M.
1930-ieji. „Volvo“ sunkvežimių istoriją ir raidą galima datuoti dešimtmečiais. Naujasis gamintojų „aukso amžiaus“ periodas - nuo 1930 m. Iki 1932 m. lengvieji ir vidutiniai „Volvo“ sunkvežimiai nebuvo itin modernūs - stabdžių sistema sumontuota tik dviejuose ratuose, šie buvo stipininiai, o stipinai buvo gaminami iš medžio. Gamintojai ieškojo būdo, kaip sukurti sunkvežimį, kuris būtų tvirtas ir visais techniniais parametrais lenktų savo pirmtakus. „Volvo“ kaip gamintojo ženklas palaipsniui įgavo vertę ir pripažinimą. 1932 m. 1932 m. „gimė“ „LV71“ ir „LV72“. Šios abi versijos surinktos ir pristatytos beveik vienu metu. Abi versijos turėjo variklį su šoniniu vožtuvu, keturių pavarų greičių dėžę, buvo sumažinta galinė ašis. Radikaliausias trečiojo dešimtmečio sprendimas buvo priimtas išleidus „LV 8“ ir „LV9“ sunkvežimių versijas. Paprastai automobilio variklis buvo įmontuojamas už priekinės ašies.
1940-ieji. 1939 m. rugsėjo 1-osios rytas pasaulio istorijos kontekste įamžintas kaip didžiausio kada nors vykusio karinio konflikto pradžia. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas smarkiai pakeitė transporto pramonės rinką. Augant karinės paskirties sunkvežimių poreikiui, „Volvo“ tapo pagrindine sunkvežimių tiekėja Švedijos karinėms pajėgoms ir ne tik. Karinės paskirties sunkvežimiai, transportiniai automobiliai, stengiantis viešai nepažeisti neutraliteto sąlygų (Švedija karo metu buvo paskelbusi, jog laikosi neutraliteto ir į karo veiksmus nesivelia), buvo tiekiami į kitas Skandinavijos valstybes, tokias kaip Suomija, Norvegija.Į Suomiją nuo 1939 m. lapkričio, prasidėjus Žiemos karui tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, į Norvegiją - 1940 m. Populiariausias „Volvo“ karinėms reikmėms pritaikytas sunkvežimis buvo „Roundnose“ (liet. apvalianosis). „Roundnose“ sunkvežimiai, kurie buvo pristatyti kaip 1940 m. modeliai, 1939-ųjų metų pabaigoje atrodė panašiai, tačiau juos buvo galima taikyti įvairiose transporto srityse. Pavyzdžiui, fronte buvo bent trijų visiškai skirtingų ilgių šių sunkvežimių tipai.Į „Roundnose“ buvo įmontuotas 90 AG variklis, tačiau labiau paplitusi modifikacija buvo su 105 AG benzininiu „Hesselman“ varikliu. „Roundnose“ buvo gaminamas nuo 1939 m. iki 1954 m. Per šį laikotarpį pagaminta daugiau nei 40 tūkst. Kitas sunkvežimio modelis, pritaikytas kariniams tikslams - TVC. Švedų šaltiniai mini, jog ši transporto priemonė vadinama „geležine“. TVC paskirtis - tempti artilerijos pabūklus, priešlėktuvinę ginkluotę į dislokacijos vietą. Kariuomenė TVC vertino dėl mobilumo, didelės kabinos ir itin geros galinių ašių traukos, kuri praversdavo miškingose ir klampiose vietovėse. Šiam sunkiasvoriui priešas buvo jo svoris - priekinė dalis buvo per sunki, todėl pelkėtose ir klampiose vietose išaugdavo tikimybė užklimpti.
tags: #karines #sunkvezimiai #volvo #vaizdai