Retroaktyvumo sąvoka yra pernelyg įdomi, provokatyvi ir komplikuota, kad nepasidalinčiau tuo, kas priešokiais sugeneruota mėginant paaiškinti patį konceptą. Šiokių tokių bandymų tai atlikti lietuvių kalba kitados būta, tačiau bene išsamiausias man žinomas atvejis visgi neišsinėrė iš idealistinio konstruktyvizmo pančių, kurie neleido pasireikšti radikalesniam sąvokos potencialui. Adekvati pastarojo išsklaida, esu įsitikinęs, šaukiasi bent trijų teorinių ašių: marksizmo, psichoanalizės ir Hegelio filosofijos.
Atsižvelgiant į šį kontekstą, retroaktyvumo koncepto nedera painioti su Bergsono ir Deleuze’o svarstytu virtualiu laiku, kaip ir su „išnirusiu laiku“ (Derrida). Žinoma, retroaktyvumas implikuoja atitinkamą „ontologinį plyšį“, tačiau tai nėra hauntologija, kurios atveju negatyvumas yra pernelyg „atpalaiduotas“ (t. y. nedialektinis). Retroaktyvumui nepakanka istorizacijos, kuri nustato, pažymi ir demarkuoja procesus - visam tam dar reikia suteikti papildomą for-itself dėmenį, leisiantį istoriją eksplikuoti atitinkamu abstrakcijos lygmeniu.
Pavyzdžiui, riba tarp istorinių epochų gali įsisteigti tik retroaktyviai (atgaline data): nežinosime, kas yra feodalizmas, jei nemąstysime kapitalizmo. Kalbant apie paties Hegelio žodyną, retroaktyvumas nurodo hegelišką laikiškąją dinamiką - galima sakyti, jog tai yra temporalus Dvasios variklis, laiko sampratai suteikiantis imanentinių prieštaravimų procesualumą (įprastai Hegelio laiko filosofija nusakoma pasitelkiant spiralės figūrą).
Žymusis Minervos pelėdos skrydis čia yra tinkamas pavyzdys: filosofija visad vėluoja, o tai reiškia, kad pats žinojimas mus visuomet pasiekia per vėlai. Vadinasi, mes šiuosyk „nežinome, ką darome“ - tai, kas yra dabartis, paaiškės tik ateityje, kuri tą dabartį pavers praeitimi (todėl Hegeliui dialektinė refleksija yra praeities refleksija).
Hegeliškoji politikos samprata taip pat pasitarnauja kaip pravartus ir iliustratyvus atvejis. Tarkime, politinė revoliucija iš principo niekad neįvyksta laiku - ji visados nutinka arba per anksti, arba per vėlai. Mes negalime avansu žinoti, kada išauš tinkama valanda revoliucijai - reikia paties intervencijos akto, kaip veiksmo, kuris retroaktyviai produkuotų žinojimą.
Dėl tokių priežasčių Hegeliui yra itin svarbus pasikartojimas (nėra retroaktyvumo be kartotės): išties didūs istoriniai įvykiai turi įvykti du kartus - antrasis sykis paliudys, jog pirmasis nebuvo atsitiktinumas (Napoleonui reikėjo pralaimėti du kartus, kad jis iš tikrųjų pralaimėtų). Kitaip tariant, antrasis kartas retroaktyviai įprasmins pirmąjį.
Žvelgiant labiau teorine linkme, pati Hegelio sąvokų sistema yra paremta retroaktyvumu, kadangi ji neimplikuoja laikiškosios sekos: retroaktyvumui negalioja linijine tvarka vienas nuo kito izoliuoti „prieš“ ir „po“ etapai. Čia nesusiduriame su viena po kitos sekančiomis tranzicijomis - koncepto transformacija neišsiverčia be rekursyvių kilpų (todėl, tam tikra prasme, Hegelio sistema yra dinamiška ir statiška vienu metu).
Tokie niuansai žymi tai, kad retroaktyvumas nėra siauras konceptas, nes jis apima ištisą sąvokų žemėlapį. Taip pat nėra aišku, ar retroaktyvumą galime vadinti metodologine prieiga, šią traktuojant konvencine prasme (o jei retroaktyvumą suvoksime kaip dar vieną pasaulėžiūrą, pasiliksime kantiškoje paradigmoje).
Taigi, retroaktyvumo konceptas Hegelio istorijos sampratą griežtai atriboja nuo chronologinės ir empirinės istoriografijos, nes retroaktyvumas yra abstrakti ir formali kategorija: nepaisant to, ji ne tik demarkuoja, bet ir steigia materialius pokyčius (marksistai žino - nėra nieko materialesnio už formą; nieko realesnio už abstrakciją).
Psichoanalizė tampa puikiu šios ypatybės pavyzdžiu: jei analitiko interpretacija analizanto atžvilgiu nepakeistų pačios pastarojo realybės, tuomet psichoanalizė netektų prasmės. Dirbdama su subjekto praeitimi, šią psichoanalizė ne tiesiog hermeneutiškai interpretuoja, o rekonstruoja ir, tuo pat, transformuoja. Sėkminga psichoanalitinė intervencija yra nesuredukuojama į psichologinę skalę.
Iš marksistinės perspektyvos, būtų galima priekaištauti, kad psichoanalitinis radikalumas nepakeičia pačių materialių sąlygų, kuriose veikia subjektas. Visgi tai nereiškia, jog psichoanalizė neturi politinio svorio: ši disciplina keičia subjekto santykį su savimi, ir kaip tik šis aktas gali būti lemiamas subjekto santykiui su politika (taip pat - kapitalizmu). Banalu, bet negali keisti sistemos, jei nesikeiti pats: psichoanalizė leidžia suprasti, kad į tą tvarką (substanciją), kurią rengiesi keisti, privalai įrašyti ir subjektyvų lygmenį.
Grįžtant prie Hegelio, šiojo istorijos koncepcija negali būti sutapatinta su hermeneutiniu istoricizmu (Heideggeris, Gadameris), nes Hegelio filosofija santykyje su istorija visad įtraukia tam tikrą „apsiskaičiavimą“ (paralaksą?). Tai reiškia, kad kai mes observuojame kokį nors reiškinį, mes jame matome per daug, t. y. esame tam tikra prasme pakerėti ir apžavėti empirinių detalių gausos, o tai mums neleidžia aiškiai suvokti konceptualios determinacijos, formuojančios to reiškinio branduolį (pavyzdžiui, kapitalo atveju tai būtų vertė).
Pereinant prie marksizmo, hegeliškojo retroaktyvumo įtrauka dar labiau radikalizuoja istorinį Marxo materializmą, nes įdiegia dar ryškesnę distanciją nuo tiesmukos teleologijos ir vulgaraus evoliucionizmo. Kitaip tariant, retroaktyvumas eksplicitiškai akcentuoja tai, ką implikavo pats Marxas, kuomet, tarkime, rašė, jog „žmogaus anatomija yra raktas į beždžionės anatomiją“ (tai - retroaktyvaus praeities perrašymo schema).
Pastaroji mintis, beje, kai kuriems psichoanalitikams leidžia teigti, kad „istorija prasminga tik retroaktyviai. Kaip įprasta Žižekui, čia jis kiek komplikuoja reikalus, kadangi jam retroaktyvumas yra vienas tų instrumentų, leidžiančių Hegelį laikyti didesniu materialistu už Marxą.
Kaip pastarąjį kritikuoja Žižekas: „Marx’s notion of historical process remains fundamentally a teleological one: all history hitherto points towards the present moment, we live in kairos, the time of shift, and are able to discern in the miserable present the possibility of an act to come“. Tęsiant politiniais pavyzdžiais, įvairių nacionalistinių, tradicionalistinių ir apskritai reakcingų judėjimų kuriami praeities vaizdiniai visad yra suformuojami retroaktyviai - romantizuota praeitis, kuri niekad neegzistavo. Panašiai veikia ir kapitalistinė ideologija: ji transistorizuoja ir natūralizuoja dabartį - ima atrodyti, jog tai, kas yra dabar, buvo visados.
(Tarp kitko, retroaktyvumo terminas bene plačiausiai yra žinomas iš teisinės srities - vieno pagrindinių „ideologinių aparatų“.) Aiškinant labiau politekonomiškai, pats kapitalas negali retroaktyviai nekurti įspūdžio, kad jis ex nihilo yra savo paties šaltinis - save valorizuojanti vertė; Marxo žodžiais, „pinigai, gimdantieji pinigus“.
Šioje temoje iš šiuolaikinių mąstytojų svarbus yra ne tik Žižekas, bet ir Badiou: vargu, ar galėsime deramai suprasti Įvykio konceptą, jei nesvarstysime retroaktyvumo. Įvykio sąvokos kontekste suvoktas retroaktyvumas tampa itin pravarčiu įrankiu konceptualizuoti modernybei būdingus ne tik politinius-revoliucinius, bet ir meninius-estetinius lūžius. Pavyzdžiui, prisiminkime Arnoldą Schoenbergą, kurio atonalumas XX a. pradžioje ne tik pasiūlė inovatyvią kompozicinę techniką, bet ir absoliučiai perbraižė pačios muzikos koordinates, pakeitė jos horizontą.
Arnold Schönberg. Piano Concerto, op.42 (1942)
Užsiminus apie tokią naratyvizaciją, verta pridėti, jog psichoanalitinė retroaktyvumo samprata pasižymi trauminiu arba sapnišku charakteriu. Retroaktyvumas identifikuoja tai, kad neįmanoma visko „surišti“ į koherentišką naratyvą - kažkas visad bus praleista (dėl tokių priežasčių nesąmoningoji sfera Freudui yra „belaikė“). Lakanistiniame leksikone šią perspektyvą suteikia Tikrovės sąvoka, nuo kurios retroaktyvumas neatsiejamas: pavyzdžiui, tai, kas pašalinama simbolinėje tvarkoje, retroaktyviai atsiranda Tikrovėje, o ši klinikinėje praktikoje atsekama kalbos (šnekos) pagalba.
Retroaktyvumas gali būti suprantamas tiek kaip ontologinė (būties), tiek kaip epistemologinė (žinojimo) kategorija. Pastaruoju atveju, epistemologinę retroaktyvumo koncepcijos įkrovą akcentuoja ta pati psichoanalizė: jei ši, žinoma, vadovaujasi modernybei ištikima - froidolakanistine - nesąmoningumo samprata. Šią bemaž tiksliausiai apibrėžia teiginys, jog nesąmoningumas yra savęs nežinančios žinios: besubjektis - acefalinis - žinojimas. Tokiu atveju, retroaktyvumas nurodo į sąmonės neregistruojamą ir „nefenomenologizuojamą“ žinojimą.
Tarkime, trečiajame XX a. dešimtmetyje du Sovietų Sąjungos marksistai (beje, lietuvių kilmės) - Izaokas Rubinas ir Eugenijus Pašukanis - pradėjo svarstyti tai, kas šiandien marksizmo lauke žinoma kaip „vertės formos“ mokykla. Šis įnašas leidžia tuodu marksistus retroaktyviai pripažinti kaip vertės formos teorijos pionierius. Visgi, savo laiku, jiedu, paprastai tariant, nežinojo, ką darė: jie nenumanė, kur nuves ir kokias pasekmes sukels jų atradimai, kadangi jie negalėjo to „pilnai“ absorbuoti.
Apibendrinant, galima teigti, kad retroaktyvumo idėja nurodo tam tikrą temporalaus priežastingumo logiką kaip retrokauzalumą arba retrochroniškumą. Čia priežasties ir pasekmės (arba intencijos ir rezultato) ryšys artikuliuojamas kaip nelinijinė ir cirkuliatyvi kontingencija, o tai suponuoja laiko paradoksą: veiksmo pasekmė tampa paties veiksmo priežastimi.
P. S. „Though private property appears to be the source, the cause of alienated labour, it is really its consequence, just as the gods in the beginning are not the cause but the effect of man’s intellectual confusion. „Exchange value posited as the unity of commodity and money is capital, and this positing itself appears as the circulation of capital.
Šiosios apspręstame skurdžiame lauke minėtasis tekstas išdygsta kaip abstraktumu rizikuoti nebijanti, istorinio žvilgsnio nestokojanti, nuosekliai apmąstyta ir ramiu tonu išdėstyta krizės simptomatika. Visgi, kaip pridera, neturėtume tuo interpasyviai apsiriboti ir komfortabiliai sustoti, kadangi visad yra ką „gryninti“, „šlifuoti“ ir kritikuoti toliau - pajėgios kritikos nevalia palikti sau pačiai. Mintys susifermentavo į kelis preliminarius punktus, leisiančius eksplicitiškiau ir strategiškiau plėtoti straipsnio gaires. Taip pat verta pažymėti, kad šiame įraše kritikuojama kairė - „vakarietiška“, ir ypač skaitmeninė, kasdien sutinkama lietuviakalbėse socialinėse medijose. Tokia „kairės iš kairės“ kritika dažnai pasitinkama šabloninėmis pastabomis, kad „čia tik apie Vakarus“, arba liberaliais „eurocentrizmo“ prikišinėjimais - panašia logika vadovaujasi pastaruoju metu madingos emancipacinio agento paieškos „Globaliuosiuose Pietuose“.
1. Empatijos ir rūpesčio problematikos
Nei rūpestis, nei empatija nėra savaime blogi dalykai, tačiau tuo pat jie nėra ir savaime geri - tokie fenomenai neturi būti priimami kaip besąlygiškos duotybės, dekontekstualizuoti esiniai ir natūralios vertybės. Tokie jausmai gali įpiršti ne tik bukinantį sentimentalizmą, bet ir gerokai sujaukti tai, kaip mes svarstome ir suprantame visuomenę. Pasitelkiant marksistinį žargoną, rūpesčio ir empatijos afektai suponuoja tiesioginį ir betarpišką - nemedijuotą - santykį su sociumu. Prie tekste išryškintos daugelio kairiųjų obsesijos kalbai (žodžiams) galime pridurti ir pastebėtiną dėmesį kūno sąvokai - ši šmėžuoja aktyvistinėje retorikoje, akademinėje terpėje, meninėje komunikacijoje. „Viskas yra kūnai ir kalba“ - tokią šiuolaikinės kairės aksiomą Alainas Badiou pakrikštijo „demokratiniu materializmu“, kuris, be abejo, su marksistiniu materializmu nieko bendro neturi. Kairė pernelyg įsikimba į šalia folkpsichologijos įsitaisančią buitinę fenomenologiją, persmelktą naivaus empirizmo: viršų ima apraiškos, juslės ir patirtys. Užsidarymas emociniame ir afektyviame skliaute lemia tai, jog politinė kalba sumenkinama iki pojūčių, įspūdžių, reakcijų ir impresijų, o tai suspenduoja galimybes problemą nagrinėti iš pagrindų. Tokios realijos sugeneruoja dar vieną subtezę: kairė neranda politiškai motyvuoto balanso tarp konkretybės ir abstrakcijos. Kuomet šitiek išteklių dedikuojama konkretiems ir „apčiuopiamiems“ turiniams, represuojamas juos determinuojančios formos apmąstymas.
2. Politinio lauko ir „didžiosios“ politikos svarba
Tai, kad kairė, bent jau vietinė, iš esmės nebesiorientuoja politiniame lauke ir palaidojo bet kokias intencijas jį svarstyti bei jame dalyvauti, dar ryškiau atskleidė tą pačią dieną (!) feisbuke pasipylę įrašai apie Trumpo perrinkimą. Iš vienos pusės - pseudointelektualizmas; iš kitos - antiintelektualizmas. Motyvas suprantamas: išsirikiuoja aibė pagrįstų priežasčių nusivilti vadinamąja didžiąja politika, kuri artimiausiu metu tikrai nežada jokių prošvaisčių. Kad ir kaip nūdienos kairė nenorėtų to pripažinti, „didžioji“ (valstybinė, partinė) politika, kokia ji bebūtų „korumpuota“, „parsidavusi“ ar „supuvusi“, vis dar yra priimtiniausias politinio veikimo instrumentas. Jei atsisakome užmojo kontaktuoti su „didžiąja“ politika, telieka „mažoji“ - su savo visokeriopai nebyliomis demonstracijomis, inertišku „praktikos“ (aktyvizmo) preferavimu ir „vaizduotės dirbtuvėmis“ (taip, tai egzistuoja).
Kairioji politika, jei tebenori būti kairiąja ir politika, vienaip ar kitaip turi orbituoti aplink valstybę ir „laikyti ją už pavadėlio“. Jei nėra jokio santykio su valstybinėmis institucijomis, kaip siekio įgauti galią (o ne jos išsiginti), nebus ir politikos. Todėl neturime bijoti pagrindinio sprendimų priėmimo aparato - turime nebijoti laimėti; turime nebijoti ateities.
Vadinamąsias didžiosios politikos istorija yra kupina klaidų, tačiau kairė turi įveikti baimę klysti. Lygiai taip pat, nedera baimintis tapatintis su klaidomis - juk visas XX a. yra jomis nusėtas, bet tai nereiškia, kad neturime iš jų mokytis ir nebandyti vėl (ir vėl). Juk tik dėka klaidingų žingsnių suprasime, kokie turi būti teisingi. Nedaromos jokios išvados, todėl neišsiugdo pasirengimas „atmokti“ savo įsigyventas ideologemas ir nubusti iš „dogmatinio snaudulio“. Pastarasis išjudintų kairę iš katatoninio strigimo begaliniame neigime - „ydingoje begalybėje“, kaip nuolatinio atmetinėjimo ir atidėliojimo spąstuose. Identiška procedūra taikytina ir „orumui“ - dažniausiai kairėje apie jį prabylama morale apibrėžto savaiminio gėrio kontekste.
3. Moralės ir etikos vaidmuo politikoje
Moralinis lygmuo (šiuo atveju - viktimizuojantis humanitarizmas) yra viena priežasčių, kodėl šių dienų kairė nebeturi plano, programos ir horizonto: politinė arena susiaurinama iki begalinio sielvartavimo dėl kenčiančių aukų. Taigi, vietoje platoniškojo Gėrio, kaip politinio kompaso - jau anksčiau nurodyta „gerų“ ir „blogų“ žmonių distinkcija. Vis dėlto prasmingiau žengti dar toliau ir visuomenėje istoriškai verdančią antagonistinę įtampą konceptualiai eskaluoti iki darbo (proletariato) ir kapitalo (buržuazijos) konflikto - klasių kovos. Jei moralė kalba apie kaltę, etika kalba apie atsakomybę; jei moralė vadovaujasi nuomonėmis, etika grindžiama argumentais.
tags: #kubo #posukio #transformacijos #trajektorija