Remiantis naujai paaiškėjusiomis faktinėmis aplinkybėmis, prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kunigo Juozo Zdebskio bei Lietuvos katalikų bažnyčios tikinčiųjų persekiojimo ir tyčinio jų nužudymo, taip pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuometį Varėnos rajono prokurorą Artūrą Paulauską (dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką) už bendrininkavimą su KGB, sąmoningai suklastojant faktinius duomenis 1986 m. kovo 25 d. Skelbiame generaliniam prokurorui Dariui Valiui adresuotą kunigo kanauninko Vytauto Vaičiūno, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių draugijos pirmininko, kunigo prelato Alfonso Svarinsko ir sesers Nijolės Sadūnaitės pareiškimą, kurio nuorašai išsiųsti prezidentei Daliai Grybauskaitei, Europos Sąjungos Parlamento nariui profesoriui Vytautui Landsbergiui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei.
2009 m. gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorė p. Rita Vaitekūnienė nutarė atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl kunigo Juozo Zdebskio, Algimanto Sabaliausko ir Danutės Čeikaitės nužudymo archyvinėje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros baudžiamojoje byloje Nr. 55-2-003-86. Iš nutarimo turinio akivaizdu ir neabejotina, kad tariamo patikrinimo metu absoliučiai nebuvo patikrinti byloje sukaupti įrodomąją reikšmę turintys duomenys, jų atitiktis tikrosioms įvykio aplinkybėms. Nepatikrintas šio „eismo įvykio“ mechanizmas, jo atitiktis sukeltoms pasekmėms.
Pagal archyvinius duomenis, 1986 m. žiemą kagėbistai tęsė J. Zdebskio sekimą ir agentūrines - operatyvines priemones jį sukompromituoti. Tačiau J. Zdebskio operatyvinio ištyrimo byloje duomenų apie tai, kad LSSR KGB pareigūnai būtų planavę fizinį jo sunaikinimą, nėra. Taip pat negauta jokių faktinių duomenų apie tai, kad pienovežio vairuotojas F. Kukis būtų bendradarbiavęs su LSSR KGB pareigūnais. Jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, rodančių, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 55-2-003-86 buvo nutrauktas nepagrįstai ir šiuo metu yra pagrindas jį atnaujinti, pagal pareiškime nurodytas aplinkybes, o taip pat generalinės prokuratūros iniciatyva gautoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikto KGB archyvinių dokumentų tyrimo pažymoje surinktus duomenis ar patikrintos baudžiamosios bylos Nr. 55-2-003-86 duomenis, nenustatyta. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos BPK nuostatas ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas ne paminėtais subjektyviais, asmeniniais vertinimais (prielaidomis, samprotavimais ar kitų asmenų nuomonėmis), o tik tuo atveju, jei yra objektyvus pagrindas. Toks pagrindas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas.
Istorinis kontekstas ir kunigo J. Zdebskio persekiojimas
Šiemet sukanka 30 metų, kai 1986 m. vasario 5 d. apie 14 val. tragiškai žuvo kun. Juozas Zdebskis. Jis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Naujienos kaime. Jo tėvas Vincas Zdebskis (g. 1877 m.) buvo kilęs iš gausios šeimos, motina Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė (g. 1897 m.) - iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės (astronomas P. Slavėnas - J. Zdebskio dėdė). J. Zdebskis 1941 m. baigė Krosnos pradžios mokyklą, 1948 m. - Kalvarijos gimnaziją, 1948-1953 m. mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigystės kelią jis pradėjo 1952 m. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Juozas Zdebskis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).
LSSR NKGB/MGB/KGB struktūroje 1944-1989 m. veikė Katalikų Bažnyčios (KB) ir kitų konfesijų veiklą kontroliavę padaliniai. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) biuras 1948 m. liepos 9 d. posėdyje priėmė nutarimą „Partinės organizacijos uždaviniai demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą“. Jame teigta, kad katalikų dvasininkai vykdė antisovietinę agitaciją, bandydami katalikų Bažnyčią parodyti kaip patriotinių idėjų skleidėją; dvasininkai ignoravo valdžios įstatymus dėl mokyklos atskyrimo nuo bažnyčios ir grupėmis katekizavo vaikus, bandė sukurti klerikalines bei nacionalistines organizacijas ir į jas įtraukti studentus bei mokinius. LKP CK biuras pažymėjo, kad partinės organizacijos nepakankamai skatino karingą, puolamąją antireliginę propagandą tarp gyventojų, kovą su religiniais prietarais, dirbančiųjų auklėjimą materialistinės pasaulėžiūros dvasia.
LSSR MT 1974 m. rugsėjo 20 d. patvirtino „Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos (KĮLKK) prie miesto, rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) Vykdomojo komiteto (VK) nuostatus“. Svarbiausiu uždaviniu laikomas dvasininkijos stebėjimas, atsižvelgiant į tai, kad dvasininkams draudžiama: veikla, nesusijusi su religinių reikmių tenkinimu; labdaros veikla; būrelių, kuriuose mokoma religijos, organizavimas; literatūros leidimas bei platinimas; ekskursijų, kelionių, išvykų rengimas ir pan.; neleidžiama steigti skaityklų, pravesti nepilnamečiams religines apeigas be tėvų žinios ir kt.
LSSR AT prezidiumas 1976 m. liepos 28 d. paskelbė įsaką „Dėl religinių susivienijimų nuostatų patvirtinimo“. Numatoma tvarka norint įregistruoti religinę bendruomenę, jos steigėjai - ne mažiau kaip 20 narių, turėtų kreiptis į DŽDT VK, kuris, priėmęs sprendimą, privalėtų jį siųsti LSSR MT. Tikintieji, norintys gauti maldos namus, turėjo įsipareigoti vykdyti numatomas sutartyje sąlygas. Visuotiniai religinių bendruomenių susirinkimai (išskyrus pamaldas) galėjo vykti tik DŽDT VK leidus. Religiniai susivienijimai neturėjo teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių susirinkimų. Pažymima, kad dvasininkų veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta.
1978 m. lapkričio 13 d. kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis įkūrė viešai veikiantį „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“ (TTGKK). Parengta ir paskelbta keliasdešimt dokumentų, kuriuose kritikuota sovietų valdžios politika Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu. Šiuose Lietuvoje ir užsienyje platintuose dokumentuose TTGKK nariai nurodydavo savo adresus, jie buvo tiesiogiai susiję su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ (LKBK) bei kitos pogrindinės spaudos leidyba. Kun. J. Zdebskis TTGKK nariu buvo nuo 1978 m. iki 1980 m. LSSR KGB siekė suardyti komiteto veiklą ir tuo tikslu buvo patvirtintas agentūrinių TTGKK kompromitacijos priemonių planas.
Dėl kunigo pareigų atlikimo - mokinių katekizavimo - kunigas Juozas 1964 m. Marijampolės r. prokuratūros buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir 1964 m. lapkričio 26 d. Marijampolės r. Liaudies teismas jį nuteisė laisvės atėmimu vieneriems metams. Siekdami sužlugdyti jo veiklą, KGB ir sovietinės valdžios tarnautojai naudojo įvairias įspėjamąsias, profilaktines, administracines ir baudžiamojo proceso priemones. Būdamas Prienų bažnyčios vikaru kun. J. Zdebskis 1971 m. Pirmajai Komunijai paruošė kelis šimtus vaikų, todėl rugpjūčio 26 d. buvo iškviestas pas Prienų tardytoją ir vėl suimtas, kaltinamas dėl vaikų katekizavimo, gyventojų lankymo ir kito pastoracinio darbo. Teismas įvyko 1971 m. lapkričio 11 d. Kaune. Kunigas Juozas iki 1972 m. sausio 3 d. kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau buvo perkeltas į Praveniškių bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo iki kalinimo pabaigos.
Kun. J. Zdebskis 1973 m. vasarą paskirtas Lazdijų r. Šlavantų bažnyčios klebonu ir čia išbuvo 12 metų. Kunigas Juozas, vos tik pradėjęs dirbti Šlavantų parapijoje, 1973 m. rudenį iš uolesnių parapijos jaunuolių subūrė Eucharistijos bičiulių būrelį. Lazdijų r. Rudaminos bažnyčios klebonu tapo 1985 m. ir čia darbavosi iki tragiškos žūties. Jis rūpinosi jaunuolių religiniu ir patriotiniu ugdymu, organizavo Eucharistijos bičiulių judėjimo dalyvių išvykas, stovyklas, žygius į Šiluvą, Kryžių kalną, rengė Vasario 16-osios bei kitų nepriklausomos Lietuvos svarbesnių datų minėjimus. Jo pastangomis buvo suorganizuota pogrindinė kunigų seminarija jaunuoliams, kuriems sovietinė valdžia neleido mokytis oficialiai veikiančioje. Kun. J. Zdebskis prisidėjo prie pogrindžio leidinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) ir „Aušros“, maldaknygių bei kitos religinės literatūros leidimo, platinimo, perdavimo į užsienį. Dažniausiai jis važinėdavo naktimis, nes KGB pareigūnų ir KGB agentų buvo nuolat sekamas.
Siekiant susidoroti su kun. J. Zdebskiu KGB pareigūnai 1980 m. spalio 3 d. panaudojo jam specialią priemonę - nudegino nežinomomis medžiagomis, tokiu būdu priversdami jį laikinai pasitraukti iš aktyvios veiklos. Tai gali paliudyti garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas (jis, kaip ir kunigas Juozas, buvo nudegintas nežinomomis medžiagomis, gydėsi namuose); vienuolė B. Žemaitytė; jau mirusieji monsinjoras A. Svarinskas (jis apie tai paliudijo savo prašymuose Generalinei prokuratūrai) ir vienuolė G. Drąsutytė (ji slaugė ir gydė kunigą Juozą, yra išlikęs jos dienoraštis, kuriame aprašytas šis tragiškas įvykis); gyd. M. Juozaitis ir kt. Taip pat minėtos KGB spec. priemonės panaudojimą įrodo dokumentai, esantys kun. J. Zdebskio byloje. LSSR KGB 5-os tarnybos viršininkui 1980 m. birželio 19 d. buvo išsiųstas raštas „Apie kunigo Zdebskio kompromitavimą“, kurį pasirašė LSSR KGB pirmininkas. Šiame rašte teigiama, kad Zdebskio atžvilgiu buvo naudojamos perspėjamosios - profilaktinės ir administracinės - baudžiamosios priemonės. LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų pagalba siekė sukompromituoti jį tarp dvasininkų vadovų, kunigų ir aktyvių vienuolių, bet nesėkmingai. Siekiant sustiprinti neigiamą nuomonę apie J. Zdebskį tarp „reakcionierių“ ir vienuolių, prašoma jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę.
LSSR KGB pareigūnas 1981 m. rugpjūčio 10 d. paruošė šifrotelegramą Nr. 5861, kuri buvo skirta SSSR KGB OTU viršininkui. Joje rašoma: „SSSR KGB vadovybei leidus ir dalyvaujant SSSR KGB OTU specialistams, 1980 m. spalio 3 d. kunigui Juozui Zdebskiui, Vinco, gim. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė. Įvykdžius šią priemonę, taip pat panaudojus kitas ją lydinčias operatyvines priemones, pavyko kunigą sukompromituoti prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius (...). Dėl to jis buvo nušalintas iš aktyvios priešiškos veiklos (...). Apie įvykdytos priemonės rezultatus pranešta SSSR KGB 5 valdybai“.
LSSR KGB 5 tarnybos 3 sk. viršininko 1982 m. rugsėjo 14 d. parengtoje pažymoje rašoma, kad nuo 1968 m. Zdebskis kartu su kitais kunigais Svarinsku, Tamkevičiumi, Dumbliausku, Kunevičiumi pradėjo aktyviai reikalauti dvasininkams suteikti neribotas teises religinėje veikloje. To siekdami, jie kūrė įvairius laiškus ir siuntė juos į sąjungines ir respublikines instancijas, taip pat po jais rinko tikinčiųjų parašus. Zdebskis užmezgė ryšius su Petroniu, Plumpa, Stašaičiu ir kartu su jais nelegaliai ruošė bei platino religinę ir kitokią ideologiškai kenksmingą literatūrą. Būdamas atskirų vienuolių grupių dvasiniu vadovu J. Zdebskis siekė su jų pagalba įtraukti jaunimą į eucharistinius būrelius ir vesti susirinkimus nacionalistine dvasia. 1978 m. J. Zdebskis kartu su kunigais Svarinsku, Tamkevičiumi ir Kaunecku įkūrė „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“ (TTGKK). Kaip TTGK komiteto narys jis aktyviai dalyvavo ruošiant ir platinant tiek SSSR, tiek užsienyje daugiau kaip 40 antisovietinių dokumentų, kuriuos plačiai naudojo priešo ideologiniai centrai propagandinėse akcijose prieš SSSR. Prieš J. Zdebskį buvo panaudotos agentūrinės - operatyvinės priemonės siekiant atskleisti, dokumentuoti ir sustabdyti jo veiklą. Tam buvo naudojami agentai - dvasininkai: „Daktaras“, „Germantas“, „Gediminas“, „Mykolas“, „Martynas“, „Vitas“, taip pat agentai - civiliai asmenys: „Donatas“, „Eva“ ir „Strazdas“. Buvo panaudotos priemonės siekiant sukompromituoti J. Zdebskį kaip kunigą tarp bažnyčios vadovybės, kunigų, vienuolynų kongregacijų vyresniųjų ir kt. 1979-1980 m. tarp dvasininkų ir vienuolių buvo paruošti ir išplatinti laiškai apie „amoralų“ J. Zdebskio elgesį, o 1980 m. spalio mėn. jo atžvilgiu buvo panaudota spec. priemonė, po kurios jis buvo galutinai sukompromituotas. Po to J. Zdebskio aktyvumas kenkėjiškoje veikloje sumažėjo, bet galutinai nuo tokios veiklos jis neatsisakė. LSSR KGB numato toliau jį kompromituoti prieš dvasininkus, vienuoles ir tikinčiuosius.
Autoįvykio aplinkybės ir techniniai duomenys
Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos matyti, kad pagrindinė sąlyga šiam autoįvykiui kilti techniniu požiūriu buvo automobilio VAZ-2106 išvažiavimas į automobilio GAZ-53 judėjimo juostą (priešingos krypties eismo juostą), pastarajam esant betarpiškai arti nuo susidūrimo vietos, išsivysčius automobilio VAZ-2106 šoniniam slydimui kelio posūkyje. Nustatyta, kad A. Sabaliauskas slidžia, apledėjusia kelio danga vairuodamas automobilį, kurio priekinių ratų skirtingi protektoriaus raštai, pasirinko važiavimo greitį, neatsižvelgdamas į kelio ir oro sąlygas, todėl tai ir buvo autoįvykio tiesiogine priežastimi.
Pil. Felikso Kukio „eismo įvykio“ metu vairuotas automobilis GAZ-53 (valst. reg. ženklo Nr. 84-98 ЛЛУ) netikėtai, itin šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, išvažiavo į priešingą eismo juostą, likus vos 17,166 m atstumui tarp abiejų automobilių, užkirto kelią ir susidūrė su a+a kunigo Juozo Zdebskio automobiliu VAZ-2106 (valst. reg. ženklo Nr. Tai absoliučiai paneigia 1986 m. kovo 25 d. Varėnos rajono prokuroro jaunesniojo justicijos patarėjo Artūro Paulausko nutarimo nutraukti bylą ir 2009 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorės p. Ritos Vaitekūnienės nutarimo atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą išvadas.
A+a kunigo Juozo Zdebskio automobilis VAZ-2106 (valst. reg. ženklo Nr. Šalčininkų rajono Vidaus reikalų skyriaus tardymo poskyrio tardytojo milicijos leitenanto S. A. Goriajevo 1986 m. vasario 6 dieną atliktos pienovežio GAZ-53 vairuotojo pil. Felikso Kukio apklausos duomenys.
1986 m. vasario 5 d. apie 14:00 val. 3,4 tonos talpos pienovežiu GAZ-53 (valst. reg. ženklo Nr. 84-98 ЛЛУ) vairuojamas pil. Feliksas Kukis, judėdamas nuo Eišiškių gyvenvietės link Varėnos, suko į kelią link Varėnos. Likus maždaug apie 50 m iki sankryžos posūkio į Varėną, jis pasuko vairuojamą pienovežį arčiau dešiniojo kelkraščio ir tuo metu pamatė atvažiuojantį lengvąjį automobilį VAZ. Kelkraščiuose buvo suverstos sniego krūvos. Jis pamatė jo eismo juosta, tiesiai priešais jo vairuojamą pienovežį, stačiai kaktomušon, maždaug apie 80 km/h greičiu atvažiuojantį žalios spalvos automobilį „Žiguli“. Tuomet nuspaudė stabdžio pedalą, bet tuo pat metu įvyko susidūrimas. Automobilių susidūrimo metu stabdžio pedalas prasmego iki grindų, o jis pasuko pienovežio vairą į dešinę pusę.
Eismo įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasta automobilio VAZ-2106 pėdsakų priešingoje, t. y. važiuojamosios dalies ašies pusėje, bet atvirkščiai, rastas ir užfiksuotas galimai automobilio GAZ-53 ratų posūkio į kairę pusę pėdsakas 400-450 kampu. Pagal „eismo įvykio“ vietos apžiūros rezultatus, akivaizdu ir neabejotina, kad automobilis susidūrė ne „stačiai kaktomuša“, o pienovežiui GAZ-53 priešakinio buferio dešiniąja dalimi 400-450 kampu atsitrenkus į a+a kunigo Juozo Zdebskio automobilio VAZ-2106 priešakio vidurinę dalį, todėl pagrindinis mechaninio smūgio jėgos vektorius buvo nukreiptas į priešakinėje, dešinėje keleivio sėdynėje važiavusį asmenį.
Pienovežio vairuotojas Feliksas Kukis liudytojo apklausos metu niekuo neužsiminė, o juolab netvirtino, kad a+a kunigo Juozo Zdebskio automobilis VAZ-2106 (valst. reg. ženklo Nr. Visa tai reiškia, kad Felikso Kukio vairuotas pienovežis GAZ-53 (valst. reg. ženklo Nr. 84-98 ЛЛУ), dar iki atvykstant į „eismo įvykio“ vietą, Šalčininkų raj. VRS TP tardytojui milicijos leitenantui S. A. Goriajevui, galimai pažeidė KET reikalavimus ir išvažiavo į priešingą eismo juostą.
Techniniai duomenys ir jų analizė
Eismo įvykio metu susidūrusių automobilių gamyklinių dydžių techniniai duomenys apie automobilių VAZ-2106 ir pienovežio GAZ-53 ilgį bei plotį, taip pat Šalčininkų raj. VRS TP tardytojo milicijos leitenanto S. A. Goriajevo 1986 m. vasario 5 dieną sudarytoje eismo įvykio vietos apžiūros schemoje ir liudytojo F. Kukio parodymai.
Kelio važiuojamosios dalies plotis tarp sustumtų ir apledėjusių sniego pusnų priešinguose kelkraščiuose „eismo įvykio“ vietoje 1986 m. vasario 5 d. buvo apie 7-8 metrus. Sudėjus automobilių VAZ-2106 ilgį 4,166 m, pienovežio GAZ-53 plotį 2,380 m ir vien pienovežio GAZ-53 atstumą nuo kelkraščio 1-0,5 m, gaunami rezultatai: 7,546 m arba 7,046 m. Sudėjus automobilio VAZ plotį 1,700 m ir pienovežio GAZ-53 ilgį 6,395 m ir vien pienovežio GAZ-53 atstumą nuo kelkraščio 1-0,5 m, gaunami rezultatai: 9,095 m arba 8,595 m.
Be to, kartu su anksčiau aprašytais dydžiais kompleksiškai visumoje įvertinus papildomų veiksnių duomenis: abiejų automobilių masę susidūrimo metu, kiekvieno jų individualaus judėjimo kryptis ir juos veikiančių mechaninių jėgų vektorius, abiejų automobilių priešpriešinio judėjimo greičius (km/h) bei kiekvieno jų pagreitį - greičio pokytį laiko atžvilgiu (m/s2), individualią kiekvieno automobilio padėtį važiuojamoje kelio dalyje, t. y. A+a Algimanto Sabaliausko vairuotas automobilis VAZ-2106 (valst. reg. ženklo Nr. E 77-05 ЛИ), dar iki atvykstant į „eismo įvykio“ vietą Šalčininkų raj. VRS TP tardytojui milicijos leitenantui S. A. Goriajevui, galimai pažeidė KET reikalavimus ir išvažiavo į priešingą eismo juostą.
Vien jau šie fizinių dydžių duomenys kategoriškai prieštarauja 1986 m. kovo 25 d. Varėnos rajono prokuroro jaunesniojo justicijos patarėjo Artūro Paulausko nutarimo nutraukti bylą ir 2009 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorės p. Ritos Vaitekūnienės nutarimo atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą išvadoms.
Taip pat mums yra žinoma, kad pil. E. Keršytė patvirtino, jog įvykus automobilių susidūrimui ji pati buvo nuėjusi į „eismo įvykio“ vietą ir girdėjo žmones kalbant, kad po to įvykio, dar iki atvykstant milicijos pareigūnams, abu automobiliai buvo pervaryti. Nei milicijos, nei prokuratūros pareigūnai apie pil. E. Keršytės parodymus neprašė.
Mums taip pat yra žinoma, kad pil. F. Molis patvirtino, kad jis kartu su automobilių kolonos viršininku pil. E. Žemaičiu 1986 m. vasario 5 d. buvo nuvykę į „eismo įvykio“ vietą. Jiedu abu matė pienovežį GAZ-53 ir automobilį VAZ-2106, stovinčius vienas priešais kitą. Tačiau nei milicijos, nei prokuratūros pareigūnai apie pil. F. Moliui ir pil. E. Žemaičiui parodymus neprašė. Visi trys piliečiai - E. Keršytė, F. Molis, E. Žemaitis - patvirtino, kad 1986 m. vasario 5 d. po įvykio automobiliai buvo pervaryti.
tags: #pienovezio #techniniai #duomenys