Pastaruoju metu visame pasaulyje vis dažniau ir atviriau kalbama apie vaikų teises, jų apsaugą bei atsakomybę už jų teisių pažeidimus. Vaikų teisės yra neatsiejama žmogaus teisių dalis, kurių įgyvendinimas turi didelę įtaką tolimesnei psichinei, moralinei, dvasinei vaiko raidai bei yra sėkmingos asmenybės formavimosi pagrindas. Seksualiniai santykiai su vaikais yra griežtai draudžiami. Tokius santykius draudžia tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintos nuostatos bei nacionalinės dokumentų normos. Vaikystės apsauga yra labai svarbus uždavinys kiekvienai valstybei, kadangi vaikas yra nepajėgus pats apsiginti. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra problema daugelyje pasaulio šalių. Seksualinės prievartos padariniai pasireiškia įvairiais sveikatos, emocijų, bendravimo, elgesio sutrikimais. Reikia pažymėti, jog seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena labiausiai slepiamų nusikalstamų veikų visuomenėje. Teisės normos reguliuoja socialinius santykius, todėl nepakanka vien įstatyme numatyti atsakomybę už tam tikrus veiksmus, kad norma tinkamai veiktų. Tam dar reikia, kad visuomenė pripažintų tokius veiksmus, jas pasmerktų ir dėtų visas pastangas, kad kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jie vis dar neatskleidžia realios situacijos. Tai verčia susimąstyti apie tai, jog ši problema Lietuvai, kaip ir kitoms pasaulio šalims, yra labai aktuali. Tai paskatino darbo autorės pasirinkti seksualinės prievartos prieš vaikus temą ir išsiaiskinti, kokios problemos kyla šioje srityje teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Analizei pasirinkti seksualinę prievartą prieš vaikus numatantys 149, 150, 151, 1511 ir 153 Baudžiamojo kodekso straipsniai. Kadangi šiai dienai darbai analizuojami, todėl tema yra ne tik labai aktuali, bet ir nauja. Baudžiamojoje teisėje ši tema yra beveik nauja.
Teisės normos reguliuoja socialinius santykius, todėl nepakanka vien įstatyme numatyti atsakomybę už tam tikrus veiksmus, kad norma tinkamai veiktų. Tam dar reikia, kad visuomenė pripažintų tokius veiksmus, jas pasmerktų ir dėtų visas pastangas, kad kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jie vis dar neatskleidžia realios situacijos. Tai verčia susimąstyti apie tai, jog ši problema Lietuvai, kaip ir kitoms pasaulio šalims, yra labai aktuali. Tai paskatino darbo autorės pasirinkti seksualinės prievartos prieš vaikus temą ir išsiaiskinti, kokios problemos kyla šioje srityje teisės doktrinoje ir teismų praktikoje.
Seksualinės prievartos sampratos raida
Požiūris į seksualinius santykius, į seksualinę prievartą taip pat keitėsi kartu su visuomenės požiūriu į svarbiausias vertybes. Ilgainiui atsirado ne tik prievartinis seksualinis santykis smerkimas moraliniu požiūriu, bet ir tokių veikų baudžiamumas. Šios seksualinės prievartos prieš vaikus teisinę sampratą, svarbu pažvelgti į bendrąją seksualinės prievartos sampratos formavimosi raidą, kuri tęsėsi daugelį amžių. Tačiau ne visada už ją buvo vienodai baudžiama. Pirmiausia pasaulyje buvo pradėta reguliuoti suaugusiųjų (nesusituokusių) neprievartinius seksualinius santykius, kurie buvo vertinami kaip šeimos vertybių negerbimas ir laikomi nuodėmingais. Romėnų teisė šią pradžią nežinojo kriminalinės bausmės tokioms veikoms ir palikdavo tai šeimos ir artimųjų nuožiūrai. Romėnų paprotinė teisė reguliavo neprievartinius seksualinius santykius. Tačiau valstybėms ėmėsi reguliuoti tokius santykius. Pirmasis žinomas įstatymas, skirtas seksualinei prievartai, kuris daugiausia apėmė nusikaltimus dorovei, yra priimtas 1791 m. Tačiau jo normos buvo labai primityvios, jomis siekiama apsaugoti moters garbę, šeimos vertybes, jose neatskleistos seksualinės prievartos formos, veikos padarymo būdai. Seksualinis nusikalstamas veikas vertybė buvo laikoma tik moteris, o pati seksualinė prievarta buvo suprantama tik kaip prievartinis natūralus lytinis santykiavimas. Vaikas, kaip seksualinis santykis nukentėjusysis, nebuvo ginamas to meto baudžiamojoje teisėje. Seksualinės prievartos prieš vaikus tema ilgus amžius buvo ignoruojama. Tai buvo laikoma tiesiog tam tikra smurto rūšimi prieš vaikus ir nebuvo saugoma atskirai. XIX a. šios vaikų nuo seksualinės prievartos, jų taikymas buvo retas. Vaikų seksualinė prievarta vis dar buvo tabu. Šios atsakomybės už seksualinę prievartą prieš vaikus buvo tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pati visuomenė dar nebuvo pasirengusi į šią problemą pažvelgti rimtai. Anglijoje tik nuo 1980 m. pradėta gilintis į vaikų seksualinės prievartos problemą. Šią prasmę seksualinės prievartos samprata įgavo tik XX a. Tuo metu seksualine prievarta buvo pripažinti ir santuokiniai seksualiniai santykiai, kai tai buvo daroma ne abiejų sutuoktinių sutikimu. Tuo pat metu pradėta kalbėti ir apie moters naudojamą seksualinę prievartą vyro atžvilgiu bei apie priklausomumo santykiais susijusio asmens seksualinį išnaudojimą. Jungtinėje Karalystėje buvo įtvirtinta atsakomybė už lytinį santykiavimą piktnaudžiaujant pasitikėjimo padėtimi. Šis pasitikėjimas. Šis asmens, tai šiuolaikinė seksualinės prievartos samprata yra žymiai platesnė ir tikslesnė.
Lietuvos teisės pradžia yra laikomas Pamedės teisynas. 1340 m. Seksualinei prievartai nedaug dėmesio buvo skiriama ir vėlesniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose. Tiek XV a. Magdeburgo teisėje, tiek Lietuvos statutuose seksualinės sampratos raida Lietuvoje vystėsi panašiai kaip ir ankstesniame skyriuje aptartuose dokumentuose. Seksualinės prievartos objektu buvo laikoma tik moteris, o seksualine prievarta pripažįstami tik natūralūs lytiniai santykiai.
Šių Lietuvos statutų buvo įteisintas 1903 m. Lyginant su prieš tai galiojusiais teisės aktais, seksualinis santykis reglamentavimo aspektu tai buvo labai pažangus įstatymas. Šių 14 metų amžiaus. Buvo numatyta atsakomybė už moters lytinį santykiavimą su berniukais iki 14 metų. Taigi nusikaltimo subjektu galėjo būti ne tik vyras, bet ir moteris (bent jau mažamečio atveju). Šis žaginimo nusikaltimo sudėtyje reglamentuoti alternatyvūs objektyvieji požymiai: nukentėjusiosios nesutikimas ir fizinis smurtas. Baudžiamosios atsakomybės šiuo atveju nekildavo tik jei seksualiniai santykiai vykdavo aukos iniciatyva, o partneris taip pat būdavo nepilnametis. Šio Baudžiamojo kodekso vartojama bejėgės būklės samprata, kuri bus analizuojama kituose skyriuose. Lytinis santykiavimas su mergaite arba vaiku iki 14 metų buvo išskirtas kaip kvalifikuota veikos sudėtis. Atsakomybė kaltininkui tokiu atveju kildavo net ir nesuvokiant nukentėjusiojo amžiaus (skirtumas nuo dabar taikomos teismų praktikos). Kaip jau minėjome, Baudžiamasis statutas numatė atsakomybę už vyrų tarpusavio seksualinius santykius. Šių bejėgės būklėje. Šių būdu. Statuto komentare teigiama, jog „ga lavimas nėra lytinio bendravimo aktas tiesiogine prasme“. Galima teigti, jog ilgą laiką Lietuvoje galiojęs Baudžiamasis statutas, buvo labai pažangus seksualinės prievartos sampratos prasme. 1940 metais prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos įsigaliojo sovietiniai baudžiamieji įstatymai. Lietuvoje 1961 metais įsigaliojo naujas Baudžiamasis kodeksas, kuris buvo priimtas remiantis Sovietų Sąjungos baudžiamuoju kodeksu.
1961 m. Lytinis santykiavimas, žaginime reiškia kį natūralų lytinį santykiavimą įvedant vyro varpą į moters makštį. Kiti lytinės aistros tenkinimo būdai neįėjo į šios normos dispoziciją. Todėl 1968 m. liepos 30 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame pasakė, jog žaginimui turi būti prilyginamas ir lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis t. y. šių būdu. Senajame Baudžiamajame įstatyme žaginimo nukentėjusiuoju galėjo būti tik moteris ar mergaitė, o atsakomybės subjektu tik vyras. Kodekse numatytas lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. 18 metų asmenys buvo laikomi lytiškai subrendusiais, o nesulaukę 14 metų - nesubrendusiais. Asmens nuo 14 iki 18 metų lytinis subrendimas ar nesubrendimas buvo nustatomas remiantis teismo medicinos ekspertizės išvada. Tvirkinamasis veiksmas atlikimas su asmeniu iki 16 metų taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Šių būdu. Šiai asmenys. Kaip atskirą nusikalstamą veiką įstatymus leidžias 1961 metų Baudžiamajame įstatyme išskyrė vyrų tarpusavio seksualinius santykius. Šiame įstatyme savanoriški vyrų seksualiniai santykiai nėra laikomi nusikalstama veika. Apibendrinant galima pasakyti, kad įstatymai ėjo ilgą kelią iki to, kad seksualinė prievarta būtų suprantama taip, kaip mes šiandien ją suprantame ir kad visuomenė būtų kuo labiau apsaugota nuo seksualinės prievartos.
Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė
Baudžiamoji atsakomybė - tai griežčiausia teisinė atsakomybė Lietuvos teisės sistemoje. Už nužudymą, mažamečio išžaginimą gali grėsti net iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Už sunkų sveikatos sutrikdymą gali grėsti iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamajame kodekse (toliau - BK) nepilnametis yra asmuo, kuriam nėra 18 metų, ir kuris gali būti patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Anksčiausiai baudžiamoji atsakomybė numatoma asmenims nuo 14 metų, jei padaromas nužudymas, išžaginimas, seksualinis prievartavimas, vagystė ir kitos nusikalstamos veikos (konkretus sąrašas numatytas BK 13 str. 2 d.). Už kitas nusikalstamas veikas, kurios numatytos BK, baudžiamoji atsakomybė numatoma nuo 16 metų.
BK numatytos specialios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatos, kurios skiriasi nuo bendrųjų. Tai privalomos valstybės prievartos priemonės, kurios skiriamos įstatymo nustatytu atveju, tačiau jų taikymas neužtraukia teistumo. Nusikaltusiam nepilnamečiui gali būti skiriamos ne daugiau kaip 3 suderintos auklėjamojo poveikio priemonės vienu metu.
Tai priemonė, kai nepilnametis, kuris turi savarankiškai disponuojamų lėšų (darbo užmokestis, stipendija, palikimas ir pan.), įpareigojamas per teismo nustatytą terminą atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, arba pašalinti ją savo darbu.
Tai įpareigojimas nepilnamečiui išdirbti nuo 20 iki 100 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Šiems darbams skirti reikalingas nepilnamečio sutikimas.
Tai tėvų ar kitų asmenų, kurie rūpinasi vaikais, vykdomas nepilnamečio ugdymas ir priežiūra. Būtina išpildyti dvi sąlygas: 1) tėvai ar kiti asmenys turi sutikti, patys nedaryti neigiamos įtakos, turėti galimybių sudaryti tinkamas sąlygas bei sutikti teikti informaciją apie šios priemonės vykdymą; 2) nepilnametis pats turi sutikti, bei pasižadėti klausyti ir tinkamai elgtis. Asmenys, kuriems gali būti atiduodamas nepilnametis: jo įtėviai, giminaičiai, globėjai, vaikų globos įstaiga ir kita.
Tai nepilnamečiui paskiriami įpareigojimai ir draudimai, kurių jis turi laikytis ir įgyvendinti bei atsiskaityti už jų vykdymą. Gali būti paskirti net ir visi įpareigojimai bei draudimai, kurie išvardinti BK ar kiti reikalingi apribojimai. Teismas juos skiria savo nuožiūra. Elgesio apribojimo trukmė gali būti nuo 30 dienų iki 12 mėnesių.
Įpareigojimai:
- Būti namuose nustatytu laiku;
- Mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;
- Įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimų (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.);
- Atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos kursą. Šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka;
- Dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų ir organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.
Tai terminuotas nepilnamečio izoliavimas specialiojoje auklėjimo įstaigoje. Bausmė yra griežčiausia baudžiamosios teisės prievartos priemonė, ji taikoma nepilnamečiui, kai negalima taikyti švelnesnių priemonių. Atitinkama bausmė turi būti numatyta BK specialiojoje dalyje, kur numatomos visos nusikalstamos veikos.
Tai įsipareigojimas neatlygintinai dirbti visuomenės labui. Šią bausmę gali skirti teismas tik gavęs nepilnamečio sutikimą.
Tai pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Nepilnamečiui skiriama bauda gali būti nuo 5 iki 50 MGL (šiuo metu t.y. nuo 250 eurų iki 2500 eurų).
Tai terminuotas nustatytų pareigų (draudimų ir įsipareigojimų) taikymas nuteistajam. Jei nepilnametis negali vykdyti šios bausmės, jį galima atleisti ir vietoje jos paskirti auklėjamojo poveikio priemonę.
Tai trumpalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės, laikant jį areštinėje.
Tai nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės tam tikram laikui, laikant jį specialiai tam skirtoje įstaigoje.
Tai pati griežčiausia bausmė nepilnamečiams. Gali būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė nepilnamečiui įvykdžius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, t.y. kai specialiojoje dalyje numatytas didesnis nei 6 metų laisvės atėmimas. Nepilnamečiui minimali bausmė už konkrečią nusikalstamą veiką per pusę mažesnė nei numatyta sankcijoje, jei nenumatyta, tuomet - 3 mėnesiai. Nepilnamečio laisvės atėmimo bausmės maksimumas negali būti didesnis nei 10 metų. Pavyzdžiui, už nužudymą numatytas nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimas suaugusiems. Nepilnamečiui tai būtų nuo 3 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų. Taigi, nepilnamečiams BK numatoma švelnesnės baudžiamosios atsakomybės sąlygos nei bendrosios.
Amžiaus kriterijai ir atsakomybė
Bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo tampa pilnamečiu, kai jam sukanka aštuoniolika metų. Visgi, amžius, nuo kurio asmenys atsako civiline, administracine ar baudžiamąja tvarka, skiriasi, ir tai nėra siejama vien tik su aštuoniolikos metų riba. Pavyzdžiui, civilinė atsakomybė nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už padarytą žalą gali būti taikoma bendrais pagrindais. Tik tais atvejais, kai toks asmuo neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai. Tuo tarpu administracinė atsakomybė gali grėsti asmeniui, kuriam pažeidimo padarymo dieną suėjo ar jau buvo suėję šešiolika metų. Jei kalbame išimtinai apie baudžiamąją atsakomybę, tai labai aktualus ir yra mano minėtas amžiaus kriterijus. Tai yra ta keturiolikos ar šešiolikos metų riba, nuo kurios tokia baudžiamoji atsakomybė tik ir galima. Jei asmuo veikos padarymo dieną nebuvo sulaukęs tokio įstatyme numatyto amžiaus, laikoma, kad jis negalėjo savarankiškai atsakyti už savo veiksmus ir jų teisingai suprasti. Dar viena grupė veikų, dėl kurių nepilnamečiams asmenims baudžiamoji atsakomybė iš principo negalėtų kilti yra tos, kurių subjektas dėl tam tikrų priežasčių gali būti tik pilnametis.
Kalbant apie bausmes nepilnamečiams, tai jos, iš esmės, gali būti tokios pačios rūšies, kaip ir pilnamečiams asmenims. Nepilnamečiui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, gali būti skirtos tos pačios bausmės t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. Tačiau nepilnamečiui asmeniui negali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, be to, nepilnamečiams skiriamos bausmės, be jokios abejonės, turi ir savų ypatumų, kadangi tiek pati atsakomybė, tiek ir bausmė turi atitikti šių asmenų amžių, socialinę brandą. Dėl šios priežasties įstatyme numatytos ir skiriamos švelnesnės ar trumpesnės trukmės bausmės. Pavyzdžiui, nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 5 iki 45 parų arešto, kai pilnamečiui asmeniui maksimali arešto trukmė gali būti iki 90 parų. Svarbu paminėti, kad ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų, o jos minimumas tėra pusė minimalios bausmės. Be to, kita svarbi aplinkybė yra tai, kad nepilnamečiam asmeniui kartu su bausme gali būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės, t. y. įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas ir kitos.
Teisiniai aspektai ir statistika
Daugiausia, t. y. net 36 proc. bylų yra dėl nepilnamečių įvykdytų vagysčių. Antroje vietoje viešosios tvarkos pažeidimai, po to rikiuojasi fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis praėjusiais metais, t. y. 2022 metais, buvo nuteisti 486 nepilnamečiai. Palyginimui galiu pateikti ankstesnių metų skaičius, t. y. 2021 metais tokių asmenų buvo 435, 2020 metais - 464, o 2019 metais net 508. Taigi, paskutinių metų dinamika, kaip matote, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Visgi, šios kategorijos bylose aš nenorėčiau dėti tokio ryškaus akcento būtent dėl nepilnamečių, kurių atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis nukentėjusio asmens atsiprašė, atlygino arba pašalino žalą, pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ateityje ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai gan dažnas proceso sprendimas tokios rūšies bylose, apsiribojama vien auklėjamojo pobūdžio priemonių taikymu.
Specifika priklauso nuo vykdomo proceso ir būtent nepilnamečiai apklausiami dalyvaujant specialistui t. y. psichologui, kuris padeda įvertinti asmens raidą, jo psichologinę būklę. Klausimai apklausos metu užduodami tik per psichologą, o nepilnamečiai apklausiami pritaikytose patalpose t. y. vaiko apklausos kambariuose. Kaip taisyklė, dažniausiai procese nepilnamečiai apklausiami vieną kartą ir daugiau į teismo procesą nekviečiami.
Dar viena galima situacija: vaikai gali būti ir neretai tampa nusikaltimo liudytojais. Iš esmės, mano jau minėti atvejai. Toks asmuo procese apklausiamas įprastai vieną kartą atitinkamoje aplinkoje.
Nepilnamečių asmens duomenų apsauga internete
Akivaizdu, kad internetinė erdvė kelia vis daugiau iššūkių, susijusių su asmens duomenų tvarkymu, o ypač, kai kalbame apie jaunuosius šalies piliečius. Ir nebūtinai visada būna aiškūs atsakymai, kas kiekvienu atveju yra teisinga ar neteisinga. Daugelis internetinių paslaugų yra laikomos informacinės visuomenės paslaugomis, net jei „atlygis“ už jas gaunamas netiesiogiai iš galutinio vartotojo. Informacinės visuomenės paslauga - paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga. Nors daugelis internetinių svetainių yra nemokamos, finansuojamos reklamomis, vis tiek atitinka informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimą.
Vaikui, jaunesniam nei 14 metų, šios paslaugos gali būti siūlomos tik esant jo tėvų arba globėjų sutikimui. Jei vaikui yra 14 metų ir daugiau, sutikimą išreikšti gali jis pats. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas palieka valstybėms narėms spręsti, ar tas amžius turėtų būti 13, 14, 15 ar 16 metų. Pavyzdžiui, turite 13 metų dukterį. Ji norėtų prisijungti prie populiaraus socialinio tinklo ir tuo tikslu jos prašoma duoti sutikimą tvarkyti informaciją apie jos religiją. Jeigu norite, kad jūsų dukra prisijungtų prie šio socialinio tinklo, turite duoti savo sutikimą, tačiau jei jūsų septyniolikmetis sūnus nori dalyvauti internetinėje apklausoje apie savo rengimosi įpročius, jūsų sutikimo nereikės (sūnus yra vyresnis nei 14 metų, todėl jis gali duoti savo sutikimą be jūsų leidimo).
Jei vartotojas pareiškia, jog yra pakankamo amžiaus, įmonė vis tiek gali tikrinti, kad įsitikintų, ar tai tiesa. Jei vartotojas nurodo, kad yra jaunesnio amžiaus, nei reikalaujama, duomenų valdytojas gali sutikti su šiuo teiginiu ir jo papildomai netikrinti, tačiau jam reikės gauti tėvų leidimą ir įsitikinti, kad tą sutikimą duodantis asmuo yra tėvų pareigų turėtojas. Siekiant patikrinti amžių neturėtų būti tvarkoma pernelyg daug duomenų. Pagal pasirinktą mechanizmą turėtų būti įvertinama ir siūlomo duomenų tvarkymo rizika. Kai kuriomis aplinkybėmis, kai rizika nedidelė, gali būti tikslinga reikalauti, kad naujas paslaugos užsakovas atskleistų savo gimimo metus arba užpildytų formą, kurioje pareikštų, kad yra (arba nėra) nepilnametis.
Poveikio duomenų apsaugai vertinimas (PDAV) turėtų padėti nuspręsti, kokių veiksmų reikia imtis, kad būtų patikrintas vaiko amžius ir (ar) tėvų teisė pareikšti sutikimą vaiko vardu. PDAV yra privalomas, kad nustatytumėte, ar dėl jūsų tvarkymo kils didelė rizika jūsų duomenų subjektų teisėms ir laisvėms. Pagal galiojančius teisės aktus PDAV atlikti yra būtina, kai vaikams tiesiogiai yra siūlomos informacinės visuomenės paslaugos. Be to, jei vadovaujatės tėvų pareigų turėtojo sutikimu dėl vaiko asmens duomenų tvarkymo, taip pat turite pagalvoti, kaip pranešti vaikui, kad jis ar ji turi teisę atšaukti šį sutikimą, kai tik bus kompetentingas priimti tokį sprendimą.
Kiekviena organizacija, tvarkanti kokią nors svetainę, joje turėtų paskelbti pareiškimą ir (arba) pranešimą dėl privatumo. Vaikams turite pateikti tą pačią informaciją kaip ir suaugusiesiems, kai tvarkote jų asmens duomenis, laikydamiesi BDAR reikalavimų. Taip pat turėtumėte užtikrinti, kad vartojamos kalbos žodynas, tonas ir stilius būtų tinkamas ir suprantamas vaikams ir, kad jie suprastų, jog pranešimas ir (arba) informacija yra skirta būtent jiems. Į vaikus orientuotos kalbos pavyzdį galite rasti leidinyje „UN Convention on the Rights of Child in Child Friendly Language“ (JT Vaiko teisių konvencija vaikams suprantama kalba). Bet kokią informaciją, kurią vaikams pateikiate privatumo pranešime, turėtumėte parašyti glaustai, aiškiai ir suprantamai. Ji turėtų būti tinkama vaikams ir, kiek įmanoma, skirta atitinkamai amžiaus grupei. Jei jūsų tikslinė auditorija apima platų amžiaus intervalą, galite apsvarstyti galimybę pateikti skirtingo amžiaus žmonėms skirtingas pranešimo versijas. Jei pasirenkate tik vieną versiją, turite įsitikinti, kad ji bus prieinama visiems ir kad ją galės suprasti jauniausias interneto svetainės lankytojas. Be kita ko, gali būti vertinamas ir internetinės svetainės turinys, rinkodaros planai, sistemos ar procesai, skirti apriboti prieigą, ir vartotojams teikiama informacija. Tai reiškia, kad turite atidžiai apsvarstyti tikslinę auditoriją ir aiškiai pasakyti, kokiai amžiaus grupei ketinate leisti naudotis savo informacinės visuomenės paslaugomis. Neužmirškite, kad nepilnamečių asmens duomenų apsaugai reikia skirti išskirtinį dėmesį.
