Transporto priemonės, kurios dėl įvairių priežasčių nebegali važiuoti, kelia daug klausimų tiek pirkėjams, tiek pardavėjams, tiek teismams. Tai apima ne tik pačią transporto priemonės vertę, bet ir su tuo susijusias išlaidas, tokias kaip remontas, saugojimas, pardavimo sandoriai ir net bankroto procedūros. Teismų praktika šioje srityje yra įvairi ir sudėtinga, atspindinti skirtingas situacijas ir ginčų sprendimo būdus.
Transporto priemonės su defektais pirkimas ir pardavimas
Viena dažniausių situacijų, kai transporto priemonė nevažiuoja, yra ta, kad ji turi esminių defektų. Pirkėjai, įsigydami tokią transporto priemonę, dažnai susiduria su netikėtomis išlaidomis. Jei pirkote iš fizinio asmens, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.327-6.334 straipsnių nuostatos apie daikto kokybę. Jei pirkote iš įmonės, jums galioja vartotojų teisės, numatytos Vartotojų teisių apsaugos įstatyme.
Jei gedimas atsirado per 6 mėnesius nuo pirkimo, pagal CK 6.333 straipsnį laikoma, kad defektas egzistavo pardavimo metu (nebent pardavėjas įrodo kitaip). Jei pardavėjas nuslėpė informaciją apie variklio gedimus ar bandė juos paslėpti (pvz., specialiai pripylė priedų, laikinai sumažinusių problemą), tai laikoma tyčiniu defektu.
Pavyzdžiui, byloje dėl automobilio „Audi A7“ pardavimo, pirkėjas po mėnesio nuo automobilio įsigijimo susidūrė su sugedusiu varikliu. Teismas konstatavo, kad pardavėjas pardavė netinkamos kokybės automobilį ir jam buvo priteista atlyginti žalą bei nuostolius. Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, svarbu įvertinti, ar parduotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Be to, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo kokybės pokytis yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas.
Pardavėjui kyla pareiga garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Informacija apie variklio, kaip pagrindinio varomojo automobilio agregato, defektą yra esminė ir turėjo būti atskleista pirkėjui.
Transporto priemonių priverstinis nuvežimas ir saugojimas
Kitu aspektu transporto priemonių, kurios nevažiuoja, teisinėje praktikoje yra jų priverstinis nuvežimas ir saugojimas. Tokios situacijos dažnai kyla dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas (pažeidėjas) turi solidarią prievolę atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu ir saugojimu.
Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl automobilio „Opel Zafira“ priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Teismas nustatė, kad automobilis buvo priverstinai nuvežtas dėl vairuotojo padarytų administracinių nusižengimų. Nors automobilio savininkė ir vairuotojas buvo solidariai atsakingi už išlaidas, teismas sumažino saugojimo kainą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė (paslaugos teikėja) netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, o trečiasis asmuo (policijos komisariatas) taip pat prisidėjo prie skolos didėjimo dėl vėluojančios informacijos pateikimo.
Teismas taip pat konstatavo, kad tiek atsakovai (savinininkė ir vairuotojas), tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo nebuvo pakankamai aktyvūs, netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko skola augo. Dėl šios priežasties teismas sutrumpino laikotarpį, už kurį turėtų būti priteisiamos saugojimo išlaidos, iki 180 dienų.
Tyčinio bankroto atvejai, susiję su transporto priemonėmis
Transporto priemonės gali tapti ir tyčinio bankroto bylos dalimi. Vilniaus apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kreditoriai nurodė, kad įmonė perkėlė visą veiklą į naują įmonę, sumažino darbuotojų skaičių, pardavė turtą (įskaitant transporto priemones) nesąžiningai, vengė perduoti apskaitos duomenis.
Teismas nustatė keletą tyčinio bankroto požymių: naujos įmonės įsteigimas su beveik identišku pavadinimu, akcijų perleidimas užsienyje gyvenančiam asmeniui, kuris vengia bendradarbiavimo, vėlesnės įmonės veiklos nevykdymas, apskaitos duomenų nepateikimas. Teismas padarė išvadą, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad UAB „Elguva“ pardavė UAB „Elguva gurmanams“ vienintelį daiktą - tuo metu nevažiuojantį 7 metų senumo lengvąjį automobilį „Chraisler Sebring“ už rinkos kainą. Tačiau apeliantai teigė, kad tai buvo smulkusis verslas ir jo veikla buvo nuostolinga, todėl tikėtina, kad naujasis akcininkas nenorėjo dirbti šioje srityje.
Šie teismų praktikos pavyzdžiai iliustruoja, kad transporto priemonių, kurios nevažiuoja, pardavimo, remonto ir su tuo susijusių ginčų sprendimas reikalauja atidaus kiekvienos situacijos aplinkybių vertinimo, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus ir teismų praktiką.
Apibendrinant, teismų praktika dėl transporto priemonių, kurios nevažiuoja, parodo sudėtingą teisinį reglamentavimą, apimantį sutartinius santykius, vartotojų teises, administracinę atsakomybę ir bankroto procedūras. Kiekvienu atveju svarbu atidžiai analizuoti faktines aplinkybes ir taikyti atitinkamas teisės normas.
tags: #tirodymai #kad #transporto #priemone #nevaziuojanti #teismu