Kuklioje pilko dviaukščio namelio palėpėje, prie lovos, ant margo iš skudurėlių numegzto grindų kilimėlio parietusi po savimi kojas sėdėjo jauna mergaitė ir užsigulusi godžiai skaitė ant lovos padėtą storą knygą keistu pavadinimu "Poezijos pilnatis". Tai buvo prieš dvidešimt su viršum metų... Kursai giedojai man rasotais paryčiais...
Mergaitė ką tik buvo atvažiavusi iš kaimo į Universitetą. Ji kas rytą lėkdavo į paskaitas, kurių dalis jai buvo baisiai nuobodžios, dvokiančioje blyninėje ką nors užkąsdavo, mėgdavo su draugėmis bendrabučiuose keptis bulves su lašinukais, baisiausiai norėjo būti mylima ugninga meile, kurią perkirsti gali tik mirtis, pati rašė eilėraščius, jų niekam nerodydama.
Naktimis ji ištisai neišsimiegodavo, tai tąsėsi nuo pačios vaikystės,- užsimerkusi ji tuoj imdavo regėti įvairiausius niekada tikrovėje nematytus vaizdus, svetimus kraštus, net praeitus, kaip ji suprato, amžius. O pastaruoju metu ji vis bėgdavo ir bėgdavo, vos tik sumerkia akis, raudonų plytų gotikinėmis menėmis apsirengusi baltu nuotakos rūbu su šydu ant veido. O paskui stovėdavo rūmų šone įrengtoje koplyčioje smarkiai plakančia širdim greta savo mylimojo, kurio, deja, niekad gyvenime neregėjo, o taip pat ir vizijose nebuvo leista išvysti,- vos tik ji pasukdavo galvą,-jis tuoj ištirpdavo ore.
Nedidelio namelio sienos drebėjo nuo pravažiuojančių sunkvežimių. Jos aksominių savo kojų nesušlapo... Mergaitė skaitė, rydama gerklėje susidariusį kamuolį. Ji pamiršo, kad reikia eiti į paštą pasiimti mamos siuntinio su obuoliais, rūkytais lašinukais, uogiene pamiršo, kad artėja koliokviumas iš Dekamerono, kurio ji dar nebuvo skaičiusi. Kamuolys jos gerklėje atsirado nuo žodžių, kurie šioje knygoje pynėsi į tokius nenusakomo švelnumo, šviesos ar skausmo junginius... Iksas... Supranti. Tartum taškas ant i.
Namelio sienos liovėsi virpėti, pamažu rimo pravažiuojančių mašinų gaudesys. Temo... Mes neturime baltų avių bandos... Mergaitė ištiesė ranką ir paspaudė toršero mygtuką. Ji nejuto svetimos virtuvės kvapų, sklindančių per ploną lentinę sieną. Ji negirdėjo žingsnių girgždančiais laipteliais nei kaimynų vaikų verksmo. ...Baltas baltas kaip vyšnios viršūnė...
Jos širdis Jau buvo begalinė. Toj begalinėj širdy, Įgavusi aiškų pavidalą, sklandė skaidri žmogaus būties kančia. Klarneto muzika liejosi virš žilojo Pacifiko ošimo, virš violetinėje sutemoje sustingusių kranto palmių, kurios irgi yra pažinusios emigracijos dalią. Nesutepta ir šventa ramybė prie viešpaties kojų laukia, bet ją reikia pasiekti. Mergaitės kojos nutirpo nejudėdamos. Ir gyvenimo psalmę aš giedu kančioj ir mirty.
Mergaitės skruostais ašaros ritosi nesustodamos. Skausmo, vilties ir meilės žodžiais didžioji Poezija nusileido į ją, ir ji aiškiai suprato, kad po šios nakties mažyčiame nuomotos palėpės kambarėlyje nebegalės būti tokia, kokia buvo iki šiol. Nuodinga, apvagianti sielą tikrovė pasirodė jai visu savo pavidalu, bet kartu atsirado ir nenusakomos šviesos versmė, kuri, mergaitė žinojo,- jos nebeapleis visą gyvenimą suteiks jėgų, gaivins ją ir gydys.
Ta mergaitė - buvau aš. Po dvidešimt metų tolimame Los Angeles mieste, po sekmadienio mišių parapijos bažnyčioje virpančia širdimi priėjau prie Poeto, bijodama tik vieno,- o gal jis nepanorės kalbėti su nepažistama tautiete?.. Jis apkabino mane.
Šiandien Bernardas Brazdžionis, ištikimiausias tautos sūnus, grįžta į Lietuvą kartu su savo poezija. Jo kūrybai tikrai bus skiriami išsamūs tyrinėjimai. Bet man jie nebepasakys daugiau negu pasakė pati Poezija tą vakarą prieš dvidešimt su viršum metų tokio slapto ir šviesaus susitikimo valandą.
Vidmantė Jasukaitytė
Bernardo Brazdžionio kūrybos apžvalga
Bernardo Brazdžionio kūryba apima daugybę eilėraščių, kurių temos varijuoja nuo gamtos apmąstymų iki gilių egzistencinių klausimų. Jo eilėraščiai dažnai atspindi lietuvių tautos likimą, istoriją ir dvasinį pasaulį.
Knygų sąrašas
- BALTOSIOS DIENOS .................... Biržai, 1926. 16 psl. Eilės, rašytos prieš 1928 m.
- AMŽINAS ŽYDAS ......................... Kaunas, 1931. 128 psl., 117 eil.
- KRINTANČIOS ŽVAIGŽDĖS ....... Kaunas, 1933. 78 psl., 58 eil.
- ŽENKLAI IR STEBUKLAI ............. Kaunas, 1936. 96 psl., 37 eil.
- KUNIGAIKŠČIŲ MIESTAS ............ Kaunas, 1939, 1940. 126 psl., 40 eil.
- IŠ SUDUŽUSIO LAIVO .................. Kaunas. 1943. 80 psl., 36 eil., 200 egz.
- ŠAUKIU AŠ TAUTĄ ...................... Kaunas, 1941. 48 psl., 29 eil., 300 egz.
- VIEŠPATIES ŽINGSNIAI ............... Kaunas, 1943. 75 eil. liko spaustuvėj.
- SVETIMI KALNAI ......................... Ravensburgas, 1945. 154 psl., 190 eil.
- ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ .................. Vurcburgas, 1947. 72 psl., 38 eil.
- DIDŽIOJI KRYŽKELĖ ................... Čikaga, 1952. 112 psl., 55 eil.
- VIDUDIENIO SODAI .................... Los Andželas, 1961. 126 psl., 82 eil.
- VAIDILA VALIŪNAS ..................... Los Andželas, 1982. (iš rankraščių)
- PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS .. Los Andželas, 1989.
Jo eilėraščiai dažnai nagrinėja temas, susijusias su gamta, meile, skausmu, viltimi ir tikėjimu. Eilutės "Gėlės miršta. Jos numiršta. Kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos" atspindi trapumą ir laikinumą, tuo tarpu "Nuo Šalto sosto kėlės... Ir taip gimiau, ir mirsiu taip nesižinojime jo rūškanas šešėlis" kalba apie neišvengiamą likimą.
Daugelyje eilėraščių juntamas gilus ryšys su Lietuva ir jos likimu. Eilutės "Pamiršau, užmiršau. Sulos didžiausią šunį. Ir su mumis taip susirūpinančio esti? Tu, koks gyvenimas, kokia šetanija, tu, juodas sukinsyn!" gali būti suprantamos kaip apmąstymai apie tautos kovas ir išbandymus.
Bernardo Brazdžionio poezija yra ne tik graži, bet ir giliai prasminga, kviečianti skaitytoją apmąstyti gyvenimo esmę, skausmą, meilę ir amžinybę.
Bernardo Brazdžionio skaitymai Pasvalyje: Birutė Ladygienė
Eilėraščių fragmentai ir jų interpretacijos
Bernardo Brazdžionio kūryboje dažnai sutinkami gamtos vaizdai, kurie tampa metaforomis žmogaus jausmams ir išgyvenimams. Pavyzdžiui, eilutės "Saulė. Tvaikas. Dulkės. Ir randi: kaip ašara - šaltinis. Šalnos. Ledas. Pagėla. Ir randi: kaip ašara - šaltinis." perteikia gamtos ciklų ir žmogaus gyvenimo paralelę, kur net ir sunkiausiais momentais galima atrasti gyvybės ir vilties.
Eilėraščiai, tokie kaip "Gėlės miršta", atskleidžia trapumo ir mirties neišvengiamumą: "Gėlės miršta. Jos numiršta. Gėlės, imkit, numarinkit ir mane." Tai liudija apie gilią refleksiją apie gyvenimo prasmę ir pabaigą.
Kita vertus, eilutės "Amžinos Meiles kūdiki, - vardandievo ir amen! Nes. Kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?.." ir "Išeis palaiminta tauta. Išeis tauta iš mįslės metų. O kaip aš tave sutiksiu, kad tu Mirtis - - -" kalba apie tikėjimą ir vilties paieškas net ir sunkiausiais laikais, ypač susiejant su tautos likimu ir nepriklausomybės siekiu.
Poetiniai paveikslai, tokie kaip "Baltųjų paukščių juodas debesis" ar "Vakaras tylus", sukuria ypatingą atmosferą, kuri leidžia skaitytojui pasinerti į eilėraščio emocinį pasaulį. Eilutės "Ir sąžinė rami." ir "Praamžino Dievo praamžino sosto!" perteikia dvasinę ramybę ir tikėjimą.
Kūryboje taip pat atsispindi meilės ir ilgesio temos. "Ir mano ilgesio juoda ugnis." kartu su "Sparnų jūs baltą sniegą..." perteikia sudėtingus jausmų derinius. Eilutės "Meilė - Meilė - Meilė - amžina." ir "Tik ji viena gyvena amžinai." pabrėžia meilės kaip amžinos vertybės svarbą.
Bernardo Brazdžionio poezija yra tarsi kelionė per žmogaus sielą, kurioje susipina gamtos grožis, egzistenciniai klausimai, tautos istorija ir amžinosios vertybės.
Daugelyje eilėraščių svarbią vietą užima gamtos motyvai, kurie dažnai tampa metaforomis žmogaus jausmams ir patyrimams. Pavyzdžiui, eilutės "Saulegrąža - Albinas Sauliūnas, gimęs 1926 m. Ukmergės apskr., Taujėnų valsč. Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo. Ilga naktis. Krinta ašaros... Prisikėlimas. Prisikėlimas." perteikia vilties ir atgimimo temą, susiejant gamtos ciklus su tautos likimu.
Eilėraščiuose, skirtuose įvairiems šventiesiems, kaip "ŠV. IZIDORIUS" ar "ŠV. ANTANAS IŠ PADUVOS", matome dvasinę refleksiją ir tikėjimą. "Ir ryto maldai jaučių jungas puola" ir "Prikelk ir mus, palaistęs dangiška rasa." atspindi prašymą dieviškosios pagalbos ir palaiminimo.
Kūryboje taip pat apdainuojamos kasdienybės akimirkos ir gamtos reiškiniai. "Ką VEIKIA ŽVERĖLIAI" ir "GIRIŲ MONAI" kuria pasakišką pasaulį, kuriame gamta ir jos gyventojai yra harmonijoje. Eilutės "Vėjo smuikelė - šalia. Vakaro žingsniai atsargūs. Vakaras - miegančių sargas." sukuria ramų, gamtos ritmu pulsuojantį paveikslą.
"BALTAŽIEDĖS NUBUDIMAS" ir "SAULĖS KELIAS" perteikia gamtos grožį ir paslaptingumą, tuo tarpu "ŽYDRA DAINELĖ" ir "GEGULĖS RAUDA" atskleidžia jaunystės, gamtos ir gyvenimo ciklo temas.
Bernardo Brazdžionio eilėraščiai, net ir tie, kurie atrodo paprasti, kaip "MERGAITĖ IR PAUKŠTUKAS" ar "ŽIEMUŽĖS MIEGAS", dažnai turi gilesnę prasmę, susijusią su gamtos ritmais, žmogaus jausmais ir amžinųjų vertybių paieška.
Šie poezijos fragmentai atspindi ne tik individualius patyrimus, bet ir platesnius tautinius, dvasinius ir egzistencinius apmąstymus, kurie yra neatsiejama Bernardo Brazdžionio kūrybos dalis.