Straipsnis skirtas istoriniams (apimantiems XV a. - XX a. vidurio laikotarpį) romų bendruomenės Lietuvoje tyrinėjimams pristatyti ir analizuoti. Romai į Lietuvą atvyko apie XV a. vidurį. Jų imigraciją paskatino XV-XVII a. Europoje vykę romų persekiojimai, laisves varžantys įstatymai. Tikėtina, kad romai į LDK teritoriją atvyko iš Lenkijos ir Baltarusijos. XVI a. romai jau gyveno LDK teritorijoje. Ilgainiui Lietuvoje romai turėjo teisę laisvai keltis iš vietos į vietą, galėjo turėti savivaldą.
Nors Lietuvoje, skirtingai nei kitose Vakarų valstybėse, nebuvo priimta tokių griežtų prieš romus nukreiptų įstatymų, Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai (1566 m.; 1588 m.) įtvirtino bausmę romams už klajojimą - išvarymą iš šalies. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, romai buvo paversti valstybiniais valstiečiais, buvo priimami vis griežtesni įstatymai, draudžiantys jiems klajoti. Didžioji dauguma tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių romų, manoma, tęsė klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimo būdą XIX-XX a. pradžioje.
Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940), žymiausio tarpukario romų kultūros tyrinėtojo Izidoriaus Kisino tvirtinimu, romai buvo „visateisiai piliečiai“, jie turėjo lietuviškus pasus, bet privalėjo gyventi tų valsčių, kur buvo prirašyti, ribose. Prieš romų tradicinę gyvenseną faktiškai nebuvo imtasi jokių administracinių priemonių.
Nacių okupacijos metu prasidėjo masiniai romų areštai. Sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją ir Prancūziją. Iš viso iš Lietuvos deportuota maždaug tūkstantis romų. Kartu su žydais romai buvo naikinami ir Lietuvos teritorijoje. Remiantis oficialiais duomenimis, iš viso nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 500 romų arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Trūkstant detalių duomenų apie klajokliškai gyvenusių romų aukas Holokausto metu, spėjama, kad jų gali būti ir daugiau. Nacių okupacijos laikais mėginta romus priskirti prie nenaudingų žmonių ir juos atskirti nuo visuomenės. Operatyvinė SS grupė naikino romus. Daug jų sušaudyta, nunuodyta dujų kamerose. Romus vertė „savanoriškai“ sterilizuotis. Apie 1000 romų išvežta iš Lietuvos darbams. Deportuojami romai būdavo laikinai patalpinami policijos areštinėse arba kalėjimuose. Vėliau jie būdavo išsiunčiami į paskirstymo punktą - Pravieniškių darbo stovyklą, kur dalis jų nužudyta. Vienos akcijos metu buvo sušaudyta apie 50 mažamečių vaikų ir senelių, kaip netinkamų dirbti fizinį darbą. Kiti toliau būdavo išvežami darbams į Štuthofo-Buchenvaldo koncentracijos stovyklas ir į Branderburgo lėktuvų gamyklą Vokietijoje, į Prancūzijos Boilingo Faringo ir Versalio stovyklas. Lietuvoje, Panerių muziejuje kabo Trečiojo Reicho laikų dokumentas pasirašytas 1942 m. Romų aukų atminimo diena yra rugpjūčio 2 diena. 1944 m. rugpjūčio 2-3 naktį, Aušvico-Birkenau koncentracinėje stovykloje nužudyta apie 3000 romų tautybės žmonių. Tai didžiausia romų tautos tragedija, įvykusi Antrojo Pasaulinio karo metu. Vilniuje, Panerių memorialiniame parke nuo 2008 metų minima ši romų aukų diena.
Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino Sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Sovietmečiu, 1956 m. priėmus privalomą romų sedentarizaciją paskelbusio SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl valkataujančių čigonų įtraukimo į darbą“, romai pradėjo gyventi sėsliai.
Kokybiniai pokyčiai romų gyvenime įvyko atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmoji romų organizacija - Lietuvos čigonų bendrija - susikūrė 1992 metais. 1995 m. įkurta Lietuvos romų bendrija „Romano džijipe“ su skyriais Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti bendrija „Romano divs“, 1997 m. Vilniuje - Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“. Šiuo metu veikia 8 romų organizacijos: Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ ir jos Šalčininkų rajono skyrius, Romų integracijos namai, VšĮ „Sare Roma“, Romų integracijos centras, Vilniaus čigonų bendrija, VšĮ „Romane Women“ ir Lietuvos romų bendruomenė. Organizacijos rūpinasi romų bendruomenės socialiniais ir kultūriniais poreikiais, palaiko ryšius su kitų šalių romų organizacijomis, vykdo tarptautinius projektus ar dalyvauja juose. Nuo 2014 m. Romų visuomenės centras koordinuoja Europos Tarybos ir Europos Komisijos programos ROMED įgyvendinimą Lietuvoje - rengiami romų tautybės mediatoriai, galintys tarpininkauti tarp romų bendruomenės ir valstybės institucijų. Romų visuomenės centras yra aktyvus Žmogaus teisių koalicijos narys, dalyvauja tarptautiniame judėjime „Youth in Action“, yra Europos tinklo prieš rasizmą (ENAR) narys.
Romai nėra vienalytė grupė. Kiekvienoje šalyje jie sudaro skirtingas bendruomenes, kurios kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta skirtingas religijas ir puoselėja skirtingas tradicijas. Lietuvoje romai priklauso trims grupėms: lietuvių (litóvska romá) romai, latvių (lotfítka romá) romai ir kotliarai. Lietuvių romai yra seniausia ir gausiausia mūsų teritorijoje gyvenanti romų subgrupė. Lietuvos ir Latvijos romai yra katalikai, o kotliarai, kurie į Lietuvą atvyko iš Moldovos tik po Antrojo pasaulinio karo, - stačiatikiai. Taip pat skiriasi šių grupių kalbos. Romų kalba yra labai sena. Ji vadinama romani, romanes arba romani čhib. Kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų kalbų atšakai. Joje yra skolinių iš tų šalių, per kurias romai keliavo link Europos. Lietuvos romų kalboje galima rasti baltarusių, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų žodžių. Gyvendami Lietuvoje, romai sukūrė savitą romų kalbos patarmę, priskiriamą Baltijos dialektui. Jo, kaip ir kitų dialektų, kuriais kalba Europoje gyvenantys romai, pagrindas yra romani kalba. Įvairių Lietuvos regionų romų kalba kiek skiriasi. Romai neturi bendros religijos - išpažįsta dominuojančią gyvenamojoje teritorijoje. Litóvska romá (Lietuvos romai) ir lotfítka romá (taip save vadina pasienyje su Latvija gyvenantys romai) yra katalikai; kotliárai - po II pasaulinio karo iš dabartinės Moldovos atvykę romai - stačiatikiai.
Romų gyvenimas Lietuvoje
Romų muzikinę kūrybą populiarina Vilniaus raj., Panevežyje, Kaune susibūrę romų muzikiniai ir šokių kolektyvai.
1971 m. balandžio 8 d. Londone įvyko I Pasaulio romų kongresas, kurį inicijavo Tarptautinė romų sąjunga (International Romani Union). Kongreso metu buvo priimti sprendimai, svarbūs politiniam romų judėjimui ir visai romų bendruomenei. Kongresas patvirtino romų vėliavą ir himną. Taip pat nuspręsta vietoj neigiamą atspalvį turinčio žodžio „čigonas“ vartoti žodį „romas“, nes romai tarpusavyje save vadina „Roma“ (žmogus). Romų vėliava - raudonas 16 stipinų ratas mėlyname ir žaliame fone. Ratas vėliavoje primena indišką romų kilmę (ratas Indijoje simbolizuoja čakrą) ir ilgą kelionę iš Indijos į Europą. Mėlyna ir žalia spalvos simbolizuoja dangų ir žolę, kurie siejami su romų klajoklių praeitimi. Romų himnu tapo populiari daina „Dželem, dželem“ („Aš klajoju, aš klajoju“), kurią sukūrė serbas Žarko Jovanovičius. 1990 m. IV Pasaulio romų kongreso metu nuspręsta balandžio 8-ąją minėti Tarptautinę romų dieną. Ji kasmet minima ir Lietuvoje.
2011 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 115 romų. Remiantis 2021 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, romai yra viena mažiausių tautinių grupių. Lietuvoje gyvena 2251 romų tautybės gyventojas, tai sudaro apie 0,08 proc. visų šalies gyventojų. Apie ketvirtadalį visos Lietuvos romų tautybės gyventojų gyveno Vilniaus miesto savivaldybėje. Taip pat didelės romų bendruomenės (sudarančios daugiau nei 5 proc. visos romų populiacijos) gyveno Kauno miesto, Panevėžio miesto, Jonavos rajono, Vilkaviškio rajono, Klaipėdos miesto, Šiaulių rajono, Anykščių rajono, Marijampolės, Šiaulių miesto, Ukmergės rajono ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.
Romų patiekaluose naudojama daug aštrių prieskonių.