Rašyti atsiminimus - kankinantis užsiėmimas. Juk reikia kone iš naujo išgyventi ne tik tai, kas buvo gera, bet ir kas bloga. Niekada savo emocijų rodyti nenorėjau, nebent jos išsprūsdavo nejučiomis, pavyzdžiui, prisimenant tėvų netektį. Iš anksto įspėju, kad šie kaip ir kiti atsiminimai subjektyvūs, nes jie išnyra iš individualaus mikropasaulio gelmių, į visą praeitį čia žvelgiama iš savo „centro“, nuo savo gyvenimo kalnelio. Turėjau daug pažįstamų, artimųjų, bičiulių, draugų ir nedraugų (jų gana mažai). Visi verti paminėti, bet ne visi tiko pagrindinei mano pasakojimo linijai ir, be to, turėjau rūpintis, kad tekstas pernelyg neišsipūstų. Atsiminimų būna įvairaus pobūdžio. Mano gražiausi (bet ne geriausi) gyvenimo metai prabėgo sovietmečiu. Anuomet maniau, kad, jei reikėtų, daugiau nekaip sovietinėje autobiografijoje, rašyti nenorėčiau. Juk biografijos turėjo būti rašomos hagiografiniu principu ir, suprantama, jų personažais tiko rinktinis sovietmečio elitą. Kiti pilki valdiniai biografijų neturėjo. Sovietmetis praėjo, „atgavome“ ir savo biografijas. Niekad nepriklausiau visuomenės, politikos ar kultūros įžymybėms. Tad ir mano atsiminimai bus vis apie žemesniosios ar net žemiausios (bet ne degraduotos) socialinės padėties žmones. Rašiau apie savo ir jų kasdienį gyvenimą. Tiesa, stengiausi atsijoti buitinius ir grynai privataus gyvenimo faktus. Apie pastaruosius kalbėti, jei ir norėčiau, būtų pernelyg anksti, reikėtų palaukti bent penkiasdešimt metų. Apmąstydamas savo praeitį didaktinių tikslų nesiekiau. Sovietmečiu būdavo juokinga, kartais ir graudu, kai seni mažaraščiai komunistai, karo dalyviai ėjo patys ar buvo kitų vedžiojami į vaikų darželius, mokyklas, fabrikus, mokslo įstaigas, kad savo pavyzdžiu „auklėtų“ sovietinę liaudį. Jie turėjo didelį patyrimą, ką pasakoti ir ko „neprisiminti“. Ir jiems, ir valdžios elitui atsiminimus rašydavo „bendraautoriai“, t. y. žurnalistai. Rašiau ne pamokslaudamas, o bijodamas pamiršti, kas, kada ir dėl ko nutiko, ir galvodamas, gal tai bus įdomu skaitytojui.
Mano atsiminimai turi daug properšų, jie nevienodo lygio, esama šiokių tokių pasikartojimų. Šitai noriu pateisinti, nes juos rašiau įvairiomis sąlygomis ir pavieniais fragmentais. Rašiau Santariškių ligoninėje, mūsų Urkionių kaimo troboje ir savo bute prie seno rašomojo stalo, Ukmergėje įsigyto dar aspirantūros laikais. Paskui visą tekstą sujungiau ir apdorojau, kai kuriais atvejais pasiklausydamas bendraamžių (jų tiek mažai beliko!) prisiminimų apie tuos pačius dalykus. Senu įpročiu rašiau ranka, nes taip lengviau susikaupti, neblaško kompiuterio klavišų barškėjimas ar varginantis dirsčiojimas į vaizduoklį ir popierius ant stalo. Po to man „spaustuvininkės“ darbą atliko Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Laima Olevsonienė. Kone visas nuotraukas suradau savo stalčiuose, atrinkau tas, kurios, mano manymu, įdomesnės. Nuotraukas kompiuteriu nukopijavo, jas apdorojo žmona Irena Regina ir sūnus Algimantas. Tad minėtiems savo padėjėjams nuoširdžiai sakau ačiū.
2009 m. balandžio 29 d.
Mano sodžius
Gimiau Čivų kaime, Skapiškio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Tuomet buvo pats 1929 metų pavasaris. Vėliau tėvo užrašų knygutėje radau įrašą: „1929 m. balandžio 29 d. gimė sūnus.“ Krikštijo Skapiškio bažnyčioje klebonas Mykolas Prijalgauskas. Krikštijo jau pusantro mėnesio kūdikį, todėl metrikuose suklydo, pajaunino. Dėl to visuose mano dokumentuose radosi 1929 m. gegužės 5 d. data.
Kaimas nedidelis, tuomet apie 60-70 gyventojų. Tipiškas gatvinis kaimas, kokie vyravo po XVI a. Valakų reformos. Mūsų sodyba buvo abipus gatvės, vadintos ulyčia. Gryčia (troba) stovėjo pietų pusėje, galu į gatvę, priešais - klėtis, toliau - klojimas. Antroje gatvės pusėje stovėjo tvartas. Šią sodybą su puse valako žemės tėvas (kupiškėniškai: tata, tatyta) pirko iš Povilo Baltrūno. Savo varganoje trobelėje kaimo gale juk negyvens, nes iš JAV grįžo susitaupęs pinigų. Kitur pirkti žemės nenorėjo, nes buvo prisirišęs prie savo gimtinės. Suskato ieškoti žmonos, juolab kad amerikono paklausa buvo nemenka. Surado gal už kokių 10 kilometrų, Jokšių kaime, Marijoną Mėlynytę, už save jaunesnę apie 10 metų. Tuomet niekas meilės neklausė. Supiršo, ir tiek. Juk nuotaka gera audėja, sumani ūkyje, vienintelė dviejų brolių - Petro ir Broniaus - sesė. Petras buvo prakutęs, dirbo geležinkelio tarnautoju Jonavoje. Nors jų gimtieji namai turėjo tik pusvalakį, tačiau mano būsimoji mama (kupiškėniškai vadinau moma, arba momyta) atsivežė dvi dideles kraitines skrynias audinių ir gatavų drabužių.
Kaip atrodė kaimas vos ėmusiam savo aplinką suvokti vaikui, žinau ne taip iš savo atminties, kaip iš tėvų ir kaimynų pasakojimų, - tuomet jau buvau paaugęs, netgi gimnazistas. Mano pirmieji patirti įspūdžiai buvo lyg mozaikos akmenėliai dideliam paveikslui, kurio dar nepajėčiau aprėpti. Prisimenu, tėvas kalbėdavo, kad eis į kažkokį skodą, suprask - kaimo sueigą. Ji vyriausia kaimo bendruomenės valdžia. Sprendė, kur ką sėti, kada sėti, kur gyvulius ganyti pavasarį ir vasarą, ir kur - javus nupjovus ir suvežus. Reikėjo samdyti bendrą ustovą (kerdžių) bandai ganyti. Skaičiavo, kiek kurio kiemo savininkas parūpins piemenų - savo vaikų ar samdinių. Ganė ne tik gyvulius, bet ir kiaules, žąsis.
Prisimenu, kad mūsų, kaip ir kitos sodybos, buvo apjuostos tvora: prie gatvės ir apie darželį gale gyvenamojo namo - štankietų (siaurų lentelių) arba tuinų (žagarų), kitur - dviem ar trimis eilėmis karčių. Viename ir kitame kaimo gatvės gale buvo vartai, už jų abipus lauko keliuko - vėl tvoros, kad genami galvijai nesulįstų į pasėlius.
Namai, kuriame gyvenome, kaip atsimenu, buvo panašus į daugelio kaimynų ir net mamos tėviškės namus. Ilgas pastatas skersinėmis sienomis padalytas į tris dalis - apšildoma gryčia, kitame gale kamara, t. y. seklyčia su gražiais audiniais užklotomis lovomis, staltiese padengtu stalu, ant sienos pakabintas rankšluostis su siuvinėta mamos monograma. Kamaroje guldydavo pagarbiausius svečius arba miegodavo suaugusios merginos. Per namo vidurį buvo priemenė su trejomis durimis: į gryčią, kamarą ir maltuvę. Gryčios, priemenės grindys - asla, tik kamara turėjo plačių lentų grindis. Langai visur viengubi, kad nuo jų žiemą nevarvėtų tirpstantis ledas, palangėje vandeniui surinkti pakabinti mediniai loveliai. Kamaroje prie stalo kėdės, gryčioje pasieniais platūs ilgi suolai, tarp jų kampe - valgomasis stalas. Gryčioje duonkepis pečius (krosnis), suplūktas iš molio ir sumūrytas iš nedegtų plytų. Jo paskirtis dviguba - valgiui ir kiaulių ėdalui skirtoms bulvėms ir burokams virti, duonai kepti, ant jo žiemą užlipus pasišildyti, net pamiegoti. Pamenu, kad ant pečiaus užsiropštus plačiais laiptais buvo įdomu stebėti, kas viduje dedasi. Kadangi pečius turėjo dūmtraukį, tai gryčia buvo švari ir dūmai niekad akių negraužė. Žiemą manęs iš gryčios neišleisdavo, juk neturėjau nei žieminio apavo, nei drabužių. Draudė ir asla bėgioti, reikėjo nelipti nuo suolų. Būdavo, apledėjusiame lange prasikrapštai skylutę ir žiūri, kas ten kieme. Per vieną atodrėkį tėvas sumanė mano žiemojimą paįvairinti. Įsupo į savo plačius kailinius, tik veidelis pro atlapus kyšojo. Nešiojo takais. Žiūriu, sniegas kažkokiais raštais eilutėmis išrašytas. Paaiškino, kad tai vištų pėdsakai, - negalėjau atsistebėti.
Kaimo bendruomenės gyvavimą taip pat rodė dar keli požymiai. Kaime buvo pilna šunų, visi palaidi. Jie nelietė ne tik vietinių suaugusių kaimiečių, bet ir manęs. Nebent - vieną kitą kartą aplodavo. Vis dėlto man buvo liepta jų neglostyti ir juolab neerzinti, nebėgioti arti. Tačiau vos kas nors svetimas užklysdavo, kildavo didelis šunų erzelis - elgetos ir žydai prekeiviai gindavosi ilgomis lazdomis, o čigonai bizūnais. Žydai man buvo „savi“, jų nė kiek nebijojau, netgi lįsdavau artyn, kai savo prekes rodydavo. Elgetų privengiau, kad manęs nepavogtų ir į savo terbą neįsikištų. Gąsdindavo, kad gali pristatyti akluosius vedžioti. Čigonų tai tikrai bijojau, nes bobutė pagrasindavo, kad jiems atiduos mane perauklėti, mat ne visada jos klausydavau. Čigonai, ir ypač čigonės, vaikščiodavo keliese. Tėvai jų į gryčią neįsileisdavo, kalbėdavosi kieme ir stebėdavo, kad čigonė kokios vištos nenugvelbtų.
Šiuos atklydėlius vadindavo elgetomis, žydais ar čigonais, bet ne žmonėmis. Žmogus - tai savarankiškas ūkininkas, ne vaikas, pusbernis, bernas ar senolis. Moteris vadindavo mergomis, moteriškėmis ar bobomis. Žmogaus pavadinimas netiko nė aukštesnės socialinės padėties gyventojams. Jie buvo ponai ar dvarponiai, kunigai, veterinarai (kupiškėniškai - vitrinolai, arba kanivolai), paštininkai, gelžkeliečiai ir t. t. Jie kaimui buvo „svetimi“. Vienas iš epizodų, kuris giliai įsiminė, tai vaikų gydytojos apsilankymas. Vos ji pasisakė, kad atvyko manęs, vaiko, apžiūrėti, smukau nuo suolo, vos neapverčiau šalia sėdinčios bobutės ir bemat atsidūriau ant pečiaus. Gydytoja manęs nešaukė, tik kažko paklausinėjo mano mamos.
1932 m. vasarą mūsų kamaroje gyveno matininkas, kuris ruošė kaimo išskirstymo į vienkiemius planus. Jo taip pat privengiau. Vieną kartą, žiūriu, mūsų neįstiklintame priebutyje vyras valosi aulinius batus, tokius kaip mano tėvo. Sakau, tėte, kur eisi. Atsigręžė į mane... matininkas. Iš gėdos sprukau į gryčią slėptis. Šis netrukus atėjo su šokolado plytele manęs raminti. Arba vėl. Į kiemą įsuko šunų lojimo lydimas žmogus, nešinas nematyta dėže ir trikoju. Pasirodo, besąs keliaujantis fotografas. Su mama sutarė mane nufotografuoti. Pastatė tiesiog kieme ant tėvo padarytos kėdės. Dabar žvelgdamas į pirmąją savo nuotrauką matau mažą berniuką, kuris labai nepatikliai žiūri į ateivį.
Abipus kaimo gatvės augo dideli medžiai - tuopos, vinkšnos ir liepos. Labai nemėgau tų tuopų, kuriose kovarniai suko lizdus, - įkyrus karksėjimas ir apteršta žolė. Tėvo prašiau juos išvaikyti, o jis sakė, kaip tuos lizdus pasieksi. Kažkas bandęs šakas su lizdais nupjauti, bet pats iš medžio iškritęs. Kovarniai buvo visiems įkyrūs, - kai sėdavo javus, būrys sekdavo iš paskos, kai pasėliai imdavo dygti, jie pešiodavo daigus su visais grūdais. Tik keldamiesi į vienkiemius šiuos medžius išpjovė. Toji kaimo gatvė man atrodė įdomi, nors joje patirdavau nemalonumų. Po lietaus, būdavo, imi ir įklimpsti, net batukai nusmunka. Tekdavo lėkti namo vienomis kojinėmis. Per šienapjūtę ar javapjūtę gatve važiuoja ir važiuoja prikrauti vežimai, vadinti koromis. O kai laukuose tėvas mane ant vežimo užkeldavo, būdavo malonu. Prisimenu ir pirmą savo šienapjūtę. Nuvažiavome prie Gyvačbalės. Po smarkaus lietaus visur telkšojo vanduo, tik šienas džiūvo ištrauktas ant aukštumėlės. Kol tėvai krovė vežimą, braidžiau po balutes. Kaip smagu. Brendu toliau, jaučiu, kad mane jau vanduo valdo. Gerai, kad tėvai laiku pamatė, būčiau griovyje nuskendęs. Kaip visuomet užkėlė ant šieno vežimo, mama tuoj nuvilko šlapius drabužėlius. Kokia gėda tąja kaimo gatve namo važiuoti.
Kaime nebuvo vagių, šiems iš kitur pasirodyti kliudė bendruomenės budrumas. Niekas namų nerakindavo, tiesa, nakčiai duris užsisklęsdavo. Ant langų nekabindavo užuolaidų. Visi turėjo pro langus matyti, kas vakare troboje daroma, kokie svečiai sėdi. Deja, ši, sakyčiau, idiliška teisingumo ir viešumo tvarka negaliojo, kai paj...
Svajonėse gyvenimas kaime atrodė kaip pasaka, o realybė...
tags: #sunyte #luiza #laiskas #vairuotojui