Darbo teisiniuose santykiuose galioja darbuotojo atsakomybė prieš darbdavį. Darbuotojo materialinė atsakomybė kyla tuomet, kai nuostoliai atsiranda vienai darbo santykių šaliai nevykdant arba netinkamai vykdant savo pareigas. Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys - garantuoti darbdaviui, t. y. įmonei, įstaigai, organizacijai (toliau - įmonė) ar fiziniam asmeniui dėl darbuotojo kaltės padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą.
Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymų. Vadovaujantis šia nuostata, asmenys, pagal darbo sutartį samdomi dirbti darbdavio įmonėje, privalo saugoti ir tausoti darbovietės turtą. Už šių reikalavimų nevykdymą, kai šiąja veika kalti darbuotojai padaro turtinę žalą darbdaviui, privalu ją atlyginti Darbo kodekso (toliau - DK) XVII skyriuje nustatyta tvarka.
Darbo kodeksas detaliai nusako darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, kurios iš esmės skiriasi nuo turtinės atsakomybės, nustatytos Civiliniame kodekse (toliau - CK). Kai kurių kategorijų darbuotojų (pavyzdžiui, valstybės tarnautojų, kariškių ir kt.) darbinį statusą reguliuoja specialūs teisės aktai (įstatymai, statutai ir pan.), nustatantys ir tų darbuotojų materialinės atsakomybės išskirtines sąlygas.
Materialinės atsakomybės sąlygos
Darbuotojų materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas, netinkamai atlikdamas savo darbo pareigas, darbdaviui padaro žalos. Kaip nurodyta DK 246 straipsnyje, tokiai atsakomybei atsirasti būtinos visos šios sąlygos:
- Realios turtinės žalos padarymas darbdaviui.
- Žala padaryta darbuotojo neteisėta veika.
- Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo.
- Darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo.
- Darbuotojas ir darbdavys teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais.
- Žalos atsiradimas yra saistomas su darbuotojo darbine veikla.
Jeigu pažeidimo padarymo metu nebus bent vienos iš jų, nebus ir pagrindo taikyti materialinę atsakomybę.
Darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą, atsiradusią dėl:
- Turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo).
- Medžiagų pereikvojimo.
- Baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės.
- Išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų.
- Netinkamo materialinių vertybių saugojimo.
- Netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos.
- Nesiimtų priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo ir dėl kitų priežasčių (DK 253 str.).
Pagal bendras sąlygas darbuotojas už padarytą įmonei žalą atsako tik tuomet, kai ji atsirado dėl jo neteisėto elgesio, kuriuo buvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat ir įmonės lokaliniai norminiai aktai (darbo tvarkos taisyklės, kolektyvinė sutartis, pareiginė instrukcija, saugos darbe instrukcija ir kt.). Darbuotojas šiuos neteisėtus veiksmus gali įvykdyti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo, aplaidumo).
Atskirais atvejais nuo darbuotojo kaltės formos priklauso ir atlygintinos žalos dydis. Savo ruožtu darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kurios jam užtikrintų galimybę išsaugoti patikėtą įmonės turtą. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), kai žala atsirado dėl to, kad nebuvo sudarytos būtinos sąlygos patikėtų vertybių išsaugojimui, teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir darbuotojo kaltės laipsnį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.
Materialinė atsakomybė netaikoma, kai darbuotojas žalą darbdaviui padaro teisėtais veiksmais (pavyzdžiui, gelbėdamas įmonės turtą nuo gaisro, išlaužia cecho duris, apgadina įrengimus ir pan.). Manytume, kad neturėtų būti reikalaujama iš darbuotojo materialiai atlyginti žalą, atsiradusią dėl įmonės normalios gamybinės ir ūkinės veiklos rizikos. Ji dažniausiai susijusi su naujos gamybos ar produkcijos įsisavinimu. Tokia rizika laikoma normaliu dalyku, jei dėl jos nuostoliai atsirado siekiant įmonei naudos ir kai jų išvengti kitomis priemonėmis buvo neįmanoma.
Darbo įstatymai įpareigoja darbdavį įrodyti darbuotojo padarytą tikrąją žalą, jo neteisėtą ir kaltą elgesį dėl tos žalos atsiradimo bei priežastinį ryšį tarp tos veikos ir žalos atsiradimo. Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti darbdaviui atsiradusią turtinę žalą, jei jis įrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jo kaltės.
Materialinės atsakomybės rūšys
Darbo kodeksas nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška materialinė atsakomybė. Ribota materialinė atsakomybė taikoma tada, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą.
DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą.
Be to, DK 85 str. 3 dalyje nustatyta, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos, darbo arbitražo, trečiųjų teismo sprendimus arba kai jie pažeidė DK 83 straipsnio reikalavimus, gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio, jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta žala.
Darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326) nustatyta tvarka. Pagal ją darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutiniųjų mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, per kurį paaiškėjo padaryta žala, uždarbio vidurkio. Jeigu žala įmonei padaroma nevienkartiniais ir tarpusavyje nesusijusiais veiksmais, už kiekvieną žalos padarymo faktą darbuotojui gali būti taikoma ribota iki jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio materialinė atsakomybė. Tokiais atvejais visos išskaitos iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, yra sumuojamos, tačiau darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio iki galutinio atsiskaitymo (DK 225 str. 2 d.).
DK 255 straipsnis įpareigoja darbuotojus atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta:
- Tyčine veika.
- Dėl nusikalstamos veikos, konstatuotos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
- Darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
- Prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos proceso metu.
- Kitu būdu ar kitokiam turtui, kai už žalą visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose.
- Neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo.
- Dėl priežasčių, numatytų kolektyvinėje sutartyje.
Pateikta teisės norma rodo, kad DK neišvardyti visi darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejai. Darbdavio įgaliotų asmenų ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos, o jei jos nėra - darbo tarybos) atstovų paruoštoje ir po darbuotojų kolektyvo pritarimo pasirašytoje įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti ir kiti atvejai, kai už darbuotojo padarytą žalą jam galės būti taikoma visiška materialinė atsakomybė (pavyzdžiui, kai darbuotojas pradangina įmonės materialines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienotekį įgaliojimą ir pan.).
Savitas teisinis statusas taikomas akcinių bendrovių (tiek uždarųjų, tiek ir atvirųjų) vadovams, kurie bendrovėje dirba pagal darbo sutartį ir jiems taikomos darbo įstatymų nuostatos. Mat bendrovės vadovo, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja Civilinio kodekso normos, skirtos akcinių bendrovių veiklai reguliuoti, ir Akcinių bendrovių įstatymas.
Bendrovės vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę prigimtį nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2001 m. spalio 16 d. išnagrinėtoje ieškovo V. P. civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001, tokią nuostatą šis teismas išsakė ir kitose kasacinėse nutartyse.
Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis nustato, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kai bendrovės vadovas sudaro sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atlieka kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padaro žalą (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir jos akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą, įskaitant ir negautą pelną. Tokiais atvejais bendrovės vadovui taikomi ne darbo įstatymai, bet Akcinių bendrovių įstatymas. Šios pozicijos laikosi teisminė praktika.
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis
Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis gina darbdavio interesus. Tačiau DK 256 straipsnis nustato dvi vienu metu būtinas sąlygas, kad su pilnamečiu darbuotoju galėtų būti pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis: pirma, tas darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; antra, tokių konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatytas kolektyvinėje sutartyje.
Tačiau mūsų šalyje tik nežymi dalis įmonių yra sudariusios kolektyvines sutartis, o gamybos interesai reikalauja apsaugoti materialines vertybes, kurios gamybinės veiklos proceso metu yra perduodamos naudotis atskiriems darbuotojams. Todėl praktikoje dažnai su darbuotojais sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys ir tose įmonėse, kuriose nėra pasirašytos kolektyvinės sutartys, tačiau jei jų darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, arba dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Teismai tokiai praktikai pritaria.
2003 m. balandžio 3 d. A. S. įsidarbino UAB vadybininku ir kitą dieną su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kasatorius A. S. teismui skunde nurodė, kad UAB nėra kolektyvinės sutarties, ir todėl prašė panaikinti su juo neteisėtai sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs A. S. kasacinį skundą, konstatavo, kad byloje nustatyta, jog kasatorius pas atsakovą dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju.
Šis teismas 2007 m. vasario 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-37/2007 nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 str. 1 d.). Tokios sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu.
Kai teisės aktai leidžia su priimtu dirbti asmeniu sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, darbo sutarties pavyzdinėje formoje (10 p.) nurodoma, kad darbuotojas pagal atskirą rašytinę sutartį prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtą įmonės turtą. Tokioje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokie įsipareigojimai tenka darbdaviui, kuris turi užtikrinti sąlygas, kad darbuotojas turėtų realią galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą, tai yra materialius daiktus ir nematerialaus pobūdžio (pavyzdžiui, pinigus, akcijas ir kt.) vertybes.
Jeigu darbas (pareigos) yra nurodytas sąraše, patvirtintame kolektyvinėje sutartyje, tačiau darbuotojas atsisako pasirašyti sutartį dėl visiškos materialinės atsakomybės, įmonės administracija gali su juo nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu ir tvarka.
Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5 punktas nustato, kad keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama ta turto dalis, kuri yra perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę.
Jeigu dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų materialinės atsakomybės, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe, pavyzdžiui, su sandėlyje dirbančiais vedėju, sandėlininkais, pagalbiniais darbuotojais. Šioje sutartyje aptariamos sąlygos, kas turi būti daroma, jei keičiasi darbuotojų grupės sudėtis. Tokiais atvejais žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai ir kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui per kurį susidarė žala, jeigu tokioje sutartyje nenustatyta kitaip. Bet jeigu įmonės turtu bendrai naudojasi grupė žmonių, pavyzdžiui, kelios darbuotojų brigados, kurioms keičiantis turtas neperduodamas, jie visiška materialinė atsakomybė sutartiniu pagrindu negali būti taikoma.
Atlygintinos žalos dydžio nustatymas
Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais, kitais dokumentais, o nuo šių dokumentų įforminimo dienos skaičiuojami ir terminai tiems nuostoliams išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia). Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 str. 1 d.).
Turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis. Apskaičiuojant žalą atsižvelgiama į turto nusidėvėjimą ir jo natūralų sumažėjimą bei patirtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).
Kai nuostoliai patiriami dėl pašto ženklų, loterijos ir transporto bilietų trūkumo, išieškotina jų nominali vertė. Tik kai darbuotojas laiku pranešė apie šių dokumentų praradimą ir įmonės administracija turėjo galimybę sustabdyti jų faktinį realizavimą, iš kalto asmens išieškomos tik pra...
Krovinių gabenimas yra ta sritis, kurioje darbdavys dažniausiai su darbuotoju (vilkiko vairuotoju) sudarydavo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Vilkikų vairuotojai neslepia, kad materialinės atsakomybės taikymas jiems sukelia daug nerimo. Daugelis iš jų jau anksčiau yra pasirašę visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Priminsime, kad visiška materialinė darbuotojo atsakomybė tuo metu, kai galiojo senasis Darbo kodeksas, reiškė darbuotojo pareigą pilna apimtimi atlyginti tiesioginius darbdavio nuostolius už perduotą darbuotojui, bet neišsaugotą materialųjį turtą.
Advokatas Mindaugas Šimkūnas pabrėžia esminį dalyką - įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui (DK) sutartyje su darbuotoju nebegalima numatyti visiškos materialinės atsakomybės, tačiau tai nereiškia, kad jos nebelieka. Tačiau pagal naująjį DK, kaip ir anksčiau, sutartyje galima numatyti ribotą darbuotojo atsakomybę, kuria galima išsireikalauti žalą, neviršijančią trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Bet tais atvejais, kai žala padaryta dėl didelio darbuotojo neatsargumo, žalos atlyginimas gali siekti ir pusės metų vidutinio darbo atlyginimo dydį. Pasak M. Šimkūno, didelis nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai darbuotojas nevykdo konkrečių pavedimų elgtis atsargiai ir rūpestingai.
Lygindamas skirtumus, M. Šimkūnas atkreipia dėmesį, kad nebelieka visiškos materialinės atsakomybės sutarties dėl žalos, padarytos prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese. Taip pat nebereikia atlyginti žalos, padarytos kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose, kuriais remiantis galima taikyti visišką žalos atlyginimą.
Vienas aktualus klausimas, kylantis krovinių gabenimo įmonėse dirbantiems vairuotojams - kaip atsiradusi žala gali būti išieškoma. Jei yra galimybė, galima žalą atlyginti gera valia iš karto. Kitu atveju ji gali būti išskaitoma iš darbuotojo darbo užmokesčio, neviršijant vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Tačiau M. Šimkūnas atkreipia dėmesį į dar vieną naujovę - toks darbdavio nurodymas gali būti priimtas ne per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, bet per ilgesnį - trijų mėnesių terminą.
„Taigi, išlieka toks archaiškas reguliavimas - darbdavys nusprendžia, kad žala jam padaryta, nesikreipia dėl žalos į darbo ginčų komisiją, bet pats vienašališkai priima rašytinį nurodymą ir pats tą nurodymą vykdo, išskaitydamas žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio. Bet toks metodas taikomas tik išieškant ne didesnę kaip vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalą“, - sako advokatas.
Advokatas pabrėžia, kad tiek darbdavio rašytiniu nurodymu, tiek darbo ginčus nagrinėjančio organo nustatyta žala iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaitoma ribotai - darant išskaitas iš darbo užmokesčio, neviršijančio minimalaus mėnesio atlygio, jų dydis negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio; iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios minimalios algos dydį, išskaitoma 70 procentų mokėtino darbo užmokesčio, bet darbo ginčių komisija gali nustatyti ir mažesnes išskaitas.
Beje, vilkikų vairuotojai, diskutuodami tarpusavyje, dažnai mini prielaidą, kad darbdaviai kartais gali piktnaudžiauti, reikalaudami atlyginti žalą, juolab kad daugeliu atvejų galioja draudimai. Tačiau advokatas pabrėžia, kad draudimas niekaip negali įtakoti žalos dydžio. „Jeigu yra draudimas, tai jis tikriausiai turi įtakos darbuotojo žalos atlyginimui, bet ne žalos dydžiui. Nes kokia žala padaryta, tokia ji ir padaryta. O nuo draudimo sutarties sudarymo priklausys, ar ją atlygins įmonė, darbuotojas, ar draudikas“, - sako M.
Jeigu yra transporto priemonė arba krovinys yra apdraustas, tarkime, nuo vagystės, tai pavogus transporto priemonę ar gabenamą krovinį draudimas išmokės draudimo išmoką, tai, kaip aiškino advokatas, darbdavys neturi pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo.
„Tretiesiems asmenims autoįvykio metu padaryta žala bus atlyginta draudiko, kadangi darbdavys neabejotinai yra apsidraudęs privalomuoju transporto priemonių savininkų ar valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Tokiu pačiu principu nuostoliai bus atlyginti siuntėjui, jeigu jie kils dėl krovinio sugadinimo, dalies ar viso krovinio praradimo, pavėluoto krovinio pristatymo, jeigu vežėjas bus apdraudęs savo kaip vežėjo atsakomybę. Tokiu atveju draudikas atlygina nuostolius siuntėjui (reikalavimo teisę turinčiam asmeniui), jis nereikalauja atsakomybės iš vežėjo, vežėjas nepatiria žalos ir atitinkamai nereikalauja žalos atlyginimo iš vairuotojo. Bet, kaip teigia M. Šimkūnas, vežėjo kaip darbdavio atsakomybė prieš siuntėją ir vairuotojo kaip darbuotojo atsakomybė prieš vežimo įmonę ne visada sutampa, nes tarkime, vairuotojas ir vežėjas turi skirtingas galimybes apsaugoti gabenamą krovinį. „Vairuotojas neatlieka sargo ar apsaugos funkcijų, jis tik saugiai vairuoja, nepalieka transporto priemonės ir krovinio be priežiūros, sustoja poilsiui atitinkamose aikštelėse. Tuo tarpu vežėjas turi platesnį spektrą pareigų ir priemonių krovinio išsaugojimui. Vežėjas instruktuoja vairuotojus, turi ekspedicinius padalinius, planuoja maršrutus, sustojimo vietas, skiria lėšų saugomoms aikštelėms, konvojui, pasitelkia partnerius - terminalus ir panašiai. Į reisą gali siųsti du vairuotojus, kurie vairuotų vilkiką pasikeisdami. Tad ir vežėjo atsakomybė nesutampa su vairuotojo. Vairuotojui tinkamai neatlikus pareigų ir padarius žalą krovinio siuntėjui, atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą visuomet tenka vežėjui (šiuo atveju - darbdaviui). Bet ne visada atvirkščiai. Žalą kroviniui vežėjas gali padaryti nepareikalavęs instrukcijų ar jas netinkamai vykdęs, pasirinkęs netinkamą subrangovą ar sandėlius kroviniui iškrauti, praradęs transportavimo dokumentus ar netinkamai juos panaudojęs ir panašiai. Ir šiuo atveju gali visai nebūti vairuotojo darbo pareigų pažeidimo. Kitais žodžiais tariant, vežėjas gali prarasti ar sugadinti krovinį ne dėl vairuotojo kaltės“, - kalbėjo M. Šimkūnas.
Kad kiltų kuo mažiau ginčų dėl žalos, teisininkas rekomenduoja pasinaudoti naująja DK nuostata ir apdrausti vairuotojo civilinę atsakomybę tiek prieš darbdavį, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tačiau advokatas siūlo nepamiršti, kad draudimo sutartimis retai būna apdraudžiami visi galimi atvejai. Kaip tik draudimo sutartyse būna numatyta nemažai nedraudiminių įvykių, kuomet draudimo išmoka nėra mokama, taip pat draudimo sutartyje aptariamos sąlygos, kada draudimo išmoka gali būti mažinama. Tai pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutartyse (išskyrus vairuotojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą) dažniausiai yra numatoma ir besąlyginis mokestis, kurio draudimo įmonės bet kuriuo atveju nekompensuoja.
„Dėl to, draudimui net ir išmokėjus draudimo išmoką, darbdavys vis tiek turi teisę draudimo išmoka nekompensuotos žalos likučio reikalauti iš darbuotojo (esant jo materialinės atsakomybės sąlygoms)“, - sako M.
Taigi, nors naujasis Darbo kodeksas ir palankesnis darbuotojams dėl jų materialinės atsakomybės, tačiau visiškai nuo žalos atlyginimo neatleidžia.
Mokestiniai ginčai: ką aktualu žinoti
Vytautas į profesinę sąjungą kreipėsi gavęs iš darbdavio reikalavimą atlyginti neva padarytą žalą. Kaip dažnai nutinka tolimųjų reisų vairuotojams, jo darbdavys nusprendė dėl eismo įvykio patirtą žalą atsiimti ne iš draudimo, o iš darbuotojo. Vis dėl to Vytautui apvalios sumelės mokėti neteks - teismas darbdavio ieškinį atlyginti žalą atmetė.
Tolimųjų reisų vairuotojas Vytautas (past. - vardas pakeistas) į eismo įvykį pateko būdamas užsienyje. Įvykio metu buvo apgadinta jo vairuojamo vilkiko priekaba. Šios organizacijos pirmininkas Kęstutis Juknis atkreipia dėmesį, kad materialinės atsakomybės sutartis, nors ir yra skirta ginti darbdavio interesus, tačiau taip pat jį įpareigoja imtis priemonių, kad žala neatsirastų. Todėl reikalavimas darbuotojui atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų atsiradusius nuostolius tėra gudravimas, teigia K. Juknis. Panašios pozicijos laikėsi ir Kauno darbo ginčų komisija, Vytautą atstovaujančių LPS "Sandrauga" teisininkų prašymu atmetusi darbdavio teiktą ieškinį dėl žalos atlyginimo.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Darbo funkcijoms vykdyti transporto įmonės patiki darbuotojams (vairuotojams) valdyti brangias transporto priemones (vilkikus, puspriekabes). Žinia, vairuotojai apmokomi dirbti, instruktuojami prieš išvykstant į reisus, tačiau sunku eliminuoti situacijas, kai padaroma žala įmonės turtui.
Kaip ir ankstesniame reglamentavime, darbuotojo prievolė atlyginti visą padarytą turtinę žalą buvo ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Nauja yra tai, kad žalą padarius dėl darbuotojo didelio neatsargumo, atlygintinos žalos riba yra šeši vidutiniai darbo užmokesčiai. ,,Didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo nesilaiko paprasčiausių kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jas tiesiog ignoruoja“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-03-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2004; Vilniaus apygardos teismo 2010-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-545-520/2010).
Teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 str.). Kaip išimtys, įgalinančios darbdavį išsireikalauti iš vairuotojo visą žalą dėl transporto priemonės sužalojimo atlyginimą, naujajame Darbo kodekse vardijami atvejai: darbuotojas žalą padarė tyčia; žalą padarė darbuotojo veikla, turinti nusikaltimo požymių; žalą padarė neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų vairuotojas.
Tiek riboto, tiek ir visiško žalos atlyginimo atvejais nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į:
- (1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičius nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).
- (2) žalą padariusio darbuotojo ir žalą patyrusio darbdavio kaltės laipsnį ir jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo.
- (3) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.
Netyčinės žalos padarymo atveju darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgti ir į vairuotojo finansines ir ekonomines galimybes. Didžiąją dalį pajamų dienpinigiais gaunantis vairuotojas gali būti pripažintas turįs menkas finansines ir ekonomines galimybes atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.).
Taigi, siekdamas visos patirtos žalos atlyginimo darbdavys turi įrodyti darbuotojo tyčią, nusikaltimo požymius, neblaivumą. Su neblaivumu kiek paprasčiau - administracinio nusižengimo tyrimą atlikusio pareigūno surašytas administracinio nusižengimo protokolas, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas iš sveikatos priežiūros įstaigos. Sunkiausia įrodyti vairuotojo tyčią. Tiesiogine tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos. Netiesioginė tyčia konstatuojama tada, kai sąmoningai leidžiama žalai atsirasti.
Naujovė nuo 2017-07-01 įsigaliojusiame Darbo kodekse - darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas. Žinoma, prieš apdraudžiant darbuotojo civilinę atsakomybę, reikia susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis. Taip pat vertėtų draustis pagal visos žalos atlyginimo sąlygas, drausti vairuotojo atsakomybę ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (tarkime, jeigu sugadintas krovinys). Vairuotojas, o ir darbdavys trečiųjų asmenų atžvilgiu, būtų apsaugoti nuo bet kokių reikalavimų. Darbdavys arba nukentėjęs trečiasis asmuo turėtų kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką.
Žalos atlyginimą išskaitant iš vairuotojo darbo užmokesčio, vėl gi galioja tam tikri apribojimai: išskaitos dydis iš užmokesčio, neviršijančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, dalies negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio, iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydį, išskaitoma septyniasdešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu darbo ginčą nagrinėjęs organas nenustato mažesnio išskaitų dydžio (DK 150 str.).
Apibendrinant, darbuotojui sugadinus jam patikėtą transporto priemonę, jo atsakomybės ribojimas liks numatytas vidutiniais darbo užmokesčiais, išskyrus įstatyme numatytas išimtis dėl visiško darbuotojo žalos atlyginimo. Be to, pasitaiko atvejų, kai nesąžiningam vairuotojui bandant pervežti kontrabandą, muitininkai konfiskuoja „kontrabandos gabenimo priemones“ - vilkikus ir puspriekabes.
2017 m. liepos 1 d. Lietuvoje įsigalios DK pakeitimai, kuriuose pastarasis straipsnis papildytas punktu, teigiančiu, jog tuo atveju, jei žala bus padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, žalos atlyginimo suma sieks 6 (šešis) mėnesinius atlyginimus. Priminsime, jog vidutinis mėnesinis atlyginimas apskaičiuojamas remiantis Vyriausybės nutarimu. Į vidutinį mėnesinį atlyginimą įtraukiama pagrindinio darbo užmokesčio suma; išmokos už viršvalandžius ir darbą išeiginėmis dienomis; premijos ir priedai. Pateiksime pavyzdį: jei vairuotojo atlyginimas yra 494 eurai per mėnesį, maksimali suma, kurios iš jo būtų galima reikalauti žalai atlyginti (esant darbuotojo kaltei) - 1482 eurai (494 eurai x 3 mėnesiai). Tuo atveju, jei žala buvo padaryta dėl didelio vairuotojo neatsargumo, nuo 2017 m. liepos 1 d. darbdavys galės reikalauti 2964 eurų (494 eurai x 6 mėnesiai).
Krovinių gabenimas yra ta sritis, kurioje sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės sudaroma itin dažnai. Įsigaliojus DK pakeitimams (t.y. po 2017 m. DK numatyta, kad darbdavys turi teisę išskaičiuoti žalos sumą iš darbuotojo atlyginimo (suma negali viršyti vieno darbuotojo atlyginimo dydžio). Toks sprendimas įforminamas darbdavio rašytiniu nurodymu. Jei žala yra didesnė, darbdavys privalo kreiptis į Darbo ginčų sprendimų komisiją. Tuo atveju, jei darbuotojas nesutinka atlyginti žalos ta suma, kurią darbdavys nori išskaičiuoti iš atlyginimo, jis irgi gali kreiptis į Darbo ginčų sprendimo komisiją.
Albertas Būta, advokatų kontoros „Verum“ partneris, atkreipia dėmesį į tai, jog kiekvienu konkrečiu atveju materialinės darbuotojo atsakomybės klausimas sprendžiamas atskirai. Tarkim, jei dėl vairuotojo kaltės kilo avarija, tai sprendžiant vairuotojo atsakomybės klausimą, bus vertinama, ar automobilis buvo techniškai tvarkingas, ar darbdavys laikėsi teisinių aktų, reglamentuojančių darbuotojų darbo ir sveikatos saugos sąlygas, reikalavimų. Be to, tuo atveju, jei darbdavio žalą visiškai ar iš dalies dengia draudimo bendrovė, darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo atlyginti tik tą žalos dalį, kurios nedengia draudimas.
Portale E-teismai.lt aprašytas atvejis, kai vairuotojas, vairuodamas darbdaviui priklausantį automobilį, pateko į avariją. Per avariją darbdavio automobilis buvo apgadintas. Kaltininku buvo pripažintas vairuotojas. Tačiau automobilis buvo apdraustas kasko draudimu, todėl darbdavio nuostolis buvo lygus draudimo franšizės sumai. Kitas visiškos žalos atlyginimo pavyzdys aprašytas šioje byloje. Vairuotojas, grįžtantis iš reiso, nusprendė pernakvoti pas savo giminaičius ir paliko automobilį nesaugomoje vietoje. Automobilis buvo pavogtas. Teismas nustatė, kad žala darbdaviui buvo padaryta dėl didelio vairuotojo neatsargumo, ir įpareigojo vairuotoją sumokėti darbdaviui sumą, lygią pavogto automobilio vertei.
Kartu su esamomis sąlygomis, nurodomomis DK (kai žala atsiranda dėl tyčios, nusikalstamos veikos, vairuotojo apsvaigimo nuo alkoholio ar kitų medžiagų), nuo šių metų liepos 1 d. įsigalios papildomos sąlygos, kurioms esant, transporto įmonė galės reikalauti visiško žalos padengimo. Viena tokių sąlygų - žala, padaryta dėl įsipareigojimo saugoti konfidencialią informaciją ir nekonkuravimo susitarimo pažeidimo. Vežėjų ir ekspeditorių veikloje klausimas dėl konkuravimo su buvusiais darbuotojais yra opus. Dažnu atveju darbuotojai, palikę savo ankstesnes darbovietes, atidaro nuosavas įmones ir persivilioja buvusio darbdavio klientus. A.Buta atkreipia vežėjų dėmesį į tai, jog naujajame DK darbdavio ir darbuotojo susitarimas dėl nekonkuravimo jau yra reglamentuotas, ir yra numatyta, kad darbuotojas, pažeidęs šį susitarimą, bus įpareigotas atlyginti atsiradusią žalą.
Pagal dabar galiojantį DK tiek darbuotojas, tiek darbdavys privalo atlyginti padarytą žalą. DK nurodytas išimčių sąrašas, kuomet ši riba nėra taikoma, ir darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. „Naujajame kodekse žalos atlyginimas, kaip ir senajame DK, yra ribojamas iki 3 vidutinių darbo užmokesčių, o jeigu žala atsirado dėl didelio darbuotojo neatsargumo - iki 6 VDU. Teritorinėje ar šakos kolektyvinėje sutartyje galima numatyti ir kitus žalos atlyginimo dydžius, kurie negali viršyti 12 VDU“, - apie pasikeitusią tvarką pasakoja p. „Darbdaviai, kurie yra pasirašę visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojais, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam DK pakimba ore“, - konstatuoja „Sorainen“ vyresnioji teisininkė. „Labiau tikėtina, kad įsigaliojus naujajam DK, anksčiau sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais nebegalės būti taikomos, tai yra, nustos galioti“, - prognozuoja p. Anot teisininkės, dabar bene vienintelė galimybė darbdaviams - sudaryti kolektyvines sutartis ir jose numatyti, kad tam tikras pareigas užimantys darbuotojai privalės visiškai atsakyti už žalą, kurią dėl jų kaltės patirs darbdavys.
