Daugiau nei dešimtmetį legendinė „Saab“ gamykla Trolhetane, Švedijoje, tylėjo. Kadaise čia buvo gaminami tokie kultiniai modeliai kaip „Saab 92“, „900“ ir „9-5“, tačiau atrodė, kad gamykla pasmerkta istorijai. Tačiau nepaprastas likimo posūkis ją vėl prikėlė naujam gyvenimui.
Istorinis Igorio Sikorskio sugrįžimas į tėvynę
„Rusai Lenkijoje gamins kovinius sraigtasparnius?“. „Ne rusai, o amerikiečiai”. „Negi Igoris Sikorskis nebuvo rusas?“ - tokios diskusijos pasipylė pasaulio aviacijos profesionalų internetiniuose forumuose 2007 metų pradžioje. Bet vis tik bendrovės „Sikorsky Aircraft“ atėjimas į Lenkiją išties buvo savotiškas istorinis Igorio Sikorskio sugrįžimas į tėvynę. Tėvas Ivano Sikorskis, psichologijos profesorius, buvo Lenkijos Kunigaikštystės bajoriškos šeimos narys glaudžiai susijęs su Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchatu. Mama - kilusi iš rusų ir ukrainiečių. Igoris Sikorskis buvo jauniausiu šeimoje iš penkių vaikų. Tačiau po 1863 metų sukilimo Sikorskių šeima jau buvo patyrusi pirmąją deportaciją. Taigi ir 1917 metų revoliucija Igoriui Sikorskiui tapo nauju išbandymu. Tai, kad jis buvo vienu iš Rusijos aviacijos pionierių, Pirmojo pasaulinio karo lėktuvų konstruktoriumi, pirmųjų Rusijos keleivinių lėktuvų autoriumi, buvo pamiršta ilgiems dešimtmečiams. Emigracijos bangos nublokštas į Jungtines Amerikos Valstijas I. Sikorskis čia vėl ragavo varganą emigranto duoną. Tik 1923 metais talkinant susibūrusiems JAV Rusijos emigracijos karininkams jis įkūrė „Sikorsky Aero Engineering Company“. Taip atgimė gigantiškų I. Sikorskio hidroplanų projektai.
„PZL-Mielec“ susijungimas su „Sikorsky Aircraft“ beveik po šimtmečio - tai ne vien ekonominis ar investicinis pasiekimas. „Niekas negali garantuoti, kad Maskva į tai nereaguos taip, kaip reagavo Vašingtonas į SSRS raketų išdėstymą Kuboje” - tai tiksliausias prabėgusio laikmečio apibūdinimas. „PZL-Mielec“ iš tiesų yra vos už 200 kilometrų nuo Lvovo. Taigi globalioje politikoje galutinį akcentą lėmė iškili Igorio Sikorskio asmenybė, o pasikeitimai „PZL - Mielec“ tapo traktuojami ne kaip NATO gamybinių pajėgumų išdėstymas buvusios SSRS pasienyje, o kaip savotiškas XX a.
Stambiausio Lenkijos aviacijos pramonės giganto „PZL-Mielec“ istorija
Stambiausio Lenkijos aviacijos pramonės giganto „PZL-Mielec“ istorija veda mus į tikrai tragišką ir karingą XX amžiaus Europos istoriją. Gamykla buvo įkurta Mielec mieste Lenkijos pietuose 1939 metų pavasarį kaip stambus lenkiškų bombonešių „PZL 37 Los” gamybos padalinys. Deja, labai netrukus, jau 1939 metų rudenį, naujoji Mielec miesto gamykla tapo Hitlerinės Vokietijos „grobiu“ ir buvo reorganizuota į bombonešių „Heinkel He-111“ dalių gamyklą ir visų Rytų fronto mūšiuose pažeistų lėktuvų „Junkers Ju-52“ remonto gamyklą.
Pradėta lėktuvų gamyba pagal SSRS suteiktas licencijas. Tai buvo „Polikarpovo Po-2“ lėktuvai. Buvo pagaminta net pusantro tūkstančio vienetų „MIG-15“ ir „MIG-17“ naikintuvų, gamintų suteikus jiems lenkiškus pavadinimus „Lim-2“, „Lim-5“ ir „Lim-6“. Čia buvo pagaminta ir stambiausia pasaulyje lėktuvų „An-2“ serija. Net keliolika tūkstančių „An-2“ buvo pateikta į SSRS ir kitas pasaulio šalis. Be SSRS licencinių lėktuvų „PZL-Mielec“ gamino ir lenkiškus karinius lėktuvus „TS-8 Bies“, „TS-11 Iskra“, „I-22 Iryda“. Nutraukus „An-28“ gamybą, „PZL-Mielec“ buvo sukurtas labai tobulas lenkiškas šio lėktuvo variantas „M28 Skytruck“, panaudojant vakarietiškas technologijas, variklius, įrangą, komponentus ir medžiagas. Pagal JAV kompanijos „Piper“ licenciją čia buvo pagaminta ir dvimotorių šešiaviečių lėktuvų serija „M20 MEWA“. Šis lėktuvas dažnai vadinamas europietiška „Piper Seneca“.
Griūvant socialistiniam lageriui įmonėje dirbo beveik 18 tūkstančių žmonių. Gamybos linijose buvo gaminami ne tik lėktuvai. Tai buvo ir pagal „MAN“ licenciją gaminami autobusų bei sunkvežimių varikliai, kuro aparatūra, elektriniai golfo vežimėliai „Melex“, specializuotos paskirties autotransporto priemonių korpusai. Įsisiautėjus XX amžiaus hiperinfliacijai ir ekonominei Rytų Europos suirutei, aviacinė gamyba gamykloje buvo atskirta. Jau 1990 metais „PZL-Mielec“ buvo gaminami prancūziški mažosios aviacijos lėktuvai „Tobago“ ir „Tampico Club“, kooperuojantis su Prancūzijos įmone „Socata“, bei didžiuoju XX a. pabaigos Europos aeronautikos koncernu „Aerospatiale“. Pradėtos gaminti ir keleivinių lėktuvų „Boeing“ dalys.
Šiandien „PZL-Mielec“ kooperacija su pasaulio aviacijos pramone labai plati. Čia gaminami ir lėktuvų komponentai kelioms dešimtims pasaulio aviacijos pramonės lyderių - nuo SAAB ir kitų naikintuvų detalių iki „Boeing“, „Airbus“ ir kitų civilinių keleivinių lainerių elementų.
„Sikorsky Aircraft“ ir naujos kartos koviniai sraigtasparniai
„PZL-Mielec“ tapus korporacijos „Sikorsky Aircraft“ dalimi, čia pradėti dar platesnio mąsto technologiniai gamybos modernizavimo projektai. Dar 2006 metais „Sikorsky Aircraft“ paskelbė pradedanti du naujausios kartos kovinių sraigtasparnių gamybos projektus. Tai „International Black Hawk“ gaminamas kartu su pasaulio partneriais ir tiekiamas kariniams vartotojams ne iš JAV teritorijos. Antrasis projektas - tai „Armed Battlehawk“. Abu sraigtasparnių projektai sukurti labai garsaus „Sikorsky Aircraft“ sraigtasparnio „UH-60 Black Hawk“ pagrindu, atsižvelgiant į trijų dešimtmečių gamybos, naudojimo ir dalyvavimo kariniuose veiksmuose patirtį.
„UH-60 Black Hawk“ - tai septintojo dešimtmečio „Sikorsky Aircraft“ sėkmė, laimėjus konkursą naujo JAV kariuomenės kovinio sraigtasparnio gamybai. Per tris dešimtmečius nuo 1979 metų buvo pagaminta daugiau nei trys tūkstančiai šių sraigtasparnių. Sukurta net kelios dešimtys šių sraigtasparnių modifikacijų, kurioms naudojami ir skirtingi pavadinimai. Tai, pavyzdžiui, „HH-60 Jayhawk“, „SH-60 Sea Hawk“, „HH-60 Pave Hawk“, „AH-60L Battle Hawk“, „UH-60JA Black Hawk“. Dvi modifikacijos skirtos JAV prezidentiniams skrydžiams. Tai „VH-60D Nighthawk“ ir „VH-60N Whitehawk”. Tačiau iš esmės tai kovinis sraigtasparnis, kurio minimali įgulos sudėtis - 2 pilotai. Sraigtasparnis gali gabenti 14 ginkluotų pėstininkų, arba apie 4 tonas krovinio. Maksimalus kilimo svoris - 11 tonų. Maksimalus greitis - 357 km/val. Kovinių veiksmų nuotolis - 590 kilometrų. Sraigtasparnis skirtas kariuomenės mūšiams, todėl jame naudojami tradiciniai 7,62 kalibro kulkosvaidžiai. Pakabinami 12,7 kalibro kulkosvaidžiai. Raketinė ginkluotė - tai galimybė gabenti net iki šešiolikos valdomų ‚AGM-114 Hellfire“ raketų, bei „Hydra 70“ nevaldomas raketas. Taip pat gali būti naudojamos „VOLCANO“ minavimo sistemos. Naudojant jas iš sraigtasparnio per 17 sekundžių galima užminuoti 1 kilometro ruožą, paskleidžiant 930 minų. Šiandieninės minos - tai vėliau savaime susinaikinančios nustatytu laiku. Tačiau 2003 metais pradėtos gaminti ir išminavimo sistemos naudojamos iš sraigtasparnių „Rapid Airborne Mine Clearance System“ (RAMICS).
„United Technologies Corporation“ (UTC) ir jos įtaka aviacijos pramonei
Tačiau iki „Sikorsky Aircraft“ bendrovė priklausė „UTC“ - ji pati niekad neginklavo „Black Hawk“. Tai darė kitos ginkluotės projektavimo ir gamybos įmonės. Giliau susipažinusieji su pasaulio aviacijos pramonės gigantų istorija žino, kad 1934 metais JAV antimonopoliniu įstatymu korporacija „Boeing“ buvo suskaidyta į tris dalis - „United Aircraft Company“, „Boeing Aircraft Company“ ir „United Air Lines“. Taigi šių dienų „UTC“ ir yra būtent ta pati „United Aircraft Company“, kažkada XX amžiaus pradžioje jungusi „Boeing“ įmones, o po atskyrimo nuo „Boeing“ sudariusi konglomeratą iš kompanijų: „Chance Vought“, „Hamilton Standard“, „Pratt & Whitney“ ir „Sikorsky Aircraft“. Savo pavadinimą į „United Technologies Corporation“ (UTC) konglomeratas pakeitė 1975 metais. Šiandien tai vienas didžiausių JAV gamintojų. Veiklos sritis - aeronautikos ir gynybos pramonė, statybinės konstrukcijos, liftai, eskalatoriai, priešgaisrinės ir apsaugos sistemos. Įsigyjant „PZL-Mielec, „UTC“ 2006 metų apyvarta sudarė 47.8 milijardo USD. Darbuotojų skaičius buvo - 222 tūkstančiai.
Be „Sikorsky Aircraft“ „UTC“ konglomerato sudėtis jungė ir „Carrier Corporation“, įsteigtą dar 1902 metais oro kondicionavimo įrangos išradėjo W. Carrier’o. „Otis Elevator Company“ - stambiausią liftų ir eskalatorių gamintoją pasaulyje, įsteigtą dar 1853 metais, garo mašina varomo lifto išradėjo E.G. Otis. Energijos šaltinių gamintoją „UTC Power“, kuri įsteigta 1960 metais buvo skirta gaminti komponentus NASA „Apollo“ misijų programai. Garsią aviacinių variklių gamintoją „Pratt & Whitney Company“, kuri įsteigta 1860 metais kaip karinės ginkluotės gamykla, o 1925 metais savo pavadinimo naudojimo teisę suteikusi ir aviacinių variklių gamybai (už 250 000 USD, kas tuomet sudarė apie 3 milijonus 2007 metų vertės USD). Elektronikos įmonę „Hamilton Sundstrand“, korporaciją, atsiradusią 1999 metais, susijungus legendinėms elektronikos įmonėms „Sundstrand Corporation“ (įsteigta 1905) ir „Hamilton Standard” (įsteigta 1919). „UTC“ priklausė ir |Mostek“ integrinių mikroschemų įmonė. Tačiau 1985 metais ji buvo parduota Prancūzijos koncernui „Thomson“. Taip pat „UTC” priklausė ir „Inmont“, kuri vėliau buvo parduota „BASF“, bei „Norden Systems”, vėliau parduota „Northrop Grumman“, ir „UT Automotive“ parduota „Lear Corporati“n“. 2005 metais „UTC“ įsigijo labai stambų „Rocketdyne“ raketinių variklių pramonės padalinį iš „Boeing“, kuris tapo „Pratt & Whitney Company“ padalinys. 2004 metais „UTC” pirkiniu tapo ir JAV lėktuvų bei sraigtasparnių gamintojas „Schweizer Aircraft Corporation”, ir dabar likęs „Sikorsky Aircraft“ savarankišku padaliniu. Centrinė „UTC“ būstinė įsikūrusi Hartforde, Connecticut valstijoje. Centrinį „UTC“ pastatą vietiniai gyventojai vadina „Auksiniu dangoraižiu“ dėl auksu tamsintų jo fasado stiklų.
Atrodytų kaip ir nenuostabu, kad konglomeratas iš Connecticut’o valstijos 2007 metais įsigijo stambią aviacijos įmonę Lenkijoje net iš buvusio „Comecon’o”sistemos. „Comecon“ - tai angliškas kadaise egzistavusios socialistinių šalių ekonominės sandraugos pavadinimas (rusiškai SEV - Soviet ekonomičeskoi Vzaimopomošči). „Comecon“ jungė visą „Varšuvos sutarties“ karo pramonę, „Comecon’e“ taip pat egzistavo ir daugeliui iki šių dienų taip ir nesuprastas „invaliutinis rublis“, socialistinė valstybių santvarka, visuomeninė turto nuosavybė, SSRS pramoniniai ir kariniai standartai, bei visa „rytinė“ šaltojo karo karinių užsakymų pusė.
„Lockheed Martin“ ir kosminės technologijos
Ši situacija pakeitė net JAV Prezidento Donaldo Trumpo nuomonę, kuris kadencijos pradžioje buvo paliepęs visiems JAV pramonės gigantams „grįžti į Ameriką“ stiprinti Nacionalinę ekonomiką eksportu. Tačiau po paslaptingo pokalbio su Lockheed Martin Prezidente Marillyn Hewson - kurio turinį gal sužinos tik ateities aviacijos istorikai - JAV karo aviacijos pramonėms gigantams buvo leista likti Rytų Europoje. Maža to - netrukus nuskambėjo ir leidimas siūlyti ginkluotus „Black Hawk“ sraigtasparnius ir „už buvusios SSRS sienos“ - pirmiausia Baltijos šalims. Pirmaisiais pirkėjais tapo Latvija, įsigyjanti 4 Black Hawk sraigtasparnius. „UTC“ deja tokios galingos karinės įtakos neturėjo. Beja ir firmos “Auksinio dangoraižio” auksu tamsinti fasado stiklai Hartforde kainuoja brangiau už kelis sraigtasparnius, jei išmuštų pacifistai, ar „supykusi Rusija“, už tai kad ginkluotus Black Hawkus konglomeratas pardavė Latvijai, Lietuvai ir Estijai.
Pagrindine „Lockheed Martin“ vizitine kortele karo aviacijoje šiandien žinoma yra naikintuvai „F16“ ir „F35“. Pristatyti visą koncerno veiklą reiktų net kelių atskirų straipsnių. Kosmines „Lockheed Martin“ paslaugas mes gauname keliasdešimt kartų per dieną patys apie tai net nesusimąstydami - kaskart atsiskaitydami banko kortele, žvelgdami į GPS, jungdamiesi prie interneto, kalbėdami mobiliu telefonu ir net žiūrėdami televizorių. Net išmetamos mums reklamos Facebuke ar Google praeina per kosminių palydovų ūkį, sukurtą būtent „Lockcheed Martin“. Taigi šiandien tarti, kad koncernas yra esminiu ekspedicijų į Marsą ir Mėnulį dalyvis - jau būtų nuobodu šį laikmetį. Tačiau, kad tai yra Kosminio eismo dalyvis, gavęs didžiausią kada baudą visoje kosmoso istorijoje už Kosmoso eismo taisyklių pažeidimą - jau labiau suintriguotų šiuolaikinį skaitytoją: daugiamilijoninė bauda yra grėsusi „Lockheed Martin” kompanijai, kai dėl jos kaltės į vieną iš NASA marsaeigių buvo pasiųstas klaidingas signalas. Bet kasdienybėje po kosminių technologijų ir pasiekimų skėčiu mes jaučiamės saugūs ir nesusimąstydami. Tačiau kad bent sekundei nesutriktų GPS ar bankų sistema „visoje Amerikoje“ - yra labai platus Nacionalinio saugumo aspektas.
„Lockheed Martin“ apyvarta yra mažesnė, nei buvusio „Sikorsky Aircraft“ savininko „UTC“, darbuotojų skaičius yra mažesnis taip pat - tik 105 tūkstančiai. Tačiau koncernas yra karo aviacijos ir ginkluotės gamintojas. Naujausius koncerno kosminius palydovus taip pat galima priskirti tiesiogiai prie JAV karinio ūkio - tačiau pažymint, kad skirto jau ateities karo taktikoms, 5-os kartos ginkluotės mūšių dalyviams.
„Sikorsky 70 Black Hawk“ ginkluotės ateitis
Konkrečiai sraigtasparniui „Sikorsky 70 Black Hawk“ šioje karinių technologijų situacijoje JAV Ginkluotosios pajėgos pratęsė planuojamą tarnybos laiką iki 2070 metų. Valdomų raketų „AGM-114 Hellfire“ ir nevaldomų raketų „Hydra 70“ gamintoju yra pats „Lockheed Martin“ - tad iškart po „Sikorsky Aircraft“ įsigijimo ginkluoti Juoduosius Sakalus ir pradėjo pats Sikorskis. Ne visos ginkluotės modifikacijos yra sertifikuojamos, tad sertifikuotos „Black Hawk“ ginkluotės komplektas siūlomas pirkėjams karinės technikos parodose standartiškai išlieka tas pats: 7,62 ir 12,7 kalibro kulkosvaidžiai, „Hydra“ ir „Hellfire“ raketos, išoriniai degalų bakai, minavimo sistemos, karinio ūkio transportavimo įranga. Be abejo visi užsakovai turi papildomų poreikių, tačiau juos įgyvendinus techninės smulkmenos dažniausiai išlieka paslaptimi. Pavyzdžiui nuo 2016 metų vyko „Sikorsky Aircraft“ derybos su Filipinais, 2019 metais buvo pasirašytas kontraktas, ir 2020-2021 metais „PZL-Mielec“ pateiks Filipinams 16 „Black Hawk“ sraigtasparnių. Netruko internete pasklisti pokštas, kad geriau rusai visus savo „MI-8“ išdalintų pensininkams. Filipinai niekad rusiškų orlaivių nenaudojo, kad nusipirks - mažai tikėtina. Tačiau galima garantuoti vieną - norimos sužinoti paslapties turinys tikrai yra dvelkiantis šiuolaikine moksline fantastika, bei pridurti, kad „Lockheed“ sudėty yra ir slapčiausias, bet tuo pačiu ir garsiausias pasaulyje konstruktorių kolektyvas „Voveraičių dirbtuvės“ (Skunk Works) - XX a.
Na bet nesigilinant į paslapčių technines smulkmenas jau plačiai skelbiama „Black Hawk“ ginkluotės ateitis: pirmiausia „Hydra 70“ raketos taps valdomomis, beveik prilygstančiomis savo galimybėmis raketoms „Hellfire“, bet bus žymiai pigesnės. Neseniai išbandytas „Black Hawk“ įrangos variantas skristi visiškai aklai, kai mūšio lauką dengia rūkas, tamsa, dulkės, dūmai ir parako kvapas. Tačiau dar neskelbta, ar tokia modifikacija kariškiams tikrai yra labai reikalinga praktiškai. Svarbiausias faktorius kariniame žaidime yra karinių palydovų tinklas, kuris ir valdys 5-os kartos ginkluotes iš mūšių taktikas. Pačiu moderniausiu tinklu šiuo metu naudojasi tik JAV, Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai. „Lockheed Martin“ AEHF satelitų sistema 2019 metų pabaigoje dengs visą pasaulį. O kad jau dengia visą Europą, tame tarpe ir Lietuvą - liudija „F-35“ naikintuvų pasirodymai mūsų kraštuose 2019 vasarą.
„AC Cars“ atgaivina „Saab“ gamyklą
Švedų automobilių gamintojas „Saab" prašo tiekėjų atnaujinti tiekimus ir žada 10 proc. skolos padengti dabar, o likusią dalį - šių metų rugsėjį. Švedijos Automobilių dalių gamintojų asociacijos pirmininkas Kristeras Palmas teigia, kad daugumas adresatų yra linkę priimti „Saab" pasiūlymą, kadangi jų darbas yra tampriai susijęs su automobilių gamintoju. Šiuo metu „Saab" dalių tiekėjams skolingas apie 47 mln. JAV dolerių.Pirmą kartą „Saab" gamybą stabdė 2011 m. balandį, kai buvo nutrauktas dalių tiekimas. Kinų susidomėjimas švedų automobilių gamintoju leido gegužės 27 d. vėl paleist konvejerius, tačiau birželio 3 d. Kai 2011 m. „Saab“ oficialiai nutraukė automobilių gamybą, šios švedų markės istorija tapo nesėkmių, neišpildytų lūkesčių ir finansinių aferų kronika. Tačiau dabar atrodo, kad bent dalis legendinės Trolhetano gamyklos gali būti prikelta naujam gyvenimui - joje planuojama gaminti britišką sportinį automobilį „AC Cobra“.
Automobilių gamintojas „Saab“ bankrutavo 2011-ųjų pabaigoje, tačiau po to šios markės gerbėjai eilę skirtingų bandymų atgaivinti markę ar bent jau išnaudoti tai, kas iš jos liko. Bendrovė „NEVS“, perėmusi „Saab“ turtą, trumpam atkūrė automobilių gamybą, tačiau tai tebuvo ribota elektrinės „Saab 9-3“ modelio versijos gamyba, kuri Europoje ir visame pasaulyje nesulaukė didžiulio susidomėjimo. Vėliau šis projektas buvo perkeltas į Kiniją, tačiau ir ten jo vystymas nutrūko, kai didžiausia Kinijos nekilnojamojo turto bendrovė „Evergrande“, „NEVS“ savininkė, susidūrė su finansiniais sunkumais. Vėliau „NEVS“ turtas pateko į abejotinos reputacijos verslininko Jihado Mohammado rankas. Jo įkurtas startuolis „EV Electra“ skelbėsi norintis įsigyti elektrinį „NEVS Emily“ prototipą, tačiau sandoris taip ir neįvyko. Bandymų prikelti šią gamyklą naujam gyvenimui būta ne vieno. Elektromobilių startuolis „Sono Motors“ svarstė galimybę gaminti savo modelį „Sion“ Trolhetane, tačiau nesugebėjo pritraukti investicijų. Tuo tarpu „Polestar“ taip pat svarstė galimybę įsikurti šioje gamykloje, bet planai liko neįgyvendinti.
Gamyklą prikels britų „AC Cars“
Po daugiau nei dešimtmetį trukusio sąstingio, Trolhetano gamyklą ruošiasi atgaivinti britų sportinių automobilių gamintojas „AC Cars“, žinomas kaip legendinio „AC Cobra“ kūrėjas. Pranešama, kad „AC Cars“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „T-Engineering“ - bendrove, įsikūrusia Trolhetane ir specializuojančia automobilių kūrimo bei testavimo srityse. Naujoji partnerystė leis „AC Cars“ išnaudoti ne tik gamyklos erdves, bet ir buvusią „Saab“ infrastruktūrą, įskaitant bandymų poligoną, skirtą automobilių testavimui.
Kas išriedės iš gamyklos?
Šiuo metu „AC Cars“ gamina „Cobra“ modelį dviejų tipų kėbulais - kupė ir rodsterio. Automobilis aprūpintas 5,0 litro „Ford“ V8 varikliu, kuris po britų inžinierių patobulinimų išvysto net 654 AG. Išskirtinė kokybė ir ribotas gamybos kiekis atsispindi ir kainoje - „AC Cobra Roadster“ kainuoja nuo 236 000 eurų, o kupė versija - nuo 272 000 eurų. Be „Cobra“ modelio, „AC Cars“ gamina ir mažesnį „AC Ace“, kuris aprūpintas 2,3 litro „Ford EcoBoost“ keturių cilindrų varikliu - tokiu pačiu, kuris buvo naudojamas sportiškame „Ford Focus RS“.
Dauguma automobilių entuziastų „AC Cobra“ asocijuojasi su jos turtinga istorija, siekiančia 1960-uosius metus. Nors naujieji modeliai išlaikė nesenstančią pirmtakų išvaizdą, po variklio dangčiu jie yra ne kas kita, kaip moderniausi inžinerijos stebuklai. Šis bendradarbiavimas reiškia ne tik automobilių surinkimą Švedijoje. Abiejų modelių našumas yra įspūdingas: 0-100 km/val. Trokštančiųjų grynosios galios naujoji „AC Cobra“ nenuvils. Su atmosferiniu varikliu (460 AG) - nuo 0 iki 100 km/val. Su turbokompresoriumi (663 AG, 780 Nm sukimo momentas) - nuo 0 iki 100 km/val. Turbokompresoriumi varoma „Cobra“, išvystanti maksimalų 278 km/val. greitį, yra tikras žvėris ant ratų. Nepaisant to, kad gamyba perkelta į Švediją, šie automobiliai išliks išskirtiniai - per metus bus pagaminama tik 250 „AC Cobra“ egzempliorių. Nors Trollhättane nebegaminami „Saabs“ automobiliai, jo inovacijų ir meistriškumo palikimas išlieka ir toliau, gaminant šias didelio našumo mašinas.
