Šiuolaikinis ugdymo procesas, ypač ikimokyklinis ir priešmokyklinis, grindžiamas į besimokantįjį orientuotos ideologijos principais. Tai reiškia, kad ugdymo procesas sutelktas į vaiką ir jo individualius poreikius. Vis dar tenka pastebėti, jog dalis pedagogų, net ir susiformavus naujam požiūriui į ugdymą, užima vadovaujančiojo vaidmenį ir taiko autoritarinius ugdymo ir/ar auklėjimo metodus. Abipusio vaiko ir pedagogo ryšio stoka, jų šaltas, vietomis formalus tarpusavio santykis trukdo efektyviai ugdyti vaiką ir skatina jo nepasitikėjimą savimi.
Autoritariniai metodai ir jų pasekmės
Pavyzdžiui, „sėdėk vietoje, tiesiai, nekalbėk“ ar „kol nepabaigsi darbelio, į lauką neisi“ - tai tik keli iš ugdytojų komentarų, kurie iliustruoja autoritarinį ugdymo stilių. Stebint ugdymo procesą, tenka susidurti su realybe, jog kai kurie ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo mokytojai taiko autoritarinius ugdymo metodus. Vietoj to, kad skatintų vaikų savarankiškumą ir tyrinėjimą, mokytojai griežtai kontroliuoja vaikų veiklą ir nuolat nurodinėja, ką daryti ir kaip tai daryti. Vaikams suteikiama mažai erdvės savarankiškam sprendimų priėmimui, saviraiškai, tinkamų bendravimo būdų paieškai, tiesiog laisvam žaidimui.
Bausmės ar drausmės kėdutės taip pat yra vis dar pasitaikanti praktika, kuri ne tik neveiksminga, bet ir gali turėti neigiamą poveikį vaikų emocinei ir socialinei raidai. Bausmės dažnai sutelkia dėmesį į nepageidaujamą vaikų elgesį, o ne į teigiamo elgesio modelio kūrimą. Vaikai, kurie yra baudžiami, gali nesuprasti, ko iš jų tikimasi ir ateityje gali elgtis dar blogiau. Tokia pedagogo pasirinkta pozicija kelia susirūpinimą tiek tėvams, tiek būsimiems ikimokyklinio, priešmokyklinio ir socialinio ugdymo pedagogams.
Svarbiausi vaikų ugdymo(si) metodai
Siekiant vaikų gerovės, paveikiausi vaikų ugdymo(si) metodai yra paremti ugdytojų ir vaikų tarpusavio ryšiu, kuris grįstas abipusiu pasitikėjimu, palaikymu ir atvirumu klaidoms. Yra svarbu nuolat ieškoti atsakymų į klausimus, susijusius su ugdymo tikslais, ir juos savikritiškai įsivertinti. Svarbu nusistatyti, ko mokytojas siekia ugdydamas vaikus „čia ir dabar“ ir tolimesnėje perspektyvoje - išgąsdinti vaikus ar juos pastiprinti? Pavyzdžiui, „čia ir dabar“, drausmės kėdutė galimai suveiks, tačiau ateityje ši patirtis gali iššaukti nepasitikėjimą savimi ir kitais, pyktį, baimę būti nubaustam už savo klaidas. Klausimas, kam ugdytojas teikia pirmenybę - fokusui į „čia ir dabar“ ar atsižvelgia į tolimesnę perspektyvą? Kas yra jo, kaip mokytojo, veiklos centre - jis ar vaikas?
Šiuolaikinio mokytojo portretas ir jo savybės
Šiuolaikiniams mokytojams keliami labai įvairiapusiai reikalavimai, pradedant profesine kompetencija, baigiant asmeninėmis savybėmis. Bene svarbiausia savybė - aistra ne tik mokyti, bet ir mokytis. Komandoje neįsivaizduojamas naujovių vengiantis, savo darbo nereflektuojantis, laike „užstrigęs“ pedagogas, kuris įsitikinęs savo visažinyste ir nemato prasmės tobulėti. Taip pat akcentuojamas gebėjimas dirbti komandoje, nes tik bendradarbiaudami mokytojai turi galimybę keistis idėjomis, mokytis vieni iš kitų, sulaukti palaikymo.
Kalbant apie gerą mokytoją, jam priskiriamos tam tikros profesijai būdingos savybės, kaip antai - empatija, kantrybė, komunikabilumas, atsakingumas. Vienos jų yra įgimtos, kitos gali būti tobulinamos. Tačiau egzistuoja „pedagoginis intelektas“, kuris vienuose žmonėse stipresnis, kituose - silpnesnis. Laimė - rasti mokytoją, turintį aukštą profesinę kompetenciją ir reikiamas asmenines savybes.
Ryšio su vaiku svarba ir jo kūrimas
Turėti savo mokytoją - tai turėti žmogų, su kuriuo mezgamas glaudus ryšys, grindžiamas pagarba, pasitikėjimu ir atvirumu. Tokiu žmogumi gali tapti ne tik pedagogas, bet ir bet kuris kitas ugdymo įstaigoje dirbantis žmogus. Vaiką supa daug suaugusiųjų, kurių kiekvienas atlieka svarbų ugdomąjį vaidmenį, atliepia skirtingus vaiko ugdymosi, emocinius, psichologinius poreikius ar tiesiog gali duoti draugišką patarimą. Be fizinio ryšio ir gyvo santykio visavertis ugdymasis ir vaiko ūgtis yra neįmanomi. Jo svarbą visi - tiek vaikai, tiek suaugusieji - aiškiai pajautė COVID-19 pandemijos metu.
Santykį kuria dvi pusės, tačiau profesionalų pareiga yra jį inicijuoti ir sudaryti sąlygas jam stiprėti. Tam didelės įtakos turi nuostatos, požiūris, gebėjimas priimti vaiką tokį, koks jis yra. Suaugusieji su vaikais bendrauja kaip lygiaverčiai partneriai. Vaikų kreipimasis vardais ir tujinimas vertinamas kaip artimo santykio ženklas, o ne suaugusiojo autoriteto kvestionavimas ar pagarbos trūkumas.
Prevencija prieš priklausomybes: nuo informacijos iki bendradarbiavimo
Lietuva dalyvauja tarptautiniame Europos moksleivių alkoholio, tabako ir kitų narkotikų vartojimo tyrime (ESPAD). Šie tyrimai atliekami kas ketverius metus. 2001 m. psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema vis didėja ir tampa pavojingu socialiniu reiškiniu. Tiek valstybinės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos, suprasdamos šios problemos aktualumą, daug dėmesio skiria pirminės prevencijos priemonėms įgyvendinti, kurios apima mokyklas, šeimas ir bendruomenes.
Anksčiau buvo bandoma stabdyti psichoaktyvių medžiagų vartojimą teikiant informaciją, leidžiant leidinius, kuriuose spausdinama informacija apie narkotinių medžiagų poveikį organizmui. Tačiau nei informacijos gausa, nei perspėjimai nedavė laukiamų rezultatų. Šiuo metu atliekamos apklausos, daugybė tyrimų, rengiami ir įdarbinami specialistai prevenciniam darbui su mokiniais, vis daugiau dėmesio skiriama interaktyviems darbo su mokiniais metodams, skirtiems psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijai, socialinei integracijai ir parengimui darbo rinkai.
Tyrimai rodo, kad prevencinės priemonės yra iš esmės veiksmingos, tačiau tuo pat metu išryškėja poreikis gerinti santykius ir bendradarbiavimą tarp mokytojų ir mokinių. Prevencinės priemonės mokiniams turi formuoti socialinius ir atsisakymo vartoti psichoaktyvias medžiagas įgūdžius, ugdyti vertybes, kurios stiprina ryšį su sveikai gyventi, bei atitikti mokinių poreikius.
Veiksniai, lemiantys priklausomybės atsiradimą
Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui įtakos turi daugybė veiksnių, kuriuos galima skirstyti į vidinius ir išorinius. Išoriniai veiksniai apima bendraamžių įtaką, madą, šeimos aplinką, socialinius sunkumus, o vidiniai - asmenybės ypatybes, psichologinę savijautą, patirtas traumas. Kai kurie autoriai teigia, kad narkotikų vartojimą lemia vienas ar keli veiksniai, kuriuos skirsto į biologinius, socialinius ir socialinius-biologinius. Pavyzdžiui, genetiniai veiksniai, šeimos istorija, nepalankios aplinkybės.
Taip pat svarbu atsižvelgti į asmens vertybes ir gyvenimo prasmės sampratą. Tyrimai rodo, kad jaunų žmonių santykiai su artimaisiais, patirtas dėmesio stygius vaikystėje ir paauglystėje, taip pat emociniai santykiai su tėvais gali turėti įtakos pasirinkimui vartoti psichoaktyvias medžiagas.
Narkotikų vartojimo prevencija – mokyklų programos ir apsauginiai veiksniai | NCLEX-RN | Khan akademija
Didelę įtaką paaugliui turi šeima. Jei vaikas buvo patyręs fizinę, psichinę ar seksualinę prievartą, su juo buvo elgiamasi brutaliai, žiauriai - pagalbos dažniausiai pradedama ieškoti svaiginantis alkoholiu. Šeimose, kur vyrauja nekritiškas požiūris į narkotikus, kuriose reguliariai girtaujama arba vartojamos kitos psichotropinės medžiagos, vaikai taip pat dažniau linksta piktnaudžiauti alkoholiu ir kitais narkotikais, nes seka tėvų pavyzdžiu. Narkotikų vartojimą gali lemti ir netinkamas auklėjimas, pavyzdžiui, per didelė tėvų kontrolė, griežta drausmė, motinos jausmų šaltumas, tolerancijos stoka, vaiko gebėjimų menkinimas arba per didelė laisvė, jo pageidavimų tenkinimas.
Visos minėtosios priežastys yra labai svarbios ir nė vienos negalima laikyti pagrindine. Mokslininkai teigia, kad kelių veiksnių skirtingų grupių buvimas didina galimybę tapti narkomanu ar alkoholiku.
tags: #mokytojo #vaidmuo #uzkertant #kelia #priklausomybems