Viršvalandžiai - tai laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę. Tarkim, jei darbuotojas dirba 8 val. per dieną, papildomos valandos yra laikomos viršvalandžiais.
Darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus išimtinius atvejus, kai darbuotojo sutikimo nereikia. Sutikimas gali būti žodinis, jei skiriama dirbti iki 8 val. viršvalandžių per savaitę. Sutikimas privalo būti rašytinis, jei skiriama dirbti iki 12 val.
Kompensacijos už viršvalandinį darbą
Pagal DK 144 str. už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandinį darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ar viršvalandinį darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o už viršvalandinį darbą švenčių dieną - ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis.
Darbuotojui, kurio prieššventinė darbo diena nėra trumpinama, už vieną valandą mokama kaip už viršvalandžius. Darbas šeštadienį paprastai yra viršvalandinis darbas poilsio dieną, už kurį mokama dvigubai.
Darbuotojui, kuriam buvo skirtas pasyvusis budėjimas, mokamas ir 20 proc. darbo užmokesčio dydžio atlyginimas. Už pasyvųjį budėjimą namuose darbuotojui mokamas 20 proc. darbo užmokesčio dydžio atlyginimas.
VDI paskelbė išaiškinimą, kokiais atvejais darbuotojas gali dirbti daugiau nemokant jam už viršvalandžius. Darbo kodeksas tokio kompensavimo būdo nenumato, tačiau jį iš principo leidžia LRV nutarimu Nr.
Už nedirbtas valandas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, mokama pusė jų darbo užmokesčio.
Kai darbuotojas dirba daugiau, nei nustatyta darbo sutartyje, susidaro viršvalandžių.
Kai darbuotojas dirba viršvalandžius naktį (nuo 22 iki 6 val.), jam priklauso didesnis apmokėjimas. Budėjimo laikas yra laikomas darbo laiku, todėl už jį turėtų būti mokama kaip už įprastą darbą.
Kompensuoti už viršvalandžius naktį suteikiant tiek pat valandų poilsio laiko Darbo kodekse nenumatyta.
Kai darbuotojas dirba darbo grafike nustatytu laiku, tuomet jis savo poilsio dienomis nedirba.
Įmonė neturi pasirinkimo - ji turi darbuotojui sumokėti atlyginimą už faktiškai dirbtą laiką.
Pokyčiai Darbo kodekso 144 straipsnio 8 dalyje
Baigiasi pereinamasis laikotarpis, kuris buvo numatytas darbdaviams prisitaikyti prie Darbo kodekso (DK) 144 str. 8 d. pakeitimo. Nuo 2022 m. lapkričio 1 d. įsigalioja darbo kodekso pataisa ir visiškai panaikinama kompensacija už kilnojamojo darbo pobūdį.
Kaip teigiama, pirmieji pokyčiai įvyko nuo 2022 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo DK 144 str. pakeitimas dėl kompensacijos dydžio darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu. Iki tol darbuotojams už nurodyto pobūdžio darbą galėjo būti mokama 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o nuo 2022 m. lapkričio 1 d. tokia kompensacija buvo pakeista į ne didesnę kaip 30 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Visgi nuo 2023 m. birželio 1 d. DK apskritai atsisakoma galimybės darbuotojams mokėti kompensaciją už darbą aukščiau nurodytomis sąlygomis.
VDI kancleris Šarūnas Orlavičius pastebi, kad iki pataisų priėmimo Darbo kodekse galiojo nuostata, jog darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai dirbtą tokio pobūdžio darbo laiką.
Paskutinės redakcijos DK 144 str. 8 d. skambėjo taip: darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 30 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. Kaip ir minėta, visos šios teisės akto straipsnio dalies nebelieka.
Iš to kyla kelios aktualios situacijos/klausimai:
- Jeigu šiuo metu darbuotojo darbas atitinka aukščiau nurodytas sąlygas ir darbo sutartyje yra numatyta, kad darbuotojui mokama kompensacija, kaip elgtis po birželio 1-osios? DK 45 str. 1 d. nustato, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Kitaip tariant, jeigu darbo sutartyje „juodu ant balto“ su darbuotoju buvo sutarta dėl kompensacijų mokėjimo, vienašališkai pakeisti tokią sąlygą ir kompensacijų nebemokėti (nors ir pasikeitus DK) būtų neteisinga. Juk darbuotojas supras ir pajaus, kad jo pajamos sumažėjo. Čia ir iškyla pagrindinė problema: jeigu iki birželio 1-osios dienos kompensacijos už aukščiau nurodyto pobūdžio darbą galėjo būti mokamos ir jos nebuvo apmokestinamos, tai po birželio 1-osios iš DK pašalinus tokią galimybę, kompensacijų suma turėtų būti apmokestinama kaip su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios darbuotojo pajamos. Taigi darbdavys atsidurs situacijoje, kai vienašališkai pakeisti darbo sutarties negali, tačiau, tęsdamas iki tol buvusią praktiką mokėti kompensacijas, nuo jų turės paskaičiuoti ir sumokėti mokesčius kaip nuo darbo užmokesčio. Tai, be abejo, išaugins sąnaudas. Žinoma, verta paminėti, kad DK pakeitimai gali būti pagrindas siūlyti darbuotojui keisti darbo sutarties sąlygas (atsisakant kompensacijų), o pastarajam nesutikus svarstyti apie darbuotojo atleidimą su įspėjimu ir išeitine išmoka (DK 57 str. 1 d. 3 p.).
- Jeigu nebegalima mokėti neapmokestinamųjų kompensacijų už darbuotojo atliekamą kilnojamojo pobūdžio darbą ar darbą, susijusį su kelionėmis/važiavimu, galbūt po birželio 1-osios galima traktuoti tokį darbą kaip komandiruotę ir mokėti darbuotojui dienpinigius, kurie pagal bendrą taisyklę taip pat nėra apmokestinami? DK 107 str. 1 d. nustato komandiruotės apibrėžimą - tai darbuotojo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Problema yra ta, kad darbuotojas, dirbantis kilnojamojo pobūdžio darbą (statybininkas, vairuotojas, paštininkas ir kt.) dažnai neturi būtent nuolatinės darbo vietos. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, komandiruote negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių. Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją. Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad darbuotojo išvyką laikyti komandiruote galima tik tada, kai darbuotojas turi nuolatinę darbo vietą ir iš jos išvyksta. Nesant tokio požymio, darbuotojui mokami dienpinigiai galėtų būti laikomi darbo užmokesčiui prilyginamoms pajamoms su visomis iš to išplaukiančiomis mokestinėmis pasekmėmis. Visgi, nepaisant aukščiau nurodytos teisinės argumentacijos, akivaizdu, kad darbo rinkoje egzistuoja tokia situacija, kai tam tikruose sektoriuose asmenų darbas kelionėse ar susijęs su važiavimais yra traktuojamas kaip komandiruotė, o tokios komandiruotės metu mokami dienpinigiai nėra apmokestinami. Belieka spėlioti, ar tokia faktiškai besiklostanti praktika liks galioti ir po birželio 1-osios dienos, kai kitų būdų kompensuoti darbuotojui už specifinio pobūdžio darbą (kelionėje, važiavimų metu) neliks.
- Panaikinus kompensacijas už kilnojamojo pobūdžio darbą, darbą, atliekamą lauko sąlygomis, arba susijusį su kelionėmis ar važiavimu, kyla klausimas, ar dar yra galimybių darbuotojui mokėti kokias nors kitas neapmokestinamas kompensacijas. DK 31 str. 1 d. numatyta, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, išskyrus asmenines apsaugos priemones, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. Tokiu atveju susitariama dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą. Laikytina, kad tokios konkrečiai nenurodytos, bet įstatyme numatytos kompensacijos galėtų būti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, jeigu atitinka tokias sąlygas:
- Egzistuoja rašytinis darbo sutarties šalių susitarimas dėl darbuotojo priemonių ar turto naudojimo;
- Priemonės ar turtas turi būti naudojami (reikalingi) tik darbo funkcijoms atlikti;
- Kompensacija ar jos paskaičiavimo būdas turi būti nustatyti įmonės apskaitos ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose darbo tvarką;
- Kompensacijos dydis turi būti ekonomiškai pagrįstas.
Komandiruotės ir su jomis susijusios išlaidos
Šiame straipsnyje aptariama kompensacija už kelionę darbo reikalais, įskaitant tvarką, apmokestinimą ir darbdavio pareigas. Nagrinėjami įvairūs aspektai, susiję su komandiruotėmis, transporto išlaidomis ir dienpinigiais, siekiant užtikrinti, kad darbuotojai gautų tinkamą kompensaciją už patirtas išlaidas.
Darbo užmokestis komandiruotės metu yra mokamas kaip įprastinis darbo užmokestis pagal komandiruojamo darbuotojo darbo grafiką. Komandiruotės metu darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų (DK 107 str.).
Naujasis Darbo kodeksas numato specialią komandiruoto darbuotojo kelionės apmokėjimo/kompensavimo tvarką: „Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį.“ (DK 107 str. 4 d.)
Atkreiptinas dėmesys, kad dėl komandiruotės kelionės laiko įstatymas numato būtent specialią tvarką, t.y. šiuo atveju nėra taikomos DK 144 str. bendros sąlygos dėl viršvalandžių, darbo poilsio ir/ar švenčių dienomis apmokėjimo.
Atsižvelgiant į tai, kad DK 107 str. 4 d. numato būtent darbuotojo teisę į kelionės laiko kompensavimą, kai kelionė vyksta ne darbo laiku, teigtina, kad ir teisę pasirinkti vieną ar kitą kompensavimo būdą priklauso darbuotojui. Darbuotojo pasirinkimas gali būti realizuojamas bet kokiu būdu, su sąlyga, kad aiškiai išreiškiama darbuotojo valia, pvz.: bendru prašymu, pvz., visada pridėti komandiruotės laiką prie kasmetinių atostogų, individualiu prašymu, pvz., pridėti konkrečios komandiruotės poilsio laiką prie kasmetinių atostogų, bendru ar individualiu susitarimu su darbdaviu ir t.t.
Nors DK 107 str. 4 d. numato tik du kelionės laiko ne darbo laiku kompensavimo metodus, darbo kodeksas visais atvejais leidžia darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl kitokių sąlygų, o taip pat, darbdaviui pasinaudojant savo teise organizuoti pavaldžių darbuotojų darbą vienašališkai jas nustatyti (DK 3 str. 7 d.), kiek tai nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų ir neblogina darbuotojo padėties.
Kaip minėta, darbuotojas ir darbdavys gali susitarti dėl bet kokio dydžio dienpinigių mokėjimo. Dienpinigiai už komandiruotę užsienyje, įskaitant išvykimo dieną, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, o už grįžimo dieną mokama iki 50 proc. Už vienos dienos komandiruotę tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek užsienyje mokama iki 50 proc. Darbo kodeksas jokiu būdu nedraudžia darbdaviui mokėti daugiau nei numatyta teisės aktuose. Sąlygos, pagerinančios komandiruotės apmokėjimą palyginus su teisės aktų nustatyta, gali būti numatytos darbo tvarkos taisyklėse, darbo apmokėjimo sistemoje ar individualiame darbdavio sprendime.
Atsižvelgiant į tai, kad Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas pagal savo turinį yra dokumentas, taikomas išskirtinae „pagal nutylėjimą“, nesant darbdavio ir darbuotojo susitarimo, tenka konstatuoti, kad jo tekstas yra techniškai nekorektiškas.
DK 107 str. 2 d. numato, kad „Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti.“
Tiesa, darbdavio rizika šiuo aspektu vertintina kaip nedidelė, nes Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės pripažįsta leistinomis sąnaudomis labai plačias sąnaudų kategorijas.
Vietos Savivaldybių Iniciatyvos
Klaipėdos rajono savivaldybės taryba pritarė darbuotojų kelionės išlaidų kompensavimui. Taip esą tikimasi pritraukti naujų darbuotojų į Klaipėdos rajono įstaigas.
Darbuotojams bus kompensuojamos vykimo į darbą ir iš jo kelionės išlaidos. Kultūros ir meno darbuotojams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nesutampa su darbo vieta ir kurie kasdien važinėja 10 kilometrų ir daugiau, taip pat bus kompensuojamos kelionės išlaidos.
Taryba pritarė ir sprendimo projektui dėl Savivaldybės mokyklų pedagogų, bibliotekininkų, Sporto centro trenerių, fizinio aktyvumo specialistų kelionės išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo. Jiems taip pat nustatytas kelionės išlaidų kompensavimo dydis - 0,13 Eur už 1 km.
Savivaldybės tarybos nariai pritarė ir parengtam sprendimo projektui dėl patvirtinto rajono Savivaldybės sveikatos priežiūros ir socialinių darbuotojų kelionės išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo pakeitimo.
Kitos Nuostatos
Oficialiai leisti darbuotojams atsijungti ir įpareigoti darbdavius jų netrukdyti po darbo valandų siūlo socialdemokratai, registravę tokias Darbo kodekso (DK) pataisas. Esą taip darbuotojai išvengs nesusipratimų, lengviau apgins savo teises ir neleis darbdaviams piktnaudžiauti.
Dalia Jakutavičė yra kitokios nuomonės. Anot jos, tokia socdemų iniciatyva - sveikintina. Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje darbuotojų teisė atsijungti nuo darbo nėra aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinta teisės aktuose, kaip tai daroma kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse (pvz., Prancūzijoje ar Belgijoje).
Ji apibendrino, kad dabar teisė atsijungti remiasi netiesioginėmis nuostatomis, o pritarus šiam siūlymui būtų aiškiai suformuluota atskira teisė, stiprinanti darbuotojo apsaugą, didinanti teisinį aiškumą, taip išvengiant interpretacijų ir darbdavio piktnaudžiavimų.
tags: #kompensacijos #vairuotojams #pagal #dk #144 #str