Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaunas gyvavo itin aktyvų kultūrinį ir socialinį gyvenimą, o jo epicentru dažnai tapdavo prašmatnūs restoranai. Šie ne tik teikė maisto ir gėrimų, bet ir buvo svarbūs susibūrimų, švenčių, labdaros renginių ir net politinių diskusijų centrai. Portale „Kas vyksta Kaune“ istorikai Alvydas Surblis ir Andrius Zeigis dalijasi įžvalgomis apie legendinius tarpukario restoranus „Metropolis“, „Versalis“, „Trys Milžinai“ ir „Central“.
Restoranų gausa ir populiarumas
Pasak istoriko Andriaus Zeigio, tarpukariu restoranų, kavinių, barų ir aludžių Kaune veikė daugiau nei šiuolaikiniame mieste, nors gyventojų skaičius buvo kelis kartus mažesnis. 1939 m. statistika rodo, kad 154 tūkst. gyventojų turėjusiame Kaune kasdien į restoranus užeidavo apie 3 tūkst. žmonių, palikdami apie 20-50 tūkst. litų. Istorikas Alvydas Surblys suskaičiavo, kad per visą tarpukarį mieste veikė apie 170 restoranų, įskaitant ir pakraščiuose buvusius, ir restoranais vadinamas kavines bei cukraines. Nors bendras skaičius didelis, vienu metu veikdavo ne daugiau kaip 60 restoranų.
Restoranuose vykdavo pokyliai, labdaros vakarai, koncertai, kur rinkdavosi inteligentai, bohemos atstovai, užsienio svečiai. Pasakojama, kad ponios į restoranus keliaudavo itin išsipusčiusios, su prabangiais kailiais, brangiais papuošalais, o kartais net su šuniuku po pažastimi.
Restoranų klasifikacija ir pirmos klasės įstaigos
Tarpukario Kauno restoranai buvo skirstomi į tris klases. Pirmosios klasės restoranai, dažniausiai įsikūrę centre, pasižymėjo puošniu interjeru, turėjo restorano orkestrą, kviesdavosi užsienio ir Lietuvos artistus. Juose buvo įprasta balta staltiesė, o arbatpinigių padavėjai oficialiai neimdavo - 10% aptarnavimo mokesčio būdavo įskaičiuojama į sąskaitą.
Restoranų populiarumą lėmė dydis. „Metropolis“, „Versalis“, „Konradas“ ar „Perkauskas“ su „Monika“ - visi šie restoranai turėjo erdvius patalpas. Istorikas A. Zeigis aiškina, kad didelės patalpos buvo būtinos pirmos klasės restoranams, nes didesni mokesčiai reikalavo didelės apyvartos. Tam reikėjo daug staliukų ir vietos klientams, o planuojant interjerą net turėjo būti nurodomas staliukų ir kėdžių išdėstymas bei atstumas tarp jų (ne mažesnis kaip 60 cm).
Legendiniai tarpukario restoranai
„Metropolis“
Vienas populiariausių pirmos klasės tarpukario restoranų buvo „Metropolis“ (Laisvės al. 68/S. Daukanto g. 19), veikęs nuo 1899 m. Jame dažniausiai rinkdavosi aukštuomenė, karininkai, valdininkai, užsienio ambasadų darbuotojai, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, žurnalistai ir organizacijų veikėjai. Restorane grodavo garsūs Kauno orkestrai, vadovaujami Danieliaus Pomeranco, Michelio Hofmeklerio, Jurgio Dvariono, o pasirodydavo estrados žvaigždės Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas. „Metropolis“ garsėjo puikia virtuve, kurioje iškilmingi pietūs sudarydavo 5 patiekalus. Restorane buvo biliardo, kortų ir kiti kambariai, rengiami šokių konkursai, loterijos ir kitos atrakcijos.
1933 m. leidinys „Lapas“ apibūdina „Metropolio“ atmosferą: „Paauksuotais kalnieriais ir rankovėmis kelneriai nespėja vilkstyti išsipudravusių ponių bei aukštų ponų paltus. Viduje džazbandas verkė vokiškų tango bei fokstrotų motyvu. Staliukai aplipę frakais, Seidenfluru ir kitoniška liuksine užsienietiška medžiaga. Kasoje šlamėjo valiuta, kaip Nemuno vilnys. Juokas. Aistra. Išlepinti kūnai. Klasta ir... Kategorijos.“
1932 m. restorano savininke tapus Elenai Baronienei, didžiojoje salėje įrengtas „antras aukštas“ (balkonas), o vasarą veikdavo lauko kavinė. Spaudoje buvo pabrėžiama, kad „Metropolis“ kasdien sulaukdavo apie 500 lankytojų.
„Versalis“
Vienas garsiausių tarpukario restoranų-viešbučių „Versalis“ (Laisvės al. 88/Vasario 16-osios g. 1) veikė nuo XX a. pradžios ir dažnai atsinaujindavo. 1930 m. jis tapo aukštos klasės restoranu, kuriame prie durų pasitikdavo durininkas, veikė besisukanti šokių aikštelė, o interjeras buvo europietiško stiliaus. „Versalis“ siūlydavo itin įvairią programą: nuo romansų dainavimo iki baleto šokėjų pasirodymų, iliuzionistų, o tarpukariu garsėjo vakarine „kabarė“ programa su šokėjomis iš Vokietijos, Čekijos ir Lietuvos. Restorane veikė biliardas, o pramogauti buvo galima iki 5 val. ryto.
Prestižiniuose restoranuose „Metropolis“ ir „Versalis“ pasirodydavo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas. „Versalyje“ skambėdavo ne tik užsienietiška, bet ir lietuviška muzika. Tačiau 1933 m. restoranas sulaukė ir kritikos dėl per drąsios programos ir pasirodžiusios šokėjos, kuri „savo neblogas kūno linijas bemaž Jevos kostiume viešai demonstruoja“.
„Versalio“ kainos buvo aukštos. Pavyzdžiui, 1931 m. šampano taurė kainavo 10 litų, o 1935 m. visas komplektas Naujųjų sutikimui - 15 litų. Kai kurie lankytojai piktinosi kainomis: virtas kiaušinis kainavo 1 litą, prancūziškas kompotas - 5 litus, o arbata - 1 litą.
„Trys Milžinai“
1937 m. Kauno įgulos karininkų ramovės pirmame aukšte (A. Mickevičiaus g. 19) atidarytas restoranas „Trys Milžinai“ buvo orientuotas į karininkus, tačiau čia organizuodavo ir įvairias puotas, net spaudos balius. Pokyliai išsiskyrė elegancija, o karininkams buvo privaloma ateiti su uniforma. Restorano salė buvo didžiausia mieste, su moderniais, skoningais baldais ir gera ventiliacija. Kasdien vykdavo pramoginė programa su Lietuvos ir užsienio artistais, grodavo orkestras, o spaudos baliuose dalyvaudavo elitas, karininkai, kartais ir pats prezidentas Antanas Smetona.
„Central“
1926 m. pradėjęs veikti „Centralinis restoranas“ (Laisvės al. 47, dabar Laisvės alėja 85), dėl savininko Stasio Tumo ankstesnio užsiėmimo - vargonininkavimo Kauno katedroje - buvo vadinamas „Božegraika“. Restoranas garsėjo žvėriena ir paukštiena: patiekalais iš stirnų, kurapkų, laukinių ančių, slankų, tetervinų, kiškių, vėžių. Reklama skelbė: „Stambiausi vėžiai“ arba „Tauriam svečiui - tauri žuvis!“ (upėtakis). Tačiau ši reklama sulaukė kritikos, kad tokius patiekalus gali įpirkti tik pasiturintieji.
„Lietuvos aidas“ 1938 m. gyrė restoraną „Central“ už švarą ir kokybišką maistą, pabrėždamas, kad čia ateina tie, kurių „skilvis nepajėgia atsilaikyti prieš visokius falsifikuotus, visaip pagadintus ir pagražinamus valgius, nes sveikata brangesnė žmogui už visokias restorano linksmybes, kurių čia nė su žiburiu nerasi.“ Restoranas patiekdavo ir sezoninių valgių, pavyzdžiui, su braškėmis vasarą.
Šie restoranai ne tik atspindėjo to meto visuomenės skonį ir poreikius, bet ir formavo Kauno, kaip Laikinosios sostinės, kultūrinį veidą, tapdami svarbiais tarpukario Lietuvos istorijos liudininkais.
tags: #naujas #vairuotojas #1933 #m #karikatura