Automobilių ralis - automobilių lenktynės, rengiamos atvirose ar uždarose trasose, kuriose varžosi modifikuoti ar specialiai tam suprojektuoti automobiliai. Šios lenktynės nuo kitų skiriasi tuo, kad lenktyniaujama daugiausia bendro naudojimo keliais, principu „iš taško A į tašką B“, pravažiuojant kontrolinius punktus. Lenktyniniu režimu pilotai važiuoja tik specialiuose, uždaruose greičio ruožuose (sutrumpintai vadinamais GR).
Terminas „ralis“, kaip autosportas, pirmą kartą pavartotas 1907 m. sausį vykusiame pirmajame „Monte Karlo ralyje“. Pirmosios tokio tipo varžybos, palaikomos laikraščio „Le Petit Journal“, įvyko 1894 m. tarp Paryžiaus ir Ruano, kurios sukėlė didelį visuomenės ir automobilių gamintojų susidomėjimą. Šis įvykis buvo lenktynių keliais pradžia, tarp Prancūzijos ir kitų Europos šalių miestų. Šiame laikotarpyje atsirado daug taisyklių, egzistuojančių ir šiais laikais: atskiras automobilių startas, kontrolės punktai trasoje, kelio ženklai ir legendos, daugiausia žvyro dangos keliai, varžybos vyksta bet kokiu oru ir visais metų laikais.
1895 m. birželį, pirmuoju iš didžiausių ralių tapo ralis Paryžius-Bordo-Paryžius, kurį laimėjo Emile Levasoras su Panhard. 1178 km distanciją jis įveikė per 48 val. 48 min., o vidutinis greitis siekė 24 km/h. Tiktai po aštuonerių metų, 1903 m. gegužę, lenktynėse Paryžius-Madridas, Fernandas Gabriel su automobiliu „Mors“, 550 km distanciją įveikė per 5 val. 15 min., o vidutinis greitis siekė 105 km/h. Greičiai išaugo tiek, kad tapo pavojingi žiūrovams ir kitiems eismo dalyviams, dėl to kilo daugybė avarijų, kuriose buvo daug nukentėjusiųjų. Prancūzijos valdžia nutraukė ir uždraudė ralio varžybas. Nuo to laiko lenktynės Europoje (išskyrus Italiją) turėjo būti rengiamos uždarose trasose.
Italijoje lenktynės keliais prasidėjo nuo 1895 m. kai buvo važiuojama iš Turino į Astį ir atgal. 1900 m. balandį ir gegužę „Britų automobilių klubas“ („Karališkojo automobilių klubo“ pirmtakas) organizavo „Tūkstančio mylių važiavimą“, trukusį 15 dienų ir sujungusį didžiausius Didžiosios Britanijos miestus, populiarinant naują transporto rūšį. Renginyje dalyvavo 70 automobilių. Jiems teko įveikti 30 etapų, kurių ilgis nuo 69 iki 198 kilometrų, didžiausiu leistinu greičiu - 19 km/h, taip pat šešis specialius etapus (pakilimai į kalną ir greičio ruožai). Vokietijoje pirmosios „Herkomer Trophy Trial“ varžybos įvyko 1905 m. Tai buvo 800 km distancija su kilimais į kalną ir greičio ruožais.
1905 m. Prancūzijoje „L’Auto“ organizavo lenktynes „Coupe de l’Auto“. Tuo metu įvyko ir dvi labai ilgos distancijos lenktynės - Pekinas-Paryžius (1907 m.) ir Niujorkas-Paryžius (1908 m.). Pastarųjų maršrutas driekėsi per Japoniją ir Sibirą. 1902 metais Didžiojoje Britanijoje, „Škotijos automobilių klubas“ padėjo pagrindą kasmetinėms automobilių lenktynėms. 1908 m. „Karališkasis automobilių klubas“ surengė tarptautinį 2000 mylių važiavimą „Touring“ klasės automobiliais.
Pirmojo pasaulinio karo metais automobilių ralis nurimo. Trečiajame dešimtmetyje daugybė „Alpių ralio“ variacijų buvo rengiama Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Bene žymiausios tarp jų buvo „Alpenfahrt“ (Austrija), „Coppa delle Alpi“ (Italija) ir „Coupe Internationale des Alpes“ organizuojamos Italijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Prancūzijos automobilių klubų. Šie renginiai vykdavo nuo 1928 m. iki 1936 m., pritraukdavę dėmesį įtemptomis kovomis dėl „Glacier Cup“ apdovanojimo individualioje įskaitoje ir dėl „Alpine Cup“ - komandinėje įskaitoje. 1932 m. prancūzai pradėjo rengti savo ralį - „Rallye des Alpes Françaises“, kuris po antrojo pasaulinio karo buvo pervadintas į „Rallye International des Alpes“ (arba trumpiau „Coupe des Alpes“). Pirmuoju Airijos raliu tapo „Ulster Motor Rally“ (1931 m.). Po keleto metų ralio formatas pasikeitė - atsirado 1000 mylių „Circuit of Ireland Rally“.
Italijoje, Benito Musolinio valdžia propagavo ir išvystė visų rūšių autosportą, todėl po Pirmojo pasaulinio karo automobilių sportas greitai vystėsi, o 1927 m. pradėtos lenktynės „Mille Miglia“, kurių atstumas sudarė daugiau nei 1000 mylių, kurios driekėsi magistralėmis nuo Brešos iki Romos ir atgal. 1939 m. rugpjūtį Lježo ralis buvo paskutinis stambus renginys prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Po karo ši sporto šaka ilgai neatsigavo, bet šeštasis dešimtmetis tapo ralio aukso amžiumi. Europoje, prie Monte Karlo, Prancūzijos ir Austrijos Alpių ralių prisijungė „Lisabonos ralis“ (Portugalija, 1947 m.), „Tulpių ralis“ (Nyderlandai, 1949 m.), „Vidurnakčio saulės ralis“ (Švedija, 1951 m. Dabar vadinamas „Švedijos raliu“), „1000 ežerų ralis“ (Suomija, 1951 m. Dabar vadinamas „Suomijos raliu“), taip pat „Akropolio ralis“ (Graikija, 1956 m.). Tarptautinė automobilių federacija (FIA) sukūrė Europos automobilių ralio čempionatą, susidedantį iš dešimties arba dvylikos etapų.
Lenktynės išpopuliarėjo ne vien tik Europos šalyse. Pietų Amerikoje buvo surengtos ilgiausios lenktynės, suskirstytos į dieninius etapus, bendras distancijos ilgis 8000-9500 km. 1940 m. pirmosiomis lenktynėmis tapo „Gran Premio del Norte“, kurios tęsėsi nuo Buenos Airių iki Limos ir atgal. Jose nugalėjo Chuanas Manuelis Fanchijas su perdarytu kupė „Chevrolet“. Šis renginys pakartotas 1947 m. , o 1948 m. surengtos dar ambicingesnės lenktynės „Gran Premio de la América del Sur“, kurios tęsėsi nuo Buenos Airių iki Karakaso (Venesuela). Šiose lenktynėse Ch. Fanchijas pateko į avariją, kurioje žuvo jo šturmanas. Po to, 1950 m., atsirado greita ir pavojinga „Carrera Panamericana“ trasa, kurios ilgis 3075 km. 1950 m. įvyko pirmosios „Méditerranée-le Cap“ lenktynės Afrikos žemyne, kurių ilgis 1600 km nuo Viduržemio jūros iki PAR. Šios lenktynės vyko iki 1961 m., kai dėl politinių aplinkybių buvo nutrauktos. Rytų Afrikoje įvyko ralis „Coronation Safari“, kuris vėliau pervadintas į „Safario ralį“ - tapusį vienu iš Pasaulio ralio čempionato etapu, po kurio sekė Maroko ir Dramblio Kaulo Kranto raliai.
Šeštajame dešimtmetyje ralis labai išpopuliarėjo Švedijoje ir Suomijoje. Viena to priežasčių - greičio ruožai, kurie driekėsi žvyrkeliais ir negyvenamomis teritorijomis, o laikas matuojamas kiekviename ruože atskirai. Lježo ralis vienu iš labiausiai bekompromisių ir pavojingiausių ralių buvo iki pat 1964 m. Iki to meto į jo sudėtį pateko Jugoslavijos ir Bulgarijos dykumų keliai, o trasos sudėtingumas tapo tiesiog neįveikiamas.
Didžiosios Britanijos ralis oficialiomis tarptautinėmis varžybomis tapo 1951 m., bet valstybės įstatymai draudė lenktynes bendro naudojimo keliais. Tai reiškė, kad varžybos buvo labai ribotos ir nepatrauklios nei žiūrovams nei dalyviams. 1961 m. Jack Kemsley sugebėjo įtikinti Miškininkystės komisiją, kad ši atidarytų šimtus kilometrų gerų, vingiuotų žvyrkelių, kurių dėka varžybos tapo vienu sunkiausių ir populiariausių Pasaulio ralio čempionato etapu. Nuo to laiko varžybų formatas mažai kuo pasikeitė. Vis didėjančios išlaidos varžybų organizavimui, saugai ir kitiems reikalam sutrumpino lenktynių distanciją, etapų skaičių ir naktinių greičio ruožų kiekį.
Pagrindiniai to laikotarpio pakitimai atsispindėjo automobiliuose bei sporto profesionalume ir komercializacijoje. Nuo pat pradžių automobilių gamintojai dalyvavo lenktynėse, o 1973 m. Iki Antrojo pasaulinio karo lenktynėse dalyvavo išskirtinai standartiniai arba beveik standartiniai automobiliai, nors buvo ir išimčių - retas „Ford V8“, sukurtas rumunų, specialiai 1936 metų „Monte Karlo raliui“. Automobiliuose buvo modernizuojamas tik valdymas, stabdymo sistema ir važiuoklė. Kylant visuomeniniam interesui automobilių gamintojai pradėjo kurti specialius automobilių modelius. 1962 m. „British Motor Corporation“ pristatė „Mini Cooper“, o 1963 m. jo įpėdinį „Mini Cooper S“. Tuoj po šio pristatymo britų „Ford“ filialas pasamdė „Lotus“, kad ši sukurtų aukščiausios kokybės šeimyninio automobilio „Ford Cortina“ versiją, o 1968 m. pristatė „Escort Twin Cam“ - vieną iš sėkmingiausių tos epochos ralio automobilių. Nedidelėje sportinių automobilių gamykloje „Alpine“, „Renault“ užsakė perdaryti kupė „Alpine A110“ į ralio automobilį, taip pat nusamdė kvalifikuotų vairuotojų komandą. Po to, 1974 m., atsirado „Lancia Stratos“ - pirmasis automobilis, kuris nuo pat pradžių buvo projektuojamas ralio varžyboms.
1980 m. vokiečių automobilių gamintojas „Audi“, tuo metu dar nežinomas ralyje, pristatė gana didelių gabaritų ir sunkią šeimyninio kupė versiją keturiais varomaisiais ratais, bei penkių cilindrų, turbininiu varikliu, kurio darbinis tūris - 2,1 l. Taip atsirado „Audi Quattro“. Tarptautinės taisyklės draudė visų varančiųjų ratų važiuoklę, bet FISA sutiko pakeisti taisykles. „Quattro“ pradėjo skinti pergales sniego, ledo ir žvyro trasose, o 1983 m. Hanu Mikkola suteikė Pasaulio ralio čempiono vardą. Kiti gamintojai negalėjo sudaryti konkurencijos neturėdami automobilių keturiais varomaisiais ratais, todėl FISA buvo priversta keisti taisykles ir sukurti atskirą „B grupę“. Joje buvo leidžiama kur kas daugiau modifikuoti automobilius ir tokiu būdu atsirado lenktyninių superautomobilių karta, su palengvintu karkasu, visais varomaisiais ratais ir galia siekiančia 600 AG (450 kW). Tai truko neilgai. 1985 m. „Korsikos ralyje“ žuvo Attilio Bettega. 1986 m. „Portugalijos ralio“ metu žuvo keturi žiūrovai, o po to gegužės mėn. vykusiame „Korsikos ralyje“ „Lancia“ pilotas Henri Toivonen nusirito nuo kalnų kelio ir sudegė automobilyje kartu su šturmanu Sergio Cresto. Po šio įvykio FISA iškart pakeitė taisykles: po 1987 m. lenktynės vyko tik „A grupėje“, kurioje automobiliai buvo artimi serijiniams modeliams. Vienu iš žymiausių to meto automobilių buvo „Lancia Delta Integrale“, kuri ralio pasaulyje dominavo 1987-1992 metais ir šešis kartus iš eilės nugalėjo Pasaulio ralio čempionate.
Dauguma šeštojo dešimtmečio pilotų buvo mėgėjai, kurie buvo mažai arba visai neapmokami, savo išlaidas padengiantys priziniais fondais. 1960 m. „British Motor Corporation“ varžybų vadovas Stuart Turner nusamdė drąsius ir talentingus suomius, žinias kaupusius savoje šalyje esančiose sudėtingose žvyro ir sniego trasose. Taip atsirado profesionalūs lenktynininkai. Raliui plintant po visą pasaulį į skandinavų vairuotojus pradėjo lygiuotis lenktyniniai iš Italijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir kitų valstybių.
Automobilių ralis skirstomas į du pagrindinius tipus: ralis specialiose trasose ir ralis bendrojo naudojimo keliais. Pradedant septintuoju dešimtmečiu lenktynės specialiomis trasomis tapo profesionalia sporto kryptimi. Jos vyksta specialiuose keliuose, kurie atskirti nuo bendrojo eismo. Tokie keliai gali būti asfaltuoti kalnų viršukeliai, sudėtingi miško keliai, sniego ir ledo trasos, bei karštos dykumos. Ralis, vykstanti bendro naudojimo keliais, atsirado anksčiau ir buvo rengiamas įprastais keliais, o svarbiausias kriterijus ne greitis, bet susirašymo ir navigacijos tikslumas ir automobilio patikimumas ilgose ir sudėtingose distancijose.
Ralis yra unikalus vietos parinkimo ir varžybų laiko atžvilgiu. Važiuojama bet kokiomis dangomis ir sąlygomis: asfaltas, žvyras, sniegas ir ledas, o kartais ir visos dangos kartu vienose lenktynėse. Lenktynės vyksta bet kuriuo metų laiku, bet kokiomis klimatinėmis sąlygomis, todėl ralistai turi būti tikri asai. Tipinės lenktynės susideda iš greičio ruožų (iki 50 km), kuriuose vyksta kova, ir „pervažiavimų“, kuriuose automobiliai pasiekia kitą greičio ruožą. Tuo ir skiriasi ralio automobiliai nuo kitų automobilių - pasiekdami kitą greičio ruožą jie važiuoja kartu su kitais eismo dalyviais, laikydamiesi visų kelių eismo taisyklių. Kai kuriose lenktynėse rengiamas specialus greičio ruožas, kuriame paraleliai lenktyniauja iškart du automobiliai (pats greičio ruožas yra neilgas ir telpantis futbolo stadione). Šie etapai vis labiau populiarėja tarp varžybų organizatorių.
Stenograma yra unikali ir svarbi ralio dalis. Daugelyje ralių, tarp jų ir Pasaulio ralio čempionate, vairuotojam leidžiama iš anksto susipažinti su trasa tam, kad susirašyti stenogramą. Susipažinimo metu vairuotojas diktuoja šturmanui informaciją apie posūkius ir kitas kelio sąlygas, kurios surašomos stenogramoje. Kituose raliuose organizatorius duoda iš anksto sudarytas stenogramas, o susipažinimas su trasa yra draudžiamas. Šie užrašai paprastai sudaromi pagal iš anksto numatytą formatą, o šturmanas vėliau gali pridėti savo komentarus. Anksčiau išankstinis susipažinimas su trasa taip pat buvo draudžiamas, šturmanai turėdavo naudotis organizatorių išduotais žemėlapiais. Tikslus maršrutas nebuvo viešinamas iki pat lenktynių dienos. Šiuolaikinėse lenktynėse pasiruošimas ir išankstinė žvalgyba atliekama kruopščiai, o tai lemia išaugusi konkurencija.
Automobilių ralio varžybos vyko Lietuvoje dar 4-ajame XX a dešimtmetyje. Tarybiniu laikotarpiu ralis taip pat buvo populiarus. Po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos automobilių ralio čempionatas vyksta kasmet be pertraukų. Paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo toliau rungyniaujama tarybiniais VAZ automobiliais, vėliau atsirado pasaulinės klasės automobilių. XXI a antrajame dešimtmetyje ralio varžybos pasiekė tarptautinius standartus, imta rengti bendrus tarptautinius realio etapus su Latvija, Lenkija ir Baltarusija.
Ralio organizavimo procesas
Ralio organizavimas prasideda nuo greičio ruožų parinkimo. Labai svarbu, kad būsimi greičio ruožai turėtų tinkamą gruntą, ypač tada, kai ralis organizuojamas rudenį. Todėl kartais tam tikri ruožai važiuojami tik vieną kartą, nes keliai neatlaikytų antro važiavimo. Visgi tai ne vienintelė priežastis, kodėl dalis ruožų važiuojami tik kartą - kitas svarbus momentas yra saugos personalo, greitosios pagalbos, gaisrinės ir kito personalo persikėlimas į kitas lokacijas. Ši logistika primena sudėtingą voratinklį ir jį tinkamai sudaryti - didelis darbas.
Vėliau sudaromas saugos planas bei maršrutinė kortelė. Pastarojoje atsispindi kada ir kur vyksta greičio ruožai, kuro užpylimo zonos, servisas, uždaras parkas ir dalyvių pergrupavimas bei sutraukimas, kad neliktų laiko tarpų dėl pasitraukusių iš ralio dalyvių. Sudarius ralio planą laukia nemenkas darbas surasti visas raliui reikiamas pajėgas, kaip saugos darbuotojai, teisėjai, specialiosios tarnybos. Vyksta labai intensyvus darbas su vietų, kuriose vyks greičio ruožai, seniūnais bei savivaldybėmis dėl jiems priklausančių kelių bei kelių prieigose gyvenančių gyventojų, ieškoma partnerių bei rėmėjų. Visi šie procesai trunka mažiausiai pusę metų, o nesibaigia net ir pasibaigus raliui. Išties yra didžiulės ūkio, spaudos, komunikacijos ir viešųjų ryšių darbų apimtys. Labai svarbų vaidmenį atlieka orai prieš ralį ir po ralio. Vienas svarbiausių darbų, kurio nepadarius ralio ateitis pakibtų ant plauko - greitas ir kokybiškas kelių sutvarkymas po varžybų.
Su seniūnais yra bendraujama apie tai, kad ralio datą jų valdose esančiuose keliuose vyks varžybos. Jie tuos kelius geriausiai žino bei pažįsta vietinius gyventojus. Nemažai jų džiaugiasi, kad vyks varžybos, bet žinoma ne visiems gyventojams patinka ralis ir kad jis vyks ties jų kiemu ar dirbamais laukais. Daugiausiai nuogąstaujama dėl pažeistos kelio dangos. Ypač tai aktualu rudenį, kai oro sąlygos yra gerokai prastesnės, keliai ne taip greitai džiūna kaip vasarą ir būna lengviau pažeidžiami. Blogiausias variantas - lietus po ralio varžybų, nes tai labiausiai apsunkina kelio taisymą. Visada stengiamės per 5 darbo dienas atstatyti kelius, o po kiek laiko vėl su seniūnais tikriname, kaip laikosi keliai po remonto ir ar dar papildomai nereikia jų sutvarkyti, t.y. pažvyruoti ar dar kartą greideriuoti. Ši papildoma inspekcija dažniausiai daroma dvi savaites po ralio.
Ralio personalas ir saugumas
Ralio organizatorių komanda turi būti suburta pakankamai anksti, nes darbai prasideda iš anksto. Ralio organizatorius turi paskirti ralio direktorių, žiniasklaidos atstovą bei kitus oficialiuosius asmenis. Taip pat paskiriamas varžybų vadovas bei trasos saugos viršininkas. Pastarasis pasirenka SAF darbuotojus, o varžybų vadovas parenka teisėjų komandas. Bendrai yra apsitariama, kurie saugumo funkciją užtikrinantys saugos ekipažai („nulininukai“) dirbs renginyje ir kiek jų prireiks. Kaip įprasta - didžiausias iššūkis būna miestinis greičio ruožas, ypač naktį.
Daug žmogiškų resursų reikalauja ūkinė ralio dalis, kaip greičio ruožų tvėrimai, visos infrastruktūros pastatymas, tvoros, tualetai, šiukšlių konteineriai, žiūrovų vietų įrengimas bei nušienavimas. Tačiau tie žmonės nėra prisirišę prie ralio - jie tai daro laisvu nuo jų pagrindinio darbo metu. Visa tai pagrinde vyksta savaitę iki ralio, kai viską reikia sudėti į vietas. Labai įdomi detalė - kelio pakraščių šienavimas. Jeigu greičio ruožas kiek per greitas, stengiamasi neliesti žolės palei kelią, nes ji kaip natūralus barjeras šiek tiek stabdo lenktynininkų tempą. Taip pat nemažą dėmesį skiriame greičio ruožų parengimui, kaip didesnių akmenų pašalinimas nuo kelio, pavojingų vietų pažymėjimas raudonais dažais ar net lentelių su šauktukais pozicionavimas itin pavojingose vietose. Kai kurias vietas atitveriame tentais bei tvoromis, kad žvyras bei akmenys nepažeistų gyventojų gerbūvio ar statinių. Kai kurių posūkių vidines dalis apsaugome specialiais barjerais, kad sportininkai jų nekirstų ir negandintų šalikelės.
Saugos planą sudarinėja bent keli žmonės, iš kurių vienas priklauso LASF saugumo ekspertų komisijai. Atsispausdinami žemėlapiai, važiuojama greičio ruožais bei braižoma ant tų žemėlapių kiek reikės „Stop“ juostų, pažymimos pavojingos vietos bei kur stovės saugos darbuotojai. Įprastai saugos darbuotojai stovi kas 500 metrų, bet tas atstumas gali kisti dėl greičio ruožų subtilybių. Saugos plane yra suskaičiuojama, kiek iš viso reikės saugos žmonių kiekviename ruože, kiek metrų „Stop“ juostos bus ištiesta, kur ir kokie bus ženklai sustatomi, numatomi evakuaciniai keliai, nurodomi visi kontaktai, kad komunikacija tarp teisėjų vyktų sklandžiai. Panaši informacija sudedama ir į kelio knygą, kuria naudojasi lenktynių dalyviai. Saugos planas yra vienas iš didžiausių darbų dokumentų prasme ir tai yra pagrindinis dokumentas, be kurio varžybos negalėtų vykti. Jį padarius jis yra papildomai sutikrinamas su saugumo ekspertu, o viską pabaigus ir sutikrinus dokumentai paleidžiami spaudai.
Jau eilę metų yra bendraujama su tais pačiais žmonėmis, kuriais yra pasitikima, t.y. varžybų vadovu bei jo pavaduotoju, trasos ir saugumo viršininku. Pats esu nemažą dalį atidavęs automobilių sportui teisėjaujant, šįmet netgi teko dirbti „WRC Rally Latvia“ varžybose, kas leido dar labiau patobulinti įgūdžius. Nors mažą dalį Pasaulio ralio čempionato praktikos bandysime įgyvendinti ir „Samsonas Rally Utena“ varžybų metu. Ralio organizatorius atiduoda dokumentus prieš administracinę komisiją ir nuo to momento organizatorius nebeturi jokios įtakos jokiems sprendimams. Visą darbą daro oficialūs ralio asmenys esantys štabe bei teisėjai greičio ruožuose. Aš kaip organizatorius štabe ralio metu būnu mažai, nes visuomet važinėju po greičio ruožus ir tikrinu, ar viskas taisyklingai sudėta bei paruošta. Taip pat mūsų ralyje yra organizaciniai automobiliai, važiuojantys trasa pagal saugos ir oficialių asmenų automobilių starto laikus, kurių ekipažus sudaro ralio organizacinio komiteto žmonės, turintys organizacinių įgūdžių ir teisėjų licencijas. Mes važiuodami greičio ruožais paraginame žiūrovus elgtis saugiai, matome ir radijo ryšiu pranešame, kur galbūt reiktų pastiprinti apsaugos pajėgas. Kadangi su savimi turime saugos planą, esame pravažiavę ruožais tūkstančius kilometrų ir numatę pavojingesnes vietas, galime šia informacija pasidalinti su už trasos saugumą atsakingais asmenimis, kad tomis vietomis būtų pasirūpinta stipriau. Atskiras dėmesys kreipiamas vietoms šalia vandens telkinių - ten visada budi naras.
Atskirą dėmesį skiriame greičio ruožų parengimui, kaip didesnių akmenų pašalinimas nuo kelio, pavojingų vietų pažymėjimas raudonais dažais ar net lentelių su šauktukais pozicionavimas itin pavojingose vietose. Kai kurias vietas atitveriame tentais bei tvoromis, kad žvyras bei akmenys nepažeistų gyventojų gerbūvio ar statinių. Kai kurių posūkių vidines dalis apsaugome specialiais barjerais, kad sportininkai jų nekirstų ir negandintų šalikelės.
Pasaulio ralio čempionatas ir jo raida
Pasaulio ralio čempionatas (angl. World Rally Championship (WRC)) - FIA organizuojamas automobilių sporto ralio čempionatas. Čempionato eigoje apdovanojami čempionai - tiek lenktynininkų, tiek komandų įskaitose. Dabartinis ralis susideda iš 12 trijų dienų lenktynių, kurios vyksta ant įvairios dangos - nuo asfalto ar žvyro iki sniego. Pasaulio ralio čempionato pradžia laikomi 1973 m., kai iš žymių Europos ralio ir tarptautinio gamintojų čempionatų buvo sukurtas Pasaulio ralio čempionato formatas. Pasaulio ralio čempionatas turi du jam priskiriamus čempionatus - Jaunimo pasaulio ralio čempionatą ir Gamyklinių automobilių ralio čempionatą. Pastaruosius šešis sezonus (nuo 2004 m.) asmeninės įskaitos titulus laimi prancūzas S. Loebas. Šiuo metu jis yra šio rezultato rekordininkas.
2011 m. lapkričio mėnesį bankrutavus Lietuvos komerciniam bankui Snoras, tai neigiamai paveikė ir WRC čempionatą. Tuo pačiu bankrutavo ir tiems patiems savininkams priklausiusi kompanija „North One Sports“, kuri valdė čempionato komercines teises. 2022 m. čempionate debiutavo aukščiausia Rally1 grupė. Joje lenktyniauja smarkiai patobulinti automobiliai, naudojantys atsinaujinančią energetiką ir hibridinius sprendimus. Tai padėjo sumažinti išlaidas gamintojams.
tags: #kas #kiek #laiko #paleidziami #ralio #automobiliai