Belgų tapytojas Renė Fransua Gislenas Magritas (René François Ghislain Magritte) yra vienas mįslingiausių XX amžiaus menininkų, kurio kūryba visada keldavo daugybę klausimų.
R. Magritas gimė 1898 m. lapkričio 21 d. Lessineso mieste, Belgijoje. Jis buvo vyriausias iš trijų sūnų. Šeima ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kai kurį laiką gyveno Soignieso priemiestyje pas močiutę iš tėvo pusės, Renė su gera drauge dažnai žaisdavo apleistose kapinėse, kur kartais susitikdavo su garsiu tapytoju Léonu Huygensu, kuris tapydavo kapinių alėjas. Kai berniukui sukako 13 metų, jo motina Regina nusižudė - nuskendo upėje. R. Magritas pradėjo piešti 16 metų. Pirmasis jo darbas buvo žirgų, išbėgančių iš degančios arklidės, vaizdas. 1915 m. spalį jaunuolis paliko mokyklą ir pradėjo tapyti. Persikėlė į Briuselį, kur kaip laisvas klausytojas pradėjo lankyti dailės akademiją, tačiau studijos jo nesužavėjo, tad metė mokslus. Kartu su abstrakcionizmo menininku ir poetu Pierre’u-Louis Flouquetu išsinuomojo studiją ir po kurio laiko tapo savu Briuselio bohemos sluoksniuose.
Nuo 1919 m. R. Magrito kūryba sąlygiškai priskiriama siurrealizmui. Menininkas teigė: „Pasaulis, nors ir tikras, yra nesuprantamas. Jo pagrindas dažnai nėra toks, koks atrodo.“
R. Magrito kūrybinė maniera gali atrodyti monotoniška. Pradėjęs nuo abstrakcijos, į siurrealizmą atkreipė dėmesį po to, kai susipažino su italo Giorgio de Chirico kūryba, kuri sujungė abstrakciją ir tikrovę. Karo metais R. Magrito kūryboje atsirado nuorodų į impresionizmą, todėl siurrealistai jo nemėgo. Šiuo laikotarpiu surengta primityvistinio stiliaus darbų paroda. R. Magritas pirmasis paveiksluose panaudojo žodžius, manydamas, kad jie yra tokios pačios prigimties kaip ir vaizdai. Tokio požiūrio laikėsi ir amerikiečių konceptualizmo pradininkas Josephas Kossuthas. Karo metu R. Magritas pakeitė savo spalvų paletę ir stilių, laikydamas savo pareiga suteikti žmonėms galimybę džiaugtis ir viltis, kad išauš geresnis rytojus. Pasibaigus karo veiksmams ir okupacijai, jis grįžo prie įprastos tapybos ir sulaukė pripažinimo. R. Magritas nebuvo tinkamai įvertintas Prancūzijoje, bet labai mėgo JAV, kur jo darbais žavėjosi ištisa menininkų karta. 1954 m. Amerikoje surengta tapytojo autorinė paroda.
Žymiausi Renė Magrito paveikslai
Vienas garsiausių tapytojo kūrinių - paveikslas „Pandoros skrynia“ (1951 m.). Jame modernaus miesto iliuzijų ir pagundų simbolis - balta rožė ant grindinio.
Paveiksle „Įsimylėjėliai“ (1928 m.) besibučiuojančios poros galvos apvyniotos audeklu, veidai taip pat uždengti. Jie nemato nei vienas kito, nei pasaulio, yra pasinėrę į savo jausmus.
Dar vienas garsus tapytojo kūrinys - paveikslas „Golkonda“ (1953 m.). Virš miesto namų yra dangus, o iš jo, kaip lietaus lašai, krinta žemyn žmonės, dideli ir maži. Vandens lašai panašūs vieni į kitus, tačiau pavadinimo „Golkonda“ pagrindinė mintis yra kiek kitokia. Golkonda - didžiausios ir garsiausios Indijos deimantų kasyklos pavadinimas. Iš pirmo žvilgsnio visi miestiečiai panašūs vieni į kitus, bet iš tikrųjų kiekvienas yra savitas.
Bene garsiausias R. Magrito paveikslas - „Žmogaus sūnus“ (1964 m.). Manoma, kad tai jo autoportretas. Prie sienos, už kurios matyti jūra ir apniukęs dangus arba kylantys dūmai, stovi vyras su paltu ir skrybėle. Veidą beveik visiškai dengia priešais sklandantis žalias obuolys. R. Magrito kūrybos tyrinėtojų teigimu, pagrindinė kūrinio mintis tokia: šiuolaikiniai vyrai vis dar yra biblinio Adomo palikuonys ir patiria tų pačių žemiškų pagundų.
Renė turėjo ir tikrų mistinių įžvalgų. 1952 m. nutapė nedidelę drobę. Joje pavaizduotos dvi žvakės susuktose metalinėse žvakidėse. Kairėje esanti žvakė beveik sudegė ir ištirpo, o dešinėje pusėje esanti išlinko beveik stačiu kampu, matyt, veikiama stipraus vėjo gūsio ar net uragano, kuris ne tik sulankstė žvakę su visa žvakide, bet ir padarė didžiulį plyšį sienoje. Ir kur kilo šis uraganas? Užuomina yra paveikslo pavadinime „Meliuzina“. Taip pavadinta fėja iš garsiosios Moriso Meterlinko pjesės „Mėlyna paukštė“. Pasirodo, ji buvo čia, šiame kambaryje, per jį nuplaukė į savo pasaulį, o tai, ką mes matome, yra tik jos magiško apsilankymo pasekmės… Jeigu į mūsų pasaulį prasiskverbia ir kitų dvasių, o mes pastebime tik keistus jų paliktus pėdsakus?
Dar paslaptingesnis paveikslas „Dievo svetainė“ (1948 m.). Centre - tvirtas dviejų aukštų namas. Virš stogo šviečia Mėnulis, ant Žemės - Saulės spinduliai. Dešinėje medžiai žaliuoja jaunais ir jau vasariškai vešliais lapais, kairėje raudonuoja rudeniniais lapais, o už nugaros spindi šerkšnu. Priešais namą - mažas žmogelis su senu lagaminu. Atėjo laikas pasislėpti Dievo svetainėje, kur vienu metu pateka diena ir naktis, egzistuoja visi metų laikai, kur yra prieglobstis kiekvienam…
Renė bandė praskleisti paslapčių skraistę, už kurios slepiasi tikroji pasaulio prigimtis. „Paslaptingas langas atsidarys pats, jei to panorės, - kartą rašė tapytojas draugui. - Tiesiog reikia visada būti pasiruošusiam.“
Dar vienas garsus paveikslas - „Vaizdų klasta“ (1929 m.). Jame pavaizduota pypkė su užrašu „Tai ne pypkė“. Šis darbas atskleidžia Magrito požiūrį į vaizdavimo ir tikrovės santykį.
Asmeninis gyvenimas ir įtaka
Renė turėjo ir tikrų mistinių įžvalgų. 1952 m. nutapė nedidelę drobę. Joje pavaizduotos dvi žvakės susuktose metalinėse žvakidėse. Kairėje esanti žvakė beveik sudegė ir ištirpo, o dešinėje pusėje esanti išlinko beveik stačiu kampu, matyt, veikiama stipraus vėjo gūsio ar net uragano, kuris ne tik sulankstė žvakę su visa žvakide, bet ir padarė didžiulį plyšį sienoje. Ir kur kilo šis uraganas? Užuomina yra paveikslo pavadinime „Meliuzina“. Taip pavadinta fėja iš garsiosios Moriso Meterlinko pjesės „Mėlyna paukštė“. Pasirodo, ji buvo čia, šiame kambaryje, per jį nuplaukė į savo pasaulį, o tai, ką mes matome, yra tik jos magiško apsilankymo pasekmės… Jeigu į mūsų pasaulį prasiskverbia ir kitų dvasių, o mes pastebime tik keistus jų paliktus pėdsakus?
Renė, regis, visada buvo įsimylėjęs tą pačią moterį. Vaikystėje susitikęs su mėsininkės iš Šarlerua dukra, Georgette Berger, vaikinas visą gyvenimą iki mirties praleido su ja. Ši mergina buvo liudininkė, kaip būsimasis menininkas išsirinko savo profesiją. Įsimylėję paaugliai kartu nebuvo ilgai. Merginos tėvas persikėlė į Briuselį ir juos išskyrė. Atvykęs į tą patį miestą mokytis Renė kartą gatvėje atsitiktinai susidūrė su buvusia mylimąja. R. Magritas tarnavo kariuomenėje ir grįžo vesti Georgette 1922 m. Asmeninis poros gyvenimas džiugino. Atrodė, kad vyro jausmai žmonai buvo nepajudinami. Tačiau 1936 m. tapytojas užmezgė romaną su performansų menininke Sheila Legge, o žmona pradėjo susitikinėti su menininku Paulu Colinu. Tačiau likimas lėmė, kad 1940 m. Šeima glaudėsi kukliame name Briuselyje, beveik niekur neišeidavo ir nekeliaudavo. Renė netgi retai būdavo lauke. Meistras namų svetainėje dirbo pagal griežtą dienos planą ir prie stalo visada ateidavo per pietus. Pora vaikų nesusilaukė. Tam buvo keletas priežasčių, įskaitant finansinį nestabilumą. Tačiau Magritų šeima turėjo šunį, kurį tapytojas vesdavosi net į kiną! Nugaišus augintiniui, R. Mirė 1967 m. rugpjūčio 15 d. Mirties priežastis - kasos vėžys. Paskutinėmis dienomis dirbo prie paveikslo „Šviesos imperija“, tačiau nespėjo užbaigti.
Renė Magritas - vienas iš nedaugelio talentingų žmonių, kurio biografijoje nėra kunkuliuojančių aistrų ir skandalingų išsišokimų, ji telpa į paprastą formulę „gimė, mokėsi, vedė, dirbo ir mirė...“. Jo gyvenimas buvo toks ramus ir neskubrus, kad jį visai būtų galima pavadinti nuobodžiu ir niekuo neišsiskiriančiu. Tačiau ir Saulėje būna dėmių. Iš visų gilių jausmų ir pergyvenimų, kuriuos lemta patirti žmogui, pirmoji meilė yra laikoma romantiškiausia. Būtent joje slypi „kabliukas", už kurio užsikabinęs žmogus idealizuoja šį jausmą ir visą gyvenimą jį prisimena kaip šviesiausią ir tyriausią gyvenimo laikotarpį. Šiuo atžvilgiu Renė Magritui nepaprastai pasisekė. Tai aiškiai buvo „likimo dovana": 1920 m. vaikštinėdamas botanikos sode, Renė vėl susitiko Žoržetą Berger (Georgette Berger), su kuria buvo susipažinęs ankstyvoje jaunystėje. Pirmą kartą jis ją pamatė tolimais 1914 m. karuselėje Šarlerua mugėje. Jam buvo 15-ka, o jai - ką tik sukako 13-ka. Jaunuoliai dažnai susitikdavo, vaikštinėdavo miestelio apylinkėse. Per vieną tokį pasivaikščiojimą pora užklydo į kapines, kur visiškai netikėtai užtiko dailininką su molbertu, gamtoje tapančiu etiudą. Tas vaizdas tiek užbūrė jaunąjį Renė, kad būtent tada jis nusprendė tapti dailininku. Įsimylėjėlius išskyrė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Merginos tėvai persikraustė į Briuselį, o R.Magritas tik 1916 m. išvyko į Belgijos sostinę, ketindamas įgyvendinti savo svajonę. Antrą kartą Renė rimtai susimąstė apie lemties ženklą, kai po 7 metų likimas vėl suvedė jį su Žoržeta. Jiedu atsitiktinai susitiko Briuselio botanikos sode. Elegantiška ir subtili, nepaprastai graži, šviesiomis mąsliomis akimis ir puikiais garbanotais plaukais... Praėjo dar beveik dveji metai, kol Renė ir Žoržeta galėjo susituokti. Jaunam dailininkui teko metus tarnauti Belgijos armijoje, o merginai - ištikimai laukti sau skirtojo. 1922 m. vasarą jie atšoko vestuves ir kartu gyveno iki R.Magrito mirties 1967 m. Dailininkas ne kartą yra sakęs, kad visos moterys jo paveiksluose - jo žmona. Išties, visą kūrybinę karjerą Žoržeta jam buvo ne tik nepakeičiamas modelis, bet ir svarbiausia kritikė. O kol dailininkas nebuvo išgarsėjęs ir neuždirbdavo iš tapybos, jo jauna žmona buvo pagrindinė šeimos maitintoja: Žoržeta darbavosi šeimos parduotuvėlėje, prekiavusioje piešimo reikmenimis.
Karjeros pradžioje Renė teko triūsti dailininku tapetų fabrike bei grafikos dizaineriu, o laisvalaikiu jis tapė. Tačiau konservatyvūs kritikai į miltus sumalė jauno dailininko siurrealistinę ekspoziciją. 1927 m. po nesėkmingo debiuto Magritai nutarė pamėginti laimę Paryžiuje, kur publika tuo metu labiau vertino siurrealizmą. Renė čia iškart prisijungė prie siureralistų grupės, vadovaujamos A.Bretono. Išties, jo paveikslai, labiau primenantys rebusus, žiūrovą vertė galvoti, svarstyti, bandyti atspėti autoriaus minčių raizgalynes. Ir netrukus R.Magritas tapo paklausiu tapytoju, kuriuo žavėjosi Vakarų Europos publika. Būtent tuo laikotarpiu jis sukūrė savo garsiųjų paveikslų ciklą „Įsimylėjėliai". Juk visa jo kūryba - triukų ir iliuzijų, mįslių, persikūnijimų ir slaptų reikšmių virtinė. Jo vaizduojami objektai yra paprasti, bet kartu būtent tas paprastumas glumina žiūrovą.
Nepraėjus nė 5 metams sutuoktinių Magritų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Paryžius akimoju tapo jiems nesvetingas ir svetimas. O visa tai - dėl paprasto kryželio. Kartą per priėmimą pas A.Bretoną, įtakingą Magritų šeimos draugą, įvyko nesusipratimas dėl kryželio ant Žoržetos krūtinės. Dėl įžeidžiančios pastabos Žoržeta pasijuto labai nejaukiai, o Renė taip užgavo, kad iškart pabandė apginti žmonos garbę. Po trumpos diskusijos su namų šeimininku religijos tema Magritai nepastebimai išėjo iš kviestinės vakarienės. Taip beviltiškai pašlijo belgo dailininko santykiai su Paryžiaus siurrealistais ir jų vadu. Netrukus po to incidento Magritai išvyko iš Paryžiaus. Grįžus į Briuselį, Renė vėl teko dirbti paprastu dizaineriu reklamos agentūroje. Bet kūrybos jis nepamiršo: Prancūzijoje praleisti metai ir įgyta patirtis nenuėjo veltui. Jau 1936 m. Po sėkmingos parodos 1937 m. dailininką į Londoną pakvietė britas siurrealistų globėjas Edvardas Džeimsas (Edward James), pateikęs naudingą užsakymą - R.Magritas turėjo nutapyti tris darbus pokylių salei jo namuose. Ta nelemta komandiruotė tapo lemtinga laimingai Magritų santuokai. Iš pradžių pagunda užvaldė Renė. Londone dailininkas gal pasiilgo moteriško švelnumo, o gal tiesiog patraukė nauji potyriai. Tokios nuotaikos apimtas dailininkas užmezgė intrigėlę su jauna vietos siurrealiste Šeila Leg (Sheila Legge). Savo ruožtu Žoržeta Briuselyje taip pat užmezgė romaną, beje, gerą pradžią padarius pačiam Renė. Šis prieš išvažiuodamas neapdairiai paprašė draugo, poeto Polio Kolinė (Paul Colinet), pagloboti jo žmoną, tai yra palengvinti jos vienatvę jam išvykus. Na, o Polis, matyt, truputį persistengė: Žoržeta ne juokais juo susižavėjo ir net užsiminė vyrui apie skyrybas. Tačiau po poros metų Magritai krizę įveikė, išsaugojo santuoką ir drauge gyveno dar daug metų. Tiesa, vaikų taip ir nesusilaukė, o visą meilę ir rūpestį skyrė augintinei Lulu - Pomeranijos špicų veislės šuneliui. Magritų šeimos idilę nutraukė mirtina Renė liga: 1967 m. jis mirė nuo kasos vėžio.
Beveik visą gyvenimą Renė Magritas nugyveno kaip niekuo neišsiskiriantis žmogus. Jis vilkėdavo dėmesio neatkreipiančius drabužius ir neatrodė kaip dailininkas. Tapė dažniausiai vilkėdamas kostiumą ir buvo toks tvarkingas, kad įsigudrino dirbti valgomajame, nė neaptaškydamas dažais grindų. „Renė, tu tikrai dailininkas?" - atvirai šaipydavosi iš jo draugai. „Stebitės, kad mano namuose švaru? O jums žinoma, kad dažai turi patekti ant drobės, o ne ant kilimo?" - kuo ramiausiai atsakydavo R.Magritas.
Rene Magritte'o meno filosofija? I Šedevro slypintis menas
Buvusiame Magritų šeimos name yra įkurtas dailininko muziejus. 2009 m. du ginkluoti plėšikai iš jo pagrobė paveikslą „Olimpija" (1947 m.), kuriame vaizduojama nuoga moteris su kriaukle ant pilvo. Bet po trejų metų paveikslas buvo grąžintas į muziejų - piktadariams nepavyko parduoti pernelyg gerai žinomo paveikslo. Garsiojo belgo kūriniai šiandien vėl ant populiarumo bangos, todėl pasaulio aukcionuose jie kainuoja didžiulius pinigus. Antradienį „Christie's“ aukcione Niujorke žinomo dailininko René Magritte paveikslas, vaizduojantis gatvės peizažą, buvo parduotas už daugiau nei 121 mln. JAV dolerių (114 mln. eurų.), kai pradinė kaina buvo 95 mln. Ši 1954 m. drobė, laikoma viena reikšmingiausių paveikslų iš 27 darbų, kurių visi pavadinti „L'empire des lumières“ („Šviesos imperija“), yra gerai žinoma XX a. meno ekspertams dėl savo mastelio, nepriekaištingos būklės ir subtilių detalių, rašo CNN. Aukciono namai šį kūrinį apibūdino kaip buvusio savininko, mirusio amerikiečių interjero dizainerio Mica Ertegun, kolekcijos, kurios dalis buvo parduota antradienį, „karūnos brangakmenį“. Aukcione taip pat buvo parduodami kitų šiuolaikinio meno milžinų, tokių kaip Edas Ruscha ir Maksas Ernstas, paveikslai. Kūrinyje pavaizduotas namas su vienu gatvės žibintu priekyje. Lempos liepsna apšviečia visą drobę, įskaitant tamsių medžių - beveik juodos spalvos - vaizdą pirmame plane, o vaizdas ramiai atsispindi virš vandens baseino. Virš gatvės peizažo iki pat drobės viršaus driekiasi šviesiai mėlynas dangus, nusėtas baltais debesėliais. Paveikslas buvo giriamas už unikalų gebėjimą sugretinti naktinį peizažą ir dienos šviesą - siurrealistinį motyvą, kurį Magritte'as beveik du dešimtmečius tyrinėjo savo peizažuose. „Šis motyvas yra vienas iš nedaugelio tikrai ikoniškų XX a. meno vaizdų, o paveikslas, ypač dangus ir mirganti šviesa pirmame plane“, - prieš pardavimą elektroniniame laiške CNN sakė „Christie's“ XX-XXI a. meno skyriaus pirmininko pavaduotojas Maxas Carteris. Pardavimo kaina, kuri viršijo pradinę, yra teigiamas ženklas, kai pasaulinė meno kūrinių prekyba lėtėja, o meno rinką temdo ekonominis neapibrėžtumas. Remiantis „Art Basel“ ir UBS 2024 m. pasaulinės kolekcionavimo apžvalgos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį „Christie's“ viešuosiuose aukcionuose parduota 2,1 mlrd. dolerių, t. y. 22 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, ir tai jau antri metai iš eilės, kai pirmojo pusmečio pardavimai mažėja.
Šiandien menininko darbai eksponuojami Briuselyje, jo kūrybai skirtame muziejuje. Čia demonstruojami paveikslai, pagal menininko idėjas sukurti filmai, R. Magrito gyvenimo nuotraukos ir eskizai. Apie R. Magritą ir jo kūrybą sukurta daug dainų, tarp jų - 2003 m. Johno Cole’o „Magritte“ ir 1983 m. Paulo Simono daina „René and Georgette Magritte with Their Dog after the War“.
tags: #rene #magritte #paveikslai