Lietuvių kalba ([lʲiəˈtʊvʲuː kɐɫˈbɐ]) yra Rytų pabaltiečių kalba, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimos Pabaltijo šakai. Tai lietuvių kalba ir oficiali Lietuvos kalba, taip pat viena iš Europos Sąjungos oficialių kalbų. Lietuvoje yra apie 2,8 milijono gimtakalbių lietuvių kalbos vartotojų, o užsienyje - apie 1,5 milijono. Lietuvių kalba yra artimai susijusi su kaimynine latvių kalba, nors abi kalbos nėra tarpusavyje suprantamos. Ji rašoma lotynišku raštu. Tarp indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba yra konservatyvi savo gramatika ir fonologija, išlaikydama archajiškus bruožus, kitaip randamus tik senovės kalbose, tokiose kaip sanskritas (ypač jo ankstyvoji forma, vedų sanskritas) ir senovės graikų kalba.
Proto-baltų-slavų kalba tiesiogiai atsiskyrė nuo proto-indoeuropiečių kalbos, vėliau išsiskyrė į proto-pabaltiečių ir proto-slavų kalbas. Proto-pabaltiečių kalba išsiskyrė į proto-vakarų pabaltiečių ir proto-rytų pabaltiečių. Pabaltiečių kalbos perėjo proto-baltų-slavų etapą, iš kurio pabaltiečių kalbos išlaiko išskirtines ir neišskirtines leksines, morfologines, fonologines ir akcentines izoglosas su slavų kalbomis, kurios yra jų artimiausios gyvosios indoeuropiečių kalbos giminaitės. Be to, kadangi lietuvių kalba yra tokia archajiška fonologija, slavų žodžius dažnai galima išvesti iš lietuvių kalbos pagal taisyklingus garso dėsnius; pavyzdžiui, lietuvių kalba „vilkas“ ir lenkų kalba „wilk“ ← proto-baltų-slavų *wilkás (plg.).
Lietuvių kalba yra viena iš dviejų gyvųjų Pabaltijo kalbų, kartu su latvių kalba, ir jos sudaro Pabaltijo kalbų šeimos rytinę šaką. Anksčiau gyvavusi Pabaltijo kalba, prūsų lietuvių kalba, išnyko iki XVIII amžiaus; kitos vakarų Pabaltijo kalbos, kuršių ir suvalkiečių, išnyko anksčiau. Kai kurios teorijos, pvz., Jānis Endzelīns, laikė, kad Pabaltijo kalbos sudaro savo atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos šaką, o Endzelīns manė, kad panašumą tarp Pabaltijo ir slavų kalbų galima paaiškinti kalbų kontaktu. Taip pat yra nuomonė, siūlanti Pabaltijo ir slavų kalbų sąjungą į atskirą Balto-slavų kalbų poskyrį indoeuropiečių kalbų šeimoje. Jan Michał Rozwadowski bandė sutaikyti prieštaringas pozicijas. Jis pasiūlė, kad abi kalbų grupės iš tikrųjų buvo vienybė po indoeuropiečių kalbos padalijimo, bet taip pat pasiūlė, kad po to, kai jos suskilo į atskirus vienetus (pabaltiečių ir slavų), jos turėjo vėlesnį kontaktą. Genetinio giminingumo požiūris yra papildytas tuo, kad proto-baltų-slavų kalba yra lengvai rekonstruojama su svariais įrodymais istorinėje prozodijoje. Taigi, yra bent šeši požiūriai į Pabaltijo ir slavų kalbų santykius.
Lietuvių kalba daugiausia vartojama Lietuvoje. 2 955 200 žmonių Lietuvoje (įskaitant 3 460 totorių), arba apie 86% 2015 m. gyventojų, yra gimtakalbiai lietuvių kalbos vartotojai; dauguma kitų tautybių Lietuvos gyventojų taip pat tam tikru mastu kalba lietuviškai.
Rašto sistema
Lietuvių kalba naudoja lotyniško rašto sistemą, papildytą diakritiniais ženklais. Ji turi 32 raides. Be to, naudojami šie dviraidžiai, tačiau tvarkomi kaip dviejų raidžių sekos.
Lietuvių rašto sistema yra daugiausia foneminė, t. y., viena raidė paprastai atitinka vieną fonemą (garsą). Yra keletas išimčių: pavyzdžiui, raidė „i“ žymi arba balsį [ɪ], kaip anglų kalbos „sit“, arba yra nebyli ir tiesiog nurodo, kad gretimas priebalsis yra palatalizuotas. Dėl lenkų įtakos lietuvių abėcėlėje buvo raidės „sz“, „cz“ ir lenkiška „Ł“ pirmajam garsui bei įprasta „L“ (be po jos einančio „i“) antrajam: „łupa“, „lutas“. XIX amžiuje, per lietuvių tautinį atgimimą, lenkiška „Ł“ buvo panaikinta, o dviraidžiai „sz“, „cz“ (kurie taip pat dažni lenkų ortografijoje) buvo pakeisti raidėmis „š“ ir „č“ iš čekų ortografijos, formaliai todėl, kad jie buvo trumpesni. Vis dėlto, kitas argumentas panaikinti „sz“ ir „cz“ buvo siekis atskirti lietuvių kalbą nuo lenkų kalbos. Naujos raidės „š“ ir „č“ buvo atsargiai naudojamos leidiniuose, skirtuose labiau išsilavinusiems skaitytojams.
Makronas (ant „u“), nosinė (ant „a“, „e“, „i“ ir „u“), taškas (ant „e“) ir „y“ (vietoj „i“) naudojami gramatiniais ir istoriniais sumetimais ir visada žymi balsio ilgį šiuolaikinėje bendrinėje lietuvių kalboje. Aštrūs, sunkūs ir banginiai diakritiniai ženklai naudojami nurodyti tonų aukštį.
Kalbos ypatybės
Lietuvių kalba yra foneminė, o tai reiškia, kad kiekviena žodžio raidė tariama (skirtingai nei tokiose kalbose kaip anglų, kur yra daug nebylių raidžių ir garsų). Lietuvių kalba taip pat yra linksniuojama, o tai reiškia, kad žodžių funkcijos sakiniuose nurodomos per kalbėtojo balso kirčius.
Lietuvių kalbos rašyba naudoja diakritinius ženklus, specialius kirčio ženklus, ant rašytinių raidžių, kad atskirtų vieną garsą nuo kito; šie diakritiniai ženklai yra svarbūs. Raidė „a“ lietuvių kalba tariama visiškai kitaip nei „a“ su ant jos esančiu diakritiniu ženklu.
Kita lietuvių kalbos ypatybė yra jos polinkis pridėti skolinius, arba perimtus užsienio žodžius, prie savo žodyno. Lietuvių kalba dažnai skolinasi iš kitų kalbų, daugiausia naujų mokslo ar technologijų terminų. Kalba ypač draugiška anglų kalbai, iš kurios ji pasiskolino daug žodžių, kurie dabar randami lietuvių kalbos žodynuose. Tačiau šiuolaikinės lietuvių literatūros pastangomis vokiškų, lenkiškų, ukrainietiškų ir baltarusiškų skolinių, kurie dažnai pasirodydavo senesniuose darbuose, buvo pakeisti lietuviškais vertiniais.
Visi lietuvių kalbos priebalsiai, išskyrus /j/, turi du variantus: vieną nepalatalizuotą ir vieną palatalizuotą, pavyzdžiui, /b/ - /bʲ/, /d/ - /dʲ/, /ɡ/ - /ɡʲ/ (pilną priebalsių rinkinį, pavaizduotą IPA simboliais, žr. aukščiau pateiktoje lentelėje). Lietuvių kalboje yra šeši ilgi balsiai ir keturi trumpi (neįskaitant ginčijamų fonemų, pažymėtų skliaustuose). /e, ɔ/ yra ribojami tik skoliniuose. Lietuvių kalba tradiciškai apibūdinama kaip turinti devynis dvibalsius: ai, au, ei, eu, oi, ou, ui, ie ir uo.
Lietuvių kalbos prozodijos sistema pasižymi laisvu kirčiu ir skiriamuoju kiekiu (t. y., skiemens svoriu). Lietuvių kalbos žodžių prozodija kartais apibūdinama kaip ribota tonų sistema, dar vadinama tonų kirčio sistema. Lietuvių kalboje leksikiniuose žodžiuose yra vienas skiemuo, kuris yra ryškus arba kirčiuotas. Tarp jų sunkūs skiemenys - t. y., tie, kuriuose yra ilgas balsis, dvigarsis arba sononantas - turi vieną iš dviejų tonų: krintantį (arba aštrų toną) arba kylantį (arba cirkumfleksinį toną).
Pirmasis spausdintas lietuvių kalbos normatyvinis gramatika, „Grammatica Litvanica“, buvo užsakytas Prūsijos kunigaikščio Friedricho Wilhelmo naudojimui lietuviškai kalbančiose Rytų Prūsijos parapijose. Vienoje iš pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų, „Compendium Grammaticae Lithvanicae“, išleistoje 1673 m., dauguma pateiktų pavyzdžių yra su lietuviškais galūniais (pvz.). Pirmasis mokslinis lietuvių kalbos „Compendium“ 1856/57 m. išleido Augustas Šleicheris, Karolio universiteto Prahos profesorius. Jame jis apibūdino prūsų lietuvių kalbą, kuri vėliau tapo šiuolaikinės lietuvių kalbos „skeletu“ (Būga).
Lietuvių kalba yra labai linksniuojama kalba. Lietuvių kalboje yra du gramatiniai daiktavardžių (vyriškosios ir moteriškosios) ir trys būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių ir dalyvių (vyriškosios, moteriškosios ir bevardės) giminės. Kiekvienas požymis turi sutapti su daiktavardžio gimine ir skaičiumi. Daiktavardžiai ir kiti morfologijos daliniai linksniuojami septyniais linksniais: vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku, vietininku (išlaikomuoju) ir šauksmininku. Senesniuose lietuvių kalbos tekstuose randamos trys papildomos vietininko linksnio variacijos: išvestinis, buvimo ir judėjimo linksniai. Dažniausiai vartojami išvestinis, vis dar naudojamas, daugiausia šnekamojoje kalboje, ir judėjimo linksnis, išlikęs standartinėje kalboje kai kuriuose frazeologiniuose posakiuose. Buvimo linksnis beveik išnykęs. Šie papildomi linksniai greičiausiai atsirado dėl Uralo kalbų įtakos, su kuriomis Pabaltijo kalbos ilgai bendravo. Kita vertus, lietuvių kalbos veiksmažodžių morfologijoje išlaikoma daugybė archajiškų bruožų, kurių nėra daugumoje šiuolaikinių indoeuropiečių kalbų (bet bendrų su latvių kalba). Yra trys veiksmažodžių asimiliavimo formos. Veiksmažodis „būti“ yra vienintelis pagalbinis kalbos veiksmažodis. Netiesioginis nuosaka, vartojama tik rašytinėje pasakojimo kalboje, turi tuos pačius laikus, atitinkančius tinkamą aktyvųjį dalyvį vardininke; pvz., netiesioginės nuosakos praeitis būtų „nešęs“, o netiesioginės nuosakos kartojamosios praeities pradžia būtų „būdavo benešąs“. Subjonktyvas (arba kondicionorius) ir imperatyvas turi tris laikus. Infinitivas turi tik vieną formą (nešti). Passyvinėje formoje skaičius nėra toks turtingas kaip aktyvioje formoje. Yra dviejų tipų pasyvinė forma lietuvių kalboje: dabarties dalyvis (I tipas) ir praeities dalyvis (II tipas) (tolimesniuose pavyzdžiuose I ir II tipai yra atskirti pasviruoju brūkšniu). Praktiniu požiūriu, turtinga bendra linksniavimo sistema lemia, kad žodžių tvarka turi kitokią reikšmę nei labiau analitinėse kalbose, tokiose kaip anglų.
Šiandien yra dvi pagrindinės lietuvių kalbos gramatikos knygos: viena anglų kalba, „Introduction to Modern Lithuanian“ (naujesniuose leidimuose vadinama „Beginner's Lithuanian“), parašyta Leonardas Dambriūnas, Antanas Klimas ir William R. Schmalstieg; kita - rusų kalba, Vytautas Ambrazas „Грамматика литовского языка“ (Lietuvių kalbos gramatika).
Neryje pakilęs vanduo jau pridarė žalos: namelis išplaukė kartu su ledonešiu
Istorija ir klasifikacija
Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos Pabaltijo grupei. Tai viena seniausių pasaulyje vartojamų kalbų, turinti žodžių, tokių kaip „vyras“, „šuo“, „avis“, kurie yra giminiški sanskrito kalbai. Tai reiškia, kad lietuviai gali atpažinti kai kuriuos žodžius klausydamiesi indų kalbos.
Pirmasis lietuvių kalbos katekizmas Martyno Mažvydo buvo pirmąja lietuviška knyga, išspausdinta 1547 m. Ši knyga žymi lietuvių literatūros pradžią ir yra vienas svarbiausių lietuvių istorijos artefaktų. Savo knyga Martynas Mažvydas siekė platinti švietimą ir kultūrą tarp lietuvių bei įtvirtinti protestantų religiją kovodamas su pagoniškų tikėjimų liekanomis. Šiandien vaikai mokykloje privalo skaityti ir analizuoti „Katekizmą“.
1863-1904 m., kai Rusijos imperija uždraudė bet kokį lotyniško raidyno naudojimą savo teritorijoje (tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai), daugelis žmonių rizikuodavo gyvybe, kad atvežtų lietuviškas knygas iš Prūsijos į šalį. Šiandien tie knygnešiai yra tautiniai didvyriai, o Lietuvoje jiems, jų nesavanaudiškam patriotizmui, yra pastatytas paminklas, laikomas vieninteliu tokio pobūdžio.
Jonas Jablonskis, įtakingiausias lietuvių kalbininkas, kartą pasakė: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Ši frazė tik parodo, kokie lietuviai didžiuojasi savo kalba. Žinoma, šiandien lietuviai mokosi užsienio kalbų, bet jie vis tiek jaučia meilę lietuviškų žodžių grožiui.
Lietuvių kalba, kaip rytų Pabaltijo kalba, yra artimiausia latvių kalbai; ji daugiausia vartojama Lietuvoje, kur ji yra oficiali kalba nuo 1918 m. Tai pati archajiškiausia iš vis dar vartojamų indoeuropiečių kalbų. Lietuvių literatūrinė kalba gyvuoja nuo XVI amžiaus, pirmasis dokumentas yra maldos „Tėve mūsų“, tikėjimo išpažinimo ir „Sveika, Marija“ vertimai, padaryti apie 1525 m. Ši kalba, vartojama tik religinio pobūdžio raštuose, daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo šiuolaikinės lietuvių kalbos; ji turi ilgesnes kai kurių gramatinių galūnių formas nei šiuolaikinė literatūrinė lietuvių kalba, turi du papildomus linksnius, rodo stipresnę slavų įtaką savo žodyne ir sintaksėje, ir skiriasi nuo šiuolaikinės bendrinės kalbos kirčiavimu. Dauguma šių savybių išliko iki XVII amžiaus pirmosios pusės. Devynioliktajame amžiuje buvo vartojami trys literatūriniai dialektai: Žemaitijos (vakarų), rytų aukštaičių poetinis ir vakarų aukštaičių, vartotas daugiausia pasienyje su Rytų Prūsija.
Geografinis pasiskirstymas ir šiuolaikinis vartojimas
Apskaičiuojama, kad visame pasaulyje lietuviškai kalba apie 4 milijonus žmonių. Didžioji dalis, apie 3,5 milijono, gyvena Lietuvoje. Kiti 500 000 gyvena Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijos dalyse ir įvairiose kitose šalyse visame pasaulyje.
Šiuolaikinė lietuvių kalba turi du pagrindinius regioninius dialektus: aukštaičių ir žemaičių, kurie atitinkamai reiškia Aukštumų lietuvių ir Žemumų lietuvių kalbas. Aukštaičių kalba yra standartinė, labiausiai paplitusi kalbos forma, nors kiekvienas dialektas turi savo potonų rinkinį. Be to, istorinis glaudus Lietuvos ryšys su Rusija reiškia, kad daugelis lietuvių taip pat kalba arba supranta rusiškai.
Lietuvių kalba yra oficiali Europos Sąjungos kalba. Ji taip pat pripažįstama kaip mažumos kalba Lenkijoje. Kalbos reguliavimu užsiima Lietuvių kalbos komisija.
Lietuvių kalba yra gyvas Europos kalbų istorijos paminklas. Ji išlaikė archajiškus bruožus, randamus tokiose senovės kalbose kaip sanskritas ir senovės graikų kalba, todėl yra vertinga kalbininkams visame pasaulyje.