Kartą buvo mergaitė, kuri nešė degantį žibintą. Jai buvo smagu matyti, kaip sklinda jo šviesa.
Staiga pakilo stiprus vėjas ir užpūtė žibinto liepsną. Kaip galėčiau vėl uždegti savo žibintą? - paklausė mergaitė.
Pro šalį bėgo katytė. Geroji katyte, vėjas užpūtė mano žibintą. Gal tu žinai, kas gali jį uždegti? Aš negaliu. Geriau paklausk kieno nors kito. Aš gerai matau tamsoje ir man nereikia žibinto.
Mergaitė ėjo gilyn į mišką. Buvo taip tamsu, kad jai pasidarė baisu ir liūdna. Ji atsisėdo ant kelmo ir apsiverkė.
Tuomet mergaitei pasidarė drąsiau ir ji išėjo ieškoti Saulės.
Galiausiai ji priėjo trobelę. Ten sėdėjo močiutė ir verpė. Mergaitė pažvelgė į vidų, pasibeldė ir tarė: Laba diena! Ar žinai kelią pas Saulę ir ar nori eiti kartu? Aš turiu būti labai darbšti ir suverpti ploną, gražų siūlą. Bet užeik, pailsėk, nes tavo kelias ilgas.
Mergaitė atsisėdo pailsėti. Pailsėjusi ji pasiėmė žibintą ir iškeliavo toliau ieškoti Saulės. Priėjo kitą trobelę, kur gyveno batsiuvys ir kalė batus. Mergaitė pasibeldė ir tarė.
Ši vakaro pasaka vaikams gimė iš paprastos minties - kad net mažiausias geras darbas gali įžiebti didelę vidinę šviesą. Todėl ši pasaka kalba ne apie didvyrius, o apie mažus sprendimus. Ne apie triukšmingus nuotykius, o apie tylų momentą, kai užsidega vidinis žibintas.
Ši vakaro pasaka vaikams pasakoja apie vidinę šviesą, kuri užsidega tada, kai pasirenkame padaryti vieną gerą darbą. Tai švelni ir apmąstymui skirta istorija apie drąsą, gerumą ir mažus sprendimus, kurie gali sušildyti ne tik kitą, bet ir mus pačius.
Ežiukų pasaulyje yra sena legenda. Sakoma, kad kiekvienas ežiukas gimsta su mažu vidiniu žibintu. Kai darai tai, kas teisinga, jis švyti.
Ryte, kai dar buvo šiek tiek tamsu, ežiukai išėjo į sodą. Ten, po obelimi, tupėjo sušalęs žvirblelis. Ežiukai atnešė žvirbliukui trupinėlių, uždengė jį savo lapų lizdu ir laukė. Žvirblis pamažu atgavo jėgas, pakilo. Pūkis tada jautė keistą dalyką. Tarsi jo viduje būtų užsidegusi maža lemputė.
- Matai? - tarė Smiltė. - Tai ne elektra. - Visada yra, - atsakė sesė.
Jų sapne jie keliavo per mišką, kuris švietė mažais šviesulėliais - tūkstančiai ežių žibintų mirgėjo tarp medžių. Ir kiekviena švieselė reiškė vieną drąsų sprendimą. Vieną gerą darbą.
Buvo toks senas gatvės žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo, pagaliau nusprendė jį atleisti. Jis žinojo, kad paskutinį vakarą kaba ant stulpo ir šviečia gatvę, ir jautėsi taip, kaip jaučiasi sena baleto šokėja, šokanti paskutinį kartą ir žinanti, kad kitą dieną reikės kraustytis į savo kambarėlį pastogėj.
Su didele baime ir jis laukė kitos dienos: tą dieną jis turės pasirodyti rotušėj, ir trisdešimt šeši miesto tėvai turės nuspręsti, ar jis dar tinka darbui, ar jau nebetinka. Tada nuspręs, ar pastatyti jį kur šviesti ant tilto, ar nusiųsti į kaimo fabriką arba į liejyklą, kad jį perlietų.
Jis atsiminė daug dalykų, juos minint mirksėjo jo liepsna. Jis galvojo, kad ir jį turės kas atsiminti. „Sakysim, tas gražus jaunikaitis... Nuo to laiko jau praėjo daug metų. Jis prisiartino prie manęs su laišku, popierius buvo rausvas, kraštai paauksuoti, raštas gražus, moteriškos rankos rašytas. Jis perskaitė du kartus, pabučiavo ir pakėlė į mane žibančias akis, o jos sakė: „Aš laimingiausias žmogus pasaulyje!" Taip, tik jis ir aš žinojome, kas buvo parašyta pirmame jo mylimosios laiške.
Atsimenu ir kitas akis... Nuostabu, kaip greitai šokinėja mintys! Mūsų gatve traukė iškilminga laidotuvių procesija. Ant išmušto aksomu katafalko grabe gulėjo jauna graži moteris, buvo tiek gėlių ir vainikų, taip šviesiai degė švyturiai, jog jie visai nustelbė mano šviesą, šaligatviai buvo pilni žmonių. Bet kai švyturiai nuėjo tolyn, pamačiau verkiant atsirėmusi į mane vyrą.
Atleistas iš tarnybos sargybinis bent žino, kas bus jo įpėdiniu, ir gali jam pasakyti keletą žodžių, o žibintas nežinojo savo įpėdinio, negalėjo jam paaiškinti, kaip reikia šviesti lyjant ir sningant, kiek mėnesio šviesa siekia šaligatvį ir iš kurios pusės daugiausia pučia vėjas.
Tuo metu papūtė nuo gatvės kampo vėjas, sušvilpė pro žibinto dureles ir pasakė jam: - Ką aš girdžiu? Tu rytoj išeini? Argi šiandien paskutinį kartą mes matomės? Reikėtų tau duoti kokią dovaną! Aš tau pravėdinsiu smegenis, tada tu ne tik gerai atsiminsi viską, ką esi girdėjęs ar matęs, bet savo paties akimis paregėsi tai, ką pasakos ar skaitys tau kiti.
- Labai dėkui tau už dovaną!-tarė žibintas.-Tik kad manęs neperlietų! - To negali būti! - atsakė vėjas. - Tuojau aš padarysiu tavo atmintį geresnę. Jei tu gausi daugiau tokių dovanų, tai tikrai turėsi malonią senatvę!
- Tik kad manęs neperlietų! - kartojo žibintas. - Gal ir tuo atsitikimu galėtum sutvirtinti mano atmintį? - Būk išmintingas, mano mielas žibintėli! - tarė vėjas ir papūtė.
Tuo pačiu metu pasirodė mėnuo. - Ką jūs duosite jam? - paklausė vėjas. - Nieko neduosiu, - atsakė mėnuo: - aš dabar dylu. Iš kitos pusės, žibintai man niekados nešvietė, o visados aš jiems.
Staiga buptelėjo ant žibinto stiklo vandens lašas, rodos, nuo stogo, bet jis tvirtino, kad iškritęs iš juodo debesio ir kad tai esanti geriausia dovana. Ta dovana nepatiko žibintui, nepatiko ir vėjui.
Nuo dangaus nukrito žvaigždelė, palikdama ilgą šviesų ruožą. - O čia kas? - sušuko silkės galva. - Ar ne žvaigždė čia nukrito? Rodos, įkrito į žibintą.
O senasis žibintas staiga skaisčiai nušvito. - Tai nuostabi dovana! - tarė jis. - Dangaus žvaigždės visados mane džiugino. Aš pats negalėjau taip šviesti, kaip jos, nors to labai troškau visą laiką, ir štai šviesiosios žvaigždelės pastebėjo mane, menką seną žibintą, ir atsiuntė man vieną savo sesutę. Ta dovana davė man galybę, kad visi tie, kur aš myliu, regėtų ir jaustų tą, ką aš pats regiu ir jaučiu. Juk tai yra didelis malonumas, o jei nebūtų su kuo pasidalinti, tebūtų pusė malonumo!
- Gražiai pasakyta! -atsiliepė vėjas. - Bet tu nežinai, kad tam reikalinga vaškinė žvakė. Jei tau nedegs vaškinė žvakė, niekas kitas nesupras, ką tu regi ir jauti. Apie tai žvaigždės nepagalvojo, jos laiko tave ir viską, kas šviečia, vaško žvakėmis.
Kitą dieną - geriau kitą dieną peršoksim - kitą vakarą žibintas gulėjo ant krėslo, tik kur? Seno nakties sargo kambaryje. Iš trisdešimt šešių miesto tėvų jis paprašė, kad už ilgą ir teisingą tarnavimą jam dovanotų tą seną žibintą. Tie pasijuokė iš jo prašymo, bet žibintą dovanojo.
Ir štai jis gulėjo dabar ant krėslo šalia šiltos krosnies ir, rodėsi, pasidarė didesnis - buvo apkėtęs beveik visą krėslą. Seimininkai valgė vakarienę ir nuolat žiūrėjo į senąjį žibintą, jie mielai būtų jį pasisodinę prie stalo.
Bet kai senasis sargas, pažvelgęs į žibintą, ėmė pasakoti viską, ką jie buvo matę, ilgai kartu gyvendami, per lietus ir per rūkus, trumpomis ir šviesiomis vasaros naktimis ar žiemą baisiausiai pustant, kada kiekvieną traukia greičiausiai lįsti į savo kampelį, tada žibintas ėmė tuos visus daiktus taip aiškiai regėti, lyg būtų tebekabėjęs ten ant savo stulpo. Tai vėjas buvo suteikęs jam tą aiškumą!
Seniukai buvo darbštūs ir rūpestingi žmonės, negaišo nei vienos valandėlės. Šventadieniais po pietų seniukas pasiimdavo kokią knygą, dažniausiai kelionių aprašymus, balsu skaitydavo apie Afriką, apie dideles girias ir laukinius dramblius, o senutė atsidėjusi klausydavo, retkarčiais pažvelgdama į molinius dramblius, padėtus vietoj vazonų.
Žibintas baisiai norėjo, kad jam degtų vaškinė žvakė, tada senutė, kaip ir jis pats, savo akimis galėtų matyti viską: aukštus medžius su tankiai susipynusiomis šakomis, juodus nuogus žmones jojant raitus ant arklių ir ištisas kaimenes dramblių, trypiančių su savo plačiomis kojomis nendres ir krūmus.
- Kokia nauda iš mano gabumų, kad neturiu vaškinės žvakės! - atsiduso žibintas -Mano šeimininkai tevartoja žibalą ir taukines žvakes, o to man toli gražu negana!
Ilgesnius galus degino, o su trumpesniais šeimininkė siūdama vaškavo siūlus. Dabar vaškinių žvakelių netrūko, tik niekam neatėjo į galvą nors mažą galiuką įstatyti į žibintą.
- Čia guliu su savo nepaprastais gabumais,- pasakė žibintas: - turiu visko, tik negaliu su jais pasidalinti. Jie nežino, kad jų baltas sienas galėčiau papuošti gražiausiais apmušalais, tankiais miškais, viskuo, kuo tik panorėtų! Tik to jie nežino!
Žibintas, gražiai nušveistas, gulėjo kampe visų akivaizdoj. Žmonės, tiesa, vadino jį senu laužu, bet šeimininkai buvo prie jo labai pripratę ir neklausė, ką kiti sakė.
Kartą, sargo vardo dienoje, šeimininkė priėjo prie žibinto, šyptelėjo ir šyptelėjusi tarė: - Šiandien aš jam geriau apšviesiu kambarį! Žibintas bilstelėjo iš džiaugsmo ir pagalvojo: „Dabar uždegs man žvakę!" Bet moteriškė įpylė į lempą žibalo, o apie vaškinę žvakę nei neprisiminė.
Jis degė visą vakarą ir gerai žinojo, kad iš žvaigždžių gauta dovana yra didžiausias turtas, tik tas turtas šiame gyvenime liks nesuvartotas.
Tada jis sapnavo - su tokiais gabumais galima ir sapnuoti - kad seniukai mirę, o jis patekęs į geležies liejyklą. Jis vėl jautęs tokį pat nerimastį kaip tuo metu, kada tarėsi jį gabenti į rotušę, kur turėję jį apžiūrėti burmistras ir trisdešimt šeši miesto valdybos nariai.
Nors jis ir galėjęs savo noru surūdyti ir pavirsti į dulkes, bet jis to nepadaręs, jį įmetę į tirpdomą krosnį ir išlieję gražią angelo pavidalo geležinę žvakidę. Angelas laikęs rankoj gėlių puokštę, į ją buvusi įstatyta vaško žvakė ir padėta ant žalio rašomojo stalo.
Kambarys buvęs labai jaukus, lentynos prikrautos knygų, o sienos nukabintos puikiais paveikslais. Čia gyvenęs poetas, ir viskas, ką jis galvojo ar rašė, rodėsi kaip gyvas paveikslas prieš akis.
- Kokių dėlto gabumų mano turima!- pasakė pabudęs senasis žibintas. - Beveik norėčiau, kad mane perlietų, bet ne, geriau to nedarysiu, kol gyvena tie seniukai. Jie mane myli tokį, koks dabar esu, aš jiems atstoju vaiką.
Nuolat mane šveičia, šeria žibalu, ir aš jaučiuosi nė menkesnis už tuos, kur susirinkę į kongresą! Nuo to laiko jis turėjo dvasios ramybę, ją visai teisingai nusipelnė doras senasis gatvės žibintas.
Kai aplink viskas nurimsta, nutyla, kai sniegas nukloja žemę ir rudenėlis atsisveikina užleisdamas vietą žiemai, gamta panyra į sapną, tada sužiba paslaptingi žibintai. Dienos šviesos jau mažiau šiuo metų laiku, o kelią reikia nušviesti geriems darbams. Kas daugiau, jei ne žibintų šviesos tai atspindės. Žibintai mums visada primena, kad nors lauke ir tamsu, viduje visada šilta ir šviesu.
Kai medžiai numeta lapus, gamta tarytum, ruošiasi žiemos miegui. Nors lauke ir tamsu, visada viduje šilta ir šviesu. Šviesa yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, neleisti užgęsti.
Susėdę ratuku, užsižiebė atsineštas žvakėles - žibintus. Grupės „Žirniukai“, „Boružėlės“, „Braškytės“ bei „Saldainiukų“ vaikučiai prie žibintų šviesos pakalbėjo apie šviesą, šilumą, pašildė rankelės prie žvakės. Padainavom dainelę ” spindi šviesele”.
Sutemus vaikai šventę pratęsė lauke su savo gamintais žibintais. Ten jie žaidė įvairius žaidimus žibintų šviesoje.
Vakare, kieme - darželio teritorijoje ant saulės spindulėlio paruoštos vietos visi sudėliojo atsineštus žibintus.
"PASAKA APIE ŽVEJĮ" | Audio Pasaka | Pasakos Vaikams
Pasaka vaidinimui: Mergaitė is Žibintas.