Straipsnis nagrinėja sudėtingą Stepo Grybausko gyvenimo istoriją, kuri prasidėjo 1925 m. spalio 23 d. Jis buvo buvęs Telšių vyskupo M. Valančiaus valstybinės gimnazijos auklėtinis, pasižymėjęs dailininko ir skulptoriaus gabumais, talentingas sportininkas, vienas iš geriausių Telšių „Džiugo“ sporto klubo krepšininkų ir futbolininkų. Jo gyvenimo kelias susikirtos su LLA antinacinio pasipriešinimo judėjimu, vėliau jis tapo Žemaičių legiono vado adjutantu, patyrė daug rizikingų partizaninių nuotykių. Jis dalyvavo mūšyje Kunigaikštynės miške, kuris gali būti laikomas partizaninės kovos taktikos etalonu, vadovaujant mjr. J. Semaškai-Liepai.
Stepo Grybausko atsiminimai pateikiami plačiame istoriniame kontekste, siekiant atskleisti to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, mąstymą, moralines nuostatas, politines pažiūras ir ateities politinę viziją. Analizuojama, kokios vokiečių nacistinio ir sovietų politinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygos bei tarptautinės politinės priežastys lėmė žmonių sprendimus, veiksmus ir pasirinkimus.
Vaikystė ir jaunystė Telšiuose
Stepas Grybauskas augo didelėje šeimoje, kurioje buvo keturi broliai ir dvi sesutės. Tėvas, nors ir dirbdamas įvairius darbus ir būdamas miestelio gaisrininkas savanoris, sugebėjo išlaikyti šeimą, užtikrindamas, kad visi būtų aprengti ir pamaitinti, nors ir be didelės prabangos.
Mokėsi pradinėje mokykloje, o vėliau - Telšių vyskupo M. Valančiaus valstybinėje gimnazijoje. Joje dirbo labai geri mokytojai, kurie suformavo mokinių pagrindines žmogiškąsias vertybes: dorovę, tiesos ir garbės supratimą, meilę ir pasiaukojimą, ištikimybę ir patriotiškumą. Šios vertybės padėjo suprasti žmogaus vertę ir jo vietą visuomenės gyvenime, kur kiekvienas privalėjo nesavanaudiškai duoti naudos tautai ir Tėvynei. Mokytojas A. Čiurinskas, nukankintas Rainiuose, tapo doro, teisingo, Tėvynei ir tautai atsidavusio žmogaus pavyzdžiu.
Nuo pat jaunystės Stepas aktyviai sportavo: žaidė futbolą, krepšinį, stalo tenisą, vasarą plaukiodavo Masčio ežere, o žiemą žaisdavo ledo ritulį. Jis gerai mokėsi ir skyrė laiką sportui bei menui - dailė ir skulptūra. Mokytojai vertino jo meninius gebėjimus, nors kartais ir mažesniais balais, siekdami auklėjimo tikslais.
Gyvenimas buvo labai aktyvus: durys nerakintos, vagysčių nebuvo, o pamesto daikto pasisavinimas laikytas nedoru poelgiu. Mokiniai grįždavo į namus trumpam užkąsti ir vėl skubėdavo į mokslus, treniruotes, varžybas, gimnazijos renginius ar vakarėlius. Stepas taip pat spėdavo pažvejoti.
Lietuvos okupacija ir pasipriešinimas
1940 m., atgavus Vilniaus kraštą ir įsileidus sovietų kariuomenės įgulas, Lietuvoje tvyrojo įtampa. Sovietų valdžia pateikė nepagrįstus kaltinimus Lietuvos Vyriausybei ir ultimatumą dėl papildomo rusų kariuomenės kontingento įvedimo bei vyriausybės pakeitimo. Prezidentas A. Smetona tam priešinosi, tačiau dauguma ministrų ir kariuomenės vadas palaikė kitą nuomonę, nenorėdami ginklu priešintis okupantams. Prezidentas pasitraukė į Vokietiją.
Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta „draugiškai sutikti sovietų kariuomenę“. Telšiuose įsikūrė 6-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Margio pulkas. Rusų kariuomenės dalinių atžygis į Telšius sukėlė nuostabą ir juoką dėl jų apdarų ir ginkluotės. Daugelis žydų pasitiko rusus su gėlėmis.
Sovietų okupacija atnešė radikalius pokyčius: įvyko prievartinė bolševikizacija, Lietuvos kariuomenė buvo pervadinama Liaudies kariuomene, vėliau performuota į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Įvestas „politrukų“ institutas, kariuomenėje pradėjo vyrauti rusų kalba. Buvo atleidinėjami Lietuvos karininkai, suiminėjami visuomeninių ir politinių organizacijų nariai, uždaromi lietuviški leidiniai, naikinamos knygos. 1940 m. liepos 11-12 d. įvyko masiniai suėmimai.
Lietuvos mokytojų suvažiavime delegatai protestuodami giedojo Lietuvos himną. Vidaus reikalų ministras M. Gedvilas pareiškė, kad „tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta“. Finansinė reforma, kai 1 litas prilygintas 90 kapeikų, sukėlė Lietuvos ūkio krachą. Rusų karininkai už bevertes rublius masiškai pirko prekes, parduotuvės ištuštėjo.
Keitėsi žmonių bendravimas - įsivyravo nepasitikėjimas, žmonės priversti meluoti ir veidmainiauti. Įvyko fabrikų, gamyklų, bendrovių, kooperatyvų nacionalizacija, masiniai lietuvių valdininkų atleidimai. Iš „naujosios plačiosios tėvynės“ masiškai siųsti komunistai organizuoti partinį ir ūkinį darbą. Prasidėjo rusifikacija, nacionalizuotos vilos, jose apsigyveno rusų karininkų šeimos.
Žemės ūkio produkcijos lygis sparčiai krito, 1941 m. pradėjo stigti maisto produktų. Už laiku nepristatytas prievoles ūkininkai buvo apkaltinami sabotažu, teisiami ir sodinami į kalėjimus.
1940 m. per Vėlines Kaune įvyko masinė gyventojų protesto manifestacija. 1941 m. sausį boikotuoti rinkimai į TSRS Aukščiausiąją tarybą. NKVD ir NKGB struktūrose atsirado vietiniai komunistai. Lietuvių visuomenės dalis sovietinę politiką suprato kaip tautos naikinimą, prasidėjo pilietinis pasipriešinimas: kūrėsi pogrindinės organizacijos, plito liaudies „antisovietinis folkloras“. Įvestas verbuojamas NKVD agentų tinklas, vykdytas visuotinis sekimas.
Pradėti suiminėti Saulių sąjungos nariai, ateitininkai, studentų korporacijų atstovai, buvusių politinių partijų nariai ir patriotiškai nusiteikę inteligentijos atstovai. Dalį Lietuvos aukštųjų karininkų išsiuntė į „tobulinimosi“ kursus Maskvoje, iš kurių nebegrįžo. Pagal principą „kas ne su mumis, tas prieš mus“ prasidėjo raudonasis teroras.
Telšiuose ant namų sienų atsirado atsišaukimai, raginantys kovoti. Pilnėjo Telšių kalėjimo kameros: suimti mokytojas A. Čiurinskas, gimnazistai Hermenegildas Žvirgždinas, Juozas Antanavičius, amatų mokyklos moksleiviai, jaunieji ūkininkai.
1941 m. Stepo Grybausko šeima gyveno trijų kambarių bute, kurį teko dalintis su dviem rusų karininkais. Šie kas rytą prašydavo mamos iškepti kiaušinienės su kumpiu ar dešra ir girė lietuvišką maistą.
Pasipriešinimas vokiečių ir sovietų okupacijoms
1941 m. birželio 14-oji - karo pradžia. Telšių bombardavimas, visuotinis birželio sukilimas. Telšiai vokiečių okupacijos metais.
Po karo pradžios prasidėjo aktyvus pasipriešinimas. 1944 m. LLA Vanagų Platelių mokymo stovykla. Ryšiai su Abveru. Plk. ltn. P. Tautos apsaugos rinktinė (TAR). Jurčių sodyboje. Gyvenimas Pakutuvėnuose. Gyvenimo Pakutuvėnuose pabaiga. Štabo veikla. Ryšių punktas prie Babrungo. Kovo pabaiga. Štabe pradedama dokumentų „gamyba“. Žemaičių legiono štabas. 1945 m. balandis. Legiono vado A. 1944 m. Plokštinės miške. Mūšis Kunigaikštynės miške. Apie mjr. Rietavo miškuose. Atsitiktinis šūvis.
Po karo Stepas Grybauskas patyrė tremtį. Jis buvo Kauno kalėjime, vėliau Balchašo griežtojo režimo lageryje. Ten patyrė daug išgyvenimų, susidūrė su lagerio kriminaliniais nusikaltėliais. Po lagerio grįžo į Lietuvą, gyveno Eišiškėse, vėliau grįžo į Klaipėdą, kur dirbo ir sportavo. Jo šeima pagausėjo.
Nepriklausomos Lietuvos atstatymas ir LLKS atkūrimas
Nepriklausomos Lietuvos atstatymo laikotarpiu Stepas Grybauskas ėjo Žemaičių apygardos vado pareigas. Jis prisidėjo prie LLKS atkūrimo. Jo biografija ir veikla atskleidžia nepalaužiamą valią ir universalų sugebėjimų žmogų, kuris kovojo už Lietuvos laisvę įvairiais istoriniais laikotarpiais.
Rusijos karo istorikų ir spec. tarnybų karininkų Lietuvos partizaninio judėjimo analizė ir įvertinimas praėjus pusei amžiaus parodo, kad Stepo Grybausko ir jo bendražygių kova buvo svarbi tautos istorijoje.