Lygiažvynis žaltys, arba lygusis žaltys (Coronella austriaca) - tai žaltinių (Colubridae) šeimos roplys, pasižymintis unikalia išvaizda ir elgesiu.
Apibūdinimas
Kūno viršus yra pilkos spalvos, o nugaros žvynai - lygūs. Spalva gali varijuoti nuo gelsvai ar pilkai rusvos iki rausvai rudos. Patinėliai paprastai būna rusvesni, o patelės - pilkšvos. Išilgai nugaros driekiasi dvi ar keturios tamsių dėmių eilės. Ant kaklo matomos dvi rudos arba tamsiai rudos juostelės ar dėmės, kurios viršugalvyje susijungia, formuodamos karūną primenantį raštą. Pilvelis yra pilkšvai rudas arba oranžinis, su tamsiomis dėmelėmis ir taškeliais. Apatinė uodegos dalis yra šviesesnė už pilvelį.
Patinėlių ilgis svyruoja nuo 47 iki 62 cm, o patelių - nuo 44 iki 62 cm. Literatūros duomenimis, Švedijoje buvo pastebėtas 83 cm ilgio individas, o Ukrainoje, netoli Černobilio, rastas net 92 cm ilgio žaltys.
Gyvenamoji aplinka ir elgesys
Lygiažvynis žaltys renkasi sausus miškus, tiek mišrius, tiek spygliuočius. Mėgsta saulės gerai įšildomas vietas, tokias kaip kalvotos miško aikštelės, pamiškės ir kirtavietės. Šie ropliai yra aktyvūs dieną.
Pastebėję pavojų, jie slepiasi kelmų tuštumose, po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, taip pat po nuvirtusiais medžiais ar stuobriais. Kartais žaltys susisuka į kamuolį, šnypščia ir atlieka staigius kūno judesius, taip bandydamas atbaidyti priešą. Ši gąsdinimo poza primena nuodingos gyvatės poziciją, todėl žmonės dažnai juos bijo ir negailestingai naikina, nors žalčio įkandimai žmogui yra visiškai nepavojingi.
Gyvenimo ciklas ir mityba
Iš žiemos miego lygiažvynis žaltys pabunda balandžio mėnesį. Veisimosi ciklas nėra visiškai reguliarus; jauniklius veda kasmet arba kas 2-3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Jie yra gyvavedžiai, kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jaunikliai gimsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kartais spalio pradžioje. Viena patelė gali atsivesti nuo 2 iki 9 jauniklių. Jaunikliai subręsta trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais. Žaltys neriasi 2-3 kartus per metus ir gali gyventi iki 20 metų.
Mitybos racioną daugiausia sudaro gyvavedžiai ir vikrieji driežai, smulkūs žinduoliai, gluodenai, kitos gyvatės, paukščių jaunikliai ir vabzdžiai. Sugautą grobį žaltys užsmaugia apsivyniodamas jį savo kūnu. Smulkesnį grobį jis praryja gyvą.
Paplitimas ir apsauga
Lygiažvynis žaltys Eurazijoje yra paplitęs nuo šiaurinės Pirėnų pusiasalio dalies iki dešiniojo Tobolo upės kranto ir šiaurės vakarų Kazachstano. Šiaurėje jo arealas siekia pietinę Skandinaviją, Suomiją, Ladogos ežerą ir tęsiasi iki Tobolo žemupio. Pietuose arealas driekiasi iki Viduržemio jūros pakrančių, šiaurinės Turkijos ir šiaurinio Irano. Gyvena ir pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje.
Lietuvoje tai labai reta rūšis. Pirmą kartą jis buvo pastebėtas 1921 m. T. Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje. Vėliau individų aptikta Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje, Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Pastaraisiais metais lygiažvynis žaltys buvo aptiktas Rūdininkų poligono prieigose ir Viešvilės rezervate (2008 m.). Jo gyvenamosios vietos panašios į vikriojo driežo ir trapiojo gluodeno buveines.
Dėl savo retumo rūšis yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl yra saugoma.