Prieš imdami šią knygą į rankas gerai pagalvokite, ar esate tam pasiruošę. Jei esat šventeiva ar šiaip teisuolis, iš anksto žinantis, kaip derėtų pasielgti kiekvienoje situacijoje, neskaitykit šios knygos. Ji ne jums. Nuvilsiu ir moteriškų dienoraščių mėgėjas ‒ autorės papasakota istorija nėra nei saldi, nei romantiška. Ji tikra ir be pagražinimų. Taip pat nepatarčiau jos skaityti ir laikantiems save literatūros gurmanais ‒ ši knyga ne jūsų gomuriui. Tiesiog norėčiau įspėti skaitytoją, nes joje atskleista istorija radioaktyvi. Užkrečiama. Pavojinga. Galinti jus paveikti neprognozuojamai. Ją perskaitę galite pasikeisti. Kiekvienas kitaip. Nes ši istorija ‒ ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija. Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks.
Lietuvoje autorė žinoma kaip keturių vaikų mama, visuomenės veikėja, renginių autorė ir vedėja, talentinga ir labai drąsi moteris. Man teko garbė pažinti ir kitą Birutės pusę, gal mažiau matomą, gal net pačios autorės iki galo nesuvoktą… Tai neeilinio likimo, jautri ir mylinti moteris, mama, sesuo, dukra, draugė. Jos rankose viskas virsta auksu - gal ne tiesiogine prasme, tačiau ji turi gebėjimą matyti žmonėse tai, kas juose geriausia ir vertingiausia, bei skatinti juos augti ir tobulėti. Ji sujungia žmones ‒ Birutės dėka susipažinau su visu pulku nuostabių žmonių. Gal net pati to nežinodama, Birutė keičia ją supantį pasaulį: savo darbais, energija, rašymu, savo pavyzdžiu, tiesiog buvimu. Dar vienas jos bruožas, kurį labai gerbiu - sąžiningumas. Pirmiausia sau. Ji nieko nevynioja į vatą, žvelgdama į savo problemas, baimes, nebėga nuo jų ir nesislepia po kilimu. Ir dar ‒ tai Didelės Širdies Moteris! Knygos „Moteris iš raudonos Audi” viršelio dailininkė Reda Granskaitė. Pirmasis knygos tiražas 2000 vnt, išleistas 2014 05 30.
Santuokos anatomija: santykiai ir automobiliai
Daugelis neįsivaizduoja gyvenimo be automobilio. Ir nėra tame nieko blogo, blogai yra tai, kiek žmonės yra pasiryžę mokėti už automobilį. Daugeliui automobilis yra daugiau nei tik transporto priemonė. Automobilis tapo saviraiškos priemonė ir įvaizdžio dalis - kaip kitaip tautai parodysi, kad „prilaikai“ eurų ir į „bomžų“ socialinį sluoksnį nepretenduoji.
Bendra asmeninių finansų taisyklė teigia, kad automobilio pirkimas neturi kainuoti brangiau nei trys mėnesiniai atlyginimai. Jei uždirbate 1000 €, tai ieškokit automobilio už 3000 €. Kai kurie kritikuoja šį požiūrį sakydami, kad automobilis turi kainuoti iki 2 mėnesinių atlyginimų, jeigu siekiate gyventi ypatingai taupiai. Kiti teigia, kad ypatingai automobilius mėgstantys žmonės jo įsigijimui gali skirti net 6 mėn. atlyginimus. Tačiau brangesnio automobilio pirkimas, nebūtų protingas finansinis sprendimas. Brangaus automobilio pirkimas nėra rekomenduotinas, kadangi automobilis kiekvieną mėnesį nuvertėja apie 1 proc. Kitaip tariant, 3000 € vertės automobilis, kiekvieną mėnesį nuvertėja po 30 €, t.y. po metų jis bus vertas 2 640 €. Jeigu jūsų atlyginimas yra 1000 €, o perkate naują automobilį už 20 000 €, tuomet 20 % pajamų tenka automobilio amortizacijai (nuvertėjimui) padengti. Kitaip tariant, jeigu automobilį perkate ne pagal savo kišenę pinigus „suvalgo“ infliacija.
Parduodate seną transporto priemonę už centus ir paaiškėja, kad naujo automobilio pirkimui trūksta pinigų. Automobilio norisi ne prastesnio nei buvo prieš tai. Ką daryt? Taupyt nesinori ir netgi nėra kada - automobilio reikia čia ir dabar. Skolintis automobilio pirkimui yra viena didžiausių kvailysčių, kurias galima padaryti. Mokėti palūkanas už daiktą, kuris nuvertėja yra visiškas absurdas. Prie viso to dar reikia grąžinti ir pačią paskolą. Grąžinai paskolą ir paaiškėja, kad laikas vėl reikia pirkti naują automobilį, nes per tą laiką turimas jau gerokai apsitrynė. Taip skolas ir „atmušinėji“ visą gyvenimą, užuot nusipirkęs paprastesnę transporto priemonę iš turimų santaupų.
| Aspektas | Petras (Lizingas) | Jonas (Sutaupyta suma) |
|---|---|---|
| Santaupos (po 3 metų) | -200€ x 36 mėn. = -7200€ (iš viso sumokėta lizingo palūkanų) | 5000€ (pradinė suma) + 3014€ (automobilio vertė) = 8014€ |
| Automobilio vertė (po 3 metų) | Apie 2000€ (jei naujas pirktas už 5000€ ir nuvertėjo) | 4000€ (jei pirktas už 5000€ ir nuvertėjo) |
Mokslininkas T. J. Stenley ištyręs kelių šimtų milijonierių ir milijardierių įpročius pastebėjo, kad milijonieriai savo automobiliui pirkimui skiria vos 3.1 %. Savo metinių pajamų. Kitaip tariant jie automobiliui uždirba per pusantros savaitės. Didelė dalis turtingų žmonių perka naudotus automobilius, kadangi naujo automobilio vertė vos išvažiavus iš automobilio salono paranda 10-20 %. vertės. T. J. Stenley nustatė, kad net 86 % prabangių automobilių vairuotojai nėra milijonieriai (jų investicijos nesiekia 1 mln. JAV dolerių). Daugelis prabangių automobilių savininkų tiesiog nori atrodyti turtingi, nors taip iš tikrųjų nėra.
Trumpas atsakymas būtų: dažniau - NE, nei - TAIP. Naujas automobilis gali jus džiuginti mėnesį, du, tačiau vėliau prie jo priprasite kaip ir prie bet kurio kito daikto. Automobilis taps eiline susisiekimo priemone nuvykti iš taško „A“ į tašką „B“. Pvz., jausitės laimingesni, nusprendę pasivažinėti turimu kabrioletu tiesiog dėl malonumo: pasigrožėti miesto / gamtos vaizdas, pajausti šiltą vasaros vėją, variklio galią ir t.t. Pats vairuoju naudotą Toyota corolla, kurios vertė siekia du mėnesinius šeimos atlyginimus. Galėčiau sau leisti įsigyti ir prabangesnį automobilį, tačiau nesu didelis technikos mėgėjas, pasivažinėjimas automobiliu man džiaugsmo tikrai nesuteiks, o gyvenimo tikslai su brangiu automobiliu nėra susiję. Mano finansinis tikslas užtikrinti, kad pajamos iš investicijų būtų didesnės nei šeimos išlaidos. Nesakau, kad mano pavyzdys yra teisingas. Kiekvieno finansiniai tikslai ir pomėgiai skiriasi. Vieniems automobilis kainuos 3 mėnesinius atlyginimus, autofanai galbūt skirs dvigubai daugiau, tačiau automobilio įsigijimui skirti daugiau (> 6 mėn. atlyginimai) nėra protinga žvelgiant iš asmeninių finansų pusės.
Kai kurie vyrai, kai kurių moterų nuomone, mano, kad automobilis yra sukurtas tam, kad jį vairuotų... vyrai. Tai tarsi valdžios, galios, nepriklausomybės įrodymas. O šias laikais, man regis, automobilis yra dar ir finansinių galimybių, padėties visuomenėje bei gyvenimo būdo, filosofijos išraiška, ne vien priemonė, skirta nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Be to, moteris automobilyje vyrams - ir seksualinių fantazijų šaltinis. Gal dėl to jie purkštauja, nes nori visuomet jaustis viršesni, o kelyje lygūs visi eismo dalyviai? Todėl pademonstruoti viršenybę ir abejotiną sumanumą mėginama keliaaukščiais keiksmais, nepadoriais gestais, lenktynėmis ar net automobilio taranavimu. Retas įžūlumo atvejis, bet būna. Vyrai dažnai įsikandę vieno: moteris už vairo - mirtis už kampo. Ir dar prideda, kad jos savo elgesiu išveda juos iš kantrybės, provokuoja veiksmams, kurie visai nedera kelių džentelmenams. Ir tada minimi ne tik faktai: dažymasis (labai stereotipiška), atsargus parkavimasis (vyrai vadina nemokšišku), vaiko vežimas be specialios automobilio kėdutės (gaila, bet dažnas reiškinys). Vyrus erzina, kad moteris naudojasi savo privalumais (flirtu ir žavesiu), išsisukdamos nuo policininkų skiriamų baudų, taip pat, tikėdamosis pagalbos kelyje, nuleidus automobilio padangą. Vyrai taip pat ištraukia užmušantį argumentą: kad moteris prastai orientuojasi vietovėje, kad automobilį renkasi, atsižvelgdama ne į jo techninius duomenis, o į spalvą, grožį. Taip pat vyrui automobilis yra tarsi jo asmenybės tąsa, todėl puikiai apie jį žino ir jį prižiūri, o moterys automobiliui jokios suasmenintos pagarbos nerodo. Mašinos joms nėra mažulis, katulis, o dažnas vyras automobilį saugos labiau nei mylimą moterį.
Beje, ne tik vyrai purkštauja dėl moterų elgesio kelyje. Kai kurios moterys erzina... netgi pačias moteris! Prisiklausau tokių istorijų, kad net gėda už visa moterų giminę. Tačiau aišku viena: vyro ir moters nesutarimų priežastis - konkurencija. Ir jei moteris mano, kad už menkas klaidas kelyje ar lytiškumą (lipdukas su aukštakulniu ant galinio stiklo, suprask, dama už vairo) vyrai turėtų būti atlaidesni, tai vyrų šis argumentas neveikia. Jie piktai atrėžia: „Mielosios, taisyklės visiems yra lygios!". Ir, jų naudai, reiktų pasakyti, jie yra teisūs. Turime paradoksą: moterys nori lygių teisių su vyrais, bet iš kitos pusės, nori visur išimčių. Gryna moteriška logika.
Tačiau, kokios vairuotojos sukelia vyrų pasipiktinimą? Yra kategorija moterų, kurios už vairo atrodo arba ne itin pasitikinčios savimi, arba ypač pabrėžiančios savo nepriklausomybę. O vyrams pagarbos nekelia nei išdidžios išsišokėlės, demonstruojančios azartą ir greitį, nei naujokėlės, prisiplojusios prie automobilio vairo ir įsikibusios į jį abiem rankomis. Tačiau statistika - moterų pusėje: jos yra atsargesnės ir dėmesingesnės eismo dalyvės, avarijų padaro mažiau.
Vyrai taip pat bamba ne ant visų moterų. Kažkodėl kandžiai ir ironiškai atsiliepia ne apie visas moteris, o būtent apie jaunas paneles bei ištaigingas damas (atrodančias prabangiai, vairuojančias gerus automobilius). Vadinasi, jie nusiteikę ne apskritai prieš vairuojančias moteris, bet prieš tam tikrą jų dalį. Įžūliai vairuojanti jauniklė vyrus (beje, tiek jaunus, tiek subrendusius) tik erzina. Kodėl? Maištautoja kelyje dar nepakenčiamesnė nei lovoje. Juk lovoje dar ją kažkaip būtų įmanoma suvaldyti, tačiau kelyje - niekaip. Moteris už vairo tampa nepriklausoma nuo vyro, ji - pati sau šeimininkė. O kai kurie vyrai (jų netgi gal dauguma) sunkiai susitaiko su tuo, kad negali kontroliuoti situacijos.
Jos kartais vairuoja įžūliau ir agresyviau vien dėl to, kad nori išskirtinio dėmesio sau, kad jas pastebėtų. O dėl vairavimo įgūdžių ar gebėjimų abejoti verčia visai ne tas faktas, jog moterys dažniau renkasi automobilį su automatine pavarų dėže, o ne su mechanine. Joms paprasčiau sekti paskui autobusą ar sunkvežimį nei jį lenkti - moterys itin bijo situacijų, kai negalės suvaldyti automobilio. Jos paprasčiausiai nepasitiki savo gebėjimais. Vyrai - atvirkščiai, tiesiog trykšta pasitikėjimo ir virtuoziškumo fontanais. Jiems visai nesukels rūpesčių, metus nevairavus automobilio, vėl sėsti už vairo ir išbandyti duobėtus Lietuvos kelius.
Bet vis dėlto, ar galim rasti kokių bendrysčių, vienijančių vyrus ir moteris keliuose? TAIP! Juos jungia visai ne kelio ženklai, ne eismo taisyklių žinojimas, bet malonumas vairuoti automobilį. Taip pat didžiavimasis savo Toyotyte, Mersu, Hondute ar Renuške.
Kada moteris tampa "barakuda"?
Ji barakuda. Ji - paleistuvė. Ji - meilužė nelemtoji, iš šeimos ištraukianti arba atitraukianti vyrą, nesulaukianti nei gero žodžio, nei užuojautos.
- Kodėl kai kurios moterys įsimyli vedusius vyrus? Rodos, žinant, kad nėra laisvas, saugiau iškart pasitraukti.- Į santykius su vedusiais vyrais dažniausiai įsipainioja dviejų tipų moterys. Pirmajam priklauso tos, kurios nesąmoningai ieško savo tėvo pakaitalo, o vedęs vyras, kuris neretai yra ir vyresnis, visada atrodo rimtesnis, solidesnis, protingesnis, atsakingesnis. Antrajam tipui priklauso tos moterys (beje, ir vyrai), kurios bijo įsipareigoti - jos tarsi ir nori santykių, o kartu jų ir bijo. Tuomet vedęs vyras tarsi tinka, jo žmona yra ta kliūtis, trukdanti įsipareigoti. Tokia baimė įsipareigoti paprastai atsiranda dėl vaikystės patirties, tarkime, jeigu moteris užaugo smurtaujančioje arba disfunkcinėje aplinkoje, jeigu tėvas gėrė arba buvo visiškai neatsakingas. Bijančiai įsipareigoti moteriai norisi turėti partnerį, bet ji labai bijo likti įskaudinta - štai todėl santykiai su vedusiu vyru atrodo saugesni. Problemos prasideda tada, kai moteris įsimyli, nori daugiau laiko leisti su išrinktuoju, kai nuolatinis slapstymasis ima varginti. Apskritai labai naivu tikėtis, kad „paimti“ vyrą iš šeimos bus labai paprasta. Taigi tas, kuris užmezga romaną, galima sakyti, irgi yra specifinis žmogus, kuris negali šimtu procentų prisirišti nei santuokoje, nes bijo tikrojo artumo, nei prie meilužės. Taigi, noriu pabrėžti, kad negalima visos atsakomybės suversti vien vedusį vyrą pasirinkusiai moteriai, juo labiau, kad paklausta nei viena nepasakys, kad nori būti su vedusiu.- Vyresnis vedęs vyras turi daugiau patirties, neretai ir seksas su juo būna kokybiškesnis, nei su jaunu bendraamžiu.- Taip, bet ta moteris vis tiek su vedusiu vyru nėra pora. Taip, vyresnis vyras turi daugiau gyvenimo įgūdžių, žino, kaip spręsti problemas, o tai pakankamai patogu ir malonu. Meilužė faktiškai yra pasmerkta vienatvei, ji negali mylimam vyrui paskambinti, paprašyti pagalbos, kai jos iš tiesų labai reikia, tarkime, jeigu suserga. Taigi tai tėra nevisaverčiai, pusėtini santykiai arba normalių pakaitalas. Dar sudėtingiau būna, jeigu moteris nori susilaukti vaikų - tuomet jai tenka gudrauti, nes su meilužėmis turėti vaikų vyrai nenori.- Ragavusios meilužės „duonos“ sako, kad ilgainiui pradeda nekęsti savaitgalių, nelaukti švenčių, bijo vienišų naktų, minčių, ką šiuo metu veikia jų išrinktasis.- Tikrai taip. Būti vedusio vyro meiluže yra labai skausmingas patyrimas. Mažiausiai, ko gero, skauda oficialiai žmonai, turinčiai visas teises ir pareigas. O meilužė neturi jokių teisių. Ji negali nieko tikėtis - neretai vyras tiesiai šviesiai jai taip ir pasako, kad negali nieko pažadėti. Turime suvokti ir tokią realybę, kad dažniausiai vedę vyrai ryžtasi su kita moterimi užmegzti santykius, kai jų santuokoje ar partnerystėje kyla problemų. Kai negali su žmona patenkinti daugelio dalykų, tarkime, seksualiniai santykiai nėra kokybiški, kai nesulaukia pripažinimo, pagarbos ir t. t. Ir vis dėlto tokių istorijų yra gerokai mažiau nei tų, kai moteris įsimyli vedusį vyrą, prie jo prisiriša, o šis kaip nesiruošia palikti šeimos, taip nesiruošia.- Taip, slapstymasis tiek moteriai, tiek vyrui ilgainiui tampa problema. Jie juk negali kartu daryti to, kas abiem malonu. Porą turi sieti bendras gyvenimas, bendra veikla, hobiai, interesai, o romaną užmezgę dažniausiai tūno pasislėpę namuose ir užsiima seksu arba valgo, na, dar diskutuoja. Nedrįsta nueiti pas draugus, į teatrą ar kiną, dar kur nors, kas praturtintų jųdviejų santykius. Iš pradžių tokia įtampa ir slapstymasis gali kurstyti aistrą, nes vyksta kažkas paslaptinga, bet ilgainiui ima varginti, nes labai daug energijos tenka išeikvoti slapstymuisi. Vis dėlto vienas baisiausių dalykų, kad meilužė negali tikėtis vyro, kuris turėtų būti artimiausias žmogus pasaulyje, pagalbos net tada, jeigu dėl rimtos priežasties atsiduria ligoninėje. Net ir tam vyrui nėra kam pranešti, kad su jo mylimu žmogumi nutiko nelaimė.- Gali paskambinti, bet tai nieko nekeičia. Gali žmona nenorėti skirtis su vyru, o ir vyras nenorėti palikti šeimos. Skambindama meilužė tik dar labiau save apjuodina, parodo, kokioj desperatiškoj padėty atsidūrė. Kai romanas su vedusiu vyru iškyla viešumon, meilužė dar ir epitetų visokių apie save prisiklauso. Tai ji barakuda, tai kekšė ar sterva. Vyras išlieka „sausesnis“, jis taip nesmerkiamas.- Įvairiai būna. Jeigu apie romaną sužino žmona, paprastai vyrui yra pateikiama pasirinkimo teisė: arba jis eina pas meilužę, arba nutraukia su ja santykius ir lieka šeimoje. Aišku, vienos gana greitai nutraukia romaną, o kitos labai įsimyli, „įkrenta“ į simbiozę ir nesugeba pasakyti „stop“. Vyrui, aišku, gali būti patogu turėti meilužę, ir jis iš esmės ja naudojasi. Kartais ir emociškai prisiriša, sako, kad nenori jos skaudinti, nors iš tiesų labai skaudina, bet nepalieka nei jos, nei žmonos. Labai retai tokie romanai būna skaidrūs ir sąžiningi, kai pasakoma, kad mes susitikinėsim, nes mums abiem reikia sekso, tačiau nieko daugiau būti negali. Bet žmona arba serga, arba laukiasi, arba yra milijonai kitų priežasčių, dėl kurių dabar dar skirtis negali. Ir tas „dar“ tęsiasi be galo, be krašto. Meilužė minta iliuzija ir laukia, nori tikėti laiminga baigtimi, nes jos savivertė labai menka. Išsiskyrimas vėlgi būna labai skausmingas, nes meilužė lieka su sutrypta saviverte, jau netgi iliuziją praradusi, kad tas vyras kada nors bus jos. Dažniausiai meilužę susiranda nebrandūs vyrai, negebantys prisiimti atsakomybės.- Galbūt meilužę labiau linkę susirasti vidurio amžiaus krizės kamuojami vyrai?- Tai nelabai su amžiumi susiję, tačiau vyresniems vyrams sudėtingiau suktis iš padėties, nes su žmona sieja daug kitų dalykų: vaikai, buitis, namai, verslai ir pan. Man atrodo, greičiau su žmona santykius nutraukia jauni vyrai, kurie dar tik pradėjo šeiminį gyvenimą, dar kažin ko nėra užgyvenę. Apskritai labai naivu tikėtis, kad „paimti“ vyrą iš šeimos bus labai paprasta.- Tikrai ne. Barakuda labai greitai pati tokius santykius nutraukia, kai tik „išmelžia“ savo auką. Ji ir jausmiškai neprisiriša prie vedusio vyro, jos tikslas tik paderinti savo materialinę padėtį. Meilužės - tai savimi nepasitikinčios moterys, ypač tos, kurios į santykius su vedusiu leidžiasi dar kartą.- Ar įmanoma kaip nors išvengti tokių santykių?- Manau, yra tik vienas būdas - jeigu patiko koks nors vyras, iškart jo paklausti, ar vedęs. Dar reiktų neklausyti vyro, kuris sako, kad jo santykiai su žmona yra prasti, ir juolab nesitikėti, kad jis beveik laisvas. Daug būna tokių situacijų, kai vyras tarsi šeimoje nelaimingas, kai meilužė nuo jo pastoja, o netrukus paaiškėja, kad laukiasi ir jo žmona.
Intensyvus miesto tempas ir savaitgalio pabėgimai
Intensyvus miesto tempas, nuolatiniai susitikimai, spūstys ir informacinis triukšmas ilgainiui ima varginti net ir labiausiai organizuotus žmones. Daugeliui atsiranda poreikis trumpam pakeisti aplinką, atitrūkti nuo įprasto ritmo ir skirti laiko poilsiui. Ne visada tam reikia ilgų atostogų ar detalaus ir sudėtingo planavimo. Būtent čia aktuali tampa automobilių nuoma savaitgaliui. Tai galimybė greitai ir paprastai suplanuoti trumpą išvyką be ilgalaikių įsipareigojimų ar papildomų rūpesčių. Savaitgalio kelionės tampa vis populiaresnės ne tik tarp jaunų keliautojų, bet ir tarp šeimų ar verslo atstovų, kurie nori efektyviai išnaudoti laisvą laiką. Trumpos 1-2 dienų išvykos pastaraisiais metais tapo savotiška alternatyva tradicinėms atostogoms. Tokio tipo kelionės turi kelis privalumus. Pirmiausia - nereikia imti atostogų ar keisti darbo grafiko. Antra, išlaidos paprastai yra mažesnės nei ilgesnių kelionių atveju. Automobilių nuoma šiuo atveju tampa praktišku sprendimu tiems, kurie neturi nuosavo automobilio arba nori keliauti patogesne, erdvesne ar ekonomiškesne transporto priemone. Trumpi maršrutai iki 200-300 kilometrų spinduliu suteikia galimybę atrasti naujas vietas net ir gerai pažįstamoje aplinkoje.
Vienas didžiausių savaitgalio išvykų privalumų - galimybė planuoti paskutinę minutę. Šiuolaikinė automobilių nuoma leidžia rezervuoti transporto priemonę internetu per kelias minutes. Pasirenkamas laikotarpis - dažniausiai 1-3 dienos - bei pageidaujamas modelis. Be to, nuomojantis automobilį nereikia rūpintis technine priežiūra, draudimu ar sezoninėmis išlaidomis. Vairuotojas gauna techniškai tvarkingą, paruoštą kelionei automobilį. Automobilių nuoma savaitgaliui taip pat aktuali, jei nuosavas automobilis nėra pritaikytas ilgesnei išvykai - pavyzdžiui, trūksta vietos bagažui ar keleiviams.
Ar tai tikrai brangu? Vienas dažniausių mitų - kad automobilių nuoma yra brangi paslauga. Tačiau vertinant realias išlaidas, situacija dažnai atrodo kitaip. Jei kelionėje dalyvauja trys ar keturi asmenys, išlaidos vienam žmogui tampa žemesnės, lyginant su kitomis laisvalaikio veiklomis ar trumpomis pramoginėmis išvykomis. Svarbu įvertinti ir tai, kad automobilių nuoma eliminuoja ilgalaikes išlaidas: draudimą, techninę priežiūrą, nusidėvėjimą. Sezono metu dažnai taikomi specialūs pasiūlymai ar savaitgalio paketai.
Planuojant trumpą išvyką svarbu įvertinti kelionės trukmę, maršrutą ir numatomas veiklas. Automobilių nuoma savaitgaliui suteikia galimybę pasirinkti atsiėmimo ir grąžinimo laiką taip, kad būtų maksimaliai išnaudotos laisvos dienos. Prieš išvyką verta pasitikrinti degalų sąnaudas, numatomą atstumą ir galimus maršruto pakeitimus. Toks planavimas leidžia optimizuoti laiką ir sumažinti nereikalingas išlaidas.
Lietuvoje gausu maršrutų, kuriuos galima įveikti per vieną ar dvi dienas. Gamtos mėgėjai dažnai renkasi regioninius parkus, ežerų ar miškų apsuptas vietoves. Mažesni miesteliai suteikia galimybę pažinti vietos kultūrą, architektūrą ir gastronomiją. Automobilių nuoma savaitgaliui leidžia sudaryti individualų maršrutą, neprisirišant prie viešojo transporto tvarkaraščių.
Tinkamo automobilio pasirinkimas turi tiesioginę įtaką kelionės komfortui. Jei planuojama trumpa išvyka dviese, gali pakakti ekonomiško miesto modelio. Jei keliaujama su šeima ar draugų grupe, verta rinktis erdvesnį automobilį - universalą, SUV ar net mikroautobusą. Taip pat svarbu įvertinti maršrutą. Jei planuojamos kelionės už miesto ribų ar žvyrkeliais, aukštesnė prošvaisa ir stabilumas gali būti privalumas. Renkantis automobilių nuomą savaitgaliui, rekomenduojama atsižvelgti į keleivių skaičių, planuojamą atstumą ir bagažo kiekį.
Nors nuosavas automobilis suteikia kasdienį mobilumą, ne visais atvejais jis yra optimalus pasirinkimas trumpai kelionei. Automobilių nuoma savaitgaliui gali būti racionalesnis sprendimas tuomet, kai planuojama ilgesnė išvyka, o turima transporto priemonė nėra pakankamai erdvi ar ekonomiška. Automobilių nuoma leidžia pasirinkti modelį, labiausiai atitinkantį konkrečią kelionę. Pavyzdžiui, savaitgalio išvykai prie jūros gali būti patogesnis erdvesnis modelis su didesne bagažine, o kelionei dviese - kompaktiškas ir ekonomiškas automobilis. Trumpalaikė nuoma tampa racionaliu pasirinkimu tiems, kurie nenori ar neturi galimybės įsigyti nuosavo automobilio. Automobilių nuoma savaitgaliui leidžia prisitaikyti prie skirtingų situacijų: nuo spontaniškų išvykų iki suplanuotų maršrutų. Planuojant savaitgalio kelionę, svarbiausia - pasirinkti patikimą paslaugų teikėją, su plačiu automobilių pasirinkimu, kuris turi aiškias sąlygas.
7 itin paprasti būdai sutaupyti pinigų kelionėse automobiliu (KELIONĖ AUTOMOBILIU SU NETO BIUDŽETU)
Istorija apie ūkininkų verslumą ir bendruomeniškumą
Tie, kurie bent kartą keliavo pro Saločius į Latviją, turbūt buvo užsukę į bent vieną iš dviejų Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančių kavinių. Vienoje kelio pusėje kviečiama pasistiprinti prieš išvykstant į kaimyninę šalį, kitoje - numalšinti alkį po ilgos kelionės. Ūkininkaujanti šeima prisimena, kad viskas prasidėjo nuo kioskelio, kurį pastatė 1992 m., kai kaime panaikino parduotuvę. „Pagailėjau uošvienės ir čia gyvenančių žmonių, kad jiems nereikėtų toli važiuoti iki parduotuvės, tad nutarėme pastatyti kioską. Pavadinome jį „Pas uošvę“. Jo teigimu, 1992-1993 m. „Išalkę žmonės ateidavo iš pasienio ir mes pamažu pradėjome juos maitinti. Vėliau pradėjome kepti šašlykus. Kiaules pjaudavome vietoje. Vieną dieną mėsą marinuoji, kitą - kepi. Augant maitinimo paklausai, lygiagrečiai vyko ir būsimos kavinės statybos. Ji išdygo labai greitai. Tačiau šeimininkai neužtruko pastebėti, kad užsukantiems pavalgyti vietos mažoka - nutarė statyti priestatą.
„Žinojau, kaip sunku dirbti žemės ūkyje, bet norėjosi užsiauginti savo bulvių, kitų daržovių. Gavome 25 a gyvenamojo namo statybai, vėliau, irstant žemės ūkio bendrovėms, kaip kaimo gyventojai gavome dar 2 ha. 1990-aisiais buvo įprasta žmonėms suteikti teisę į žemės nuosavybę, tačiau kiek teks laukti jos grąžinimo, galima buvo tik spėti. Taigi žmonės teisę į žemės nuosavybę pardavinėjo. Taip Mikelėnai įsigijo teisę, o vėliau įgijo ir apie 85 ha žemės. „Auginame grūdines kultūras, nors anksčiau vertėmės ir gyvulininkyste - turėjome ir arklių, ir avių, ir vištų.
„Pernai išgirdome daug teigiamų atsiliepimų apie „Elatus Era“, todėl nusprendėme jį palyginti su anksčiau naudotu produktu. Pusę lauko nupurškėme „Elatus Era“, o kitą pusę - kitu fungicidu ir išvažiavome dviem savaitėms pailsėti. Pasak ūkininko, labai svarbu, kad kuo ilgiau išliktų žalias vėliavinis lapas, kuris augina grūdą - tuomet ir derlius bus gausesnis.
Kavinėse ir žemės ūkyje Mikelėnai sukūrė daugiau nei 50 darbo vietų. „Visi esame bendruomeniški. Ypatingą dėmesį jie skiria ir maisto kokybei - visas stalui būtinas daržoves užaugina savuose šiltnamiuose, kur kruopščiai šeimininkauja Lida. Juos kasmet galima sutikti ir Pasvalio krašto entuziastui Eugenijui Malinauskui atminti skirtoje šventėje „Eugenijau, važiuojam!“. Renginio metu vyksta retro automobilių paradas, gatvėse pasirodo motociklai, keturračiai. Šeima mėgsta keliauti, tad kasmet stengiasi aplankyti vis kitą šalį. Tarp tolimiausių aplankytų kraštų - Japonija, Šri Lanka, Jamaika, Meksika, Indija. Kai ūkininkas ilsisi namuose, mėgsta grybauti, žvejoti. „Turiu malonumą užmesti meškerę ir nieko nepagauti.
Ar turime ADHD? Suaugusiųjų dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas
Automobilių stovėjimo aikštelėje apšaukiate lėtapėdį vairuotoją. Ir kas tokiems duoda vairuotojo pažymėjimus? Namie pabandote sūnui įdiegti sveiko gyvenimo įgūdžius. Kiaurą dieną prie kompiuterio! Sulaukiate paaugliško atsako: ko iš viso iš jo norite, ko kabinėjatės, negi nematote, kad turi atlikti pilietinio ugdymo projektą. Ugdymo klausimu ironiškai įsiterpia ir žmona: reikėtų dažniau prisiminti tėvystę, šeimos gyvenimu pasidomėti, vaikas jau visą savaitę apie tą projektą kalba. Demonstratyviai trenkiate durimis, važiuosite į sporto klubą. Kieme pamatote, kad jūs su kambarinėmis šlepetėmis, o mašinos rakteliai geriausiu atveju likę švarko kišenėje. Būna dienų. Gal ne ta koja iš lovos išlipote, gal direktorius pasakė, kad jokio atlyginimo pakėlimo nebus. Viskas gerai, jei tai tik netikusi diena.
Galimas daiktas, kad jums ADHD (angl. attention deficit/hyperactivity disorder), kuris buvo neaptiktas vaikystėje. Tai - neuropsichiatrinis sutrikimas, pasireiškiantis hiperaktyvumu, impulsyvumu ir negalėjimu ilgesniam laikui sutelkti dėmesio. ADHD suaugusiems asmenims, kaip ir vaikams, pasireiškia dėmesio sutrikimu ir (arba) hiperaktyvumu / impulsyvumu.
„Pavyzdžiui, mokykloje sulaukdavote pastabų dėl neatidžiai atlikto darbo, o dabar irgi turite dirbti lėtai, kad išvengtumėte klaidų. Arba vaikystėje buvote baudžiamas už plepėjimą per pamokas, o dabar irgi kalbate tiek, kad kitus žmones tai vargina, jums kalbant kitiems net sunku įsiterpti“, - sako psichiatrė. ADHD simptomai trukdo profesinėje veikloje, komplikuoja santykius su kolegomis. „Dėmesio sutrikimo atveju jums sunku susikaupti, nuolat išblaško įvairios mintys, asociacijos, klausinėjate apie dalykus, kurie ką tik buvo aptarti. Net kiti dažnai jums sako, kad mintimis nuklydote kitur“, - pastebi M. A. Brazaitienė. Taip pat jums sunku planuoti, vėluojate atlikti darbus, juos atidėliojate. Jei žmogus hiperaktyvus, impulsyvus, jis gali priimti sprendimus greitai, nesvarstydamas visų pasekmių, o tai sukelia įtampą komandoje. Pasak psichiatrės, tokie žmonės gali būti labai energingi ir aktyvūs, tačiau kartu ir labai varginantys, nes pertraukia kitus, kišasi į kitų žmonių veiklą, perima jų užduotis. Paprastai jie apie viską turi savo nuomonę ir iš karto ją pasako. Be abejo, dėl ADHD simptomų profesiniame gyvenime žmogus sulaukia nemalonių pasekmių. Tenka išeiti iš darbo ar būti atleistam dėl konfliktų, nesulaukiama paaukštinimo. Psichiatrė pastebi, kad ADHD turintys žmonės nelabai linkę rinktis kruopštumo reikalaujančio darbo.
Suaugusieji, turintys ADHD, šeimoje gali elgtis įvairiai, priklausomai nuo jų simptomų intensyvumo. Dėl nedėmesingumo jie gali pamiršti svarbias datas, šeimos įsipareigojimus, kas partneriui atrodo kaip nedėmesingumas. Psichiatrė pastebi, kad problemų kyla dėl susitarimų nesilaikymo, netolygaus atsakomybių pasidalijimo. Kadangi šie žmonės turi emocijų reguliavimo sunkumų, jie gali greitai supykti, nusivilti, taip sukeldami įtampą šeimos santykiuose. Dėl ADHD simptomų šeimoje daug konfliktų, barnių, trūksta intymumo, kyla sunkumų auklėjant vaikus. Nors suaugusieji, turintys ADHD, gali būti labai mylintys ir rūpestingi tėvai, vis dėlto patiria įvairių iššūkių santykiuose su vaikais. Vaikams nusivylimą sukelia nuolat pamirštamos jų veiklos, įvykiai mokykloje. Vaikai jaučiasi neįvertinti, nemylimi, atsiranda susvetimėjimo problemų.
Psichiatrė akcentuoja, kad ADHD gali turėti didelę įtaką žmogaus savivertei. Dėl sunkumų sutelkti dėmesį ir užbaigti užduotis žmonės su ADHD dažnai patiria nesėkmių, kurios gali sumažinti jų pasitikėjimą savimi. Pasitikėjimą mažina ir aplinkinių kritika dėl elgesio ir darbo kokybės. Dažnai į kritiką reaguojama perdėtai, jaučiamas nuolatinis stresas, kaltė dėl savo elgesio ir nesugebėjimo atitikti aplinkinių lūkesčių.
Pasak „Neuromedos“ psichiatrės M. A. Brazaitienės, suaugusiųjų gydymas skiriasi nuo vaikų: „Vaikams orientuojamasi pirmiau išbandyti nemedikamentines priemones dėl vaistų šalutinių poveikių, kaip augimo stabdymo, apetito mažinimo. ADHD taikomas kompleksinis gydymas, t. y. vaistais ir psichoterapija, pirmenybę teikiant kognityvinei elgesio terapijai. M. A. Brazaitienė akcentuoja ir sveiko gyvenimo būdo įtaką gydymui. Svarbi mityba be dažiklių, konservantų, greitųjų angliavandenių.
