Nuo pat 1951 m., kai britų keliautojas Ericas Shiptonas aptiko nepaaiškinamą pėdsaką Himalajuose, Jeti - Šerpų kalbos žodis, reiškiantis „laukinį žmogų“ - tapo pasaulinio susidomėjimo objektu. Danielius Tayloras, knygos „Jeti: paslapties ekologija“ autorius, visą savo gyvenimą skyrė šio legendinio padaro paieškoms aukštuosiuose Himalajuose. Jo patirtis ne tik atskleidžia Jeti paslaptis, bet ir pabrėžia mūsų ryšį su gamta bei poreikį tikėti mistiniais dalykais.
Shiptono pėdsakas: Jeti paslapties pradžia
Pagrindinis Jeti egzistavimo įrodymas - tai 1951 m. britų keliautojo Erico Shiptono nufotografuotas pėdsakas. Šis atradimas buvo padarytas ant Menlungo ledyno, netoli Everest’o, Nepalio-Tibeto pasienyje. Shiptonas ir Michaelis Wardas ieškojo alternatyvaus maršruto į Everestą, kai netikėtai aptiko šiuos pėdsakus. Kadangi Shiptonas buvo vienas gerbiamiausių Everest’o tyrinėtojų, jo atrastas pėdsakas nekelia abejonių dėl savo autentiškumo. Tačiau jo kilmė liko paslaptimi.
Shiptono nuotraukoje pėdsakai atrodo labai ryškiai, tarsi gipsiniai liejiniai, dėl kieto sniego sąlygų. Antra, jie priminė žmogaus pėdsakus, bet su nykščiu, suteikiantį primatui būdingą jausmą, bet kartu ir panašumą į hominoidą. Didžiulis dydis - 13 colių - dar labiau sustiprino įspūdį apie didingą hominoidą, primenantį „King Kongą“. Ši nuotrauka greitai patraukė žiniasklaidos dėmesį.
Jeti karštinės metai: ekspedicijos ir teorijos
Po Shiptono atradimo prasidėjo Jeti karštinė, nors pats padaras dar nebuvo oficialiai pavadintas Jeti, o „Siaubinguoju Sniego Žmogumi“. Amerikiečių naftininkas Tomas Slickas surengė kelias dideles ekspedicijas, vienoje jų dalyvavo 500 nešikų ir ji truko 6 mėnesius. Jie netgi pasitelkė kraugerių ieškoti Jeti kvapo.
Vėliau „World Book Encyclopedia“ susidomėjo Jeti ir kreipėsi į Edmundą Hillary. Nors 1950-aisiais jis buvo linkęs tikėti Jeti egzistavimu, jis pasiūlė ne tik ieškoti Jeti, bet ir studijuoti, kaip žmonės gyvena aukštyje. Jie pastatė namelį 19 000 pėdų aukštyje ir atliko eksperimentus, kaip žmonės aklimatizuojasi. Būtent tada jie pirmą kartą atskyrė Šerpų tikėjimą Jeti nuo Jeti kaip paslaptingo hominoido, gyvenančio kalnuose.
Asmeninė Jeti paieška ir Barun slėnio paslaptis
Danieliaus Tayloro susidomėjimas Jeti prasidėjo nuo jo vaikystės Indijoje, kur jo seneliai dirbo medicinos misionieriais. 1946 m., kai jo tėvai perėmė ligoninės valdymą, jis augo apsuptas gamtos. Vieną šeštadienį, per musoną, jis pamatė garsiąją Jeti pėdsako nuotrauką žurnale. Kadangi gerai pažinojo visus džiunglių gyvūnus, jis atmetė kuratoriaus iš Britų muziejaus teoriją, kad tai langur beždžionės pėdsakai. Jo tėvas ir senelis jį įtikino, kad tai galėjo būti Jeti pėdsakas - „laukinis žmogus, gyvenantis kalnuose“.
Tayloro paieškos galiausiai sutelktos į negyvenamą Nepalio rajoną - Barun slėnį. Dėl savo mikroklimato, Barun slėnis gauna daugiau drėgmės nei bet kuris kitas Himalajų slėnis, todėl jis apaugęs tankiomis džiunglėmis ir jame gausu kritulių. Būtent todėl žmonės čia negyvena. Tai yra viena paskutinių laukinių vietovių planetoje, kurią net vietiniai gyventojai, gyvenantys jos pakraščiuose, retai pasiekia. Pats Nepalo karalius patarė jam vykti į Barun slėnį, jei jis nori rasti „laukiniausią vietą, kur galėtų būti Jeti“.
Slėnyje Tayloras aptiko šviežių pėdsakų, kurie, jo manymu, buvo Jeti. Vietinis medžiotojas, su kuriuo jis dirbo, manė, kad tai medžio lokio pėdsakai. Ši hipotezė paaiškino, kodėl pėdsakai turėjo „nykštį“ - medis lokys, praleidžiantis daug laiko medžiuose, išvysto gebėjimą suimti šakas ar laužyti bambukus, todėl jo vienas pirštas tapo atsparus kitų pirštų judesiui, panašiai kaip žmogaus nykštys.
Moksliniai tyrimai ir Jeti mito atgimimas
Jeti paieškoje DNR analizė tapo svarbiu įrankiu. Oksfordo universiteto profesorius Bryanas Sykes’as atliko DNR tyrimus su įvairiais Jeti artefaktais (plaukais, nagais, kaulais). Jo tyrimai parodė, kad du mėginiai genetiškai panašūs į lokius, bet negali būti paaiškinti jokio žinomo gyvūno. Artimiausia genetinė sąsaja buvo su poliariniu lokiu, tačiau su paslaptingomis DNR sekomis. Po jo tyrimų Jeti mitas vėl atgimė pasaulyje. Tačiau vėliau kiti mokslininkai parodė, kad Sykes’as padarė klaidą, ir kad tai buvo ne nauja rūšis, o nepilnos žinomų gyvūnų DNR sekos. Vėlgi, grįžtama prie lokio.
Makalu-Barun nacionalinis parkas ir „Jeti takas“
Danieliaus Tayloro paieškos Jeti vedė ne tik prie paslaptingų pėdsakų, bet ir prie svarbaus gamtosaugos projekto. Jis suprato, kad Barun slėnis, nors ir negyvenamas, nebuvo saugoma teritorija. Vietiniai gyventojai pradėjo jį paversti dirbamaisiais laukais, o Kinija planavo miško kirtimą slėnio šiaurėje. Tayloras, pasitelkęs savo šeimos patirtį bendruomenių sveikatos srityje, nusprendė taikyti panašų modelį gamtos apsaugai. Jis inicijavo bendruomenės pagrindu vykdomą, zoninį išsaugojimo modelį, kuris buvo įgyvendintas aukščiausioje pasaulio vietoje. Taip buvo sukurtas Makalu-Barun nacionalinis parkas ir „Jeti takas“, kuriuo dabar keliauja turistai per nepaliestą gamtą.
Giliau nei Jeti: bio-atsparumas ir ryšys su gamta
Po 60 metų paieškų Danielius Tayloras suprato, kad Jeti istorija atskleidžia gilesnę tiesą apie gyvybę. Jis sukūrė „bio-atsparumo“ koncepciją, teigdamas, kad gyvybei išsaugoti svarbu ne tik DNR įvairovė, bet ir tam tikrų rūšių, tokių kaip varnos ar tarakonai, atsparumas aplinkos pokyčiams. Jeti pamoka, pasak jo, yra ta, kad turime branginti ir stiprinti biologinį atsparumą, jei norime išsaugoti gyvybę.
Jo patirtis pakeitė jo požiūrį į gyvybę. Augant urbanizacijai, svarbu suprasti, kad esame gyvybės dalis, susiję su ja. Jeti legendos, kaip ir legendos apie „Džiunglių žmogų“ Rusijoje ar Kinijoje, atspindi žmogaus poreikį tikėti paslaptingais, humanoidiniais padarais. Tayloras įsitikinęs, kad šis poreikis kilo iš Viktorijos laikų, kai žmonės ieškojo „trūkstamos grandies“. Giliausia mūsų paslaptis yra noras būti susijusiam su „didžiuoju anapus“. Jeti, kaip ir Dievas, angelai ar Loch Nesso pabaisa, yra simbolis, padedantis mums suvokti šį ryšį.