Legenda apie Tristaną ir Izoldą - tai viena įtakingiausių tragiškos meilės istorijų, kurią daugybę kartų atpasakojo įvairūs šaltiniai, varijuojant skirtingomis originalo detalėmis.
Šis pasakojimas, greičiausiai, padėjo pamatus artūriškosios romantinės istorijos apie Lancelotą ir Gvineverę atsiradimui, taip pat turėjo didelės įtakos 12 amžiaus Vakarų meno ir literatūros raidai bei romantinės meilės populiarėjimui.
Tristanas ir Izolda - tai keltų viduramžių legendos herojai. Legenda pasakoja apie keltų genties vado ar karaliaus žmonos meilę jo sūnėnui, jų pabėgimą, klajones ir tragišką mirtį.
12 a. legenda buvo literatūriškai apdorota ir užrašyta, o jos pagrindu vokiečių poetas E. von Oberge 12 a. pabaigoje parašė eiliuotą romaną. Taip pat pagal Thomas de Bretagne’io versiją vokiečių poetas Gottfriedas von Strassburgas sukūrė epinę poemą (abiejų liko tik fragmentai). Visos minėtos versijos - tai anoniminio autoriaus apie 1150 m. sukurto romano perdirbiniai.
Béroulio ir Thomas de Bretagne’io romano fragmentais pagrįsti vėlesni perdirbiniai buvo išversti į daugelį Vakarų Europos kalbų. Prancūzų viduramžių tyrinėtojas J. Bédier (1864-1936) iš likusių fragmentų 1900 m. atkūrė visą legendą (daugiausia naudodamasis Béroulio versija), o 1902 m. išleido Thomas de Bretagne’o romano fragmentus su moksliniais komentarais.
Tristano ir Izoldos legendai būdingi pagrindiniai riterinio romano elementai: fantastika, nuotykiai, meilės tema, jausmo ir pareigos konfliktas. Meilė idealizuojama, pateikiama kaip fatališka neišvengiamybė, jai neįmanoma atsispirti (herojai išgeria užburto meilės gėrimo). Tragiška meilės istorija atskleidžiama viduramžių buities, keltų gamtovaizdžio fone. Pražydęs erškėtis sujungia mylimųjų kapus, simbolizuodamas meilės pergalę prieš mirtį.
Istorinis ir kultūrinis kontekstas
Pagal XII a. Anglija ir Airija nuolat kariauja. Senasis Kornvalio (Anglija) karalius Markas jaunam ir išvaizdžiam riteriui Tristanui paveda kautis mūšyje ir parplukdyti namo Airijos princesę Izoldą, kurią ketina vesti.
Nugalėjęs Airijos riterius ir laimėjęs princesę, Tristanas staiga jai pajunta stipriausią akinančią meilę. Tikro jausmo ieškanti Izolda akimirksniu supranta, kad pagaliau sutiko sau skirtąjį…
Miuziklas „Tristanas ir Izolda/Uždrausta meilė“ yra pastatytas Klaipėdos Žvejų rūmuose. Nuostabią meilės istoriją scenoje pasakoja Jeronimas Milius ir Karina Krysko. Spektaklis „Tristanas ir Izolda“ pasakoja apie stiprią ir nesumeluotą meilę, garbingą pareigą, tamsius prietarus, beribį pasiaukojimą. Jų uždrausta meilė virto nuostabaus grožio keltų legenda ir jausmo stipresnio už mirtį simboliu.
Miuziklas persmelktas angliškos ir airiškos kultūros, muzikos ir šokio. Režisierius ir choreografas Donatas Bakėjus pastebėjo, kad senoji Anglijos ir Airijos šokio tradicija turi nemažai sąsajų su lietuvių tautiniais šokiais. Miuziklas „Tristanas ir Izolda/Uždrausta meilė“ praturtintas įvairiais efektais, stilingu apšvietimu, dekoracijomis. Durys atidaromos likus 1 valandai iki renginio pradžios, renginio trukmė - 1 val. 20 min.
Richardas Wagneris ir jo opera „Tristanas ir Izolda“
Tik nedaugelis kūrinių Vakarų muzikos istorijoje darė tokią įtaką vėlesnėms kompozitorių kartoms kaip Richardo Wagnerio opera „Tristanas ir Izolda“. Muzikinė drama virto vokaline-simfonine poema, Wagnerio ieškojimai priėjo kraštutinumą.
Orkestre pravedami leitmotyvai pinasi į „begalinę melodinę“ liniją, kuri neturi jokio užbaigtumo ir liejasi iš vieno partitūros puslapio į kitą. Individualus Wagnerio stilius ryškiausiai atsiskleidė šios operos harmonijoje, kurią savo ruožtu šeštajame dešimtmetyje paveikė Liszto simfoninių poemų chromatika.
Sudėtingos operos akordų chromatinės alteracijos kartu su nuolat kintančiomis tonacijomis, disonansų atomazgos vengimu ir sekvencijų „slėpimu“ naudojant užlaikymus ir kitus neakordinius garsus, sukuria naują, neapibrėžtą tonacijos rūšį, tik iš dalies apibūdinamą paskutinių dviejų amžių harmoninės sistemos terminais. Šis nukrypimas nuo klasikinės tonacijos tokiame žymiame ir muzikos požiūriu pavykusiame kūrinyje istoriškai gali būti traktuojamas kaip pirmas žingsnis tonacijos išnykimo ir naujų harmonijos sistemų (paženklinusių muzikos raidą nuo 1890 m.) sukūrimo link.
Opera „Tristanas ir Izolda“ yra trijų veiksmų vaidinimas. Libretą parašė pats kompozitorius. Veiksmas vyksta Kornuelse ir Bretanyje ankstyvaisiais viduramžiais. Ši opera originaliausia iš visų Wagnerio operų. Joje mažai išorinio veiksmo, sceninio judesio. Visas dėmesys sutelktas į dviejų herojų išgyvenimus. Muzika labai jausminga, vientisa, nedaloma į epizodus. Ypatingai svarbus psichologinis orkestro vaidmuo: jis padeda atskleisti herojų išgyvenimus. Visos operos nuotaiką nusako įžanga.
Filosofas Frydrichas Nyčė veikalą pavadino „tikruoju opus metaphysicum“, rašytojas Tomas Manas - didingai liguistu, visą pasiglemžiančiu ir magišku. Tai Richardo Wagnerio biografijos kryžkelė, asmeninio gyvenimo audrų apibendrinimas ir kūrybos pikas.
Wagneris nusprendė imtis Tristano legendos po to, kai su šia medžiaga dirbti bandė jo bičiulis Karlas Ritteris. Wagneris aprašė savo susižavėjimą Schopenhaueriu ir Tristano legenda laiške Franzui Lisztui (1854 m. gruodžio 16 d.): „Kadangi savo gyvenime nepatyriau tikrosios meilės, norėčiau tai gražiausiai svajonei sukurti paminklą, kuriame nuo pradžios iki pabaigos meilė pagaliau rastų savo išsipildymą. Sudariau savo mintyse Tristano ir Izoldos eskizą, muzikinė koncepcija labai paprasta, tačiau intensyvi melodija. O aš, kad numirti, apsisiausiu „juoda bure“, atplaukiančia pabaigoje“.
Prasidėjus 1857 m. spalio mėnesiui Wagneris ėmė kurti pirmojo veiksmo muzikos eskizus, tačiau lapkritį šį darbą nutraukė kita įkvėpimo banga - kompozitorius parašė muziką penkiems Mathildos sukurtems eilėraščiams (šiandien šį opusą pažįstame kaip Wesendonck Lieder).
Baletas „Tristanas ir Izolda“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) vykusiame VII tarptautiniame operos kritikų seminare „Tristanas. Tarp operos ir baleto“ buvo paskelbtas recenzijų konkursas. Jo tikslas - paskatinti aktyvesnį kritikų, jau turinčių patirties arba tik pradedančių, domėjimąsi baletu, mat Lietuvoje nuolat rašančių baleto kritikų yra nedaug.
Į konkursą užsiregistravę dalyviai lapkričio 7 d. žiūrėjo Krzysztofo Pastoro baletą „Tristanas ir Izolda“. Atsiųstos recenzijos talpinamos LNOBT interneto svetainės „Dienoraščiuose”. Geriausius tekstus rinks konkurso žiuri: šokio kritikai Helmutas Šabasevičius, Ingrida Gerbutavičiūtė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė, LNOBT gen. direktoriaus pavaduotoja, muzikologė Laima Vilimienė ir teatro žurnalą „Bravissimo“ rengianti Beata Baublinskienė. Recenzijos bus išspausdintos žurnale „Bravissimo“.
Nacionalinis operos ir baleto teatras naująjį sezoną pradeda baleto premjera! Rugsėjo 15, 16 ir 19 d. žiūrovai išvys amžiną meilės mitą apdainuojantį baletą „Tristanas ir Izolda“ pagal Richardo Wagnerio muziką. Spektaklio choreografas - LNOBT Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras.
LNOBT baleto trupė jau ne kartą yra šokusi moderniai klasikai priskirtinus K. Pastoro baletus („Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Acid City“), tačiau šis išsiskiria tuo, jog jau išbandytas Stokholmo karališkojo ir Varšuvos didžiojo teatro scenose (2006, 2009). Vilniuje naują pastatymo variantą choreografui padeda rengti su juo jau dirbę scenografas Adomas Jacovskis ir kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė.
Spektaklyje šoks beveik visa baleto trupė. Pagrindinius Tristano ir Izoldos vaidmenis šiuo metu rengia Inga Cibulskytė ir Pawelas Koncewojus (Lenkija) bei Rūta Juodzevičiūtė ir Genadijus Žukovskis, taip pat matysime Olgą Konošenko, Martyną Rimeikį, Aurimą Paulauską, Anastasiją Čumakovą, Nailią Adigamovą, Kristiną Gudžiūnaitę, Andrių Žužžalkiną ir daugelį kitų baleto solistų.
„Tristanas ir Izolda“ žada tapti prabangia puota ne tik baleto, bet ir operos gerbėjams. Spektaklio „muzikinio takelio“ galėtų pavydėti kiekviena koncertų salė: maestro Modesto Pitrėno diriguojamas LNOBT orkestras grieš Henko de Vliegero parengtą „Orkestrinę pasiją“ iš pagrindinių R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ fragmentų; šį kūrinį atlieka garsūs pasaulio orkestrai, diriguojami tokių meistrų kaip Kentas Nagano ar Valerijus Gergijevas. Balete taip pat skambės „Penkios Mathilde’os Wesendonck dainos“, jas rengia operos primadonos Sigutė Stonytė ir Inesa Linaburgytė. Rugsėjo 19 d. numatytas muzikinis debiutas - prie dirigento pulto stos jaunas dirigentas Modestas Barkauskas.
Baleto atsiradimas repertuare - neatsitiktinis. „Kadangi operos „Tristanas ir Izolda“, kaip ir kitų vėlyvųjų Wagnerio operų, kol kas neketiname statyti, pasirinkti baletą „Tristanas ir Izolda“ jubiliejinių Wagnerio metų išvakarėse yra išties prasminga“, - sako LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas. 2013 m. pasaulis minės Richardo Wagnerio 200-ąsias gimimo metines. Baletas „Tristanas ir Izolda“ bus rodomas ir pavasarį, gegužę, LNOBT rengiamoje Richardo Wagnerio savaitėje.
K. Pastoro baleto pagrindas yra kitoks, nei R. Wagnerio operos. Choreografas remiasi ankstyvųjų viduramžių dvasia dvelkiančiu „Romanu apie Tristaną ir Izoldą“, kurį 1900 m. išleido prancūzų rašytojas ir istorikas Josephas Bédier. Tai buvo senojo prancūziško mito apie meilę, stipresnę už mirtį, rekonstrukcija, įkvėpusi choreografą amžinąjį mitą įprasminti šokiu.
Baleto choreografas Krzysztofas Pastoras teigia: „Aš buvau visiškai apžavėtas šios istorijos - ji tokia keista, net šiek tiek naivi, o dar ta neįtikėtina meilė... Taip pat sužinojau, kad Wagneris įsimylėjo savo tuometinio rėmėjo žmoną Mathile Wesendonck būtent tada, kai rašė operą apie uždraustą Tristano ir Izoldos meilę. Viskas taip glaudžiai susiję!“
Baleto partitūros autorius - olandų perkusininkas, kompozitorius ir aranžuotojas Henkas de Vliegeris. 1994 m. jis sukūrė unikalią aranžuotą simfoninę kompiliaciją - orkestrinę pasiją „Tristanas ir Izolda“. 2005 m. choreografo K. Pastoro prašymu autorius kūrinį atnaujino įterpdamas penkias Felixo Mottlio orkestruotas Wesendonck dainas.
K. Pastoro sukurtos choreografijos nepavadinsi ultramodernia, tačiau ji sukuria gryną, skaudantį, apčiuopiamą jausmą balete. Savaime suprantamame jausmingume ir kūniškume atrasti naujų jausmo ir kūno skambesių - štai kur įdomumas. Ypač Rivaleno ir Blanšeflerės scenose. Jų pirmasis duetas alsuote alsuoja neprimityvia, pakylėta ir išpuoselėta erotika, kuri sukuriama labai minimaliomis priemonėmis - švelniai kūnu nuslydusia ranka, netikėtu posūkiu, o kartais tiesiog tuo, kaip prie partnerio palinksta kūnas. Tristano ir Izoldos meilė jau kitokia - ji gyvesnė, desperatiškesnė, pažymėta aštresniais mostais.
Spektaklio vizualumui Adomas Jacovskis (scenografas) ir Aleksandra Jacovskytė (kostiumų dailininkė) pasirinko švarią, istorizmais neužkrautą estetiką. Scenos gilumoje stūksančios dvi masyvios plokštumos virto ir laivų smaigaliais šėlstančioje jūroje, ir drobėmis vaizdo projekcijoms. Scenografinis vaizdas gana neblogai prisiderino prie R. Wagnerio muzikos ir baleto artistų, patvirtindamas teiginį, kad šio vokiečių kompozitoriaus muzika įtikinamai skamba tada, kai scenoje vyrauja talentingas asketizmas.
Vizualinę baleto erdvę užpildžiusios vaizdo projekcijos (autorius Povilas Oželis) - puiki idėja, tačiau iki tobulo jos išpildymo kažko pritrūko. Gal sutrukdė specifinė scenografija, o gal tam tikras apšvietimas (šviesų dailininkas - Levas Kleinas), tačiau dažnokai ant dviejų plokštumų rodomi melancholiškos dvasios persunkti vaizdai buvo tiesiog sunkiai įžiūrimi. Didžioji dalis veiksmo scena skendi prieblandoje, kas padeda draminei spektaklio plotmei ir kuria ypatingą nuotaiką.
Tristanas ir Izoldė – muzikinis geismo sūkurys | Nyderlandų nacionalinė opera
Tristano ir Izoldos legenda: siužetas
I veiksmas
Rivaleno ir Blanšeflerės meilę vainikuoja kūdikio gimimas. Netrukus Rivalenas žūva mūšyje. Blanšeflerė sūnui ištaria: „Tavo vardas bus Tristanas, liūdesio vaikas“ ir iškart miršta. Mirę tėvai tampa savo vaiko angelais globėjais.
Tristaną paima auginti Gorvenalis ir drauge su kitais jaunuoliais moko jį karo meno. Vieną dieną pirkliai įvilioja Tristaną į savo laivą. Jūra, nepakeldama tokios nešlovės, atsiunčia audrą. Pirkliai priversti grąžinti Tristaną į krantą. Angelai nuneša jį pas Kornvalio karalių Marką. Šis priima Tristaną kaip sūnų. Toks karaliaus palankumas kursto trijų baronų pavydą. Jie siekia sukiršinti Marką su Tristanu.
Netikėtai atvyksta airių karys Morholtas. Jis nori pagrobti Kornvalio vaikinus ir merginas ir paversti juos vergais. Morholtą gali sulaikyti tik tas, kuris sugebės jam pasipriešinti. Niekas iš Kornvalio gyventojų, netgi trys baronai, to padaryti neišdrįsta! Tik Tristanas tam ryžtasi. Morholtas ir Tristanas pradingsta minioje, ir staiga pasirodo kaip nugalėtojas. Visi švenčia jo pergalę. Tačiau Tristanas sužeistas ir prašo laivo, kad galėtų vienas jūroje numirti. Angelai nuplukdo Tristano laivą pas Izoldą. Ji išmano apie gydomąsias žoleles. Užgimsta Tristano ir jį gydančios Izoldos meilė, tačiau jaunuoliai nepasiduoda šiam jausmui. Tristanas grįžta į Marko dvarą.
Grįžusį riterį karalius apgaubia švelnia meile, tuo dar pakurstydamas baronų nepasitenkinimą. Nenorėdami, kad bevaikis Markas paskirtų Tristaną sosto paveldėtoju, jie stengiasi, kad karalius nuolat būtų apsuptas gražių moterų. Tačiau karalius jomis nesidomi. Tristanas mano, kad auksaplaukė Izolda galėtų tapti Marko žmona ir karaliene. Jos ieškodamas, Tristanas perplaukia jūrą. Kelią pas Izoldą jam užtveria drakonas. Tristanas užmuša pabaisą. Izolda mano, kad Tristanas atvyko jos vesti. Kai Tristanas nesileidžia net švelniai pabučiuojamas, Izolda nusivilia ir labai nuliūsta. Juodu įlipa į Tristano laivą. Bet kelionėje nesiartina vienas prie kito. Gailestingoji jūra, negalėdama pakelti tokio meilės išsižadėjimo, parūpina juodviem nuodų ir meilės gėrimo: mirkite arba mylėkite. Abu geidžia mirti, bet per klaidą išgeria meilės gėrimo. Laivui artinantis prie Marko žemės krantų, juodu nebesutramdo geismo ir atsiduoda meilei.
Izolda atiduodama karaliui Markui. Karaliui ji patinka. Ji taps karaliene, bet gyvens liūdėdama: jos mintyse visuomet bus Tristanas, lygiai taip ir Tristanas nuolat galvos tik apie Izoldą. Juodu susiranda vietą, kur gali atsiduoti aistrai ir geismui. Trys baronai sužino, kad Tristanas myli karalienę. Perspėtas karalius Markas ateina į slaptavietę, bet randa Tristaną ir Izoldą nekeliančius įtarimo. Visgi karalius negali išmesti iš galvos minties apie varžovą ir išvaro brangų draugą iš savo karalystės. Tristanas vėl vienas.
II veiksmas
Apimtas sielvarto, Tristanas puola į glėbį angelams. Tristanas negali gyventi be Izoldos. Jis pagrobia mylimąją iš Marko pilies, ir juodu apsigyvena girioje. Kartu jie laimingi. Tačiau tuo pat metu išgyvena kaltę: juk Izolda yra Marko žmona. Tristanas neturi teisės gulti su ja į vieną guolį. Vieną naktį karalius Markas, klajodamas po girią, aptinka jų pašiūrę. Giliai įmigę, juodu guli atskirai, o tarp jų žvilga Tristano durklas. Markas išsitraukęs padeda tarp mylimųjų savo kardą, o pats pasiima Tristano kardą.
Išvydę šį Marko gestą, Tristanas ir Izolda pajunta jam švelnumą ir gailestį. Izolda supranta turinti vėl eiti karalienės pareigas. Persirengęs vienuoliu, Tristanas ant rankų nuneša Izoldą Markui. Ji turi būti išbandyta ugnimi - turi nešti iki raudonumo įkaitintą kardą. Jeigu ji kalba tiesą, rankų neapdegs. „Aš niekada nebuvau kito vyro, tik Marko ir to vienuolio, kuris mane čionai atnešė, glėbyje“, - taria ji. Įkaitęs kardas jos nenudegina. Ji sakė tiesą.
Atsisveikindama Izolda duoda vienuoliui žiedą, kurį jis turėtų užsimauti apimtas skausmo. Keliaudamas per slėnius, Tristanas sutinka Ozildą ir bando pamilti šią moterį. Bet argi jis įstengs pamiršti Izoldą? Ką daugiau jis gali padaryti? Tik atstumti Ozildą. Pažeminta, apimta keršto, Ozilda kreipiasi į baronus. Žiaurieji didikai su malonumu nuveda ją pas Izoldą. Abi moterys kupinos neapykantos viena kitai. Joms išsiskyrus, Izolda puola į neviltį. Ji daugiau nebepasitiki Tristanu. Išgirdęs apie Ozildos apsilankymą, Tristanas nusimena. Jis vyksta pas Izoldą ir bando įtikinti ją mylįs. Tačiau dabar Izolda jį atstumia. Sielvartaujantis Tristanas siekia atkeršyti baronams ir stoja į kovą su jais. Kovą jis laimi, deja, yra sunkiai sužeidžiamas.
Gorvenalis su draugais randa mirštantį Tristaną. Vienintelė Izolda gali jam padėti. Tristanas paprašo Gorvenalio nunešti jai žiedą. Kol Izolda vyksta pas Tristaną, Ozilda jam pasako, kad Izolda nesuspės pas jį. Šie žodžiai nužudo Tristano viltį. Jis miršta. Atvykusi Izolda randa mylimąjį mirusį. Jai sustoja širdis. Ji krinta ant negyvo Tristano kūno.
Sakoma, kad opera „Tristanas ir Izolda“ (Tristan und Isolde) pakeitė muziką, jos įtaka tebevilnija iki šių dienų.