Antanukas labiausiai myli savo senelę. Nei savo motutės, nei tėvelio, nei ko kito jisai tiek nemyli, kiek savo seną seną senelę. Ir kur nemylėsi! Motutė dažnai Antanuką subara, kai kada net kumštelėja supykusi, o senelė niekuomet jo nenuskriaudžia. Tėvelio Antanukas tiesiog bijo. Kodėl, patsai nežino.
Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis nori Antanuką nuskriausti, jisai visuomet turi uoliausią gynėją - savo seną senelę. Jei tik Antanukui sunkioje padėty pavyksta pasislėpti už jos sijono, jisai jau ramus, nes žino, kad ten jo nepasieks nei motinėlė, nei net tėvelio sunki ranka. Antanukas ir miega su senele vienoj lovoj.
Kada ji gula ir keliasi, Antanukas retai tejunta. „Užmik, užmik dar, mano mažas anūkėli!“ Antanukas ištiesė rankutes ir, sugriebęs nusilenkusios prie jo senelės kaklą, apkabino ją ir pabučiavo. Senelė nulipo nuo lovos, pataisė suknelę, ištraukta iš pagalvio skarele susirišo galvą ir nuėjo į krosnį.
„Trakšt trakšt...“ Antanukui baisu vienam gulėti lovoj. Jam vaidenasi, kad pirkios vidury stovi kažkas kaip arklys ir linguoja galva. Visur kažkas knarkia. „Mik, mik, anūkėli!“ Išgirdęs šnabždantį senelės balsą, Antanukas visai nurimo. Jis iškišo iš po antklodės galvytę, pasivertė ant kito šono, į tą pusę, iš kur girdėti senelės balsas, ir pravėrė akis. Nors baisu žiūrėti tamsumon, bet jau ten nieko, kas jį gąsdintų, nemato.
Įsižiūrėjęs savo šviesiom akutėm, Antanukas vos vos mato, kaip senelė stovi prie krosnies, knaisioja „duobėje“ ir grobsto užsilikusias dar ten mažas žarijeles vienon krūvelėn. Antanukui gražu ir linksma žiūrėti, kaip senelė pučia ugnį. Jos veidas toks nuostabus atrodo, lyg spinduliuotas, ir nuolat keičiasi. Antanukas tai aiškiai mato visą jos veidą, skalas ir jas prilaikančius senelės pirštus, tai vėl visa temsta, ir jis vos vos mato atsikišusias senelės lūpas. Kada ji pūstelėja smarkiau, žarijos šviesiau sužiba, ir aplink senelę Antanukas mato didelį įvairių spalvų ratą. Nuo to rato į visas šalis trykšta spinduliai, kurie nuolat keičiasi, dreba, mirga, didėja, tai vėl mažėja...
Antanukui įdomu, ar senelė mato tą ratą? Ugnis įpūsta, skalos užžiebtos, ir senelė jau kemša vieną žibintuvan, kuris riogso pirkios vidury, kitą mažan žibintuvėlin, pakabintan prie kamino.
Kai Antanukas nubudo, krosnis jau buvo pakurta, puodai sukaisti. Moterys vienos dar dairėsi aplink krosnį, kitos jau sėdėjo ant suolo ties žibintuvu ir verpė. Gaidys pakrosnėje rėkia visa gerkle, nežinia, kurį jau syk. Antanukui nesinorėtų dar keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje, iš visų pusių apklostytam antklode, kailiniais, ir snaudžiant klausyti, kaip treška deganti skala ir durzgia rateliai. Bet pažiūri Antanukas į vieną langą, kuris greta lovos, į kitą, kuris tiesiog lovos gale, ir baisu jam: langai tokie tamsūs, o už tų langų kažkas baisus baisus vaidenasi.
Nulipęs nuo lovos, Antanukas strikt prie senelės. „Ko taip, anūkėli mažas, anksti užsikėlei?“ Senelė užsuko verpstoką ant ratelio, kad tasai nenusvirtų, atsikėlė, paėmė Antanuką už rankutės ir nusivedė į suolelį po lentyna. Ten buvo du kibiru šalto šalto, vos tik iš šulinio pasemto, vandens.
Pasisėmusi pilną kaušešelį - "belčių" - vandens, senelė prausia Antanukui pirmiausia rankutes, paskui veidą. „Bobule, greičiau!“ - „Nieko, anūkėli, pakęsk.“ - „Bobule, man skauda!“ - „Nieko, anūkėli, pakęsk.“ Ir anūkėlis kenčia. Nušluosčiusi rankutes, senelė vėl apklostė rankšluosčiu duoną ir nuėjo į krosnį. Nors Antanuko veidai dega kaip ugnis, bet jam rodosi, kad burna dar šlapia, kad pasmakrėje šalta, kad senelė dar ne visai gerai jį nušluostė.
Vos senelė nuvalė vietą, Antanukas strakt ant kulbelės, nuo kulbelės ant priekrosnies ir jau sėdi jam pagamintoje vietoj. „Valdan dievo tėvo ir sūnaus ir dvasios šventosios, amen,“ - kartoja Antanukas. Neįdomūs jam tie poteriai, nuobodūs, nenorėtų Antanukas jų kalbėti. Kur tik atmena poterių žodžius, Antanukas stengiasi prašokti senelę.
„Neskubėk, anūkėli, dievulis supyks. Reikia iš lėto, aiškiai kiekvieną žodį tarti, kad dievulis viską girdėtų,“ - bara senelė savo anūkėlį, baigusį poterauti. „Pamatys dievulis, kad tu, poterius kalbėdamas, dairaisi į visas šalis, supyks ir neleis tau dideliam užaugti.“ Antanukas labai nori užaugti didelis kaip tėvulis ir bijosi, kad dievulis tikrai nesupyktų.
„Nebijau, nepamatys!“ - „Vai, ką dabar tu kalbi?“ - lyg nusigando senelė. „Dievulis viską mato, anūkėli, ir viską girdi.“ Antanukas truputį nusigando. Kas bus, jei dievulis tikrai supyks ir panorės jam traukti liežuvį per viršugalvį. Kad dievulio reikia bijoti, Antanukas supranta. Jis jau seniai dievulio bijo. Dievulis toks rūstus, baisus ir negeras. Tik gal taip reikia, kad senelė liepia.
„Še tau, mažas mano anūkėli, pasistiprink, kad greičiau man didis užaugtai!“ Antanuko prašyti nereikia. Apžebojęs puodelį, geria jisai pienelį ir balta gardžia duona užkąsdinėja. Suvalgęs pyragą ir išgėręs pieną iki puodelio dugno, Antanukas saldžiai apsilaižė.
Antanukas dar niekuomet nėra matęs kiškio, bet žino, kad jis mažiesiems vaikams labai labai geras: kas rytas jisai pagamina Antanukui baltos gardžios duonelės visą lustą. „Kaip jis nesušąla?“ - stebisi Antanukas. „Jam dievulis dovanojo šiltus kailinėlius.“ Vėl dievulis, visur dievulis. Kokis gudrus tasai dievulis. Net kiškučio, ir to nepamiršo.
Senelė tik verpia, tik verpia... „Bobule, kodėl dūmai eina per kaminą, o ne pirkion?“ - „Todėl, anūkėli, kad kamine yra skylė.“ Nors kamine maža skylutė, kurios net nematyti, o čia pirkion kaip vartai, bet senelės paaiškinimu Antanukas visai patenkintas. „Bobule, o kam toji skylė ryja dūmus?“ - „Kad pirkion nerūktų, anūkėli.“ Antanukas vėl stebisi, koks gudrus dievulis.
Antanukas jau žino, kad tasai, kuris ant sienos kabo, tai ne patsai dievulis, tik kažkoks kitas. Čia Antanukui mintys nutrūko. Betūpčiodama aplink krosnį, netikėtai paspyrė koja pakrosnės dureles, ir viena kita višta pro jos kojas ėmė veržtis pirkios vidurin. „Tai jūs čia man sprausitės, varlės!“ - „Kam tu jas stumdai koja?“ - subarė Aleną senelė. Antanukas klauso ir domisi. „Bobule, kam Alena skriaudžia vištukes?“ - „Negerai daro, anūkėli.“
Antanukui patiko, kad dievulis nubaus Aleną. Teneskriaudžia ji vištukių. Dievulis geras. Alena nusigąs ir nežinos, kas sakyti dievuliui. Dievulis senas, rūstus, baisus, su ilga barzda... Alena taip verkia, taip verkia. Nusigando ir Antanukas. Jis iškišo savo liežuvį, pačiupinėjo pirštu. Antanukui pagailo Alenos, o ant dievulio jis labai supyko, kada įsivaizdavo sau tokią baisią Alenos skriaudą. Kokis žiaurus, kokis piktas tasai dievulis, jei jis nori taip skaudžiai Aleną nuskriausti.
Tuo metu, kada Antanukas taip graudinasi Alenos likimu, toji visai rami, lyg jai nerūpėtų, kas jos laukia. Pasipylė kibirkštys, kaip bičių spiečius. Pasitraukęs šalin, Antanukas seka žibančiom akutėm, kaip kibirkštys skrenda aukštyn. „Bobule, kur tos visos kibirkštutės lekia? Koks keistas tasai dievulis. Antanukas jo labai bijo! Kažin, ar ir senelė jo bijo? Kas kas, o tėvulis tai jau - ne!“ Antanukas atsiminė, kaip vakar Alena sugurino geležinį puodą.
Antanukas patenkintas. Jis sau vaizduojasi krosnį po dideliu krūmu. Antanukas jau ne sykį matė, kaip senelė dar iš vakaro raugė didelėj dėžėj duoną. Kitą dieną, anksti, vos tik užsikėlus, Alena, pasiraitojus rankoves, kumščiais minkė duonelę ir beminkydama šluostė alkūne prakaituotą veidą.
Galvoja Antanukas ir atsakymo surasti negali. Bet kam gi yra senelė. Aha, dabar jau Antanukas žino. „O iš ko lapukė duonelę daro?“ - „Iš kviečių, anūkėli. O kvieteliai lauke auga. Kiškučiui kvietelius vėjelis sėja, lietutis paliedinėja, žemelė augina, saulė nokina, šarka uodega pjauna, žvirbleliai grūdelius renka, meška mala, lapukė duonelę maišo, kiškutis kepa, o maži vaikeliai valgo.“
Antanukas gerai atmena vasarą, kai jis dažnai nueidavo su senele laukan, nešdami pjovėjoms valgyti. Primena aukštus siūbuojančius rugius, per kuriuos meška risdavosi. Taip bent jį gąsdindavo. Tik tos meškos jisai niekuomet nematydavo. Nematė jisai nei kiškučio, nei lapukės. Tik girdėjo, kai jam senelė daineles dainavo, kad "lapukė lengvapėdė linelius ravėjo, o kiškutis vargdienėlis pėdelius nešiojo". Tai jie, matyti, tada ir duonelei pėdelius gamino!
„Bobule, pasek man pasaką!“ - „Ne tą, aš tokios nenoriu,“ - pyksta Antanukas. „Tupi vilkas ant kelmelio, koja dantis krapšto...“ - „Na, na!“ - „Nekirkink, begėde, vaiko. Mazniule!“ - „Kokia tau pasakyti pasakėlė?“ - klausia ji anūko. „Kuri gražiausia, gražiausia, bobule!“
Ji pasakojo apie mažąjį Jonulį, apie jo vyresniąsias seserėles, apie jų žiaurią pamotę, kuri Jonulio nekentė ir pasmaugti norėjo. Visi ėriukai buvo balti, gražūs, tik vienas Jonulis buvo juodas. Visi ėriukai avinėje linksmai šokinėjo, tik vienas Jonulis buvo nuliūdęs. O tuo metu sesutės visur broliuko ieškojo - ir giriose, ir pievose, ir laukuose. Vai, primins jisai visoms pamotėms ir tai, kuri taip Jonulį kankina! „Ko dabar tu, anūkėli?“ - „Kad man Jonulio ga-aila!..“ - „Kaam Jonuką papjovė-ė?“
„Neverk, anūkėli, nereikia,“ - įkalbinėja senelė. - „Jonuko niekas nepapjovė.“ - „Tu man tik verk dar!“ - pagrasė motutė. - „Piasikėlus kad nukulsiu, tai žinosi, kaip verkti.“ - „Nu, u!“ - „Negražu, anūkėli, motutei grasyti,“ - subarė jį senelė.
Antanukas nusigando ir nutilo. Dievulis baisus, su juo maži juokai, o pirštuko gaila. Antanukas ėmė vaizduotis, kaip jam bemiegant lips per pagalvį didelė plaukuota kirmėlė. Lips per plaukus, per veidą, per pečius, per ranką tiesiog į jo pirštą, apsistos ant pirštuko ir ims jį graužti. „Ko dabar tu vėl verki, anūkėli?“ - klausia senelė. „Kirmėlės bijau. Ji man pirštuką suės!“ - „Mes jos neleisim, mes ją pamušim. Nunu jai, begėdei!“ - graso senelė nematomai kirmėlei.
Apie Jonulį ir jo baisų likimą Antanukas jau visai pamiršo. Jo mintys nuskrido jau kur kitur, į tuos laikus, kai buvo šilta, gražu ir linksma. Antanukas tada matė daugel daugel kirmėlių, kurių nekentė, bijojo ir mušė rykštuke, kur tik galėjo. Jam patikdavo tik gramboliai, ypač balti, kuriuos tėvelis krėtė nuo klevo. Antanukas prisiminė, kaip jisai su savo vienaamžiais manė juos jaučiais, pagamino patvory duobeles - tvartus ir kimšo tenai grambolius.
„Bobule, o kam dievulis duoda žiemą, kad ji tokia šalta ir negera?“ - „Kad žemelė, anūkėli, atsilsėtų.“ Antanukas kraipo galvytę, mąsto ir suprasti negali, kaip tai žemelei reikalingas poilsis? „O kur toji žemelė gyvena?“ - „Po mumis, vaikeli.“
Senelė dar kažką aiškina, bet anūkėlis vis tiek nieko suprasti negali. Antanukas dabar sekė jos kiekvieną judėjimą. Senelė ar negirdi, ar nežino, kaip suprantamai jai ir jam paaiškinti, kodėl dūmai raudoni. „Bobule, kodėl dūmai dabar raudoni iš krosnies eina?“ Senelė kurį laiką tyli ir nieko neatsako. „O kodėl jie kruvini?“ - „Tai iš malkų kraujas bėga, vaikeli.“ - „Ar tai jiems sopa?“ - „Sopa, anūkėli, visiems sopa. Ir medeliams, kai juos kerta, ir žolelėms, kai jas pjauna, ir gėlelėms, kai jas skina,“ - aiškina senelė ir giliai atsidūsta.
Visoje senelės balso intonacijoje buvo girdėti didžiausias užjautimas ir medeliams, ir žolelėms, ir gėlelėms. Antanukas klauso ir stebisi. Kaipgi tie pagaliai, kurie pakrosnėje guli, kuriuos Alena dažnai kirviu skaldo, gali būti gyvi? Juk jie nejuda, nerėkia, kai juos skaldo, neverkia... Kai senelis nukirto žemai vieną šaką, tai iš beržo ėmė kažkas varvėti. Bernaičiai čiulpė. Daugiau Antanukas to nebedarys, jei jiems tai sopa.
Ir bitės negeros, jos irgi kramtosi. „Bobule, aš noriu medaus!“ - „Kas dabar tau, vaikeli, kad tu medaus užsimanei?“ Senelė kai kada vaišino Antanuką medumi, bet niekuomet anksti rytą. „Man tik trupuliuką! Va, tiek nedaug!“ Antanukas dar nesiliauja prašyti, bet senelė medaus vis duoti nenori.
„Nebijau, neišraus!“ - „Pažiūrėsi, kad išraus. Tik verk ilgiau,“ - graso Alena. Antanukas nutilsta, nuleidžia galvelę, lyg kurį laiką apie kažką mąsto. „Aš bijau...“ - „Ko tu bijai, anūkėli?“ - „Neklausyk tu jos, begėdės. Argi aš tave duosiu laumei?“ Bet Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoje vietoj.
Vincas Krėvė (tikroji pavardė Mickevičius) gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime, netoli Merkinės. Vyriausias šeimos sūnus, globotas švelniasielės, kelis mažus vaikus palaidojusios motinos ir senelės, bet nuolat jautęs ir gana aštrų pragmatiško tėvo būdą. Iš prigimties nestiprios sveikatos, bet aiškių gabumų, leistas į mokslus; kurį laiką mokėsi ir Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos pasitraukė, patirdamas pirmą rimtą konfliktą. Buvo mažo ūgio, neproporcingai didele galva; jaunystėje dėl to išgyveno dvasinių traumų, kurios bent iš dalies atsispindi „Šarūne“. Studijavo filologiją, baigė Kijevo universitetą. Mokytojavo Baku, kaip mokytojas sugebėjo įgyti autoritetą, susidomėjo budizmu. Nuo 1922 m. Kauno universiteto profesorius, aktyvus ir ambicingas visuomenininkas. Rinko lietuvių tautosaką, ją vertino ir jautė kaip autentišką savo paties patirties dalį. 1940 m. buvo tapęs „Liaudies vyriausybės“ vadovu, tikėjo gelbėjąs Lietuvą, bet, suvokęs tikrąją padėtį, iš vyriausybės išėjo, padarė viešą pareiškimą apie savo politinę veiklą. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1947 m. gyveno JAV, dirbo Pensilvanijos universitete. Mirė 1954 m. liepos 7 d.; 1992 m. perlaidotas gimtųjų Subartonių kapinėse. Buvo dzūkas, iš mažumės formuotas gimtinės žmonių, jų pasakojimų, padavimų, dainų, įspūdingos gamtos, išraiškingų dzūkiškų intonacijų. Gimtinės vaizdiniai veikė sąmonėje kaip pirminė mitinė erdvė, kaip amžinas laikas, į kurį atsitrenkia kitos bangos, civilizacinės naujovės, nauji tikėjimai. Nėra ribos tarp mažų konfliktų ir galingų smūgių, kuriuos patiria sąmonė, turinti apsispręsti ne tik dėl savęs, bet ir dėl tautos, valstybės. Iš aistringos meilės, dėl kurios galėjo ryžtis viskam, Krėvė buvo vedęs Rebeką Karak, pagal vienas versijas - Armėnijos karaimę, pagal kitas - kilusią iš judėjų, iš judaizmo perėjusią į katalikybę. Dukra Ona Aldona, paauglė išgirdusi iš tėvo, kad jis esąs tik profesorius, o ne silkių pirklys, tad ji negalinti geisti to, ką turinčios turtingesnės draugės, išsaugojo apie tėvą daug jo gyvenimo liudijimų, atsakė į šešiasdešimt Alberto Zalatoriaus klausimų. Vincas Krėvė - šakoto talento, didelių ambicijų kūrėjas. Nei temųproblemų įvairove, nei žanriniais išsišakojimais Vincui Krėvei lietuvių literatūroje nėra lygių. Priešingos, bet ir vieną kitą papildančios linijos: skaidrus „Antanuko rytas“ ir neužbaigta biblinė misterija „Dangaus ir žemės sūnūs“; kasdienio gyvenimo pjesė „Žentas“ ir keliaveiksmė, keliaklodė istorinė drama „Šarūnas“; romantiškai pakilūs, plastiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, šlovinantys senovės Lietuvą, ir „Rytų pasakos“, nukeliančios skaitytoją į Budos ir jo vaikų pasaulį, supažindinantys su tuo, „kuris yra nubudęs“. Tauta turi saugoti savo savasties ribas, bet turi būti tolerantiška, bent pakanti kitiems, kitoniškiems. Žydai Krėvės kūryboje yra Lietuvos žydai, vietiniai, reikalingi. Jie kaip ir lietuviai turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių, tačiau iš jų nevalia tyčiotis, apgauti. Apsakyme „Silkės“ Krėvė sukūrė įdomią koliziją, vykstančią šviesos dar nepatyrusioje samdinės sąmonėje - iš neprimatančio žydo prekijo paėmusi kelias silkes, išsigandusi bausmės, kurią gali patirti, ji bando skriaudą išlyginti jai prieinamu, suvokiamu būdu. Krėvė buvo rašytojas, kuris veikė sąmonės valia, bet ir galia, kylančia iš intuityviųjų žinojimų-nujautimų. Apie šią galią leista prasi tarti raganiui (apysaka „Raganius“): „Nežinau kaip, bet juntu, lyg man dabar kažkas kušta ausin... O jau aš, berneli, žinau, daug kartų esu patyręs, kad jau visuomet taip atsitinka, kaip aš nujaučiu. Jau mane Dievulis taip apdovanojo, kad aš daugel nujaučiu, ko net ne suprantu, kaip gali tai atsitikti...“ Mūsų galios, jei jas jaučiame turį, ne iš mūsų. Iš nesuvokiamų prigimties šaltinių, iš dovanos, kurią gauname. Mįslinga, kad nugyvenęs kūrybingą ir darbingą gyvenimą Krėvė abejojo, ar tuo keliu eita. Galbūt nujautė, jog liko nerealizuotų prigimties galimybių. Vinco Krėvės kūrybos visuma (išeivijoje, Bostone, 1956-1961 m. išleisti šeši dideli tomai) daro įspūdį, kad šį talentingą ir ambicingą kūrėją neramino keli pamatiniai žmogaus egzistencijos klausimai. Ar yra anapusė galia, nuo kurios žmogus yra priklausomas? Koks yra Dievo ir skirtingų religijų santykis? Ar yra likimas? Ar žmogus yra laisvas pasirinkti, ar jo pasirinkimai yra nulemti? Kaip žmogus turi gyventi su kitais, kaip galima suderinti skirtingas pažiūras, laikysenas, gyvenimo būdus? Kas yra pasaulis? A. Zalatoriaus nuomone, konfliktas su Dievu buvo esminis V. Krėvės dvasios konfliktas. „Konfliktas su Dievu Krėvės kūryboje pasireiškė ir giliau paslėpta forma neribotų žmogaus galimybių aukštinimu, kitaip tariant, propagavimu minties, kad žmoguje viskas prasideda ir viskas baigiasi.“ Bet kūrybinėje realybėje šis konfliktas yra problemiškesnis ir šakotesnis, iš esmės virstantis tikėjimo problema, išsiskaidančia į pasitikėjimo metmenis. Dukra į klausimą, ar Krėvė buvo religingas, ar ne, atsakė aplinkkeliu. „Matot, jis tikėjo, bet tai buvo nuosava tikyba. Tai nebuvo davatkinė tikyba, tai buvo tikėjimas, kad yra kažkas aukščiau už mus.“ Aplinkkelio įspūdis išlieka ir V. Krėvės kūryboje - tikėjimo negalima apeiti, sąmonė priversta sukti ratus. V. Krėvės kūryba yra koncentriška. V. Krėvė įėjo į lietuvių literatūrą „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“ (1909-1912), atkūrė-sukūrė mitinę Lietuvą, jos ikiistorinę tikrovę, išgiedojo kaip herojinį epą. Neužmirštamas „Milžinkapio“ sakinys: „Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia.“ A. Zalatoriui atrodė, kad padavimuose Krėvė kalbėjo moters balsu, tarsi atlikdamas moters-giedotojos vaidmenį - lyg antikos teatre. Kitaip negalėjo būti - V. Krėvė susitiko tik su giedančiomis dzūkų moterimis. Vandenėlis, Nemunėlis - gal iš tiesų tai moteriško balso malonybinės priegaidės. Istorinėmis dramomis V. Krėvė realizavo aukštąjį, kilmingąjį Lietuvos lygmenį, kunigaikštiškąsias kolizijas, konfliktus. Įvedė karžygiškųjų intonacijų tautosaką. „Šerk ristąjį žirgelį, / Pirk tyminį balnelį...“ - dainuoja vyrai dramoje „Šarūnas“ (1910-1911). Kunigaikštis Šarūnas vienija gentis, jo sūkuringa prigimtis įtraukia, teikia formas, bet ir jas naikina. Tačiau tebejaučiama istorijos energija, Lietuvos kilimas, artėjimas į Mindaugo epochą. „Skirgaila“ - keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (1922, 1924) - atstovauja istoriniam, kunigaikštiškajam, karžygiškajam Lietuvos planui, veiksmas prasideda ne kokiame nors Dzūkijos kaime, o Vilniaus Aukštojoje pilyje. „Skirgaila“ - geriausia Vinco Krėvės drama, priklausanti lietuvių dramaturgijos aukso fondui. Joje vaizduojamas skausmingas Lietuvai laikas - jau priimta krikščionybė, tačiau abejonės tebeslegia ir didįjį kunigaikštį. Skirgaila niūrus, tiesiai į akis nežvelgiantis, norįs Lietuvai gero, bet nežinantis kaip gėrį pasiekti. Vaizduojamas su vyno taure rankoje, vynu jis malšina savo vidinę nerimastį. Jėga sulaiko kunigaikštytę Oną Duonutę, prievarta veda, kad nebūtų nuo Lietuvos kaip kraitis atplėštos žemės. Dramaturginiu požiūriu vykusiai formuojamos konflikto linijos. Pagrindinis konfliktas - dėl Lietuvos likimo, dėl valdovo santykio su valdiniais (menkiau išplėtotas), dėl valstybinių santykių su lenkais ir vokiečiais, dėl tikėjimo formų ir būdų. Šalutiniai konfliktai išauga iš žmogiškųjų jausmų, pareigų. Skirgaila siekia valdyti jėga, prievarta, nors širdyje taip pat tikisi meilės, supratimo, šilumos. Tebėra prisirišęs prie senojo tikėjimo, nors supranta, kad lemtingas žingsnis į krikščionybę jau žengtas. V. Krėvė stipriai įsuka meilės verpetą; jaunas vokiečių vienuolis riteris tik išvydęs pamilsta Oną Duonutę ir dėl jos garbės riteriškai pasirenka mirtį. Skirgaila kilniadvasiškai pasielgti nesugeba. Atsidūręs „tarp dviejų pasaulių“ (taip vadinasi pirmoji šios dramos dalis), Skirgaila neranda išeities; tai tarsi herojaus nuosmukio drama, tragedija. Kai smunka valdovai, smunka ir valstybė. Lietuvių dramos istoriko Jono Lankučio nuomone, „Krėvė sėkmingai įvykdė didžiulį uždavinį - istorijos dramą jis parodė per tragiškus asmenybės išgyvenimus, kurie mums atrodo giminingi ir Hamleto įniršiui, ir šiaurietiškam Ibseno herojų atkaklumui, ir kartu lietuviškai graudūs, tarsi liaudies dainoj išdainuoti, širdgėlos ašarom sudrėkinti.“ Tragiškas vaidilos Stardo paveikslas - tarsi senlietuvių sąžinės balsas jis ragina Skirgailą ir bajorus neapleisti senųjų dievų, gieda giesmes, bet gyvenimas jau pasisukęs kita vaga. V. Krėvė sukūrė krivių-žynių paveikslų, parodė vaidilas, giedančius senas sakmes, stilizuotas pagal galimus provaizdžius. „Tenuskambės ir apie mane garsi daina!“ - geidžia Šarūnas. Senieji - senas, žilas kaip obelis krivis Skurdulis „Skirgailoje“ ištaria svarbiausius senąjį lietuvių tikėjimą ginančius žodžius, bet išsako ir nepaneigiamą patirtį: „Dievai nemiršta ir negimsta. Jie amžini, ir galia jų amžina [...]. Ar ne vis tiek Praamžiui, kuriuo vardu jį žmonės gerbia.“ Tauta bręsta, keičiasi: „Bet vis tiek, kaip ji pavadins naują dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangą) ir ne čia (rodo į žemę), ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose širdyse, bet žmogaus sieloje.“ Tikėjimas yra vidinis, dvasinis. V. Krėvės vardas susijęs su kriviu; tartum jis buvo įsipareigojęs spręsti pamatinį lietuvių klausimą - kas mes buvome, ką žinojome, ką žinojo senieji išminčiai, kriviai, vaidilos, kur tas žinojimas dingo, kas su mumis atsitiko naujaisiais laikais, kas mūsų laukia? Galima prielaida, kad rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1921-1922, atskiri kūriniai publikuoti anksčiau) apsakymus V. Krėvė kūrė kaip pasakojimų ciklą, kaip žemdirbiškojo epo, kadaise pradėto Kristijono Donelaičio „Metais“, variantą. Išmintis nemiršta ir negimsta, - galima taip ištarti ir tokią garsiojo Krėvės sakinio paralelę. Išmintis keičia pavidalus, karta po kartos keičiasi žmonės, kurių lūpomis išmintis ištariama. Kur dingo krivių žinojimas? Sunykus krivių-žynių luomui, išmintis, bent jos nuotrupos, nes visuminis žinojimas, kol nėra rašto, išlieka tik perduodamas iš lūpų į lūpas, nusileido į pačią pažemę, į žmones, esančius arčiausiai gamtos, žemės. Puikiajame apsakyme „Antanuko rytas“ V. Krėvė parodė, kaip tai, kas senam žinoma, kas jo sąmonei iš žinojimo priimtina, perduodama mažam. Perduodama meilės keliu. Pirmasis „Antanuko ryto“ sakinys: „Antanukas labiausiai myli savo senelę.“ Meilė yra tiesiausias tiesos takas: nuo vaikystės iki senatvės. „Krėvės Antanukas [...] tampa panašus į žmones istorinės civilizacijos vaikystėje, išvysčius plačias ir sudėtingas mitologijas kaipo būdą žiūrėti į pasaulį tiesiomis ir naiviomis akimis. Kaip ir tie mitų kūrėjai Antanukas prisiima žodžius pilna ir tiesiogine jų prasme, nes jo sąmonėj dar nesusidėstė abstraktus kalbinis klodas, kuriame žmonės automatiškai vartoja palyginimus ir metaforas, nebeturinčias vaizdinės jėgos.“ Civilizacijos sąvoką Rimvydas Šilbajoris, įdėmus litera tūros tyrėjas, pavartoja neatsitiktinai. Literatūra, gręždamasi atgal, jaučia lietuvių (bendresne prasme - baltų) civilizacijos alsavimą didelę vaizdinę, mitinę galią. Krėvė, nuo vaikystės patyręs šios galios alsavimą žodžiais ir gamtos vaizdais, kaip menininkas ir kaip tyrėjas buvo jai empatiškai įsipareigojęs. „Šiaudinėj pastogėj“ veikia gilios patirties senieji žmonės, kurie dar tarsi atsimena, kaip žmogus turi gyventi, sugyventi su viskuo, kas gyva. Jų autoritetas prieštaringas - kaimo žmonės ir laiko senuosius jau atgyvenusiais, pasenusiais, ir atsargiai prisiklauso jų nuomonės, sutinka, kad jie kažką dar žino. Senųjų laikų (mitinis lygmuo) vaidilos, kriviai, žyniai „Šiaudinėj pastogėj“ (šiaudinių stogų civilizacijoje) pasirodo kaip bedieviai, raganiai, skerdžiai, kaip kitokie žmonės, nesutampantys ar ne visai sutampantys su modernesniais laikais, su dogmiškąja krikščionybe. „Šiaudinėj pastogėj“ apsakymus kompoziciškai įrėmina „Bedievis“ ir „Skerdžius“. Skerdžius yra jungiamoji ciklo gija, tai matomas, tai nematomas, tai pasirodantis tekste, tai pasislepiantis. Kaip „Dainavos senų žmonių padavimai“ yra tarsi giedami moters balsu, taip „Šiaudinėj pastogėj“ apsakymai yra pasakojami seno skerdžiaus lūpomis. Pasaka „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ yra seno skerdžiaus pasaka. Keliagubas stilistinis kodas: pasaka ir nepasaka, pati tikriausia, netgi šiurkšti žmonių tikrovė. Skerdžius turi laiko ir galimybių matyti, kaip žmonės gyvena savo kasdienybę, kaip savo rate sukasi bobulė, kaip žmonės barasi, ginčijasi, kalbasi, bičiuliaujasi. Krėvei yra svarbus tas pirminis gyvybingumas, kurį labiausiai išreiškia vaikų ir paukščių balsai: nesiliaujantis klegėjimas, į kurį pinasi ir medžių šlamėjimas, siū...