Šiandieninė Europa gyvena lūžio laikotarpiu: turime vienu metu galvoti apie saugumą, atsparumą ir neišvengiamą atstatymą. Stefan Winter (Miuncheno technikos universitetas, Vokietija) pradėjo forumą kvietimu grąžinti medieną į miestus - re-timber the cities! Tai rodo, kad mediena tampa ne alternatyva, o viena pagrindinių ateities statybos strategijų.
Suomių architektas, Aalto universiteto profesorius Pekka Heikkinen auditorijai uždavė paprastą, bet esminį klausimą - kas iš tiesų yra kūrybinga inovacija? „Geriausia inovacija - paprastumas. Jo teigimu, robotai nėra skirti pakeisti žmogų - priešingai, jie leidžia spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumą ir sumažinti fizinį krūvį statybose.
Svarbi forumo dalis buvo skirta praktinei Baltijos regiono patirčiai. Pranešėjai akcentavo visos grandinės svarbą - nuo projektavimo iki gamybos ir montavimo. Architektės Margarita Kaučikaitė ir Evelina Vasiliauskaitė pasakojo apie daugiau nei dešimtmetį veikiančias „Keliaujančios architektūros dirbtuves“. Lengvai apdirbama ir dažnai pakartotinai naudojama medžiaga leidžia į statybą įtraukti net vaikus, žmones be statymo patirties. Panašia patirtimi dalijosi ir architektė Viktorija Blažienė (2L Architects), pristačiusi mokyklos Ukrainoje projektą, konstruotą kartu su vietos bendruomene, vaikais.
Forume pristatyti ir įspūdingi tarptautiniai projektai. Tuo metu architektas Uldis Lukševics (NRJA) pristatė vieną sudėtingiausių Baltijos regiono rekonstrukcijų - naują kryžmai sluoksniuotos medienos kupolą istoriniame Rygos cirke. Unikali konstrukcija leidžia istoriniam XIX a. Švedų architektas Joakim Kaminsky pristatė Malmėje kuriamą 12 aukštų gyvenamąjį namą, kuriame mediena derinama su šiaudų sienomis. Šiaudai - žemės ūkio atliekos - pasižymi puikiomis šiluminėmis savybėmis ir leidžia mažinti statybų CO2 pėdsaką.
Diskusijos neapsiribojo vien architektūra. Vytauto Didžiojo universiteto miškininkystės profesorius Vitas Marozas priminė, kad statybų ateitis prasideda miške. Estų architekto Markus Kaasik (3+1 Architektid) patirtis rodo, kad medinės inovacijos teikia galimybes ne tik statant naujas mokyklas, bet ir atnaujinant istorines. Apie kitą paveldui svarbią temą - gaisrinę saugą - kalbėjo ekspertė Irina Demidova-Buizinienė (VILNIUS TECH).
Asmeninio karjeros kelio posūkis
Ar gali darbas būti ne tik darbas? Ne tik užtikrinantis, kad turėsi stogą virš galvos ir maisto šeimai pavalgyti. Net ne tik leidžiantis realizuoti save, leidžiantis patenkinti socialumo poreikį. AB „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas DASTIKAS būtent spalio 1-ąją, prieš pusę amžiaus įžengė į tuometinę Kėdainių chemijos gamyklą kaip meistras, 27 metus kopė karjeros laiptais, kol tapo įmonės generaliniu direktoriumi. Ir štai, 23 metus vadovavęs „Lifosai“ jis prabyla ir apie naują savo gyvenimo kelio posūkį.
Ar būtų kada pats J. Dastikas pagalvojęs, kad visą gyvenimą dirbs vienoje įmonėje? Vargu. Ir tie treji pirmieji metai jam iš tiesų nebuvo tokie saldūs. „Buvau vidutinis mokinys. Tie, kurie buvo geriausieji, gavo anuomet priskyrimus dirbti Vilniuje ar Kaune, o mane, kaip tokį pusėtiną, paskyrė į Kėdainius. Iš tiesų jau vidurinėj besimokydamas galvojau, kur reikės dirbti. Statė fabriką, kai buvau gal 9-oje klasėje. Kalbėjo tuo metu ir apie Jonavą, ir Mažeikius, Tauragę. Važiuodavau iš Kaišiadorių pro Kauną į Kėdainius. Anuomet dar daug žmonių čia lenkiškai kalbėjo, kažkokia maišyta kalba. Paskyrė mane meistru, gavau 10-15 pavaldžių žmonių. Šnekėjo jie ne tai rusiškai, ne tai lietuviškai, ne tai lenkiškai - maišyta kalba. Atvykau 22 metų būdamas, jaunas visai, o čia vyrai su patirtim sėdi. Pirmi metai sunkiai ėjosi, antrus daugiau žinojau, o kai tie treji praėjo, supratau, kad visai gerai aš tą cecho veiklą perpratęs jau. Per tuos metus ir buto eilė pasistūmėjo, profsąjunga, žiūrėk, dar kokį taloną kilimui ar šaldytuvui duodavo - na, taip ir žengiau vis tolyn“, - juokdamasis pasakoja J. Kai J. Dastikas atėjo dirbti į fabriką, jis buvo pradėjęs byrėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pirmieji fabriko veiklos metai buvo sunkūs. Kai dauguma darbą perprato, buvo tikras pakilimas, ir cecho situacija, lyginant su kitais fabrikais, buvo labai gera. „Kai atėjau dirbti čia, fabrikui buvo 7 metai. Žinote, čia įvyko nelaimė, o už tvoros - naujas fabrikas. Išėjo apie 80 proc. žmonių. Nebuvo kam dirbti, tad ėmė bet ką - nesvarbu buvo ar iš kalėjimo, ar pageriantis. Po tos nelaimės paskyrė mane mechaniku sieros rūgšties ceche. Po truputį, po truputį atsigavome.
Atrodo, kad taip kryptingai ir lojaliai karjeros laipteliais kilęs žmogus turėtų turėti aiškų tikslą - siekti aukščiausio posto. Tačiau, pasirodo - visai ne. Paradoksalu, bet J. Dastikas direktoriumi, sako, niekad nė nesvajojęs būti. „Aš niekad negalvojau, kad būsiu direktorius. Net minties nebuvo! Tarybiniais laikais taip būdavo. Tuomet cechui vadovavo trys pagrindiniai žmonės: direktorius, partijos sekretorius ir profsąjungos pirmininkas. Jis sako, kad tais laikais ne visuomet būdavo kozirių, kuriais pavyktų suvilioti darbuotoją pakeisti pareigas. „Dirbau konstruktorių skyriuje, švarus darbas buvo. Iš jo mane į sieros rūgšties mechanikus iškėlė. Gyvenimas privertė. Na, ką daryti, žada butą - ir eini. Dabar, kai žvelgiu į praeitį, viskas neblogai buvo, ir visos mano pareigos patiko. Tiksliau, kai moki - viskas lengva ir patinka. O generaliniu direktoriumi kai siūlė eiti, pradžioje nėjau. Paskui visgi sutikau.
J. Dastiko pensija - kitokia, nei nemažos dalies žmonių. 50-ies sulaukęs jis oficialiai išėjo į pensiją ir… kartu ėmėsi generalinio direktoriaus pareigų. Pašnekovas pripažįsta - anuometinė tvarka skatino žmogaus lojalumą darbovietei. Įmonėje metinė darbuotojų kaita siekia vos 0,5 proc., kai įprasta - 4 proc. „Tokių kaip aš, čia pilna. Anuometinė tvarka skatino lojalumą. Tačiau ir dabar mes auginamės darbuotojus viduje - taip geriausia. Dirba pas mus žmonės iki pensijos. Ir nors sakoma, kad retas kuris iš tiesų gali dirbti vadovaujamą darbą, J. Dastikas savo darbuotojais pasitiki gerokai labiau, nei bet kokiomis statistikomis. Jis įsitikinęs - jei žmogus nori dirbti, rodo iniciatyvą, apie jo darbą kiti kalba - jis tinkamas ir vadovaujančiam darbui. Gamykloje šiuo metu dirba 1 015 žmonių. „Kai ceche dirbau, visus žmones pažinojau. Dabar jau ne visus žinau, iš matymo tik. Turiu aštuonis pavaduotojus, kiekvienai sričiai vis kitas. O štai aš čia sau sėdžiu ir nieko neveikiu“, - šmaikštauja J.
Su nepriklausomybės atgavimu atsirado ir begalinis lietuvių noras linkti į Vakarus, bėgti nuo Rytų. Ir galbūt tai nestebina - žinant visai neseną istoriją. Nuo 2014 metų AB „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui „EuroChem“. J. Dastikas sako - neįmanoma sulyginti šių dviejų akcininkų. „Anksčiau Amerikos įmonė 15 proc. akcijų turėjo. Atsiuntė čia keturis darbininkus. O aš labai greitai pamačiau, kad jų pirštai riesti į save - neįdomu jiems žmonės, neįdomu, kaip ir kuo gyvena darbuotojai, svarbu buvo, kad tik naudos gautų. Vieną tikslą teturėjo ir su jais mes bankrutavome. Turėjome 60 mln. Dabartinis akcininkas mumis labai pasitiki. Labiau negu savais. Jis buvo mūsų išsigelbėjimas. Nupirko, išsimokėjom skolas ir ėmėme gyventi kaip meškos ausy. Prioritetai - darbų sauga ir aplinkosauga. Negaili tam pinigų ir viskas aukščiausiame lygyje turi būti. Ir mes dirbame tvarkingai, normaliai. Tikrina mus nuolatos, nuo tarybinių laikų krato, esame jau įpratę. Tvarkinga, švaru, medžiai žaliuoja, žolė nušienauta, net ir paukščiai skraido. Gyvi. Aš jo paklausiau, ar jis iš mandagumo taip sakantis, ar iš tiesų taip galvoja? Jis išeidamas patikino: „Ne, dar nesu matęs tokios gamyklos pasaulyje“. O dėl fosfogipso - užsienyje jį į jūras meta. O pas mus čia į kalnus sukrauta. Na, nėra jis kenksmingas, visi tiek tikrinę skersai išilgai - nerado lig šiol prie ko prikibti“, - kalba J.
Atsakant į straipsnio pradžioje keltą klausimą - darbas gali būti gyvenimas. „Dirbame kiaurą parą, kiekvieną dieną. Nuo jaunystės taip papratęs. Nebūdavo niekada taip, kad išėjai iš darbo, uždarei duris ir pamiršai. Jei kas sustodavo, sugesdavo - susirenki daiktus ir atgal važiuoji. Kita žmona gal būtų neapsikentus, bet na, manoji nepabėgo. Žinoma, jaučiu, nelabai patenkinta buvo, - atsidūsta pašnekovas. - Na, išeities nebuvo kitos. Atitrūkdavau nuo darbo, turėjome sodą anksčiau, keliaudavome porą kartų per metus ten, kur šilta. Dabar sodybą nusipirkau, gal žinoma, vėlokai kiek…“ - gūžteli pečiais J. Nors daug verslininkų medžioja, jis sako, kelis kartus bandęs, bet daugiau nebenorįs. „Myliu gamtą ir visada mylėjau. Paklaustas, ar ruošiasi po 23 metų pensijos išeiti ir iš tiesų pradėti ilsėtis, J. „Eisiu. Greitai. Gal ir galima būtų dar dirbti, bet yra paruošti žmonės, kurie geriau už mane dirbtų - jie labiau atitinka šių laikų poreikius. Aš galėsiu eiti ramiai ilsėtis. Tikrai ramiai. Bet aš pats puikiai suprantu, kad mano karta jau nueina. „Nieko neveiksiu! (juokiasi). Na, anūkų neauginsiu, čia tėvų darbas. Aš lepinsiu nebent ir saldainiais paslapčia maitinsiu“, - sako J.
„Lifosa“ visuomet pirmavo atlyginimų srityje. 2019 metais Kėdainių krašto įmonė buvo 13 pagal mokamą vidutinį atlygį. „Sodros“ duomenimis, vidutinis įmonės darbuotojo atlyginimas šių metų liepos mėnesį siekė pustrečio tūkstančio eurų - o tai yra mažiausiai 500 eurų didesnis atlygis, nei siūlo bet kuri kita Kėdainiuose registruota įmonė.