Danų filosofas ir teologas Sørenas Kierkegaardas (1813-1855) savo džiaugsmo mokytojais pasirinko du Evangelijos veikėjus: laukų leliją ir skraidantį sparnuotį. Viename gražiausių savo veikalų „Laukų lelija ir padangių paukštis“ jis aiškiai leidžia suprasti, kad džiaugsmo išmokyti negalima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Būtent šie du Evangelijos veikėjai - laukų lelija ir padangių sparnuotis - Kierkegaardui ir yra džiaugsmas. Jis besąlygiškas ir čia pat esantis. Džiaugsmas būti. Būti tokiems, kokius sukūrė Visagalis. Tokia yra lelija: niekieno nepastebima, ji vis tiek išsiskleidžia visu savo gražumu. Žinodama, kad tas žydėjimas toks trumpalaikis, ji neburnoja prieš Dievą, bet džiaugiasi. Toks pat ir padangių sparnuotis: net ir tada, kai pikto žmogaus ranka išdrasko jo šeimos lizdą, jis nenusimena ir nenustoja savo čiulbėjimu garbinti Viešpaties. O kaip aš, kuriam Dievas davė daug daugiau negu lelijai ir paukščiui? Ak, nelengva sekti šiais evangeliniais džiaugsmo mokytojais.
Kierkegaardas teigė, kad visos metafizinės sistemos yra bergždžios, bet žmogus būtinai turįs pasirinkti kokį nors tikėjimą. Jis pabrėžė tikėjimo svarbą kaip tik dėl jo iracionalumo ir absurdiškumo. Nors jis buvo tikintis krikščionis, filosofas save suvokė kaip „egzistuojantį mąstytoją“, kuriam pirmiausia rūpi dalykai, susiję su jo paties asmeniniu gyvenimu. Savo filosofijoje aptarė tris egzistencijos sferas: estetinę, etinę ir religinę. Pabrėžė subjektyvumą, konfrontaciją ir nusivylimą; tai padarė labai didelę įtaką vadinamosios egzistencinės filosofijos krypčiai.
Vargu, ar kas pasikeitė nuo Kierkegaard‘o laikų… Ypač kalbant apie nūdienos piliečio santykį su kančia. Tokio opumo kentėjimui prieš du šimtus metų dar net nebuvo, o jau tada filosofas nuogąstavo, kad žmonės nei gyventi nei kentėti nebemoka. Įdomu, ką jis sakytų dabar? Kai be profesionalų pagalbos nė viena krizė nebeįveikiama. Kai su kasdieniškiausia bėda be namudinio apsisvaiginimo nebeįmanoma apsieiti. Įdomu, ką dabar sakytų gerbiamas filosofas, pamatęs kiek ramsčių ir ramentėlių žmonės yra prisikūrę, kad tik negailestingo gyvenimo naštos jų nepalaužtų. Kiek psichopagalbos ir savipagalbos būdų yra prigaminta, kiek tarnybų pristeigta, kad tik kažkaip, pečius tvirtai surėmę paprasčiausius gyvenimo įvykius atlaikytume.
Susidaro įspūdis, kad kas benutiktų, viskas kelia stresą ir žaloja psichiką. Ar tai būtų neišlaikytas egzaminas, ar skyrybos, ar eilinė sloga. Stresas nemalonus, jis kelia kančią. Su kančia santykis, švelniai tariant, įdomus. Ne visai švelniai tariant, ganėtinai infantilus. Laike, kuomet ligos, nelaimės ir kitos problemos žmogų aplenkia, dauguma žmonių tvirtai laikosi nuomonės, kad jų gyvenimas turi būti sklandus, lengvas ir malonus, o viskas, kas sunku ir nemalonu, privalo juos ratu apeiti. Laikas po to, kai paaiškėja, kad dalykai, kurie turėjo žmogų aplenkti, visgi jo neaplenkė, vadinamas kentėjimu ir skiriamas jis įvairiausiems bandymams kažkaip su šia neteisybe susitvarkyti.
Dažniausiai klausimas, ką dabar daryti, sprendžiamas įprastuoju būdu, tai yra daroma viskas, kad būtų dar sunkiau ir kad kančia dar labiau išdidėtų. O kad kančios akivaizdoje galima elgtis ir ne taip įprastai, tai yra, nedaryti nieko, kas kančią didintų, - mūsuose jau seniai pamiršta. Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima tik iškentėti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti. S. Kierkegard‘as šį liūną vadina „sielvarto ir neištvermės nuodėme“.
„Kančios išdidinimo“ modelis šiai dienai populiarus ir visokeriopai skatinamas. Susilaikymas nuo kančios išdidinimo - vadinamas antihumaniška, viduramžiška atgyvena, neatitinkančia laikmečio dvasios. Apie savo kančias šiuolaikinės visuomenės pilietis primygtinai raginamas pliaukšti į kairę ir į dešinę, kuo daugiau ir išsamiau, tuo, kaip sakoma, jam bus geriau. Kierkegard‘as, atvirkščiai, kenčiantįjį ragina tylėti. Kaip tą daro paukštis ar laukų lelija. Nes, pasak filosofo, tylus kentėjimas kančią supaprastina ir ištyrina: „Lelijai kentėti yra kentėti - nei daugiau nei mažiau. Tačiau būtent tada, kai kentėti yra nei daugiau nei mažiau negu kentėti, kančia supaprastinama ir ištyrinama, kiek tik įmanoma sumažinama. Dar labiau sumažėti ji nebegali, nes ji vis dėlto yra ir yra tuo, kuo yra; užtat padidės be galo, jei tik nebus nei daugiau, nei mažiau negu tai, kas yra. Kai kančia yra nei didesnė, nei mažesnė, taigi apibrėžta, ji yra - nors ir būtų didžiausia kančia - mažiausia, kokia tik gali būti.“
Kodėl žmogui siūloma mokytis iš paukščio ir lelijos? Todėl, kad paukštis geba būti tylus savo kančios akivaizdoje. Net ir šlubuojantis balandis nestovi nunarinęs varvančio snapo ir nesielvartauja kur patvory nugriuvęs. O krypuoja sau, lesioja, neskelbia bado akcijų, nekrenta akmeniu nuo aukščiausios olos, suvokęs žmonių žiaurumą. Arba gal gedinčią leliją pavyktų įsivaizduoti? Auga sau lelija kartu su kitomis, atėjo žmogus, išrovė jos gimines ir artimuosius, liko vienut viena. Išgyvendama nepakeliamo vienišumo sielvartą ji nusprendžia nebežydėti: „Ech, nebeverta ir man gyventi“ - nusprendžia likimo nuskriaustoji ir tyliai ašarodama neria į ežero gelmes. Nei padangių paukštis nei laukų lelija iš savo kančios nekuria dramų. Jie tyli. Jie gyvena toliau. Žmonės elgiasi kitaip. Kančios akivaizdoje atsisakydami tylos, jie savo kančią deformuoja.
Iš paprasčiausios netekties ar bet kurio kito emocinio skausmo jie padaro kažką žymiai daugiau arba žymiai mažiau (kas iš esmės yra tas pats, tik daugiau kainuoja). Toks negebėjimas tyliai ir ramiai, be dramų ir fejerverkų, išbūti kančios akivaizdoje galop juos prislegia tiek, kad būtis tampa nebepakeliama. „Tačiau tylusis paukštis save yra atleidęs nuo to, kas kančią didina - nuo kitų neprasmingos atjautos, kas kančią ilgina - nuo daug kalbų apie kentėjimą, kas daro kančią blogesniu dalyku nei pati kančią - sielvarto ir neištvermės nuodėme“, - rašo S. Kierkegaard‘as.
Žmones, visaip kaip savo kančią demonstruojančius, filosofas vadina neviltingaisiais. Neviltingieji pasižymi noru savo kančią išpasakoti, išrėkti: „O kad balsas manasis būtų lig vėtros, kad galėčiau kaip tą kančią kenčiu išsakyti!“ Taip savo kančią jie dar labiau išdidina, dar stipriau ją pajaučia“.
Taigi, iš kančios padaryti kažką nebepakeliamo yra du būdai: 1. Kančią išdidinti. 2. Kančią sumenkinti. Kančią išdidina: skausmingos situacijos eskalavimas, pasakojimas-perpasakojimas, nesibaigiantis vidinis gromuliavimas. Kaltų ieškojimas ir garsiai išsakomos dejonės dėl negailestingo likimo; piktinimasis; užuojautos prašinėjimas; kalbėjimas apie savo kentėjimus su pretenzijomis tiems, kurie galėtų būti kalti ir su pavydu tiems, kurie kenčia mažiau. Taip pat nuolatinis emocinių žaizdų krapštinėjimas, analizavimas, to paties „siaubo filmo“ peržiūrinėjimas šimtus kartų. Aiškiaregiškų ir toli siekiančių išvadų darymas. Be žodinio kančios didinimo, lygiai taip pat sėkmingai veikia ir tampriai prisriegtos kančios grimasos veide; netgi drabužiai: juodai pilki, neaiškios formos kūno apvalkalai, pabrėžtinai reprezentuojantys likimo aukos įvaizdį. Ir aišku, kad pastovus kančios minčių mintijimas: „Koks aš vargšas, koks aš nelaimingas… ne gyvenimas, o vargų vargas, bėdų bėda…“. Talentingiems kančios didintojams nereikia net ir rimtesnės bėdos, iš eilinės nesėkmės jie sugeba išpūsti katastrofą. Bet kurį susipykimą geba paversi santykių krize, jei tik pasistengia.
Pavyzdžiui, vaikas eidamas iš mokyklos pametė telefoną. Kaip iš šio įvykio patirti kuo didesnį stresą? Pirmiausia, reikėtų suvokti, kad telefono pametimas tai ne šiaip įvykis, o tai ženklas, kad su jūsų vaiku kažkas negerai. Taip pat tai įrodymas, kad jūs blogi tėvai, o miesto gatvėse pilna nusikaltėlių. Jei streso dar mažoka, galima apie šeimą ištikusią nelaimę kelis kartus rimtai pasikalbėti su vaiku, dar būtų gerai jį kaip reikiant pamokyti, tai yra nubausti. Dar galite išsakyti savo ilgai kauptą nuomonę apie netikusius tėvo (motinos, uošvio, anytos) genus. Krizės įtvirtinimui papasakokite apie tai visiems, kas norės jūsų klausytis. Ypač tiems, kurie padės šioje nelaimėje įžvelgti dar daugiau priežasčių kančiai. Ir būtinai pasidarykite toli siekiančias išvadas: „Mano vaikas žioplys, nieko gero iš jo nebus“ ir pan…
Ai, vos nepamiršau paminėti, jokiu būdu neleiskite sau užsimiršti. Savaitę kitą po šio sukrečiančio įvykio vaikščiokite niūria veido išraiška, taip turėsite progą dar ir dar kartą paaiškinti visiems besidomintiems, kokia nelaimė ištiko jūsų šeimą. Aišku, čia pateikiau tam tikrą šaržą, retas kuris iš buitinio įvykio sugeba tiek išspausti. Bet jei nelaimė pasitaiko bent kiek skaudesnė ir be didelių pastangų, ir be įgimtų gebėjimų neišsenkančios kančios šaltinį iš jos galima padaryti.
Kad taip neatsitiktų, Kierkegaard‘as siūlo savo kančios akivaizdoje tiesiog susikaupti ir patylėti. Šio pasiūlymo nereikėtų priimti visiškai tiesmukai. Čia nekalbama apie partizaninius tylos įžadus. Filosofas siūlo tylą, kaip santykį su kančia. Rekomenduojamas tylus santykis su tuo, ką jaučiu. Ir tai visai ne tas pasipūtėliškas sprendimas, kai kančios akivaizdoje žmonės pasirenka tylėti kaip žemė: „Niekam nieko neprasitarsiu ir ašarų niekam nerodysiu“. Tylus santykis su kančia reiškia nuolankumą, kai kančia priimama tokia, kokia ji yra ir su tais jausmais, kuriuos ji kelia, kai net savo paties mintyse žmogus apsieina ir be ignoravimo, ir be perdėtos graužaties. Net ir tyliai pats sau bėdžiaus raudų nerypuoja iki visiškai išsenka. Artimojo netektį, tokia kokia ji yra, taip pat galima išgyventi nuolankioje vidinėje tyloje. Bet galima iš jos padaryti ir didžią dramą, su žiūrovais ir su orkestru, apkarstant visą savo būtį dėmesį patraukiančiomis afišomis: „mano kančia didžiausia“, „niekas nepajėgus suprasti, ką aš išgyvenu“, „niekas manęs šiame gyvenime jau nebedžiugins“, „šitie sužalojimai lydės mane visą likusį gyvenimą ir nebematyti man saulės šviesos“, „jam išėjus nebelemta ir man džiaugtis gyvenimu“, „po tokio dalyko, nebeturiu teisės gyventi“.
Kančią sumenkina, tai yra, taip pat padaro ją tuo, kas ji nėra: apsimetinėjimas, kad kančios nėra („nieko ypatingo neįvyko“); savo jausmų ignoravimas („man viskas gerai“); kančios neigimas („žmonėms nutinka ir blogesnių dalykų“) ir bet koks kitas savęs apgaudinėjimas, kad nėra taip, kaip yra. Nutilti kančios akivaizdoje - tai leisti jai tapti tuo, kuo ji yra: jausmu, išgyvenimu, apibrėžtu laike ir situacijoje. Nutilti ne tik išoriškai, bet ir vidumi - priimti savo kančią taip, kaip ji buvo duota, tokią, kokia ji atėjo į tavo gyvenimą. Nesugebantys nutilti kančios akivaizdoje, nei viduje, nei išorėje, negebantys priimti kančios taip, kaip ji buvo duota, daro iš jos tai, kas ji nėra. Ir tampa neviltingaisiais. Nusivylusiaisiais. Gyvenimo naštos nebepakeliančiais ir besižudančiais. Kuriems niekas nebesugeba padėti: nei artimieji, nei psichologai, nei ištisos prevencinės programos. Ypač, jei ir ta „pagalba“ sukurpta pagal tą patį kančios didinimo modelį.
Pavyzdžiui, žmogus ateina pas pagalbą siūlantįjį, kančioje jau beskęstantis ir ten išgirsta, kad taip, tu patyrei didžiulę traumą, randai tau liks visam gyvenimui, niekada nebebus taip, kaip prieš tai, o tavo psichika jau sužalota amžiams… Tokia „pagalba“ tik dar tvirčiau prikala žmogų prie likimo nuskriausto, traumuoto nelaimėlio kryžiaus.
Be „tiesos“ sakymo yra dar vienas „pagalbos“ kenčiančiam būdas, taip pat sėkmingai kančią didinantis. Jis vadinasi „pakalbėkime apie tai“. Pakalbėkim, aptarkim, paanalizuokim. Tą daryti juk daug lengviau, nei iš tiesų jausti tai, kas jaučiasi? Apiplepėti, apdejuoti, pasikapstyti kas čia ir kodėl, daug paprasčiau, nei kenčiančiojo tyloje išbūti. Ypač patyrę kančios didintojai, atsiprašau, pagalbos teikėjai, mėgsta kančios analizės techniką. Buitiškai ji vadintųsi taip: „Pasikapstykime kartu po tavo kančios žaizdas“. Kad, gink Dieve, žaizda nesugytų, kad nė vienas faktas, nė viena skausminga emocija nenugrimztų į užmarštį.
Ne viena psichologijos mokykla garsina seną tiesą: kurį šunį maitinsi, tas ir stiprės. Maitinsi niūrų, piktą ir agresyvų, stiprės blogasis, maitinsi - gerąjį, stiprės gerasis. Man iš tiesų sunku suvokti nuolatinio mintijimo ir/ar kalbėjimo apie tai, kas skaudaus buvo patirta, privalumus - iškeliant iš atminties visas smulkmenas ir jas aptariant, analizuojant ir peranalizuojant. Nebent būtų tenkinami kokie tai labai jau savotiški besikalbančiųjų poreikiai. Deja, šiai dienai emocinės pagalbos erdvėse „pakalbėkim apie tai“ pristatoma kaip panacėja nuo bet kokios kančios ar traumos. Ir tuo užsiima kas tik netingi, nuo diplomuotų iki „virtuvinių“ padėjėjų. Tuo tarpu paklausus žmonių, išgyvenusių skausmingus gyvenimo įvykius, kokia pagalba jiems būtų pravertusi, visi vieningai paprasti: „Būčiau norėjęs, kad kas nors šalia manęs tiesiog būtų pabuvęs.“
O siekiantiems sveikesnio santykio su savo kentėjimu, bei norintiems padaryti viską, kad nebūtų blogiau nei yra, Jalad ad Din (ad Din) Rumi patarimas: Nustok vaikščiojęs savo paties šešėlyje, mėgaudamasis kvailomis mintimis. Pakelki galvą, pažiūrėk į saulę, ženki tarp gėlių, tapk žmogumi. Negyvenk tamsoje kaip naktinis paukštis, melskis už savo vaizduotės pabaisas. Kelkis ir ieškok šviesos, žvelk saulės kryptimi. Kelkis ir ieškok šviesos. Maitink savo baltąjį šunį ir neleisk, kad kas paslapčia mėtytų kaulus juodajam, kad ir kokiu išmaniu kinologu prisistatęs būtų. Visuomet maitink tik savo baltąjį šunį, net ir kančios akivaizdoje.
Lietuvoje dažnas, bet negausus paukštis yra laukų lelija. Tai miško paukštis. Gyvena pušynuose, mišriuose miškuose, kirtavietėse, miško aikštelėse. Vengia šlapių vietų, aptinkamas tik sausose vietose. Aktyvus naktį, prietemos valandomis. Skraido labai tyliai, kartais pakimba ore. Skrydis lengvas, būdingi staigūs posūkiai.
Peri gana vėlai, kiaušinius deda tiesiai ant žemės, ant spyglių, pernykščių lapų, kerpių. Dėtyje paprastai būna 2 margi, įvairaus dydžio kiaušiniai. Abu porelės nariai peri apie 17 dienų. Jaunikliai išsirita ne kartu: pirmasis ritasi naktį, o kitas maždaug po paros. Jauniklių kūną dengia pilkai balsvi, juosvi pūkai. Paukščiukus maitina abu porelės nariai. Gaudo naktį skraidančius vabalus, drugelius, mėšlavabalius, grambuolius.
Kūno viršutinė pusė pilkai rusva, neryškiai skersai dryžuota bei išmarginta ryškiomis pailgomis tamsiomis dėmėmis. Per galvą ir pečius eina plačios išilginės juodos juostos. Apatinė kūno pusė pilka, rusva, skersai smulkiai dryžuota. Patino pirmosios trys didžiosios plasnojamosios plunksnos ir uodegos kraštai išmarginti baltomis dėmėmis. Snapas nedidelis, juodas. Rainelė tamsiai ruda.
Eurazijoje gyvena nuo Atlanto vandenyno iki Užbaikalės. Šiaurėje arealas siekia pietinę Švedijos dalį, Šiaurės Dvinos žemupį, Lenos aukštupį, pietuose tęsiasi iki šiaurės vakarų Indijos, šiaurinės Arabijos jūros pakrantės, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros.
Vienas gražiausių Kierkegaard'o veikalų - „Laukų lelija ir padangių paukštis“ - moko mus, kad džiaugsmo išmokyti negalima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Šie Evangelijos veikėjai, anot filosofo, yra džiaugsmas - besąlygiškas ir čia pat esantis. Tai džiaugsmas būti tokiais, kokius sukūrė Visagalis.
Lelija, niekieno nepastebima, išsiskleidžia visu savo gražumu. Žinodama, kad žydėjimas trumpalaikis, ji džiaugiasi, o ne peikia Dievo. Padangių sparnuotis, net ir netekęs lizdo, nenusimena ir nenustoja garbinti Viešpaties.
Kierkegaard'as pateikia kelis būdus, kaip vengti džiaugsmo, kurie, deja, daugeliui yra gerai pažįstami: tikėjimas, kad džiaugsmas egzistuoja tik ne čia ir dabar; sąlygų kėlimas džiaugsmui pasiekti; tikėjimas, kad skausmas ir kančia nesuderinami su džiaugsmu; galvojimas, kad tikras džiaugsmas jau buvo ir niekad nebesugrįš; reklamos ir jos siūlomų priemonių džiaugsmui pasiekti garbinimas; kaltinimai aplinkiniams dėl negebėjimo patirti džiaugsmą; menkinimas bažnyčios bendruomenės ir laukimas naujo, džiaugsmingo ganytojo; visuomeninė pasyvumas; džiaugsmo užuomazgų slėpimas.
Tačiau jei norėsis pasimokyti tikro džiaugsmo, Kierkegaard'as siūlo trumpam išsijungti technikas, atidėti į šalį „kaip tapti laimingam“ pobūdžio bestselerius ir pabūti su paukščiu ir lelija. Net ir gyvenant mieste, kur šių gamtos kūrinių nebėra, galima semtis įkvėpimo iš kitų - pavyzdžiui, daugiavaikės šeimos, kuri sugeba džiaugtis auginant vaikus ir dirbant.
Galų gale, Kierkegaard'as ragina mus nekurti dramų iš kančios, o tylėti ir priimti ją tokią, kokia ji yra. Kaip paukštis ar lelija, kurie tyliai gyvena toliau, nekuria dramų iš savo kančios. Taip mes galime išvengti „sielvarto ir neištvermės nuodėmės“ ir išmokti tikro džiaugsmo.
