Daugelis Lietuvos gyventojų jautriai reaguoja į pasklidusią informaciją apie galimai įvykusią branduolinę ar radiologinę avariją, nes tai daugeliui asocijuojasi su Černobylio atominės elektrinės (toliau - AE) avarija, kuri lėmė tiesioginių pasekmių ir Lietuvai.
Tiek branduolinės, tiek radiologinės avarijos metu į aplinką gali patekti radioaktyviosios medžiagos ir sukelti gyventojų sveikatos sutrikimų. Tuo branduolinė ir radiologinė avarija panašios. Tačiau yra labai daug skirtumų, apie juos plačiau pasakoja Radiacinės saugos centro (RSC) Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas Paulius Ruželė ir šio skyriaus specialistė Danutė Šidiškienė.
Kas yra radiacinė avarija?
Radiãcinė avãrija - atominės elektrinės veikimo sutrikimas, kilęs dėl įrangos gedimo arba technologinio proceso pažeidimo, kai į aplinką išmetamos radioaktyviosios medžiagos, o padidėjęs jonizuojančiosios spinduliuotės lygis viršija norminių dokumentų nustatytus lygius. Užteršimo radioaktyviosiomis medžiagomis rajonuose gali susiklostyti sudėtinga radiacinė situacija. Užteršimo mastai ir pobūdis po avarijos priklauso nuo avarijos pobūdžio (sprogimo galingumo, rūšies ir aukščio), praėjusio laiko, meteorologinių sąlygų, pvz., vėjo krypties ir greičio (radioaktyvioji tarša). Kiekviename vietovės taške radiacinė situacija apibūdinama apšvitos dozės galia tam tikru laiku po avarijos.
Tarptautinė branduolinių ir radiologinių įvykių skalė (INES)
Visiškai suprasti informaciją apie branduolinių ir radiologinių avarijų mastą padeda Tarptautinė branduolinių ir radiologinių įvykių skalė (angl. The International Nuclear and Radiological Event Scale, INES). Ji skirta teikti informaciją visuomenei apie šių avarijų sunkumą. Lygiai taip, kaip nebūtų įmanoma suprasti informacijos apie žemės drebėjimo mastą be Richterio skalės arba oro temperatūros be Celsijaus, INES skalė paaiškina branduolinių ir radiologinių įvykių sunkumą.
INES skalės lygmenys:
- 1 lygis - anomalija: sutrinka įprastinė radioaktyvųjį šaltinį turinčio objekto ar įrenginio veikla, tačiau jokio pavojaus darbuotojams nėra.
- 2 ir 3 lygiai - incidentai: smarkiai sutrikęs saugos sistemų darbas arba įvykis turėjo poveikį, nors ir nedidelį, darbuotojams ir objekto aplinkai.
- 4 lygis - atomo elektrinės avarija dėl įrangos gedimo: radioaktyviosios medžiagos patenka į aplinką; elektrinės personalo apšvitos dozė gali būti iki 1 Sv, gyventojų - keli milisyvertai. Tai lokalaus pobūdžio avarijos, kurios už objekto teritorijos ribų pasekmių žmonėms, tikėtina, neturės.
- 5 lygis - avarija, galinti sukelti pavojingus padarinius: radioaktyviųjų medžiagų išmetama į aplinką didesniais kiekiais, reikia imtis įvairių apsaugomųjų veiksmų. Pavyzdžiui, 5 lygio avarijoms priskiriamas sunkus reaktoriaus šerdies pažeidimas, įvykęs 1979 m. Trijų Mylių salos atominėje elektrinėje JAV ir 1987 m. Gojanijos mieste Brazilijoje įvykusi sunki radiologinė avarija.
- 6 lygis - pavojinga avarija: į aplinką išmetami dideli radioaktyviųjų medžiagų kiekiai. Šio lygio avarija 1957 m. įvyko Kyštyme, Rusijoje.
- 7 lygis - didžioji avarija: suirus branduoliniam reaktoriui į aplinką patenka daug ilgaamžių ir trumpaamžių izotopų, radioaktyvusis užterštumas siekia šimtus tūkstančių terabekerelių, radionuklidai pasklinda už tos šalies, kurioje įvyko avarija, sienų ir gali turėti žalingą poveikį žmonių sveikatai. Pvz., branduolinės avarijos Černobylyje, Ukraina ir Fukušimoje, Japonija.
Kuo skiriasi branduolinė ir radiologinė avarijos?
Avarijos skirstomos į branduolines ir radiologines. Pirmosios susijusios su nevaldoma branduolių dalijimosi grandinine reakcija atominių elektrinių, moksliniuose, atominių laivų ir kituose reaktoriuose. Radiologinės avarijos įvyksta vykdant veiklą su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais medicinoje, pramonėje, žemės ūkyje, mokslo srityse ir pan. arba kai radioaktyviosios medžiagos aplinkoje paskleidžiamos terorizmo tikslais.
„Paprastai branduolinės avarijos metu paveikiamos didelės (šimtai kilometrų) teritorijos, užteršiami nemaži žemės plotai, kyla pavojus gyventojų sveikatai, dalis jų yra evakuojami, daliai gali būti taikomi kiti apsaugomieji veiksmai (slėpimasis uždarose patalpose, skydliaukės blokavimas jodu, lauke augančio maisto vartojimo apribojimai ir pan.). Radiologinės avarijos yra kur kas mažesnio masto, nėra didelių radioaktyvių medžiagų išmetimų į aplinką, todėl radiologinės avarijos dažniausiai yra lokalaus pobūdžio: jos gali apsiriboti patalpa, pastatu arba nedidele teritorija (iki vieno ar kelių kilometrų)“, - skirtumus atskleidžia RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas P. Ruželė.
Branduolinių avarijų priežastys ir galimas poveikis Lietuvai
Branduolinių avarijų priežastys gali būti įvairios: 1957 m. Didžiosios Britanijos branduolinio komplekso „Windscale“ plutonio gamybos reaktoriuje užsidegė grafitas. 1979 m. JAV Trijų Mylių salos atominėje elektrinėje dėl aušinimo problemų išsilydė 50 proc. branduolinio reaktoriaus aktyviosios zonos. 1986 m. Černobylio atominės elektrinės IV bloke įvyko sprogimas, visiškai sunaikinęs reaktorių. Viena iš Černobylio atominės elektrinės avarijos priežasčių - konstrukciniai reaktoriaus trūkumai, kita - operatorių klaidos, sukėlusios nekontroliuojamą reaktoriaus galios augimą. 2011 m. Japonijoje 15 metrų aukščio cunamio banga užliejo Fukušimos atominės elektrinės aikštelę, sutrikdė reaktorių aušinimą.
Kalbant apie branduolinę avariją, dažniausiai mintyse turima šalia Lietuvos esanti Baltarusijos atominė elektrinė (Baltarusijos AE). Lietuvos radiacinės saugos specialistams nerimą kelia su nepašalintais rimtais trūkumais pradėjusi veikti nesaugi Baltarusijos AE. Nuo Baltarusijos AE eksploatavimo pradžios įvyko nemažai incidentų, apie kuriuos informacija slepiama. Tokie faktai dar labiau mažina pasitikėjimą, kad ši atominė elektrinė gali būti saugi.
Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos AE, avarijos poveikį pajustų visi Lietuvos gyventojai, o ypač gyvenantys iki 100 km atstumu nuo šios elektrinės, t. y. apie trečdalis visų mūsų šalies piliečių.
„Černobylio AE avarijos patirtis rodo, kad sunkūs sveikatos pažeidimai, tokie kaip ūmus radiacinis sindromas (spindulinė liga), radiaciniai nudegimai, sunkūs organų pažeidimai ir pan. atsiranda tada, kai avarijos metu žmonės būna labai arti avarijos vietos - atominės elektrinės aikštelėje ir apie 5 km spinduliu aplink avarijos židinį. Nors Baltarusijos AE yra arti Lietuvos, tačiau pats pavojingiausias žmonių sveikatai atstumas (5 km) į Lietuvos teritoriją nepatenka. Tikėtina, kad sunkių sveikatos pažeidimų Lietuvos žmonės dėl avarijos nepatirtų, tačiau neigiamą psichologinį poveikį (stresą, nerimą, baimę dėl galimų pasekmių ir pan.) po avarijos pajustų didžioji dalis gyventojų. Siekiant apsaugoti žmones nuo avarinės apšvitos žalingo poveikio sveikatai (galimų vėžinių susirgimų, paveldimų ligų ir kt.), įvykus avarijai bus nuolat teikiamos rekomendacijos gyventojams dėl apsaugomųjų veiksmų taikymo“, - pasakoja RSC specialistė D. Šidiškienė.
Avarinės parengties zonos ir atstumai nuo Baltarusijos AE:
- Skubiųjų apsaugomųjų veiksmų planavimo zona: 30 km atstumas nuo Baltarusijos AE. Čia gyvena apie 20 tūkst. gyventojų. Avarijos metu čia planuojama taikyti skubiuosius apsaugomuosius veiksmus - skubiai evakuoti ir dezaktyvuoti gyventojus.
- Išplėstinio planavimo atstumas: 100 km atstumas nuo Baltarusijos AE. Šiame atstume planuojama rekomenduoti gyventojams slėptis ir blokuoti skydliaukę stabiliuoju jodu.
- Maisto bei kitų produktų vartojimo apribojimų planavimo atstumas: 300 km atstumas nuo Baltarusijos AE. Jis apima beveik visą Lietuvos teritoriją. Čia gali tekti taikyti atvirai auginamų maisto produktų vartojimo apribojimus.
P. Ruželė pažymi, kad toks zonų skirstymas - Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomendacijos, nustatytos remiantis buvusių avarijų patirtimis bei atliktais tyrimais. Visame pasaulyje šios zonos aplink atomines elektrines yra panašios, nes dažniausiai nustatomos vadovaujantis tomis pačiomis TATENA rekomendacijomis.
„Atsižvelgus į Baltarusijos AE vietą, Lietuvoje nustatyta viena avarinės parengties zona ir du avarinio reagavimo atstumai. Į 30 km atstumą nuo Baltarusijos AE patenka palyginti nedidelė Lietuvos teritorijos dalis - jame yra septynios Švenčionių ir Vilniaus rajonų savivaldybių seniūnijos, čia gyvena apie 20 tūkst. gyventojų. Avarijos metu čia planuojama taikyti skubiuosius apsaugomuosius veiksmus - skubiai evakuoti ir dezaktyvuoti gyventojus. Į 100 km atstumą nuo Baltarusijos AE patenka 17 savivaldybių, taip pat Vilniaus miestas. Šiame atstume planuojama rekomenduoti gyventojams slėptis ir blokuoti skydliaukę stabiliuoju jodu. Vienos šiame atstume esančios teritorijos gali būti užterštos mažiau, kitos - daugiau, daug kas priklausytų nuo vėjo greičio, krypties ir kitų sąlygų. Jei išaiškėtų, kad tam tikra teritorija 100 km atstumu yra smarkiai užteršta ir joje žmonėms nėra saugu gyventi, tada būtų sprendžiamas klausimas dėl laikino žmonių perkėlimo į kitas saugias teritorijas. 30 km atstumu gyvenančius gyventojus gali tekti skubiai evakuoti per parą laiko po avarijos, o laikinas gyventojų perkėlimas iš 100 km atstumu esančių tam tikrų teritorijų gali būti atliekamas po savaitės, mėnesio ar dar vėliau. Paskutinis - 300 km atstumas nuo Baltarusijos AE apima beveik visą Lietuvos teritoriją. Joje gali tekti taikyti atvirai auginamų maisto produktų vartojimo apribojimus. Apskritai po avarijos visų maisto produktų kontrolė (taip pat ir importuojamų) dėl užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis būtų vykdoma beveik visoje Lietuvos teritorijoje“, - sako RSC specialistė D. Šidiškienė.
Radiacinės saugos centro modeliavimas
Branduolinės avarijos metu labai daug kas priklauso nuo meteorologinių sąlygų: vėjo greičio, krypties, kritulių, greičiau nusodinančių radioaktyviąsias medžiagas ant žemės paviršiaus. Radiacinės saugos centre kiekvieną dieną modeliuojama, kaip pasiskirstytų radioaktyvusis užterštumas, jei avarija įvyktų dabar. Avarijos pasekmės priklauso ir nuo radioaktyvių medžiagų išmetimo aukščio, kiekio, trukmės. Yra labai daug veiksnių, lemiančių, kaip užterštumas galėtų pasiskirstyti Lietuvos teritorijoje, jei Baltarusijos AE įvyktų avarija.
„Vertindami galimas radiologines pasekmes, simuliuojame įvairius avarijos Baltarusijos AE scenarijus su skirtingais išmetamų į aplinką radioaktyviųjų medžiagų kiekiais realiomis oro sąlygomis ir pagal gaunamus šalies teritorijos radioaktyviojo užterštumo rezultatus bei dėl to prognozuojamą gyventojų apšvitą planuojame reagavimo veiksmus“, - atskleidžia P. Ruželė.
Ar žinote kaip elgtis radiologinės avarijos metu?
Didžiausia radiologinė avarija: Gojanija, Brazilija (1987 m.)
Didžiausia radiologinė avarija įvyko Brazilijos mieste Gojanijoje 1987 m., kai metalo vagys išardė be priežiūros paliktą medicininę įrangą, atvėrė kapsulę su didelio aktyvumo radioaktyviojo cezio (137Cs) šaltiniu. Išardę radioaktyviojo šaltinio kapsulę, vagys ją pridavė į metalų laužo supirktuvę. Supirktuvės savininkas, pamatęs kapsulę, kurioje kažkas švytėjo, ne tik parsinešė radinį į namus, bet ir pakvietė kaimynus, giminaičius ir draugus pažiūrėti į mėlynai švytinčius miltelius. Tais milteliais trynė odą, dovanojo juos kitiems, ir taip radioaktyvusis užterštumas ėmė sparčiai plisti, buvo užterštos nemažos miesto teritorijos, pastatai. Kiekvieną dieną su radioaktyviuoju ceziu kontaktavo vis daugiau žmonių, bet nė vienas iš jų nesuvokė apie pavojų.
Vėliau buvo nustatyta, kad 249 gyventojai buvo apšvitinti, o 46 žmonės gavo didelę apšvitos dozę - keturi iš jų mirė. Radioaktyviuoju ceziu buvo užteršti 85 namai, septynis jų teko nugriauti ir tvarkyti kaip radioaktyviąsias atliekas, nes juos dezaktyvuoti buvo nebeįmanoma.
Avarija Gojanijoje sulaukė didelio tarptautinio dėmesio. Išaiškėjo, kad taisyklės, reglamentuojančios medicinoje ir pramonėje naudojamų radioaktyviųjų medžiagų kontrolę, buvo nepakankamai griežtos, tad po šio incidento požiūris į saugos klausimus iš esmės pakito visame pasaulyje.
„Gojanijos avarija - pati didžiausia radiologinė avarija. Mažesnio masto radiologinių avarijų įvyksta įvairiose pasaulio šalyse, tačiau jų pasekmės nebūna tokios tragiškos, nėra daug nukentėjusiųjų, neužteršiamos didelės teritorijos“, - sako RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas P. Ruželė.
Radiologinės avarijos Lietuvoje
„Lietuvoje nebuvo tokios radiologinės avarijos, kurios metu būtų nukentėję žmonės. Mes tuo labai džiaugiamės. Lietuvoje užfiksuotus atvejus galima vadinti incidentais, pavyzdžiui, kas nors suranda išmestą šaltinį, pabūna prie jo ar pan. Tokį incidentą 2012 m. turėjome Panevėžio rajone, Gitėnų miške, kai metalo ieškikliu žmonės rado neaiškų metalinį daiktą, bet, pamatę jonizuojančios spinduliuotės ženklą, pranešė policijai. Tai buvo gana didelio aktyvumo cezio (137Cs) radioaktyvusis šaltinis. Laimei, žmonės buvo supratingi, neardė, nedaužė šaltinio, todėl radioaktyvusis užterštumas aplinkoje nepasklido ir Gojanijos avarijos scenarijaus buvo išvengta“, - pastebi RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus specialistė D. Šidiškienė.
Radioaktyvieji šaltiniai aplinkoje
Dalis radioaktyviųjų šaltinių yra sovietmečio palikimas. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų aplinkoje pavojingi radioaktyvieji šaltiniai tiesiog mėtosi. „Pastaraisiais metais tokių pavojingų šaltinių žmonės neberanda. Tad greičiausiai jau išsivalėme nuo sovietinio palikimo. Aišku, niekas nežino, kur ir kas gali būti užkasta ar kitaip paslėpta. Vis dar aptinkame senesnius dūmų detektorius, kuriuose yra radioaktyviųjų medžiagų, bet labai mažai - jie surandami remontuojant senus viešuosius pastatus. Dabartiniai dūmų detektoriai visiškai nepavojingi žmonėms - tai visai kita technologija“, - pasakoja P. Ruželė.
Radiologinių avarijų prevencija
„Geriausia radiologinių avarijų prevencija - visų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių apskaita, veiklos su jais licencijavimas, registravimas bei darbuotojų mokymas. Dažniausiai Lietuvoje įvykstantys incidentai susiję su žmogiškuoju faktoriumi: kažkas kažko nepastebėjo, kažką supainiojo. Pavyzdžiui, suleido ligoninėje radiofarmakologinį preparatą ne tam pacientui, kuriam reikėjo, ir nors apšvita nebuvo didelė, tačiau žmogus apskritai neturėjo jos gauti. Arba suleido radioaktyviųjų medžiagų turinčio preparato, tačiau sugedo tyrimo įranga. Tai irgi incidentas, nes žmogus patyrė apšvitą, tačiau tyrimas nebuvo atliktas.
Su radioaktyviaisiais šaltiniais dirbantys žmonės yra baigę specialius mokymus, turi radiacinės saugos pažymėjimus, jie žino, kaip dirbti užtikrinant savo ir aplinkinių radiacinę saugą. RSC specialistai atlieka patikrinimus objektuose, stebi, ar šaltiniai tinkamai naudojami, ar su jais dirba tik tie darbuotojai, kurie turi tam teisę. Viskas sutvarkyta taip, kad problemų neturėtų kilti, tačiau žmogiškas faktorius visuomet išlieka - išsiblaškymas, prasta nuotaika, miego trūkumas ir pan. kartais yra pagrindinė incidento priežastis“, - atskleidžia RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas P. Ruželė.
Vienas pagrindinių RSC tikslų ir funkcijų yra organizuoti žmonių ugdymą sveikatos apsaugos nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio klausimais. Elektroniniai radiacinės saugos mokymai (toliau - Mokymai), papildyti interaktyviomis animacijomis yra skirti sudominti ir padėti kiekvienam gyventojui suprasti svarbius ir sudėtingus radiacinės saugos aspektus. Mokymo informaciją įvertino RSC specialistai, todėl pateikta informacija yra patikima ir teisinga. Mokymų metu išsamiau susipažinsite su jonizuojančiąja spinduliuote ir sužinosite apie pasirengimą branduolinei avarijai. Įsidėmėkite - #ŽinojimasSaugo. Kuo geriau būsime informuoti, tuo tiksliau žinosime, kaip elgtis įvykus ekstremaliai situacijai, ir paprasčiau reaguosime į pavojų keliančią situaciją.
tags: #radiologines #avarijos #statistika