Visą gyvenimą daug keliauju. Dar prieš emigraciją mačiau Kaukazą ir iš viso galybę vietų tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o emigravęs aplankiau mažiausiai septyniasdešimt valstybių visuose žemynuose, dažnai ir po kelis kartus. Spaudai parinkau keliones po daugmaž „egzotiškas“ šalis. Viena kita iš tų šalių (sakysime, Indija ar Nepalas) lietuvių keliautojų jau neretai lankoma, kai kurios (Pietų Afrika) mažiau pažįstamos.
Dienoraščio tekstus redagavau minimaliai. Išbraukiau asmeninius dalykus, kartais paaiškinau tai, kas man buvo akivaizdu, bet skaitytojams nebūtinai žinoma. Suprantama, tiksliai laikydamasis savo kasdieninių įrašų, neišvengiau monotonijos. Bet įvykių fiksavimas „karštomis pėdomis“ turi ir teigiamybių. Vardan autentiškumo dažnai palikau neišbraukęs ir tokių dalykų kaip transporto detalės ar viešbučių kainos. Vietomis dienoraštyje išliko praėjusios epochos žymių.
Kelionė į Japoniją: pirmieji įspūdžiai
Prarandu vieną gyvenimo dieną (beje, gegužės tryliktąją), kadangi kertame datų keitimo liniją. Lėktuvas skrenda be sustojimo bene penkiolika valandų, kurias pakeliu gana lengvai. Dešinėje Kamčiatka ir Kurilai, pavojingas rajonas, kuriame sovietai visai neseniai numušė korėjiečių keleivinį lėktuvą. Tada žuvo apie tris šimtus žmonių. Kolega A. L., man išvykstant, palinkėjo: „Kad draugas Andropovas tave numuštų grįžtantį, jau pamačiusį Japoniją.
Tokyo aerouostas - rūkas, lietutis, 12° Celsijaus. Pasakiška žaluma (ar ne kriptomerijos?). Greitkelis tarp aukštų metalinių sienų - nieko panašaus nesu matęs, tai jau dvidešimtojo pirmojo amžiaus arterija. Miestas, kaip ir tikėjausi, atrodo gan banalus, jei nekreipsime dėmesio į hieroglifus; tie hieroglifai - iš dalies vabzdžių, iš dalies magiškų piešinėlių pavidalo.
Viešbutis „Keio Plaza“. 14. Sunkus miestas, sunki pirmoji diena. Viskas gana painu, stinga angliškų užrašų, be to, ir mastas titaniškas, ne menkesnis už kokį Los Angeles - atseit, savo plotu Tokyo pranoksta kai kurias valstybes. Metro patekęs į centrą, ilgai klaidžioju aplink imperatoriaus rūmus, sukinėjuosi, grįžtu ir vėl judu priekin.
Pastatai šičia svarūs, europietiški, sakytum, vokiški. Ar veikiau Baltijos stiliaus. Parlamentas, teismas, Tautos teatras - visa tai galėtų būti Helsinkyje, netgi Tartu, tik neregėtai išdidinta ir solidu. Stūkso nuogos abejotino skonio statulos, maždaug kaip suomių tautinio skulptoriaus Aaltoneno. Tačiau tvenkiniai aplinkui rūmus ir daugiaspalvė žaluma atšlaitėse ramina. Ir čia pat prasideda keistybės - kitas pasaulis, kita civilizacija. Senukas maitina tvenkinyje gigantiškus karpius: jie raičiojasi, daužo uodegomis, švysčioja geltonais ir raudonais žvynais (auksinės žuvelės, bet kone delfinams prilygstančios dydžiu ir galybe - imperatoriškos, ką besakysi).
Pro šalį skuodžia šimtai bėgikų. Lenktynės, o gal ir ne: vienas po kito jie stabtelėja, ima gimnastikuotis, paskui vėl bėga. Eina moterys su kimono, sandalais, raudonais skėčiais, ne visai natūraliais išdažytais veidais (vyrai, priešingai, supervakarietiški). Daugybė gėlių, o metro stotyje šimtai narvelių, juose cypauja papūgos. Į rūmus veda vokiškas akmeninis tiltelis, bet čia pat stūkso ir tradicinio stiliaus vartai, kampuose papuošti drakonais, o gal žuvimis (tais pačiais karpiais?).
Centrinė Tokyo gatvė Ginza - gyva, įvairi, daug įdomesnė už Brodway’ų. Einu pro Takarazukos ir Kabukio teatrus, pagražintus popieriniais, stambiais it statinės žibintais. Užtinku tylų kvartalą (bene geišų), kuriame viskas miniatiūriška, senutės baltais rūbais šluoja grindinį, linkčioja ir šypsosi, ties namų kertėmis puoduose žaliuoja medeliai, vietomis kyšo keistų formų akmenys. Moteriškė aukoja gėles ant Budos altorėlio. Už poros žingsnių turgus (frutti di mare), paskui kažkokia šventykla. Kvartalo durys veda į paslaptingus užkaborius (beje, su ženklais „Visa“ ir „American Express“).
PEN klubo kongresas ir kultūriniai susitikimai
PEN klubo kongresas šį kartą labai respektabilus. Atvyko Robbe-Grillet, Styronas, Vonnegutas, Sillitoe (jo ramus veidas - kontrastas Robbe-Grillet ir Vonneguto veidams, gana šarlataniškiems ir padėvėtiems). Yra ir Aksionovas, taipogi susidėvėjęs. Jis buvo Japonijoje prieš aštuoniolika metų ir tvirtina, jog pažanga nuo to laiko padaryta neapsakoma. Neregėtai prašmatni vakarienė, prieš tai dar lazerinio meno demonstracija ir ikebanos, arba gėlių puokštės, gamyba. Pastaroji stačiai metafizinio užmojo: balta moteriškė, padedama kelių juodai apsirengusių, kaukėtų (suprask, nematomų) vyrų, gamina netgi ne puokštę, o medį, netgi ne medį, o mišką. Viskas vyksta aukso sienelės fone ir aiškiai skirta barbarams pritrenkti.
15. Atsibudęs trečią, nepajėgiu užmigti. Už lango po truputį švinta: nei fotografijoje ryškėja miestas, drėgnas, švarus, sakytum, žaislinis po neaukštais debesimis. Balti ir rusvai violetiniai konstruktyvistiniai pastatai - o parkai, parkai! Viešbutis neapsakomai kompiuterizuotas: septintą, kaip buvau prašęs, mane žadina telefonas (tai yra kompiuteris), tačiau esu jau seniai „ant kojų“, netgi papusryčiavęs.
Keletas susitikimų: su čekų disidentu Pavelu Tigridu, su profesoriumi Toru Kawasaki, su vertėja Iuko Iasui. Kongreso tematika daugiausia sukasi apie atominio karo perspektyvą - toji trauma šičia tebėra stipri. Šalutiniame kambarėlyje Hiroshimos paroda, aptirpę nuo karščio ir radiacijos japoniški indeliai. „Niczego mnie, proszę pana, tak nie żal, jak porcelany“ („Nieko man taip negaila, tamsta, kaip porceliano“), anot Czesławo Miłoszo.
Išklausiau poros pranešimų. Rannitas šneka apie sovietų cenzūrą, bet į tribūną lipdamas parvirsta. Nebeilgai jam liko gyventi, vargšui. Siauraveidis Shusaku Endo kalba įdomiai, nors vietomis pernelyg logiškai ir tvarkingai: lygina pasąmonės sampratą mahajanos ir Freudo sistemose, etc. etc. Krikščionybė Japonijoje, anot jo, pakrypo nuo tėviškojo prie motiniškojo archetipo - Didžiosios Motinos mitas esąs svarbiausias japonų psichikos veiksnys. Gal ir taip, nesiginčysiu. Robbe-Grillet pranešimo nebesiklausau: negi tam atvažiavau į Japoniją? Traukia miestas - norisi užgriebti dar kokių nors jo nuotrupų.
Ėmiau palyginti neblogai orientuotis metro. Ir vis dėlto jaučiuosi apsuptas magiškų ženklų, nesuvokiamų gestų, neperregimo elegantiško rūko. Moterėlės vagone labai europietiškai juokiasi (per klaidą vos neišlipo ne laiku); tačiau kažkas ne taip, ir gana. Nenoriu būti rasistas, bet kartais man atrodo, kad aplinkui lėlės iš Hoffmanno pasakų.
Asakusa: tradicinis rajonas ir kasdienybė
Praleidžiu pora puikių valandų tradiciškiausiame Tokyo rajone - Asakusoje. Netgi pietauju: mažame restoranėlyje, aiškindamasis mostais, gaunu ryžių košės su aštriu padažu už 600 jenų (pagal čionykštį kainų mastą - pigiau grybų). Aplankau įspūdingą ir labai liaudišką šventovę Sensoji. Suprasti tegaliu tiek, kad ji eilinė, netgi primityvi (kaip, tarkime, provincijos cerkvė), bet visa kita lieka neaišku. Dideliame dubenyje vidury kiemo rūksta smilkalai: žmonės šildosi virš dubens rankas (matyt, tai ritualinis gestas), šildausi ir aš. Paskui visi mėto pinigėlius, o gal ir ne pinigėlius į kažkokį šulinį. Perkasi lyg ir budistines maldaknyges - taip pat nusiperku.
Šventovės vidus žėri ir tviska gėlėmis, milžinišku aukso baldakimu, įmantriomis statulomis ir žibintais: tai jau sacrum sfera, kur nedrįstu eiti - matau tik pora besimeldžiančių senučių, vienuolį baltomis kojinėmis, svastiką ant keistos dėžės dešinėje altoriaus pusėje. Nebaisu, bet labai labai neįprasta. Epifanijos pojūčio turbūt nėra, jį atstoja magijos efektas, svetimumas. O aplinkui - dengtos gatvės, Tolimųjų Rytų jomarkas (anaiptol nepanašus į Vidurinės Azijos ar Izraelio bazarus): prekiaujama keistais blizgučiais, kabučiais, nesuprantamos paskirties įnagiais įnagėliais, lėlėmis, žolėmis, vėžiais, bet visų labiausiai - mechaniškais žaisliukais. Loja dirbtiniai šunyčiai, kibire plaka pelekais guminiai ruoniai, raito uodegytę netikra beždžionė. Lyg iš Anderseno istorijos apie lakštingalą. O valgykloje ant suoliuko du nejauni piliečiai studijuoja pornografinį žurnalą - itin rimtai ir naiviai.
Vakarop ilgai važiuojame per miestą - esame pakviesti pas Tokyo merą. Žydi azalijos ir jazminai (ar kažkas panašaus į jazminus): štai iš kur toji baltai violetinė pastatų gama. Palyginimas su Los Angeles, pirmasis šovęs man į galvą, suprantama, netinka. Veikiau panašu į Londoną (kitos konstitucinės imperijos sostinę), tiktai spalvingiau ir kur kas gigantiškiau. Bet štai ir vėl: pravažiuojame kapines, kuriose vietoje paminklų - nykių medinių lentelių puokštės.
Pas merą - šioks toks aristokratiškas salonas; stengiuosi elgtis „kaip visi“, nors tokios situacijos man visada sunkios. Šnekuosi su Solženicyno biografu Michaeliu Scammellu ir labai nemažai su gražute PEN klubo darbuotoja Karin Kennerly, kuri numato praleisti Japonijoje, kažkokios nuošalios salelės viešbutyje, dar bene mėnesį (kad taip man!). Susipažįstu su Vonnegutu, vėliau įsitraukiu ilgon kalbon su švedų PEN pirmininku von Vegesacku (jis, pasirodo, skaitęs mano rašinių). Aksionovas, lydimas Gulago vertėjo Kimuros, diskutuoja su bulgare Liliana Stefanova, 1954 metais baigusia Maskvoje Gorkio institutą. Dar įdomiau, kad po salę klaidžioja, nelyginant dvasia be vietos, Zigmundas Stoberskis, lituanistas iš Lenkijos! Japoniška virtuvė, tempura, sushi. Vėliau vakaras išvirsta kone pasilinksminimu su geišomis, visiškai tradiciniu ir, beje, idealiai padoriu. Viena geiša atlieka sudėtingą simbolinį šokį, pakaitom su vėduoklėmis ir būgneliais (o ant būgnelių yin-yang ženklai). Sakytum, plaštakė scenoje: palyginimas banalus, bet geresnio nesugalvosi. Grįžtame gana vėlai. Dar susiskambinu su dviem japonų lituanistais - Ichiro Kato ir Ikuo Murata.
Wasedos universitetas ir Bunraku teatras
16. Lietus. Iš ryto kalba Sillitoe (labai neblogai, minėdamas Sacharovą ir Ščaranskį) ir Aksionovas. Fotografai vaikosi Robbe-Grillet. Paskui Toru Kawasaki veža mane į Waseda universitetą. Pusantros valandos pasakoju apie Lietuvą ir lietuvių literatūrą penkiolikai studentų ir aspirantų, išdaliju brošiūrą, ir politkalinių sąrašus. Viskas eina kiek geriau, negu tikėjausi; žmonės berods supranta mano neskubią rusų kalbą ir netgi šiek tiek reaguoja. Antrą valandą - pietūs tipiškame amerikietiškame campuse (universiteto miestelyje), už valgyklos stiklų šlapias sodas, azalijos, kriptomerijos. Trys aspirantai, sėdintys šalia, fantastiškai informuoti. Vienas daugiau už mane žino apie Oskarą Milašių, kitas girdėjęs apie Vlado Česiūno pabėgimą! Net šiek tiek nepatogu - galimas daiktas, pasakojau abėcėlines tiesas.
Vakare bunraku (lėlių teatro) spektaklis Kaligrafo Sugiwaros paslaptys. Matome tik finalą - dalį trečiojo veiksmo ir ketvirtąjį. Be jokios abejonės, tai labiausiai neprastas teatro reginys mano gyvenime. Žmogaus dydžio lėlę valdo trys aktoriai, du kaukėti (tiksliau, pridengę veidus juodais gobtuvais), trečias atlapu, bet visiškai nejudriu it kaukė veidu. Stebėtini lėlių kostiumai (be to, kas valandėlė jos čia pat, scenoje, perrengiamos). Nuolat keičiasi painios, kaleidoskopiškos mizanscenos, maždaug kaip ikebanos koncerte. Scenoje vienu metu būna ligi dvidešimt keturių asmenų (įskaitant lėlės), bet aštuoniolikos iš jų susitarta nepastebėti - ir tikrai, po kiek laiko jų nebepastebi.
Dešinėje, vėlgi aukso fone, sėdi parietę po savimi kojas muzikantas ir pasakorius. Pasakorius kalba už visas lėles, dejuoja, juokiasi, kartais staugia; kartkartėmis abu - muzikantą ir pasakorių - pavaduoja antrininkai. Vienas pasakorius ir vienas asmuo scenoje pristatomi kaip „Living National Treasure“ („Gyvieji tautos lobiai“), atseit, „liaudies artistai“, o pati pjesė - rodos, kaip „Minor National Treasure“ („Mažasis tautos lobis“). Ir tikrai, tasai klykaujantis liaudies artistas - ne be genialumo. Pjesė tragiška, nelyginant elžbietiečiai ar, tiksliau, Corneille’is kvadratu. Trečiajame veiksme samurajus, savo tėvo liepiamas, atlieka charakirį, o ketvirtajame veiksme kitam samurajui - jo broliui - atneša ką tik nukirstą septynmečio sūnaus galvą. Tai dar ne viskas - pasirodo, ir samurajus, ir sūnus žinojo, koks likimas jų laukia, ir aukojosi sąmoningai, vardan pareigos. Įsiterpia komiškos scenelės (vaikų peštynės kaligrafijos mokykloje), kurios vaidina lygiai tokį pat vaidmenį kaip, sakysime, juokdario scenos Karaliuje Lyre. Tas teatras - suabsoliutintas „Verfremdung“ (alienacija pagal Brechtą). Balsas atskirtas nuo kūno, judesys nuo judančiojo, fabula nuo veiksmo ir t. t. Lėlės, iš prigimimo ne visai tinkančios tragedijai, vaidina tragediją - ir dar kokią! Puikus semiotinės analizės objektas.
Kelionė į Nikko ir apmąstymai
17. Laikraščiai rašo apie tebetrunkantį Sacharovų bado streiką. Ir negera tokioje situacijoje turistauti. Tarp kitko, nėra neįmanoma, jog po dešimties metų pasaulio, po kurį tiek bastausi, iš viso nebus. Man nieko, aš savo pragyvenau, bet baisu pagalvoti apie dabartinius vaikus, apie Marytę. Šiaip ar taip, važiuoju į Nikko. Autobusas neapsakomai...
Japonijos stebuklai | Nuostabiausios vietos Japonijoje | 4K kelionių gidas
Mane domina gamta, bet žymiai labiau istorija bei kultūra. Globalinių ryšių epocha leidžia nesunkiai pamatyti itin skirtingus kultūrinius pasaulius, kurie šiais laikais iš dalies niveliuojasi, bet, manau, visada išsaugos tam tikrą savitumą. Nežinau didesnio malonumo kaip studijuoti - tegu ir apytikriai - tą savitumą ir juo gėrėtis. Beje, stengiuosi išlaikyti sveiko skepticizmo dozę ne tik Europos, bet ir svetimųjų kultūrų atžvilgiu, nevirsti nei vienos iš jų aklu garbintoju.