Ártūro legeñdos (angl. Legends of King Arthur) - tai keltų legendų ciklas apie britų karalių Artūrą (5-6 a.), kuris kovojo su užkariautojais anglosaksais. Šios legendos ilgainiui atspindėjo krikščioniškąsias vertybes, o riterio paveikslas tapo viduramžių krikščionio karaliaus idealu.
Artūro legendas skleidė bardai. Kai kurios iš jų randamos valų viduramžių epe „Mabinogionas“ (9 a., užrašytas 14-15 amžiuje). Valų autoriaus Godfrido Monmutiečio kronikoje „Britanijos karalių istorija“ (Historia Regum Britanniae, apie 1137 m.) Artūras vaizduojamas kaip galingas valdovas, o jo rūmai - šaunumo ir kilnumo buveinė.
Pagal Artūro legendas 12-15 a. buvo sukurta daugybė riterinių romanų. Tarp žymiausių autorių - prancūzai R. Wace’as ir Chrétien de Troyes (12 a.), vokiečiai Hartmannas von Aue, Wolframas von Eschenbachas, Gottfriedas von Strasburgas (12 a. pabaiga-13 a. pradžia), anglai Layamonas (13 a. pradžia), anoniminis „Sero Gaveino ir Žaliojo riterio“ (Sir Gawain and the Green Knight, 14 a.) autorius, ir T. Malory (15 a.).
Artūro legendos buvo nuolat papildomos naujais personažais ir motyvais. Vienas ryškiausių - apskritojo stalo motyvas. Karalius Artūras sodindavo savo riterius už apskrito stalo, kad visi sėdėtų vienodai garbingai. Iš čia kilo ir pavadinimas - Artūro, arba apskritojo stalo, romanai.
Logreso karalystės pradžia
Seniai, labai seniai viešpatavo pasaulis, kuriame gyveno riteriai, drakonai, burtininkai ir fėjos. Tai buvo legendinių didžiųjų Logreso karalystės karalių laikai. Keliaukime į Uterio Pendragono, burtininko Merlino ir gražuolės Igrenės karalystę, kurioje vyko karai, liejosi ašaros ir vyko išdavystės.
Didis karalius, turėjęs saugoti šviesą, pasielgė nedovanotinai ir pasinėrė į tamsumas. Anglijoje siautė karas, nes saksai siekė užimti britų žemes. Karalius Uteris, Logreso karalystės valdovas, tvirtino turįs galią valdyti drakonus!
Galingasis burtininkas Merlinas padėjo jam iškovoti taiką. Nors buvo kalbama, kad Merlinas - velnio sūnus, jis buvo žmonių draugas ir jais rūpinosi. Tačiau taip jau nutiko, kad Uteris įsimylėjo ir įvykdė nedovanotiną nusikaltimą.
„Karaliau Uteri, - tarė Merlinas, - aš galiu tau padėti, bet turėsi man kai ką pažadėti.“ Uteris išpūtė akis ir sukluso. „Šią naktį tu praleisi su Igrene ir ji susilauks nuo tavęs sūnaus. Bet tą sūnų, kai tik jis gims, turėsi atiduoti man. Aš su juo iškeliausiu ir jį saugosiu. Ar prisieki?“ Uteris kelis kartus linktelėjo galva.
Kai minėta diena išaušo, Merlinas pareikalavo, kad Uteris atiduotų jam kūdikį. Berniukas buvo pavadintas Artūru. Jis augo niekam nežinant tikrosios jo tapatybės. Tad, karaliui mirus, niekas nė nenutuokė, kad kažkur dienas sau leidžia teisėtas jo įpėdinis, ir karalystėje kilo chaosas...
KARALIUS ARTŪRAS: KALAVIJO LEGENDA - Ekskaliburo istorija kinuose gegužės 12 d. (naujausias anonsas)
Ši istorija parengta pagal „France Inter“ tinklalaidę „Les Odyssées“. Teksto autorė Laure Grandbesançon, vertėja Marija Bogušytė, redaktorius Vaidotas Montrimas, pasakotoja Benita Vasauskaitė. Vaidina Algirdas Dainavičius, Vaidotas Žitkus. Garso režisierė Sonata Jadevičienė, dailininkė Milda Kargaudaitė.
tags: #pasakojimas #apie #karaliu #artura #motori