Sigitas Geda - vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios lietuvių poetų, eseistas, vertėjas, dramaturgas. Jo gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo svarbių Lietuvos istorijos posūkių, asmeninių išgyvenimų ir gilios dvasinės paieškos. Šiame straipsnyje pasinersime į S. Gedos gyvenimo vingius, nuo vaikystės Kaune ir Vilniuje iki kūrybinės brandos, vertimų įtakos ir sudėtingų santykių su artimaisiais.
Vaikystės ir jaunystės metai
Sigitas Geda gimė Vilniuje, tačiau jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Kaune. Lenkams užėmus Vilnių, aštuonmetis Vytautas su tėvais persikėlė į laikinąją sostinę. Vytautas Sirijos Gira, poeto tėvas, studijavo mediciną ir rašė eilėraščius. Jis sakė: „Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane.“
Vaikystės namai Vilniuje, Žvėryne, Vytauto gatvėje, kartais regimi sapnuose, buvo pilname paslapčių senoviniame name su daugybe užkaborių ir sandėliukų. Jame gyveno septynios rašytojų šeimos, artimiausi kaimynai buvo Jokūbas Josadė ir jo žmona Šeina Sideraitė. Kieme vaikai pravardžiuodavo kone šimtametę, visad juodai apsirengusią senutę „Jelagina ragana“, kuri, kaip sklandė kalbos, buvo namo savininko palikuonė. Kaimynystėje stovėjo Rusų dramos teatro darbuotojų namas, kurio berniūkščiai po langais buvo užrašę: „Гуга - герой!“, taip vadindami mažąjį Algirdą, poeto brolį.
Tėvai kruopščiai rinkdavo kiekvieną knygą, ir vaikystės bibliotekėlėje netrūko kukliai iliustruotų leidinių. Gerai prisimenamos klasikinės pasakos, tėčio 1938 m. išleista knygelė „Kaminkrėtys“ su Rimto Kalpoko iliustracijomis. Mama skaitydavo prieš miegą, o stebuklinių pasakų iliustracijos buvo geriausia paskata vaikui išmokti skaityti. Nuo mažumės suvokta, kad kiekviena nauja knyga žada naujo pasaulio paslaptį.
Ryškiausiai prisimenamos trys pasakų knygų autoriai: Charles’is Perrault, broliai Grimm ir Wilhelmas Hauffas. Juozo Balčikonio verstų brolių Grimmų pasakų knyga su originaliomis iliustracijomis, su įrašu „Danutei - šešerių metų proga, tėtis“, išsaugota iki šiol. Iš Ch. Perrault pasakų labiausiai mėgtas „Batuotas katinas“, kuriam gauta dovana - didelis pliušinis batuotas katinas su skrybėle ir mantija - tapo pasakų princu. Anksti susidurta ir su Hanso Christiano Anderseno pasakomis, tikint, kad jūros gelmėse gyvena undinėlės. Tėčio pažįstama literatė iš Lenkijos atsiuntė Marijos Konopnickos „Nykštukus ir našlaitę Marytę“, iš kurios pramokta skaityti lenkiškai. Taip pat lietuvių rašytojų knygos: Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“, E. Mieželaičio „Zuikis Puikis… Du gaideliai“, „Aš turiu svirnelį“ su nuostabiomis Vaclovo Kosciuškos iliustracijomis. Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo žinomas nuo mažumės.
Paauglystės knygų sąrašas - kaip visų bendraamžių: Thomo Mayne’o Reido „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“, Roberto Louis Stevensono „Lobių sala“, Jameso Fenimore’o Cooperio „Paskutinis mohikanas“, „Medžiotojas“. Naktimis po antklode su žibintuvėliu skaityti šie kūriniai buvo tikra avantiūra.
Tėvų ir artimųjų įtaka
Sigito Gedos tėvas Vytautas Sirijos Gira buvo poetas ir gydytojas. Jo tėvas - vienas iš lyrikų, kuriems pavyko laiku baigti poetinę karjerą. „Reikia jausti pačiam, kada nebetinki meilei, poezijai arba sportui. Kitaip lieki arba apgailėtinas, arba juokingas“, - rašė jis. Vytautas Sirijos Gira - bene pirmas mūsų poetas, gimęs ir užaugęs mieste.
Janina Sirijos Girienė (Kozakaitė), Sigito Gedos motina, taip pat gimė Vilniuje, tarnautojo šeimoje. Vilniaus universitete baigė mediciną, dirbo gydytoja ir rašė eilėraščius. Į lenkų kalbą išvertė Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“, taip pat lietuvių poetų kūrybos lenkų spaudai. Jos senelis, Viekšnių bajoras Česlovas Pancežinskis, besimokydamas Peterburgo kalnakasybos institute, susipažino su Jonu Basanavičiumi, prisidėjo prie lietuviškos spaudos leidybos.
Sigitas Geda pažinojo rašytojus, kurie rašė ir vaikams: E. Mieželaitį, Sigitą Gedą, Joną Avyžių, Bernardą Brazdžionį, Anzelmą Matutį, Martyną Vainilaitį, Violetą Palčinskaitę, Ramutę Skučaitę.
Jo sūnus Vytautas, puikiai mokantis estų kalbą, kartu su tėčiu vertė knygas. Pavyzdžiui, knygą „Pabaliukų“ pirmąją dalį. „Šviesos“ leidžiamame pradinukų vadovėlyje ir pratybų sąsiuviniuose vis naudojamos jos ištraukos. Leidykla „Alma littera“ buvo ketinusi leisti „Pabaliukų“ seriją, bet dėl finansinių sumetimų atsisakė.
Kūrybinis kelias ir vertimai
1990 metais „Vyturio“ leidyklos užsakymu Sigitas Geda sudarė ir išvertė estų apsakymų knygą vaikams ir jaunimui „Gimtinės alyvos“. Tai buvo kilnus sumanymas, apjungęs daugiau nei dvidešimt autorių. Kai kurie apsakymai buvo išleisti atskiromis knygelėmis. Beje, leidyklos „Versus aureus“ užsakymu buvo sudarytas ir rinkinys suaugusiesiems, bet jis neišleistas, negavęs paramos. Labai gaila, nes stipriausias estų literatūros žanras yra novelė.
Vėliau Sigitas Geda išvertė populiarių, puikių estų vaikų rašytojų - Eno Raudo, Andruso Kivirähko, Leelo Tungal - kūrinių. Taip pat nedidelių pasakų knygelių: Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo „Šiaurės slibiną“, suomio Maurio Kunno „Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui“, Kätlinos Vainolos „Liftą“, be to, keletą dešimčių pasakų iš setų kalbos profesoriaus Leonardo Saukos sudarytame moksliniame leidinyje „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Šios pasakos - ne vaikams, tekstai itin sunkūs, tautosakos rinkėjų iš klausos užrašyti Estijoje, Setumos regiono kaimuose.
Sigitas Geda pramoko ir setu kalbos, kuri gerokai skiriasi nuo pietų estų dialekto, nors oficialiai setai ir nelaikomi tautine mažuma Estijoje. Jis gaudavo Estijos vaikų literatūros informacijos centro leidinius su knygų aprašymais ir iliustracijomis, taip pat keletas autorių vis dovanodavo savo knygeles vaikams. Labai norėtų išversti „savo“ autoriaus A. Kivirähko knygelių seriją apie Lotę.
Teko bendrauti su Martynu Vainilaičiu, Violeta Palčinskaite, Ramute Skučaite. Bernardas Brazdžionis padovanojo jo sūnui Meškiuką Rudnosiuką su įrašu.
Sudėtingi santykiai ir asmeninės dramos
Sigito Gedos gyvenimas nebuvo lengvas. Jis susidūrė su asmeninėmis dramomis, kurios atsispindėjo jo kūryboje ir turėjo didelės įtakos jo santykiams su artimaisiais. Jo dukra Uršulė, vėlyvas ir mylimas vaikas, sukėlė daug rūpesčių.
Virginija Majorovienė, „Moters“ žurnalo redaktorė, ketverius paskutiniuosius poeto metus buvusi šalia, pasakojo apie sudėtingus santykius su dukra. Po konflikto su Uršule, Sigitui Gedai buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė už dukters sužalojimą. Jis viešai pripažino savo kaltę, tačiau jautėsi prislėgtas ir tikėjosi išvengti bausmės.
Poeto sūnus Šarūnas Geda, bendrovės „Kosvila“ vadovas, atvirai kalbėjo apie tėvo potraukį alkoholiui, kuris neigiamai veikė jo gyvenimą ir santykius su artimaisiais. Nors tėvas ir jautėsi stiprus, gebantis pats susitvarkyti, jo impulsyvumas ir priklausomybė nuo svaigalų tapo didžia problema.
Sigitas Geda sunkiai sirgo, jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Jis pats susimokėjo už onkologiniams ligoniams priklausančią reabilitaciją, nenorėjo išskirtinio dėmesio. Įveikęs ligą, buvo pilnas optimizmo, tikėdamasis dar ilgai gyventi ir kurti.
Atmintis ir palikimas
Nors Sigitas Geda mirė 2008 m. gruodžio 12 d., jo kūryba gyvena ir įkvepia naujas kartas. Poeto gyvenimas ir palikimas - sudėtingas, bet nepaprastai turtingas. Jo eilėraščiai, eseistika, vertimai - tai liudijimas apie žmogaus kovą su savimi, su aplinkiniu pasauliu, apie meilę, tiesą ir amžinąsias vertybes.
Poeto gyvenimo istorija ir kūryba - tai ne tik asmeninė drama, bet ir atspindys Lietuvos istorijos, kultūros bei visuomenės pokyčių. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato S. Gedos kūryba ir gyvenimas vis dar kelia diskusijas, tačiau neabejotinai paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.
Sigitas Geda | Pati didžiausia vertybė – žmogus su žmogum...
Apie Sigito Gedos gyvenimą ir kūrybą parašyta monografijų, straipsnių, tačiau jo gyvenimo istorija ir palikimas vis dar kelia diskusijų ir interpretacijų. Jo kūryba - tai amžinas ieškojimas, tiesos ir grožio siekis, atsispindintis kiekviename jo žodyje.
tags: #sigitas #geda #zuikis #vairuotojas