Adolfo Meko (1925-2011) gyvenimas ir kūryba - tai ne tik avangardinio kino ir literatūros pėdsakas, bet ir gilus liudijimas apie tremties, ilgesio ir ieškojimo patirtis. Jo „Raštai“, ruošiami leidyklos „Odilė“, atveria naują puslapį menininko palikimo pažinimui. Ypač svarbus yra 1941-1951 metais rašytas dienoraštis, kurį pats Adolfas Mekas išvertė į anglų kalbą, o po jo mirties žmona Pola Chapelle jį išleido pavadinimu „The Adolfas Diaries“.
Šis dienoraštis - tai ne tik asmeninių išgyvenimų, bet ir epochos dokumentas, atskleidžiantis tremtinio, poeto jausmus, frustracijas ir mintis. Brolis Julius Mekas jį apibūdina kaip „tokį pat unikalų epochos dokumentą, kaip ir manieji užrašai“. Siūlome pažvelgti į šiuos neprastus jaunystės tekstus, kurie leidžia pajusti autentiškus autoriaus išgyvenimus.
Kelionė į nežinią ir ilgesys namų
Liepos 11-ąją prasidėjusi kelionė iš Biržų truko dešimt dienų. Atvykus į Elmshorną, vokiečiai paskyrė darbą geležies gamykloje. Nors maistas kol kas nekėlė nusiskundimų, tačiau jausmas buvo lyg ką tik iš vandens ištrauktas. „Kalbos nemoku, nieko čia nepažįstu“, - rašo Adolfas Mekas, jausdamas gilią nostalgiją savo kraštui, Lietuvai. „Atrodo, imčiau ir pareičiau pėsčias į Semeniškius, į mūsų laukus.“
Sėdėjimas prie lango tapo sunkus, gerklę gniaužė širdgėla, akyse tvenkėsi ašaros. Brangių draugų ilgesys buvo nepakeliamas. Užsimerkus, bandant pamiršti dabartinę aplinką, mintys grįždavo į Lietuvą, į Biržus. „Saulė! Vakaras. Du langai. Ekstazė“, - rašo jis, prisimindamas gimtąsias pievas, nugyventus metus, brangius veidus.
Karas, išsiskyrimas ir svajonės
Prabėgus penkeriems karo metams, Vokietijoje praleistas laikas, vos pusantro mėnesio, jau privertė beveik pamiršti Lietuvą. „Smarkiai dirbame vardan pergalės!“ - rašo autorius, vos turėdamas laiko sau. Kinas tapo vieninteliu būdu pabėgti nuo barako gyvenimo ir gyventojų. „Jeigu eini į kiną, nukenčia miegas, nes jam tada lieka tik šešios su puse valandos.“
Karo pabaiga vis arčiau, vokiečiai plėšosi iš paskutiniųjų. Laikraščiai uždaromi, taupomas popierius - viskas karo reikmėms. Gyvenimas barake, nors ir neblogas, su daugybe draugiškų žmonių, vis tiek kelia nerimą. Naujokai, aristokratiškos išvaizdos rusas ir du italai, atvyksta į stovyklą. Vienas iš italų - žurnalistas, kitas - muzikantas, pradeda mokyti lietuvių kalbos.
Kelionė į Manheimą, ieškant lietuvių stovyklos, atskleidžia kartų kartoms kartojamą tiesą: „Didžiausi tinginiai, nevalos ir kvailiai po italų yra lietuviai.“ Heidelbergas, nepaliestas karo, su XIV a. įsteigtu universitetu ir gausybe knygynų, tampa vieta, kur praleidžiamos valandos. Tačiau net ir čia, tarp knygų, neišvengiamai grįžta mintys apie karo realybę ir ateitį.
Po karo: nauja realybė ir ilgesys tėvynei
Japonijai kapituliavus, pasaulis nebekariauja. Amerikiečiai panaudoja atominį ginklą, sugriaudami 300 000 gyventojų miestą. Naujasis stebuklas tampa pagrindine visų kalbų tema. Po ilgesnės nei metų pertraukos atsiranda „savo stalas“, apkrautas knygomis, ir kažkas panašaus į kambarį, susiremtą iš palaidų durų ir lentų palėpėje. Tačiau net ir ši privati erdvė negali apsaugoti nuo aplinkinių triukšmo ir pykčių.
Niujorkas pasitinka lūkesčius nepatenkinančia realybe. Dangoraižiai, Brodvėjaus šurmulys, reklamos - visa tai atrodo neįdomu, nepalūta. „Viskas labai vargana.“ Bruklino gatvės pilnos griuvėsių, šiukšlių krūvų. „Atmosfera čia - šuniška. Viskas man atkaru. Viskas nejauku.“ Noras likti laive ir plaukti atgal į Europą stiprėja. Nėra nei darbo, nei buto, tik badas. „Amerika! Amerika!“ - skamba kartėlis.
Šaltas vėjas pučia Niujorko centre lapkričio viduryje, o apsirengimas tebėra vasariškas. Skylės batų paduose, nunešioti drabužiai. Juodaodžių moterų plaukai - gražiausi pasaulyje. Gyvenimas su Algio šeimyna, miegas svetainėje ant sofų. Katalikų bažnyčioje sutikti pažįstami iš Vokietijos, teatro trupės pasiūlymas. Viltis išsikapstyti iš vargo. „Kada gi išsikapstysiu iš šito vargo?“
Havajų idilė ir Amerikos realybė
Havajai pasitinka karštu oru, ramybe ir legendine „Aloha“ dvasia. Tai kitoks pasaulis nei Viduržemio jūros pakrančių turizmo milžinai. Žali laukai, žydra jūra, nenustelbiantys žvaigždžių miestų šviesos. Banginių stebėjimas, povandeninis plaukimas, ekstremalūs sportai. Vulkanų nacionalinis parkas, Kilauea ugnikalnis, Mauna Kea viršukalnė su observatorijomis. Hilo miestas, jo seni mediniai namai, nutolę nuo masinio turizmo.
Istorija byloja apie Havajų salas: Kamehameha, pirmojo Europos atvykėlio Jameso Cooko susitikimas, karalių valdžia, misionierių atvykimas, vietinių gyventojų nykimas. Perversmas, karalienės Liliuokalani namų areštas. Parkerių ranča, didžiausia JAV ranča. Vaimėja - meno galerija, prekybos centrai, medinių bažnytėlių eilė. Pu’ukoholos ir Mo’okinio šventyklos, Kamehameha I skulptūra. Mamalahoa plentas, Vaipijo kanjonas. Havajų muzika, Izraelio Kamakavivo’olės daina „Hawaii ‘78“. Oficiali Havajų kalba, jos atgimimas.
Tačiau net ir Havajų idilėje slypi Amerikos realybė: greito maisto tinklai, „drive through“, nemokamas bevielis internetas, leidžiantis sutaupyti pinigų ryšiui su Lietuva. Kavos plantacija, kurioje apdorojimo procesas parodomas nemokamai, be spaudimo pirkti. Kalnas („mauka“) ir vandenynas („makai“) - pagrindinės kryptys Havajų salose.
Aukso vertė: nuo istorijos iki šiuolaikinės ekonomikos
Dažnai sakome: „Jis brangus kaip auksas.“ Bet kodėl auksas yra toks vertingas? Jo kiekis žemės plutoje yra ribotas - vos 20 proc. išteklių. Nors yra retesnių elementų, jie dažnai greitai garuoja, stipriai spinduliuoja arba juos išgauti per brangu.
Auksas pasižymi estetiškumu, vienalyčiu, patvariu, lengvai apdorojamu, korozijai atspariu ir minkštu metalu. Jo išgavimas - kruopštus darbas, ne visada garantuojantis sėkmę. Norint pagaminti du vestuvinius žiedus, reikia „permesti“ 3 tonas žvyro.
Aukso reikšmė pinigų sistemoje yra didžiulė. Jis negali būti padirbtas, priešingai nei banknotas. Senovėje auksas buvo valiuta, o dabar juo apsaugoma popierinio pinigo vertė. Tai pinigų sistemos pagrindas, kurio kursas nesikeičia ir nepriklauso nuo politinių sprendimų. Aukso vertė yra panaši visur, todėl valstybės tarpusavyje nekonkuruoja. Jis atsparus kainų augimui.
Elektronikos gamintojai vertina auksą dėl jo gero elektros ir šilumos laidumo bei plastiškumo, leidžiančio formuoti plonus laidininkus. Auksas plačiai naudojamas juvelyrikoje, stomatologijoje, radiotechnikoje, pramonėje, monetų ir cheminės aparatūros gamyboje. Jis saugomas kaip centrinių bankų atsargų dalis, naudojamas skolai padengti, kai išlaidos viršija pajamas. Auksas vertinamas kaip prekė, perkama ir parduodama pasaulio biržose, daugiausia investuojant pinigus.
Auksas - tai taurusis metalas, sakoma, kad jis, kaip ir meilė, nerūdija. Jo negalima sukurti, todėl jo vertė nekinta. Todėl jis taip vertinamas. Tai taurusis metalas, kurio vertė išlieka nepakitusi laikui bėgant.
Heart-In Diamond - asmeninių deimantų gamybos procesas.